G. Jakavonis. Kada įvyks tribunolas Ingridai Šimonytei?

Pagaliau baigėsi „kas geriausio galėjo atsitikti Lietuvai“ valdančios daugumos ketverių metų valdymo laikotarpis. Kaip rodo atkurtos mūsų valstybės patirtis, po kiekvienos konservatorių kadencijos valdžioje siautėjimo, jų privirtą košę srebia du naujai išrinkti LR seimai bei jų suformuotos vyriausybės.

Tada reikalai mūsų valstybėje susitvarko, viskas grįžta į normalias vėžes. Per tą laiką, būdama opozicijoje, konservatorių partija, su savo kišenėje laikoma LRT ir visa sistemine žiniasklaida, kritikuoja, šmeižia valdančiuosius.

Lietuvos žmonių atmintis, atrodo, trumpa, nes po aštuonerių metų vėl pasirenka ne kartą juos apgavusius ir nuvylusius savanaudžius politikus iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos. Žmogų visada lengviau apgauti nei jį įtikinti prisipažinti klydus.

Šį kartą tą padarė pati konservatorių Premjerė Ingrida Šimonytė, dar kadencijos pradžioje pasakiusi, kad, būdama valdžioje, ji darys, ką norės, o po ketverių metų jūs išsirinksit, ką norėsit.

Mums beliko tik paklausyti jos patarimo. Kažkada I. Šimonytė, būdama finansų ministre, kartu su tuometine šalies Prezidente Dalia Grybauskaite subankrotino puikiai Lietuvai ir jos žmonėms dirbusį „Snoro“ banką.

Ekonominiai diversijai prilygintas mūsų pačių valdžios veiksmas, atnešęs nuostolius šalies gyventojams, buvo naudingas tik Lietuvos finansų rinkoje įsigalintiems skandinavų bankams.

Bet kurioje normalioje valstybėje toks veikimas kitos šalies naudai būtų įvardintas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, susilauktų teisinio jį įvykdžiusių asmenų įvertinimo ir baudžiamosios atsakomybės. Tik ne Lietuvoje, kur aukščiausio lygio politikai už savo veiksmus neatsako.

Netgi priešingai, kaip pasakytų lietuviškas politinis folkloras, kas gali paneigti, kad svetimapročių nurodymus vykdę mūsų valdžios atstovai neturėjo iš to finansinės naudos. Kriminalistai sako, kad kiekvienas neatskleistas ir nenubaustas nusikaltimas gimdo kitą, o mūsų valdžios atstovams, kaip liaudyje sakoma, apetitas atsiranda bevalgant.

Galimai už „Snoro“ banko sužlugdymą iš užsienio gauti „rankpinigiai“, mano nuomone, I. Šimonytei davė supratimą, kad rimtai su komanda pasipinigauti galima tik būnant pačiuose aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, kai mūsų valstybei pasukus kapitalizmo-globalizacijos keliu, galioja principas, kad viskas parduodama ir viskas perkama.

Konservatoriams, kurie rinkimuose skleidžia meilę Lietuvai ir tautiečiams, užsienyje prisistatinėja kaip naujoviški bei pažangūs Vakarų liberalai, o faktiškai siekia valdžios, kad, naudodamiesi ja, pasipinigautų, geriausiai Premjero pareigoms tiko Ingrida Šimonytė.

Pasitelkusi liberalus ir „laisviečius“, kurių ideologija Lietuvoje sumaišė žmonių galvose visas iki tol buvusias vertybes, ėmėsi vadovauti Vyriausybei pagal geriausius savo „mokytojos“ Dalios Grybauskaitės principus – gąsdink ir valdyk.

Vyriausybėje, kurioje ministrai dirba kaip kolegialus organas ir komanda, kai jai ėmė vadovauti I. Šimonytė nei savo srities žinovų, nei asmenybių arba tikrų valstybininkų praktiškai neliko.

Juos pakeitė Premjerę aptarnaujantis vidutinybių personalas, kuris tam, kad išsilaikytų savo postuose, besąlygiškai vykdė visas I. Šimonytės komandas. Geriausias to pavyzdys – su savo išsilavinimu, pagal mūsų įstatymus, net kaimiškos mokyklos direktore negalinti dirbti E. Dobrovolska tapo šalies teisingumo ministre.

Buhalterio išsilavinimą turintis A. Dulkys I. Šimonytės Vyriausybėje ėjo sveikatos apsaugos, o politologė, LGBT paradų rengėja A. Armonaitė – ekonomikos ir inovacijų ministrų pareigas.

Žinovas, jei tai yra asmenybė, tapęs savo srities vadovu, visada pergyvena už jam pavestą darbą, gali priešintis, jeigu iš aukščiau duota komanda, jo turimomis žiniomis, ydinga, klaidinga ar nusikalstama, daranti žalą valstybei ir jos žmonėms. Konservatoriams, kurių tikslas, būnant valdžioje, ne rūpintis Lietuvos valstybe, o jų pačių asmenine gerove, valdžioje tokių nereikia.

„Vertybinė“ užsienio politika, kai Vilniuje atidaroma Taivano atstovybė, galimai įvairiomis „vertybėmis“ papildo gabriukų, mantukų, žygiukų kišenes, bet sugriauna Lietuvos valstybės vardą ir suvaro bankrotan su Kinija bandžiusius prekiauti mūsų verslininkus.

Kas gali paneigti, kad nėra vertybė daugiau kaip 40 mln. eurų suma, kurią, pasisavinęs iš pensijinių fondų, sugeba kazino pralošti Landsbergių šeimos „rūpintojėlis“ Š. Stepukonis?

Ar ne vertybė už 1 eurą pirkti-parduoti sklypai, kur statomos A. Landsbergienės „Karalienės Mortos“ mokyklos ir negi negalim vertybe pavadinti šios „super“ šeimos Graikos saloje įsigytos vilos.

Tai gal pasakysit, kad negalima vertybe pavadinti buvusios I. Šimonytės Vyriausybės ministrės M. Navickienės šeimos sukaupto turto ar jos draugystės su I. Trinkūnaite?

Ar ne vertybė konservatoriui, Vilniaus merui V. Benkunskui Lietuvos sostinėje pasistatyti stadioną už 240 mln. eurų, kai Kaunas tokį pat turi išleidęs šešis kartus mažesnę sumą?

Čia, tikriausiai, paaiškinimui reikėtų prisiminti tokį mielą kiekvienam konservatorių valdininkui žodį „otkatas“. Tas man atėjo į galvą paėjusį savaitgalį, po „Teltonikos“ vadovo Arvydo Paukščio pareiškimo, kad, dėl biurokratinių kliūčių Lietuvoje, jis stabdo lustų gamyklos statybą Vilniuje.

Ar klausėt ir matėt vis dar valdžioje esančių I. Šimonytės, M. Skuodžio, V. Benkunsko, R. Masiulio pasiaiškinimus? Paklauskit bet kurio, pradedančio psichologijos studento ir jums atsakys, kad šių žmonių veido išraiška, balso tembras, kūno kalba rodė, jog jie meluoja.

Žmonės, besirūpinantys savo gerove, visiškai nesugeba tvarkytis Lietuvos valstybėje ir veda ją ir savo tautą į pražūtį.

Jei mes save dar laikome teisine valstybe ir norime, kad mūsų vaikai ir anūkai gyventų teisingoje Lietuvoje, turėtume pareikalauti, kad konservatorių partijos nariai ir Premjerė atsakytų už savo veiksmus, o nelaikytų savęs aukščiau moralės, įstatymų, o turintys Landsbergių pavardes – ir aukščiau Dievo.

P.S. Ir neduok, Dieve, dar kada nors pamatyti I. Šimonytės pagal „Metallica“ muziką atliekamą pergalės šokį. Vaizdelis nekoks, o dar baisesnis vaizdas, kai ji imasi tvarkytis Lietuvoje.

Autorius yra ekonomistas, Lietuvos ir Varėnos rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, LR Seimo narys