V. Sinica. Praleista proga patylėti ir vergo mentalitetas (3)

Vytautas Sinica | propatria.lt nuotr.

Vytautas Sinica | propatria.lt nuotr.

Lietuvoje daugelio neramiai lauktas užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją pagaliau įvyko. Nors siūloma džiaugtis naujais dvišalių santykių puslapiais, tenka tik liūdėti, jog kaip niekad apmaudžiai praleista Lietuvai jau ne kartą siūlyta proga patylėti.

Kas įvyko Lenkijoje?

L.Linkevičius, lenkų kolegos Radoslavo Sikorskio avansu sutiktas išskėstomis rankomis, nenuvylė Lenkijos lūkesčių ir žadėtąjį dvišalės darbotvarkės perkrovimą pradėjo atsiprašymais. Kaip Užsienio reikalų ministras kalbėdamas Lietuvos vardu ir negalėdamas to nesuprasti, L.Linkevičius apgailesta­vo, jog 2010 m. balandžio 8 d. Lietuvos Seimas (ypač ministrą delegavusios LSDP atstovai) balsavo prieš iniciatyvą įteisinti autentišką asmenvardžių rašybą lotyniškais rašmenimis kitataučių Lietuvos piliečių pasuose. Tai esą gėda prieš netikėtu vizitu tądien Lietuvą pagerbusį L.Kačynskį.

Panašu, kad ir pats L.Linkevičius, ir ne vienas jį pagyręs komentatorius nevisai suprato, kas tą tokį lemtingą dvišaliams Lietuvos-Lenkijos santykiams 2010 m. pavasarį buvo nuspręsta. Atmetus A.Kubiliaus ir R.Šimašiaus siūlytą projektą buvo balsavimu nuspręsta svarstyti G.Songailos ir R.Kupčinsko inicijuotam projektui, pagal kurį pagrindiniame paso puslapyje lieka asmenvardis valstybine kalba, o autentiškai rašybai galimybė suteikiama papildomame puslapyje. Kompromisas istoriškai pasiteisinęs: ir Latvijoje ši tvarka Lenkijai nė kiek neužkliūna, ir Lietuvoje lenkų intelektualai jai davė palaiminimą. Pagaliau tai visiškai atitinka ir LR Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. išvadą.

Atsiprašymo motyvų ieškoma ir randama 1994 m. dvišalėje sutartyje, kuria pasižadėta abipusiu pagrindu sutvarkyti tautinių mažumų asmenvardžių rašybos klausimus. Atsaką šiam aiškinimui taip pat yra pateikęs ne vienas autorius, o apie neva pavyzdį Lietuvai šiuo klausimu rodančios Lenkijos lietuvių realias galimybes naudotis lietuviškais asmenvardžiais viešajame gyvenime kalbama jau labai seniai, nors per 5 metus situacija Lenkijoje nėmaž nepasikeitė.

Tačiau šiam tekstui svarbus ne pats senokai pabodęs ginčas dėl pavardžių rašybos originalo kalba. Daug įdomesni politikų ir visuomenės mąstymo bruožai, kuriuos labai simptomiškai atskleidė L.Linkevičiaus reveransas, taip ir likęs be laukto atsako.

Ko tikėtasi Lenkijoje?

Atsiprašymas turėjo būti starto signalas naujų, „geresnių“ santykių pradžiai, žadėtajam perkrovimui. Netrūksta pagrindo baimintis, kad tokiais pat būdais Vyriausybė žada perkrovinėti santykius ir su kitais kaimynais. Ypač su didžiuoju kaimynu Rytuose, kuris mielai išklausytų vieną kitą nedėkingos, nuo fašizmo kadaise išgelbėtos, Lietuvos atsiprašymą.

Deja, nors premjeras ir užsienio reikalų ministras – du iš trijų valstybės vardu kalbėti galinčių balsų – greičiausiai mano kitaip, tačiau su Lenkija Lietuvai nelabai yra ko perkrovinėti. Niūriomis spalvomis piešiamas praėjusios Vyriausybės valdymo laikotarpis paženklintas retorinių nesutarimų dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvoje ir kartu iš mirties taško pajudėjusių dvišalių projektų, tarp kurių mums svarbiausios elektros tinklų jungtys. Ką ir dabar turėtų daryti Lietuva, tai kategoriškai atsieti abipusiai naudingus projektus, kurie ir sudaro pagrindą strateginei patrnerystei, ir Lietuvos lenkų teisių klausimą, nes tai iš tiesų ir yra vidaus politikos reikalas. Keista ar ne, bet per praėjusią Vyriausybės kadenciją šito daryti nesisekė nebent Prezidentei, nepaaiškinamai perkėlusiai apsižodžiavimus su lenkais į tarptautinį lygmenį ir dėl to atsisakusiai svarbaus vizito į Varšuvą. Sena tiesa byloja, kad tarptautinėje politikoje nėra draugų. Yra tik partneriai, kuriuos sieja interesai ir kurie sugeba dirbti vienose srityse, ignoruodami nuomonių skirtumus kitose.

Aiškiai manydamas kitaip, L.Linkevičius nuvažiavo į Lenkiją būtent mėgindamas tapti draugais. Kas sekė jo atgailą? Sikorskis pasidžiaugė sūnaus paklydėlio nuolankumu, tačiau nepažadėjo nei draugystės, nei juolab dėl abipusių nuoskaudų atsiprašė antrasis. Nors neigia 1920 m. Vilniaus ir Vilniaus krašto okupaciją (kas galimai paaiškina jo atsakingą tėvišką rūpestį šio krašto gyventojais), Lietuvoje iš Sikorskio jokių atsiprašymų draugystės vardan niekas tarsi nelaukia. Nesiruošia jais švaistytis ir jis pats. Tiek tai, tiek konstruktyvaus atsakymo, geresnio nei geresnio nei absoliuti abstrakcija apie atverstą naują dvišalių santykių puslapį, nebuvimas, leidžia suprasti porą momentų. Pirma, Lenkija į Lietuvą seniai nežiūri kaip į lygiavertę valstybę ir priima ją kaip feodalas vasalą, gailestingai, bet be pareigos atsakyti. Antra, pats atsiprašymas už suverenios šalies demokratinės valdžios sprendimus yra niekur nevedanti ir atsako nerandanti tarptautinės politikos forma.

Šalis, kurios ministrai atsiprašo, kad pasirinko paklusti savo Konstitucinio Teismo išaiškinimui, o ne kaimyninės šalies reikalavimams, ir negali pretenduoti į lygiavertės valstybės vaidmenį. Matome esant priešingai: kai R.Sikorskis pasakė, jog tautinių mažumų teisių reguliavimas yra Lietuvos vidaus reikalas, L.Linkevičius tokį teiginį įvardijo kaip vertą pagarbos. Turėtume žiūrėti lyg stabo ištikti – aukščiausiu lygiu dėkojame lenkams už Lietuvos teisės į nepriklausomybę pripažinimą.

Kokią valdžią pamatėme Lenkijoje?

Vargu, ar tai tik keistas sutapimas, jog rinkimus laimėjus pragmatiškai ir net nostalgiškai į sovietinę praeitį žvelgiantiems rinkėjams ir jų kandidatams, naujojoje Vyriausybėje vis dažniau kaip yla iš maišo išlenda polinkis klauptis ant kelių prieš svetimas komandas. Žinoma, dabar, visai kaip ir sovietmečiu, dirbama Lietuvai. Istorijos pamokos padeda suprasti ir kaip galimas toks keistas elgesys, ir ovacijos jam šiandien.

Dirbti Lietuvai pagal svetimą komandą buvusi graži, sąžinę raminanti laikysena, padėjusi vidines dilemas išspręsti ne vienai okupuotai kartai. Tačiau toks sprendimas pasirodė turįs ilgalaikį šalutinį poveikį – būtinybę turėti šeimininką, gyvenime nesirinkti pusių, o su visais sutarti gražiai. Šeimininko būtinybę tobulai atskleidė naujosios Socialinės apsaugos ir darbo ministrės A.Pabedinskienės pareiškimas, jog moterų kvotų biržos įmonių tarybose įvedimui ji besąlygiškai pritaria, „kadangi tai europinė nuostata, ją vertiname palankiai“. Įkandin šio reiškinio žengia ir „visų draugo“ sąmonė. Ši nesupranta nei principo kaip politikos turinio, nei asmeninės, juolab suverenios tautos savigarbos kaip vieno iš principų. Tai iš dalies lemia, kad tokiems žmonėms tiek pažadus, tiek atsiprašymus dalinti yra labai lengva, nes visa tėra fasadas, diplomatinis žaidimas, žodžiai, kuriems nereikia teikti per daug reikšmės. Fasadinę politiką sąlyginai galima suprasti tarptauiniuose santykiuose, tačiau tas pats mentalitetas skleidžiasi ir vidaus politikoje. Nuolat matomas apsimestinis žodynas ir, žinoma, pažadai yra visuomenei įgrisusi to paties čia aptariamo moraliai ligoto mąstymo pasekmė.

Nepriklausomybės pradžioje nelemto sprendimo valia Lietuvos diplomatinę tarnybą užplūdo būtent didžiausių sovietmečio prisitaikėlių su gražiausiais norais banga. Ne ant paskutinės jos keteros į Parlamentinės delegacijos prie NATO vadovus tuomet iškilo ir buvęs išdidus komjaunuolis,  šiandieninis užsienio reikalų ministras. Nespėliokime, ar ministras sudėjo širdį į savąjį atsiprašymą Lenkijai, tačiau būtų skausmingai simptomiška, jei tai tebuvo viena iš daugelio buvusių ir dar busimų retorinių priemonių, sukryžiuotais pirštais pasakytų, kad tik dar pabūtume visų draugais bet kokia kaina.

Kokią Lietuvą atrandame Lenkijoje?

Tos pačios psichologijos atgarsius matome ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Mūsuose ne vien politikų lūpose galima išskaityti du vergiškus argumentus. Pirma, jog politika, kuri kelia įtampas su kaimynais, turi būti koreguojama taip, kad įtampos neliktų. Antra, jog padarius nuolaidą galima nuraminti nuolaidų reikalaujantįjį.

Iš pirmojo argumento lengvai išplaukia paprasčiausias pripažinimas, jog kitos šalys gali diktuoti mūsų vidaus politiką, nes jų reakcija ir santykiai yra svarbiau nei pačios šalies demokratiškai rinktos valdžios bet kurio konkretaus klausimo (nebūtinai asmenvardžių rašybos) vertinimas. Dar paprasčiau šnekant, pagal šią logiką, geriau nieko nelaukti ir atsisakyti suverenumo apskritai. Toks siūlymas, žinoma, atrodo perdėtas, bet būtent tai užkoduota žodžiuose „jei Lietuvos įstatymai kelia tarptautinę įtampą, gal laikas juos pakeisti?“ Susimąsto taip toli gražu ne vien citatos autorius.

Iš antrojo argumento kyla ir valstybės viduje sėkmingai reikštis galinti nuolaidžiavimo politika. Jos esmė telpa į principą „padarykime tai, kad tik reikalavimai liautųsi“. Bet koks sprendimas, priimtas tik tokiu pagrindu, tačiau neatspindintis pačių sprendimo priėmėjų ir jų rinkėjų daugumos požiūrio, yra savaime ydingas. Chrestomatinis šios politikos nesėkmės pavyzdys priimtas 1938 m. Miunchene, po kurio Čekoslovakija turėjo Trečiajam Reichui atiduoti Sudetų kraštą. Linkevičius tikrai neprašovė taip skaudžiai kaip tąkart N.Čemberlenas, tad greičiausiai taip entuziastingai ir nesidžiaugs savo vizito rezultatais.

Padėti susiprasti situacijoje jam turėtų iš karto po vizito Lenkijoje pasigirdę V.Tomaševskio grasinimai trauktis iš Vyriausybės, jeigu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) reikalavimai nebus įgyvendinti. Tai rodo, kad pasitelkęs V.Tomaševskį ministras R.Sikorskis „perkrovimo“ mygtuką išlaiko savo rankose. Tautinių mažumų teisės yra Lietuvos vidaus reikalas, kol Varšuvai atrodo, kad pati Lietuva gali priimti „teisingą“ sprendimą.

Tačiau iš tiesų vertėtų susirūpinti, jei naujojo-senojo politinio elito mąstymas grindžiamas būtent nuolaidžiavimo logika. Taip jau nutiko, kad Lietuvoje pastaraisiais metais būtent lenkų tautinę mažumą atstovauti prisiėmusi LLRA yra pagrindinis veikėjas, į kurio reikalavimus politikai ir viešieji komentatoriai vis pasiūlo atsižvelgti „kad tik jie liautųsi“. Toks pasiūlymas turi pagrindo tik tikint prielaida, kad vieno reikalavimo patenkinimas pasotins prašantįjį, o ne padrąsins jį reikalauti daugiau. Bėda ta, jog reikalavimų, dėl kurių šiandien atsiprašome, autoriai yra politiniai veikėjai, gyvi tik todėl ir tol, kol turi tariamai skriaudžiamą mažumą, kurią gali ginti. Jei Lenkija ir toliau rinksis remti neva pačios Lietuvos lenkų bendruomenės keliamus reikalavimus, o Lietuva nesiliaus švaistyti pažadų, kaip tą savo laiku darė ūkiškasis prezidentas A.Brazauskas, net ir vergiško mentaliteto Vyriausybė gali pritrūkti atsiprašymų. Kaip kad senokai pritrūkome savivertės.

Ministras L.Linkevičius turėtų puikiai suprasti, jog gerų dvišalių santykių su Lenkija matas – ne nuodemes atleidžiantys pareiškimai ar vizitų skaičius, o strateginiai projektai, kurie mažintų Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos. Paradoksalu, bet kartelė tariamai kairiųjų Vyriausybei užkelta aukštai: per pastaruosius keturis metus išjudinti elektros jungčių projektai, NATO apginamumo planas Lenkijai išplėstas ir į Baltijos šalis. Kuo galėsime pasigirti 2016 metais? Greitkelio Via Baltica, geležinkelio Rail Baltica ir dujotiekių sujungimo projektai irgi labai laukia „perkrovimo“ mygtuko. Tik štai „visų draugo“ politikos laukia ne viena dilema skirtingų kaimynų interesams susikertant. Apsijuosti vien draugais nepadės jokie pažadai ir atsiprašymai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. jonas:

    Puikus komentaras. Tik pasimokyti iš jauno studento kai kuriems jo instituto “dėstytuvams”. Nuostabu, kad jauni žmonės neplaukia pasroviui su įvairiais bumblauskiniais

  2. gintas:

    Labai geras argumentuotas tekstas.

  3. arvydas damijonaitis:

    LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“

    Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
    Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
    Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
    Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
    Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: