Marso susidūrimas su kometa 2014 m.: geriau ir būti negali! (video)

„Egzistuoja maža, tačiau nepaneigta tikimybė, kad kitų metų spalį į Marsą rėšis kometa 2013 A1“, – tvirtina NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos tyrėjas Donas Jomansas (Don Yeomans). Toks įvykis tyrėjams būtų neeilinė proga: vieni jį vertina kaip „gigantišką klimato eksperimentą“, kiti – kaip „įvykį, po kurio Marse gali pasidaryti šilčiau ir drėgniau nei yra dabar“. Tretiems tai būtų puikus šansas siųsti pirmąją žmonių misiją, kuriai kometos smūgis būtų ne žalingas, o kaip tik nepaprastai naudingas. Kuo?

Kosminis spektaklis ir bilietai pirmojoje žiūrovų eilėje

Kai Jupiterio gravitacija kometą „Shoemaker–Levy 9“ suplėšė į gabalus, į dujinio milžino atmosferą įskriejo ne visa kometa, o lediniai jos fragmentai. Tai buvo pirmas atvejis, kai žmonija stebėjo retą kosminį spektaklį – kometa metė iššūkį planetai… ir pralaimėjo.

Kitais metais astronomai galbūt turės galimybę panašų kosminį spektaklį (gal tik kiek mažesnį) pasižiūrėti dar kartą. Šįsyk jis gali vykti kaimyninėje planetoje, su kuria susikauti mėgins dar viena tarpplanetinė įsibrovėlė, pastebėta šių metų sausio 3 d. ir vadinama „Saiding Springso kometa“.

Įdomu tai, kad Žemės kaimynas Marsas, skirtingai nei Jupiteris, neturi rimtesnės atmosferos, kuri galėtų sušvelninti smūgį. Užuot apibraižiusi viršutinius atmosferos sluoksnius, kometa kaip peilis sviestą perskrostų retą Marso atmosferą ir į Raudonosios planetos paviršių blokštųsi visu smagumu.

Jei tokią kosminę kometos ir planetos dramą Jupiteryje galėjome stebėti tik iš labai toli, Marso atveju spektaklį galėtume stebėti iš pirmųjų eilių arba dar geriau – netiesiogiai dalyvaudami scenoje. Nes turime net keletą įvykio vietoje dirbančių robotizuotų zondų – pora ropinėja Marso dykynėse, o dar trys skrieja orbitoje aplink Marsą.

„Egzistuoja maža, tačiau nepaneigta tikimybė, kad kitų metų spalio 19 d. į Marsą rėšis kometa 2013 A1“, – tvirtina NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos tyrėjas D.Jomansas. – Ta tikimybė – 1 šansas iš 2000. Labiausiai tikėtina, kad kometa praskries maždaug 100 tūkst. km atstumu nuo Marso centro, tačiau…“

Tačiau kometos šansai susidurti su Marsu – gerokai didesni nei šansas laimėti loterijoje, būti nutrenktam žaibo (apie tai ne taip seniai rašėme). Tiesa pasakius, vertinant iš laimėjimo loterijoje ar žaibo iškrovos pozicijų, kometas šansas susidurti su Marsu yra didžiulis.

Šiaip ar taip, NASA teigia, kad Saiding Springso kometa gali būti 1-3 km skersmens, o jos greitis – 56 km/s. „Jei ji pataikys į Marsą, įvyks 35 milijonų megatonų sprogimas“, – pridūrė D. Jomansas. Tai būtų triuškinantis smūgis, atnešiantis globalinių padarinių.

„Aš tokį galimą įvykį vertinčiau kaip gigantišką klimato eksperimentą, – savo mintimis dalijasi NASA tyrimų programos“ Mars Exploration Program“ vadovas Maiklas Mejeris (Michael Meyer). – Po smūgio į atmosferą pakiltų galybė visko – dulkių, smėlio, vandens ir kometos nuolaužų. O to rezultatas galėtų būti šiltesnis ir drėgnesnis Marsas.“

Marsaeigiams nederėtų nukabinti nosių

Šiuo metu orbitoje aplink Marsą turime tris zondus: NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ (MRO), „Odyssey“ ir ESA „Mars Express“. Dar du darbuojasi pačiame Marse – „Opportunity“ ir „Curiosity“. Ar kometos išpuolis jiems nepakenktų?

Jei kometa pataikytų ne tiesiai į Geilo kraterį (kur dirba „Cuiosity“) ar ne į Endevoro kraterį (kur dirba „Opportunity“), abu marsaeigiai turėtų atlaikyti katastrofą. Tiesa, saulės baterijomis „varomam“ „Opportunity“ būtų kiek liūdniau, jei Marso atmosfera kuriam laikui pritemtų dėl smūgio pakeltų dulkių. O štai Marso naujokui „Curiosity“ tai nebūtų problema – jam energiją gamina branduoliniai energijos generatoriai.

Išeitų, jog „akių“ turėtume ne tik Marso orbitoje, bet ir pačiame Marse. Tačiau toks įvykis ne tik patenkintų smalsumą savo akimis pamatyti tiesiog kaimynystėje įvykti galinčią globalinę Marso katastrofą. Kometos smūgis į Marsą galėtų būti postūmis į Marsą siųsti žmonių misiją.

NASA jau daugelį dešimtmečių deklaruoja siekianti nuskraidinti žmogų į Marsą, tačiau politinės valios ir finansinių išteklių stoka žmonijos vizitą į Marsą tebelaiko svajonių lygmenyje – kol kas tenkinamės robotų atliekamais tyrimais, vildamiesi, kad ne už kalnų ta diena, kai ne tik savo žodį misijų į Marsą klausimų tars, bet ir žingsnį žengs privačios bendrovės.

Visgi galingas kosminis smūgis galėtų suteikti didžiulės motyvacijos ir paskatinti žmoniją galiausiai leistis į pirmąją tarpplanetinę kelionę.

Katastrofos privalumai

M. Mejeris atkreipia dėmesį, kad pilotuojamą misiją į Marsą vertėtų siųsti tam, kad žmonės išsilaipintų ir tyrinėtų kometos išraustą smūginį kraterį – unikalų lobyną geologams. Tai būtų ne milijonų ar milijardų metų senumo krateris, suniokotas erozijos ir saulės spindulių – tai būtų šviežutėlis vos kelių metų senumo krateris. Ar Marse kada nors buvo gyvybė? Daugiausiai atsakymų į šį klausimą pateiktų pirmykščiai krateriai. O ar yra gyvybė Marse dabar? Į Marsą atskridusiems astronautams tereikėtų pastudijuoti kometos išmušto kraterio sienas.

Nors didžiąją dalį kometos vandens ir kitų lakių medžiagų toli ir plačiai išblaškytų sprogimo banga, kai kas, be abejo, turėtų išlikti. Galbūt tai būtų lašas vandens dykumoje, tačiau Marso tyrinėtojams tai būtų kaip auksas XIX a. Kalifornijos naujakuriams.

Žvelgiant iš praktinės perspektyvos, Marsas žmogiškajai biologijai yra pernelyg atšiaurus kraštas. Atmosfera, kurioje vyrauja anglies dvideginis, pasiutusiai šalta ir reta – 100 kartų retesnė nei Žemėje. Pridėkime ir tai, kad ši nedidelė planeta neturi ir padoraus magnetinio lauko, nesunku suvokti, kad Marso kolonistams kažkaip tektų spręsti sveikatai pavojingų kosminių ir Saulės spindulių problemą.

Tačiau kometos smūgis šiuo atveju galėtų būti nepakeičiamas privalumas: sukeltos ir aukštuosius atmosferos sluoksnius pasiekusios dulkės būtų kaip papildoma priemonė, sauganti nuo žalingos spinduliuotės, o anglies dvideginis ir dulkės galimai sukurtų „šiltnamio efektą“ ir padarytų klimatą bent kiek šiltesnį nei jis yra dabar.

Kometos smūgio vietoje rastų ką veikti ir astrobiologai. Kometose gali būti sudėtingų cheminių junginių – aminorūgščių sudėtinių dalių. O iš aminorūgščių susidaro visa žinoma gyvybė. Kur dar arčiau Žemės rasi vietelę, į kurią ką tik rėžėsi Saulės sistemos pradžią menanti ledo ir sniego „gniūžtė“ su visomis joje per tą laiką keliavusiomis cheminėmis gėrybėmis?

Trumpiau tariant, kometos ir Marso susidūrimas mokslininkams galėtų tapti puikiu „švedišku stalu“ – šitiek resursų, šitiek galimybių. Jei žmonijai kada reikėtų stumtelėjimo skrydžiui į Marsą, vargu ar pasitaikytų kas nors geriau už galingą kometos smūgį.

Taip – šansas tik 1 iš 2000. Užtat koks!

httpv://youtu.be/1T2eBSexgX4