Į nugarą kvėpuoja pavasaris (0)

Viešvilės regioninio parko nuotr.

Viešvilės regioninio parko nuotr.

Stovint kalendorinėje metų laikų takoskyroje trumpam atsisukime atgal. Viena tikrai akivaizdu: palyginti plona sniego danga ir švelnūs orai gyvūnijai nesukėlė didesnių rūpesčių. Toks buvo ir paskutinis žiemos mėnuo ir su tokiomis nuotaikomis pasitinkame pavasarį. Jau nuo pat vasario pradžios nuolat jutome pokyčius, liudijančius apie gamtoje prasidėjusį lūžį. O dabar kaip niekad anksčiau jaučiame kaip kiekvienoje gamtos kertėje vis aktyviau knibžda gyvybė.

Vasario gale jau kone pastoviai giedojo didžiosios, paprastosios pilkosios ir šiaurinės pilkosios, mėlynosios, juodosios zylės. Eglyne skardeno lipučiai, per šilų tolius skverbėsi juodųjų meletų šūksniai, todėl atrodė šitų paukščių pilna visur. Atgijo neišrankūs giedojimo laikui alksninukai ir ima traukti savo švelnias giesmeles. Viešvilės žemupyje tarp išvartų jau suskambo ten žiemojusios karetaitės giesmė. Tiktai keistoka, kad šįkart buvo aptiktas vos vienas paukštis. Tik išskirtinėmis žiemomis užšąlanti Viešvilė sparnuočiams palanki. Tačiau jiems saugiai gyventi trukdo įvairūs keturkojai plėšrūnai. Tiek ant žemės, tiek medžiuose šmirinėja miškinės kiaunės, o gausiose išvartose joms tinkamų buveinių apstu. Išilgai pakrančių tęsiasi lapių pėdų voros. Viena rudoji kitą upelio krantą pasiekė žingsniuodama kiek storesniu nei dešimties centimetrų tiesiu išvirtusios eglės kamienu.

Palei vandenį buvo aptikti poriniai kanadinių audinių pėdsakai, kurie tai dingdavo upelyje ar kiaurymėje tarp medžių šaknų, tai vėl pasirodydavo ant patižusio sniego. Vieno plėšrūno kelyje liko nugalabytas vandeninis kirstukas. Šie žvėreliai kaip ir kitų dviejų rūšių giminaičiai dėl skleidžiamo savotiško kvapo ir, matyt, mėsos skonio daugelio žinduolių nemėgstami, tačiau pasipainioję jiems po akimis vis tiek neišvengia blogos baigties.

Lėkštose pakrantėse matyti apvalūs ūdrų pėdsakai. Vertinant paliktas žymes, upelio atkarpoje iki pelkių aukštupyje esama iki trijų gyvūnų. Vasario gale čia pat tarp išvartų bei traškiu ledu užkloto paupio medžių raizgėsi iš žiemos įmygio prabudusių mangutų pėdsakai. Aptikti ne tik pavienių gyvūnų, bet taip pat dviejų porų pėdsakai. Pašmirinėjusi paupyje, viena pora į ankstesniąją žiemavietę nebegrįžo, o poilsiui pasirinko slėptuvę po pakrantėje pasvirusios eglės išsigaubusiomis šaknimis. Šaltinio vandens permerktame upelio slėnio šlaite sugulę ilsėjosi keli elniai. Gulyklų vietas ženklino vandens prisisunkusios įdubos minkštame grunte. Tokį elnių potraukį buvo galima pastebėti ir anksčiau.

Nežinia, kas šiuos žvėris vilioja net žiemą ir kur kas atšiauresniu oru ilsėtis šaltiniuose, bet, tai ko gero turi mums nežinomą svarbą Žygiuojant palei Viešvilę link aukštupio, vaga bei visas slėnis vos ne ištisai paslėpti įdubusio ledo sluoksniu. Ten jau jokių žvėrių pėdsakų nematyti. Stambiesiems ledas per silpnas, o smulkiesiems ten tiesiog nėra ką veikti. Tetrūksta menko šilumos postūmio kada didesniajame plote pakibęs ir besilaikantis vos ant medžių kamienų bei slėnio iškilumų ledas sugarmės į vandenį.

Viešvilės rezervato pranešimas

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *