J. Vaiškūnas: Ši Žemė šventa

Etnokosmologo, publicisto, aktyvaus Lietuvos Romuvos judėjimo dalyvio, Alkas.lt redaktoriaus, Jono Vaiškūno interviu Baltarusijos interneto portalui Svajksta.by

„SVAJKSTA“:
– Neseniai išėjo Jūsų knyga „Skaitant dangaus ženklus“, skirta 12 atvaizdų ant XVI a. pusmetrinio kaušo analizei. Kaušas po karo buvo atrastas Baltarusijoje, Gardine, o dabar saugomas Raubičiuose. Tuos atvaizdus Jūs apibrėžėte kaip čionykščius Zodiako ženklų simbolius.

Išėjus knygai Lietuvoje paplito išsireiškimas „lietuviškas Zodiakas“. Baltarusijos visuomenėje tai sukėlė lengvą nesupratimą, juo labiau, kad yra duomenų, jog kaušas gali būti kilęs iš Baltarusijos rytinės dalies.

Ar galima naudoti išsireiškimą „lietuviškas zodiakas“? O taip pat ar galima atvaizdus ant šio kaušo sieti su Vakarų Lietuvos padavimu, kurį užrašė Jeronimas Prahiškas XVI a., apie tai, kad Saulę iš ledo bokšto išvadavo Milžinas su Zodiako ženklų pagalba? Ar Jūsų tyrimo rezultatus ir gudai gali laikyti savo senojo etnokultūrinio paveldo dalimi?

JONAS VAIŠKŪNAS:
– Nesusipratimo jokio nėra. Įvardindamas Zodiaką kaip lietuvišką, turiu omenyje ne tik Lietuvos Respublikos gyventojus, bet ir gudus. Gudai, kurie žino savo tautos istoriją, žino, kad jie yra  lietuviai ir, kad mūsų istorinis paveldas yra bendras, o jo skirtis daugeliu atvejų tik sąlyginė. Tiesa, ieškodamas istoriniuose šaltiniuose paminėto lietuviško Zodiako pėdsakų folklorinėje ir etnografinėje medžiagoje daugiausia rėmiausi folklorine ir etnografine medžiaga užfiksuota dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau mano teorinių išvadų teisingumą patvirtinę ir praplėtę apeiginio kaušo iš Gardino piešiniai akivaizdžiai įrodė, kad Zodiako ženklų sistemos žinojimas nebuvo koks nors siauras lokalinis unikalus reiškinys, kad ši astromitologinė sistema buvo paplitusi daug platesniame lietuvių, baltų, o gal būt, ir slavų areale.

Jei būčiau pakviestas pristatyti šio Zodiako rekonstrukcijos į Baltarusiją, tai visiškai nuoširdžiai žiūrėdamas broliams gudams į akis sakyčiau – tai  „lietuviškas Zodiakas“. Ir nesijausčiau pasisavinęs svetimos tautos paveldą, kaip ir nesijaučiau apvogtas dėl to, jog „man  priklausantis“ Vaiškūnų piliakalnis šiandien yra priskirtas Vitebsko srities administracijai. Man Gudija ir Lietuva – tai du vienas su kitu sujungti pusrutuliai, sudarantys vienas smegenis. Todėl čia niekas nieko pasisavinti negali. Galime tiktai pasvarstyti, kuris – kairysis, o kuris dešinysis ir kas juos(mus) jungia. Nesusipratimai gali kilti tik iš nesusikalbėjimo, kai ryšiai tarp šių pusrutulių yra dirbtinai nutraukiami. Tai žinomas reiškinys psichiatrijoje.

O dėl Jaronimo Prahiškio paminėto mito lokalumo, tai knygoje parodau, kad šio maldininko užfiksuotas mitas apie Saulės išvadavimą yra plačiai paplitęs indoeuropietiškame areale ir už jo ribų. Manau yra logiška manyti, kad būtent su Saule ir jos vadavimu susijusių mitinių personažų įvaizdžiai gali būti susieti su ekliptikos juostoje esančių žvaigždžių konfigūracijomis. Tokius 6 personažus – pretendentus į Saulės vadavimo mito siužeto dalyvius iš gausios etnokultūrinės medžiagos aš išskyriau dar nematęs Gardino kaušo piešinių. Be šio kaušo mano dalinė rekonstrukcija būtų pasilikusi tik efemeriška hipoteze. Kaušo piešiniai ne tik patvirtino teoriškai rekonstruotų ženklų egzistavimą, atskleidė teoriškai nerekonstruotus likusiuosius ženklus, bet svarbiausia, kad įrašė tuos ženklus į bendrą 12-os ženklų seką. O tai leido identifikuoti ir juos atitinkančius žvaigždynus.  

–  10 dienų prieš žiemos saulėgrįžą Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo surengta neįprasta apeiga. Lygiai 2012.12.12,  12 valandą 12 minutę ten buvo pastatytas vertikalus blukis, kurį susirinkę apeigų dalyviai mušė lazdomis. 12-os žmonių, apsirengusių rūbais papuoštais tais pačiais 12 ženklų, kurie yra pavaizduoti ir ant minėto apeiginio kaušo dalyvavimas pabrėžė, kad apeiga yra siejama su mįslingu padavimu apie Saulės išvadavimą.

Buvote vienu iš šio nepaprasto vyksmo rengėjų. Pažymėjote, kad tai turi atitolinti Pasaulio pabaigą, kurios žiniasklaidos pripumpuota žmonija laukė gruodžio pabaigoje, ir pratęsti žmonių giminės gyvavimą. Gruodžio 21 d. vakarą blukis buvo sudegintas. Pasaulio pabaiga taip ir neatėjo.

Tad kyla keletas rimtų klausimų. Pirma, kodėl, Jūsų nuomone, taip masiškai buvo kurstomos tos apokaliptinės nuotaikos? Ar jos nėra pavojingos, vertinant tradicijų požiūriu?

Susidarė toks įspūdis, kad Romuva ėmėsi  globalaus vaidmens – būti atsakinga už darną visame pasaulyje ir siekti atsispirti tam tikroms priešiškoms globalinėms tendencijoms. Tikrąja visos šios isterijos apie „pasaulio pabaigą“  kulminacija galima laikyti interneto mobilizacinės jėgos demonstravimą – atitinkamai pateiktas (su nuorodomis į Nostradamą) Korėjos reperio video-klipas sulaukė daugiau nei 1 mlrd peržiūrų. Tai yra jų jėga. O kokia jūsų jėga? Kokius iššūkius globalinėje arenoje mato sau Romuva? Iki šiol niekas iš pasaulio pagonių neužsimojo tokiam mastui, visi sėdėjo savo landose ir užsiėmė tyliu rekonstravimu. Ar galima kalbėti apie naujo pagoniško kredo atsiradimą – „maksimaliai įsišakniję, bet atsakingi už visą pasaulį“?

Beje, tai ne pirma globalinė Romuvos paraiška – pirma buvo Lietuvos Krivio, alternatyvaus „pagoniško Popiežiaus“ įšventinimas 2002 metais. Jūs tada taip pat buvote ano įvykio vienu iš pagrindinių rengėjų ir ideologų.

– Pasaulio pabaigos mitas yra religinis mitas. Jis primena ir įspėja, kad visų pirma pačiam žmogui nuolat gresia pabaiga, kuri galiausiai vieną dieną ateina tikrai. Kartu religija siūlo priemones, kuriomis žmogus gali ne tik kad nuolat tą pabaigą nutolinti ir padaryti, kad ji netrukdytų gyventi, bet ir  priešingai – stimuliuotų gyvenimą.  Gal nustebsite, bet vienas tokių ypač dėmesingai atliekamų apeigų komponentų yra sureikšmintas, lėtas dėmesingas valgymas. Pvz., metams b a i g i a n t i s  tai atliekame per Kūčių vakarienę… Siūloma ir daugiau įvairių apeigų. Visų jų bendras tikslas – pažadinti gyvybines galias ir neutralizuoti, nutolinti nenumaldomai artėjančią baigtį.

Globali kapitalistinė vartotojiška visuomenė ugdo pragmatišką-materialistišką žmogų. Religinius veiksmus ir simbolius toks žmogus yra linkęs arba iš viso atmesti, arba suvokti ir priimti materialistiškai. Manau, tokiai pasaulėžiūrai pamatus paklojo krikščionybė ėmusi garbinti Dievą žmogaus pavidalu, žmogų pradėjusi laikyti Dievu, pavertusi savo Dievą istorine asmenybe su žmogiškuoju CV. Rezultatas – jau surinkta ne viena tona nukryžiuotojo kryžiaus reliktų, o astronomai kompiuteriais ir teleskopais ieško Betliejaus žvaigždės kosminėse erdvėse… Tokioje visuomenėje pasaulio pabaigos vaizdinys virsta fiziniu kosminiu kataklizmu, sietinu su kokiu nors asteroidu ar kitu kosminiu  k ū n u, bet ne su mūsų pačių kūnu ir siela. Romuva puikiai supranta ką nori mums pasakyti majai per savo kalendorinius-religinius vaizdinius, nes mūsų protėvių tradicijai būdingi panašūs religiniai vaizdiniai. Jie nuolat cikliškai primena, kad mūsų pasaulis periodiškai atsiduria pavojuje ir, kad žmogus žinantis tradiciją, gyvenantis pagal ją, yra pajėgus tą pavojų nutolinti, o galiausiai ir išgyventi.

Kai suvoki, kad Pasaulis yra toks koks jis yra mūsų viduje, tai neturi kito pasirinkimo, kaip tik būti atsakingu už visą Pasaulį. Ir mes nuolat esame atsakingi už visą Pasaulį. Siekdami, kad jame būtų darna, kad jis deramai gyvuotų, kad dar neišnyktų, mes privalome kurti darną savyje. Kai tai imi suvokti, tai ir įgyji galią daryti įtaką Pasauliui, keisti Pasaulį. Tampi įtakingu.

– 2012 metų rudenį įvyko du įvykiai.

Ukrainos sostinėje Kijeve nežinomi piktadariai naktį nupjovė Perūno stabą, kuris 2009 metais buvo atstatytas toje pat vietoje, iš kurios jis buvo pašalintas daugiau kaip prieš 1000 metų, – Senakijeviškame kalne. Tas stabas buvo pagrindinis Ukrainos pagonių dievaitis, jis nebuvo saugomas, jį lankydavo dažnos ekskursijos. Ukrainiečiams, kurie yra linkę viską politizuoti, tai kad jų pagoniškas stabas stovi šalies ir sostinės centre, buvo svarbus politinis dalykas.

Kitas įvykis – Baltarusijoje, netoli nuo ežero Douhaje, pačiame geografiniame Europos centre, tenykštis turistinės agro-sodybos savininkas pastatė savo paties pagamintą Perūno stabą – vadinamo Perūno kalno papėdėje, prie akmens su pėdomis. Ten stabas buvo pastatytas siekiant pritraukti turistus.

Šalia Jūsų sodybos prie Švenčionių, kur kasmet Romuva masiškai švenčia Jorę, taip pat turite pastatytą prieš kokį dešimtmetį Perkūno stabą. To stabo išorė yra labiau meniška, jo bruožai yra daugiau išaštrinti – jis ženkliai skiriasi nuo daugumos „konvejerinių“ stabų, kuriuos per 20 metų išmoko tašyti iš rąstų Rusijos ir Ukrainos „rodnoverai“.

Taigi, kaip statant pagoniško dievo stabą suderinti menišką, religinį ir politinį dėmenis? Kuriuo tikslu pastatytas stabas pas Jūs? Koks vidinis šauksmas sukėlė poreikį jį pastatyti? Kodėl, Jūsų nuomone, pas šiuolaikinius pagonis poreikį dažniau nulemia politinis faktorius ir mažai, kiti dalykai, kuriems teikiama svarbi reikšmė kitose religijose – kad sukurtum šventą dievo atvaizdą, reikia būti pakilus į tam tikrą aukštesnę dvasinę būseną?

–Kiekvienas stabas, skulptūra yra žmogaus rankų dirbinys ne daugiau. Religingo žmogaus sielai tai yra materiali vaizdinė priemonė, padedanti pažadinti vaizduotę ir susikaupti ties jau neapčiuopiamais dvasiniais vaizdiniais. Kad skulptūra -„stabas“ nebūtų tik fiziniu kūnu ir taptų dvasiniu laidininku nepakanka tik jo paties – reikia mito bei ritualo – pasakojimo, dvasinės idėjos ir veiksmo, kurie su juo būtų siejami ir kurias jis įkūnytų. Mūsų protėvių tradicijos ir yra būtent tos paveldėtos reikšmės, sureikšminimai iš gausios aplinkos žmogų supančių daiktų ir reiškinių išskiriantys reikšmės pripildytus sudvasintus išskirtinius gamtos ar žmogaus rankų darinius ir paverčianti juos nepaprastais sureikšmintais simboliais, kurių dėka mes galime pažadinti savyje tai ką protėviai mums nuolat norėjo įteikti ir perduoti. Tokiais simboliais tapę daiktai ar reiškiniai gali būti apibūdinti kaip dievo buveinės, kaip tai, kame įsikūnija, į ką nusileidžia dievybė, iškviesta apeiginių veiksmų ir sukaupto dėmesio dėka.

Stabo-skulptūros  formos ir stiliaus archajiškumas yra neabejotina vertybė lengviau pažadinanti archaišką tradicinį religingumą nei modernios inovatyvios formos, su kuriomis mūsų dvasinių refleksų saitai dar nėra susiformavę. Bet kita vertus modernūs laikmečio ieškojimai, jei mes suvokiame ką darome, vardan ko darome, tampa įdomiu iššūkiu. Tad, jei materiali dievybės išraiška suvokiama kaip Dievo sostas, į kurį dėmesingai kviečiamas bendruomenės  jos Viešpats pakyla (arba nusileidžia) ir sėdasi, tai jei nepaveldėjome, praradome, ar neturime senojo belieka sugebėti įtikinti Viešpatį sėstis į naująjį, gal būt net modernų. Ir jei mums šį laukiamą svečią pavyks pasodinti prie mūsų šventinio stalo, tai jau bus nesvarbi tos „kėdės“ medžiaga ir pavidalas, nes kalbėsim su Dievu.

Galima sakyti, kad mūsų Dievai yra konservatyvūs ir bijo modernybės, bet galima manyti, kad tai mes konservatyvūs ir dažnai nenorime, o ir nesugebame Dievų prisikviesti į modernius būstus. Kulionių kaime šalia Observatorijos, kur aš gyvenu, kuriamoje Perkūno šventovėje Perkūno stabas yra pastatytas būtent tam, kad kiltų tokie klausimai ir, kad būtų galima apie tai pamąstyti ir pakalbėti.

Koks vidinis šauksmas sukėlė norą jį pastatyti? Tai buvo gyvas troškimas priminti, kad  mes lietuviai nepamiršome savo galių šaltinio – Dievo Perkūno, kad jo vaizdinys iki šiol yra gyvas ne tik iš protėvių paveldėtose sakmėse, padavimuose ir pasakose, kad jį primena ne tik po Lietuvą išsibarstę Perkūno kalnai, Perkūno akmenys ar žaibai ir perkūnijos danguje, bet, kad ir mes patys sąmoningais savo veiksmais esame pajėgūs įgauti Jo galių per jas liudijančius simbolius ir apeiginius veiksmus. Žinoma ne visada tai pavykstą, nes ne visada sugebame patys pakilti į reikiamą aukštesnę dvasinę būseną. Nėra abejonių, kad kuriant dievybės atvaizdą, arba tiksliau materializuojant jos vaizdinio esmę įkvėpimas yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Priešingu atveju kūrinys neliudys įkvėpimo ir vargu ar gebės įkvėpti jį pasitelkiančius tam įkvėpimui pasiekti. Nes, jei Dievas čia nebuvo nusileidęs kūrybos metu, vargu ar jis nusileis po to.

Protėvių pasaulėžiūros gaivintojai niekada neišvengs politinio faktoriaus. Juk vyraujanti politika yra sankcionuojama vyraujančios pasaulėžiūros ir todėl ją daugiausia ir aptarnauja. O etninės religijos, kaip žinia Europoje yra išstumtos įsivyravusios krikščionybės iki šiol trokštančios, kad įveikta pasaulėžiūra būtų žuvusi ir priešingai nei Žmogus-Dievas niekada neprisikeltų. Religija visuomet yra ir ideologija, todėl neturėtumėme stebėtis, kad užspausta religija iškildama iš laikinos nebūties iškarto ima reikštis ir kaip alternatyvi ideologija vyraujančiai.

–„S“: Lietuvoje metų pabaigoje buvo paskelbti visuotinio gyventojų surašymo, kuris įvyko 2011 metais, duomenys. Pagal statistinius duomenis, Lietuvoje dabar pagoniško tikėjimo išpažinėjų yra 5,2 tūkst. žmonių arba 0,2% šalies gyventojų. Per 10 metų tas kiekis padidėjo 4 kartus.

Kokie sekantys bu Romuvos veiksmai, kai laukiami surašymo rezultatai yra paskelbti? Kokie bus Romuvos žingsniai, siekiant pripažinti pagonybę Lietuvos tradicine religija? Ir kodėl Romuvai yra toks svarbus šis pripažinimas, argi tik simboline prasme?

– Kapitalizmo ekonominių galių valdomoje Lietuvoje liberalizmas skatinamas visose gyvenimo srityse, tačiau religinėje srityje Lietuvos įstatymai yra įtvirtinę kai kurių religinių krypčių išskirtinumą. Vienoms religinėms bendrijoms, apriori pavadintomis tradicinėmis, suteikiama valstybės parama ir sudaromos išskirtinės raiškos ir būties sąlygos, kitoms tokia teisė nepripažįstama. Romuvos religinė bendrija, kaip nuosekli lietuviškų bei baltiškų dvasinių vertybių įtvirtintų tautos etnokultūrinėse tradicijose tesėja yra atsidūrusi paradoksalioje padėtyje – savo gimtojoje žemėje, savo istorinėje valstybėje ji nėra pripažįstama nei tradicine religine bendrija, nei valstybės pripažinta netradicine religine bendrija. Ši diskriminacija pagal religines pažiūras savaime iškyla kaip iššūkis ir paskata – atkurti teisingumą – siekti Romuvos valstybinio pripažinimo. Tačiau ne visi romuviai sutaria, kad tas pripažinimas turi būti Romuvos siekiamybė. Yra nemažai manančių, kad Romuva kaip dvasinis judėjimas, neturėtų siekti formalaus politinio ir juridinio sankcionavimo ir su tuo susijusių valstybės teikiamų lengvatų, visų pirma finansinėje srityje (piniginė parama, socialinės garantijos dvasininkams, galimybė esant poreikiui turėti tikybos pamokas mokyklose ir kt.).

Priimant Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą  (RBBI) valstybė šiame įstatyme defacto įtvirtino, kad Lietuvoje yra 9 tradicinės religinės bendrijos, kurioms valstybė suteikia ypatingą globą: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Kitos religinės bendrijos teisiškai įregistruotos kaip juridiniai asmenys buvo perskirtos į valstybės pripažintas ir į valstybės nepripažintas religines bendrijas. Tos religinės bendrijos, kurioms suteikiamas statusas valstybės pripažintų,  gauna iš valstybės daugiau teisių nei tos, kurios yra taip pat įregistruotos kaip juridiniai asmenys, tačiau negauna privilegijos vadintis valstybės pripažinta religine bendrija. Tad Romuva atsidūrė tarp šių pastarųjų – valstybės nepripažintų.

Pagal RBBI kiekviena valstybės nepripažinta religinė bendrija „gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos“.

Romuva oficialiai įregistruota buvo 1992 m., tad jei norėtų galėtų 2017 m. kreiptis dėl valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso pripažinimo. Tačiau jau seniai „vienintelės teisingos“ bei „labiausiai tradicinės“  religijos lobistai stengiasi dabar galiojantį RBBI pakeisti, pratęsdami šio kreipimosi laikotarpio terminą nuo 25 iki 50 metų! Taip pat siekiama kitų teisinių suvaržymų vadinamoms netradicinėms religinėms bendrijoms.

Tad Romuvos pripažinimo klausimas lieka atviras. Kaip atviras lieka ir klausimas: ar reikia bandyti prisiderinti prie esamų diskriminacinių įstatymų, ar reikia į juos nekreipti dėmesio ir tiesiog eiti savo dvasiniu keliu per daug nesidairant į teisinius reglamentus.

– Baltarusijoje jau daugiau nei 20 metų entuziastai svarsto, kaip būtų galima Menske į seną teisėtą vietą sugrąžinti šventąjį akmenį „Dziedą“ – perkelti iš miesto pakraščio į centrą, į Svisločės upės krantinę. Kažkas nori reikalauti iš miesto valdžios, kad ji tai padarytų, kažkas laukia šalies politinio klimato pasikeitimo, kažkas siūlo patylom naktį pervežti akmenį sunkvežimiu, kažkas nori iškilmingesnių renginių.

Kaip Jūs, kelių garsiausių viešų Romuvos akcijų „ideologas“,  įsivaizduotumėte akmens perkėlimą į buvusios Mensko šventyklos vietą?

– Kadangi tai nepaprastas akmuo, o dvasinę religinę reikšmę turintis sakralinis objektas, tai su juo reiktu elgtis ne bet kaip, o sureikšmintai, rituališkai. Jei perkėlimui, kaip pagarbiam viešam ritualiniam veiksmui politinė padėtis nėra palanki, tai, manau, kad bet kaip ir bet kokiu būdu priverstinai jo judinti neverta. Šis akmuo yra religinė šventenybė ir idealiausiu atveju jo perkėlimas turėtų būti rimtu gerai suplanuotu, viešu, simboliniu veiksmu. Reiktų sureikšminti perkėlimo laiką, vietą ir būdą, kuriuo tai būtų atliekama. Žinoma, galima prašyti valdžios, kad „Dziedas“ būtų sugrąžintas į vietą tiesiog kaip svarbus Gudijos istorinio paveldo objektas, kad šventvietės vietovė būtų pažymėta kaip reikšminga mitologinė-sakralinė vieta. Aiškinti, kad tai,  pritrauks nemažai turistų ir panašiai. Jei politinė padėtis neleidžia daryti religinio veiksmo – manau, kad šis perkėlimo būdas būtų priimtiniausias. Tokiu atveju religines apeigas galima būtų atlikti vėliau. Tikiu, kad vėliau ar ankščiau tas bus padaryta. Tai Baltarusijos sostinei ir Jūsų tautai suteiks papildomų galių.

– Jūs gimėte Labanoro girios pakraštyje netoli Švenčionių. Netoli nuo Jūsų gimtojo Papiškių kaimo  yra kaimas Vaiškūnai. O iš kitos Lietuvos-Baltarusijos sienos pusės, už Lentupio, yra kiti Vaiškūnai. Ar iškalbinga yra Jums tokia Jūsų pavardės baltarusiška-lietuviška geografija? Ar teko Jums būti Baltarusijos Vaiškūnuose? Ana vietovė savo laiku tapo tokia įspūdinga baltarusių menininkui Aliesiui Šaternikui (Алесь Шатэрнік), kad Vaiškūnų kaimui jis paskyrė savo peizažinių paveikslų seriją.

– Jaučiuosi gimęs ypatingoje vietoje. Augdamas ir sąmoningėdamas vis atrasdavau naujų galios įkvėpimo spindulių sklindančių į mano gimtinę iš aplink beatsiveriančio tėviškės kraštovaizdžio dvasinių ženklų. Baltarusijos Vaiškūnai su savo Vaiškūnų piliakalniu yra vienas iš tokių man svarbių malonų sielos džiugesį suteikusių ir privertusių susimąstyti ženklų. Kai būdamas moksleiviu iš Švenčionių važiuodavau į anapus Lietuvos sienos gyvuojantį Lentupį (gudiškai Lyntupy), jaučiausi istorijos nuo Lietuvos atplėštoje lietuviškoje erdvėje. Dabar ir Lentupis ir Vaiškūnai už valstybinės sienos mane veikia kitaip – jie sukelia man jausmą, kad Lietuva nesibaigia ties valstybine Lietuvos Respublikos siena, kad ir ten toliau yra ir mano kraštas ir kad baltarusiai yra mano broliai, kuriuos galiu pavadinti lietuviais.

Visam laikui man įsiminė atsitikimas – nors ir kaip tai archaiškai skamba – įvykęs praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kuomet vienoje iš Baltarusijos Etnokosmologijos centro „Kryuja“ rengtų konferencijų prisistatęs vienam Minsko universiteto mokslininkui nustebęs išgirdau:  „Vaiškūnas? Man gerai žinoma jūsų pavardė. Kasmet, kai iš vasaros atostogų grįžtame prie darbų universitete, visur aidi Jūsų pavardė Vaiškūnai, Vaiškūnuose…  Mat būtent Vaiškūnuose daugelis universiteto dėstytojų poilsiauja, turi sodybas, tos vietos yra labai pamėgtos mūsų inteligentijos…“

Niekada nebuvau paslaptinguose baltarusiškuose Vaiškūnuose. Todėl Gudijos Vaiškūnai ir Vaiškūnų piliakalnis mane masina kaip kokia Šambala. Žiūrėjau nuotraukas internete, skaičiau tekstus, grožėjausi Alesio Šaterniko paveikslais… Jie sukėlė mano sieloje nenusakomą virpulį… Aš žinoma esu subjektyvus ir egocentriškai jausmingas, nes tie Vaiškūnai mane pagauna ir labai jaudina nuspalvindami mano jausmus ir mintis romantišku šydu gal vien dėl rezonanso su mano pavarde. Tačiau tai, kad jūsiškę šviesuomenę jie taip pat smarkiai traukia, man įrodo, kad yra šiuose jausmuose ir kažkas objektyvaus, o jei ne objektyvaus, tai tada subjektyvaus, bet mums visiems bendro.

– Ta vietovė – Labanoro girios apylinkės, patys Aukštaitijos rytai, Lietuvos-Latvijos-Baltarusijos pasienis – atrodo ypatingai reikšminga senosios lietuvių religijos atgimimo judėjimui. Iš čia yra Romuvos Krivio Jono Trinkūno giminė. Iš čia esate kilęs Jūs, čia, Kulionyse, kur gyvenate, įkūrėte šventyklą. Čia, Sartų ežero pakrantėje, įkūrė savo žinomą Romuvos šventyklą tarpukario lietuvių pagonių vadas Domas Šidlauskas-Visuomis. Taigi, kokią mįslę slepia savyje ši vietovė tarp Švenčionių, Braslavo ir Daugpilio?

– Aš gimiau Papiškių kaime, Švenčionių rajone. Iš šiaurės pusės nuo mano gimto kaimo teka upelis Šventelė, ištekantis iš Švento ežero, kurio vienas iš nedidelių pusiasalių (tai išsiaiškinau vėliau užrašinėdamas apylinkių tautosaką) vadinasi Alkas. Į vakarus nuo mano kaimo gražus miškas – Gojalis, o šalia jo, girioje, didelė pilkapių grupė (kurią, kai suaugęs supratau, kad tai kultūros vertybė – įregistravau į valstybinio kultūros paveldo registrą). Į pietryčius nuo kaimo yra didesnė gyvenvietė – Šventa, šalia jos – Šventos pilkapiai. Šventos laukuose – daug išlikusių ąžuolų… Mokiausi – Š v e n č i o n y s e, nuolat lankydavau šalia miestelio stūksantį Perkūno kalną… Vadinasi ši Žemė Šventa. Ir tas šventumas niekur nedingo. Jis veikia mus iki šiol.

***

Dėkoju už suteiktą progą kalbėti apie tokius svarbius ir mano širdžiai ir sielai brangius dalykus, apie kuriuos prisėdus ramiai pamąstyti, juos išjausti ir išreikšti kitiems kuo toliau tuo mažiau lieka laiko kasdienybės ūžesio bangose.