A. Lapinskas. Kodėl Lietuvos lenkai nenori puikiai išmokti lietuvių kalbos?

Čia galima priminti, kad pagal esamas Švietimo nuostatas tautinėms mažumoms jau buvo numatytos nemažos nuolaidos, laikant valstybinės kalbos egzaminą, pvz., viena valanda pailginta egzamino trukmė, galimybė naudotis norminamaisiais lietuvių kalbos žodynais, taip pat dvikalbiais žodynais, abiturientai galės remtis ne vien lietuvių, bet ir gimtosios kalbos, pavyzdžiui, lenkų, rusų, baltarusių autorių kūryba.

Dar svarbiau, kad numatytas pereinamas aštuonerių metų laikotarpis, per kurį rašinio kalbos taisyklingumo ir teksto raiškos vertinimas skirsis nuo mokyklų lietuvių mokomąja kalba, šiųjų mokiniai bus vertinami gerokai griežčiau nei tautinių mažumų mokyklose. Be to, kasmet vertinimas lenkų ir rusų mokiniams bus peržiūrimas ir, atsižvelgiant į egzamino rezultatus, koreguojamas.

Viso to, pasirodo, buvo maža. Politinės tarybos posėdyje LLRA „iškovojo“ tolesnes nuolaidas: tautinių mažumų mokyklų abiturientams privalomas žodžių skaičius valstybinio lietuvių kalbos egzamino rašinyje sumažintas nuo 500 iki 400 žodžių, mokyklinio – nuo 350 iki 250 žodžių (tai pusė A4 formato puslapio), jame bus leidžiama padaryti ar ne 35 klaidas, t.y. kiekvienoje šio rašinėlio eilutėje po vieną ar dvi – tai bent mokinio brandos patvirtinimas!

Numatyta, kad rašydami samprotavimo arba literatūrinį rašinį abiturientai galės rinktis nebe iš trijų, o iš septynių nurodytų autorių. Ši nuostata galios ir mokykloms lietuvių dėstomąja kalba, nors lietuviai to visai neprašė, o lenkai, beje, iš pradžių prašė net 35 autorių, t.y. visų programoje nurodytų rašytojų…

Kas čia Lietuvoje darosi, kodėl valstybinės kalbos mokymo kartelė tautinių mažumų mokyklose nuleidžiama į protu nesuvokiamą žemumą? Kodėl kituose kraštuose, kur yra lenkų mokyklos, tokių cirkų nėra? Juk valstybinė kalba, anot Seimo nario Valentino Stundžio, yra pamatinė jungtis, jungianti kiekvieną tos šalies žmogų su valstybe. Kodėl reikia ardyti tą jungtį?

O gal Lietuva persistengia, norėdama išmokyti savo tautines mažumas valstybinės lietuvių kalbos? Tai kad ne. Europos tautinių mažumų apsaugos konvencijos 14 straipsnyje sakoma, kad „2. Šalys… stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba. 3. Šio straipsnio 2 dalis įgyvendinama nepažeidžiant nuostatos mokytis oficialiosios kalbos arba mokytis ta kalba“. Oficialiame komentare dar pridedama, kad „oficialios kalbos mokėjimas yra socialinių ryšių ir integracijos veiksnys“.

Hagos rekomendacijose apie tautinių mažumų švietimo teises (1996 m.) sakoma: „mažumų teisė išlaikyti kolektyvinį tapatumą per savo kalbą turi būti subalansuota su jų atsakomybe dalyvauti visos šalies gyvenime. Tokia integracija reikalauja gero šalies gyvenimo pažinimo bei puikaus valstybinės kalbos mokėjimo“.

Pastebėjimas iš gyvenimo praktikos. Lenkijos europarlamentaras Krzysztofas Lisekas neseniai rašė: „jei kas nors yra Lietuvos pilietis, jis turi mokėti lietuvių kalbą ne gerai, bet puikiai“ (lenk. „nie w stopniu dobrym lecz biegłym“). Lygiai taip pat manau, kad negalima būti Lenkijos piliečiu ir puikiai nekalbėti lenkiškai“. Deja, Lietuvos lenkų lyderiai daro viską, kad to nebūtų ir tuo pačiu daro meškos paslaugą Lietuvos lenkų mažumos jaunimui, mažindami jų karjeros bei gyvenimiško komforto galimybes.

Ką į visa tai – Lietuvos valdžios pastangas, Europos konvencijas ir rekomendacijas – atsako Lietuvos lenkų lyderiai? Deja, jie mano kitaip. Lenkų mažumos lyderis V.Tomaševskis, Seimo nariai lenkai vienu balsu tvirtina, kad negali būti visoms šalies mokykloms vienodo lietuvių kalbos egzamino, nes „šių kalbų mokėjimo lygis visada skirsis: išmoktą kalbą galima mokėti be priekaištų, bet ji niekada negalės konkuruoti su gimtąja kalba. Todėl kriterijų suvienodinimas yra neįmanomas“.

Tik ar sutiks su tokiu tvirtinimu tūkstančiai Lietuvos lenkų vaikų, savo noru lankančių lietuviškas mokyklas ir dėl lietuvių kalbos egzamino niekam nereiškiantys jokių pretenzijų? Lygiai kaip ir Lenkijos lietuvaičiai, idealiai išmokstantys šios šalies valstybinę lenkų kalbą. Galima čia dar pridėti tūkstančius Lietuvos ir Lenkijos emigrantų vaikų, per metus kitus kalbos atžvilgiu pasivejančių vokiečių ar anglų vaikus ir be problemų laikančių tomis kalbomis brandos egzaminus be jokių nuolaidų.Lenkų lyderių aiškinimai, kad lietuviai mokiniai „35 autorius įsisavino per 12 metų, o tautinių mažumų mokiniai tai turėjo padaryti per dvejus metus“ yra visiškas absurdas, nes pradinėse klasėse lietuvių rašytojų diskursai dar nenagrinėjami. Faktiškai brandos egzaminai remiasi kelių paskutinių mokyklos metų medžiaga. Svarbus faktas: jau 2008 metais startavo vienodos lietuvių kalbos programos 9-10 klasėms. Po to jos buvo tęsiamos 11 ir12 klasėse, taigi kokios gali būti kalbos apie nevienodas sąlygas?

Jau seniai tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbai buvo galima skirti daugiau valandų ir žemesnėse klasėse, pvz., atsisakius antrosios užsienio kalbos – ji neprivaloma. Tačiau beveik visose tautinių mažumų mokyklose to nebuvo daroma, kartu tvirtinant, kad lietuvių kalbos neįmanoma išmokti, nes jai skiriama mažiau valandų nei lietuvių mokyklose.

Priminus lenkams apie minėtą galimybę didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių, jų atsakymas jau paruoštas: tai būtų mokymo sąlygų bloginimas, nes dar yra ir kiti dalykai – matematika, biologija, esą vaikai neaprėps tokio didelio lietuvių kalbos krūvio, o ir kitiems dalykams liks mažiau laiko. Vietoje lietuvių kalbos mokymo valandų didinimo reikėtų geriau įsisavinti dalykines žinias…

Kai čia paminėti ir dar nepaminėti Lietuvos lenkų argumentai prieš lietuvių kalbą išsenka, tuomet Seimo pirmininko pavaduotojo Jaroslavo Narkevičiaus lūpomis trenkiamas pagrindinis: „Valstybė turi gerbti tautines mažumas. Jeigu mes pasisakome už europines ir pasaulines vertybes, tai reikia gerbti. Jeigu ne, grįžkime prie azijatiško modelio ir sakykime: kalba gali būti tik viena, jokios demokratijos, jokio pliuralizmo“. Tai sakoma Lietuvoje, kur veikia beveik 100 mokyklų lenkų dėstomąja kalba – tokio tautinės tapatybės ugdymo komforto nėra niekur daugiau pasaulyje.

Kaip tvarkomasi su valstybinės kalbos mokymu tautinių mažumų mokyklose kitose šalyse. Štai taip: Lenkijoje į Punsko lietuvišką mokyklą tiesiog kas savaitę atvyksta vizitatoriai iš Suvalkų. Jeigu jie nustatytų, kad valstybinės lenkų kalbos mokymas nors truputėlį atsilieka nuo lenkų mokyklų, lietuviška Punsko mokykla tuojau pat būtų uždaryta ir vietoje jos įsteigta lenkiška mokykla. Tokia valdžios nuostata aiškinama Lenkijos valstybės interesų gynimu.

Baltarusijos Gardino mokyklos lenkų dėstomąja kalba (vienos iš dviejų pusei milijono Baltarusijos lenkų) direktorė, išgirdusi, kad Lietuvos lenkų mokyklose valstybinei kalbai taikomi susilpninti reikalavimai, tiesiog pasibaisėjo: jei taip būtų pas mus, niekas neleistų vaikų į tokią mokyklą!

Gruzijoje tautinių mažumų mokyklose 30 proc. dalykų dėstoma gruzinų kalba. Brandos egzaminai vyksta tautinių mažumų kalbomis, stojamieji į aukštąsias – gruzinų kalba. Azerų ir armėnų mokyklų abiturientai, jeigu jie nesugeba laikyti visų stojamųjų gruziniškai, gali laikyti tik pirmąjį – logikos ir įgūdžių (angl. skills) egzaminą savo kalba, po to visus metus mokytis gruzinų kalbos ir tik po to pradėti realias studijas. Rusų mokyklų abiturientams, kadangi jie sudaro labai menką stojančiųjų dalį, ši tvarka netaikoma, jie privalo puikiai mokėti gruzinų kalbą.

Galima konstatuoti, kad visose minėtose šalyse, o ir daugumoje kitų, dėmesys valstybinei kalbai teikiamas pačiu aukščiausiu lygiu. Keista, bet Lietuva nutarė eiti visai kitu keliu, suteikdama tautinėms mažumoms neįsivaizduojamas valstybinės kalbos nemokėjimo lengvatas. Kur nuves toks kelias?

P.S. Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis vasario 20 dieną pagaliau pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimus. Jie įvesti, „atsižvelgiant į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos prašymą”. Tokiu būdu, vertinant tautinių mažumų mokyklų abiturientų darbus raštingumo ir kalbinės raiškos požiūriu, jiems bus taikoma „žemesnė kartelė”…