A.Mišeikis. Praeities vaiduokliai Rytų Lietuvoje (21)

Alkas.lt nuotrauka.

Alkas.lt nuotrauka.

Nemaloniai nustebino naujojo Lietuvos ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus reakcija į Kultūros viceministro Lietuvos lenkų rinkimų akcijos(LLRA) nario Edvardo Trusevičiaus pareiškimą įteisinti gatvių ir vietovardžių užrašus dviem kalbomis bei nelietuviškų pavardžių rašymą ne lietuviška abėcėle. Premjeras tam pasiūlymui pritaria, tiktai pataria neskubėti.

Reikėtų valdančiajai daugumai ir dabartinei vyriausybei pažvelgti giliau – kokie yra tikrieji Lenkų rinkimų akcijos kėslai ir kur veda nepagrįstų nuolaidų kelias. Ne vien lietuviams, bet ir neužkrėstiems nacionalizmo bacilomis lenkams, turi būti aišku, kad ne tik rytų Lietuva, bet ir vietovės esančios už rytinės Lietuvos sienos: Benekonys, Lazūnai, Vydžiai, Pelesa, Gervėčiai, Klevinė ir kitos yra etninės lietuvių žemės, kuriose praeityje ilgus amžius gyventa, o kai kur ir dabar gyvenama, lietuvių. Tam tikrų istorinių aplinkybių bei karų ir okupacijų pasėkoje šio krašto gyventojai tapo daugiau ar mažiau suslavinti, o  II-ojo pasulinio karo iniciatorės, hitlerinė Vokietija ir SSSR, tą kraštą sukarpė taip kaip norėjo: dalį žemių atrėžė Baltarusijai. Helsinkio susitarimu tos sienos tapo visuotinai įteisintos.

Reikia priminti, kad didelė dalis gyventojų, laikiusių save lenkais ir  galėjusių tai įrodyti dokumentais, bėgdami  nuo tremčių bei kolchozų, pagal SSSR ir Lenkijos susitarimą, išvyko gyventi į Lenkiją ir daugumoje buvo apgyvendinti vakarinėse Lenkijos srityse. Pratuštėjusią Vilniaus  krašto teritoriją užpildė atsikėlę  iš Baltarusijos nauji gyventojai, kurie dėl savo tautybės nesuko sau galvos, turėjo tarybinio žmogaus mentalitetą, o jų vaikai lankė rusiškas mokyklas.

Vėliau, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, visoms valdžioms miegant ir žiopsant, buvusioji komunistinė nomenklatūra, kuri, beje, priešinosi nepriklausomybės atkūrimui, staiga virto uoliais lenkų „patriotais“,  kurie, palaikomi Lenkijos politikų, pradėjo lenkais versti ir tuos iš Baltarusijos atsikėlusius gyventojus.

Lenkiškumui palaikyti, Lenkijos oficialioji valdžia sugalvojo, „atitaisyti skriaudą dėl neteisingo teritorijų sienų perstūmimo“ dalindama  Lietuvos piliečiams lenkams „lenko kortą“ , kaip lojalumo Lenkijai ženklą, o Lenkų rinkimų akcija karts nuo karto suranda priežasčių ir būdų sukelti isteriją tarptautiniu mastu dėl skriaudžiamos lenkų tautinės mažumos teisių. Akivaizdu, kad LLRA siekia ne apsaugoti savo tautinės mažumos teises, bet puoselėja to krašto „autonomijos“ idėją, kurios įgyvendinimą gali vėl pražiopsoti mūsų visų išrinktoji valdžia. Vargu ar kas to nemato, kad trintis tarp Lenkijos ir Lietuvos – tikra palaima putiniškai Rusijai.

Naujai išrinktas Lietuvos Seimas ir jo suformuota vyriausybė, bijodama  „strateginio partnerio“ grasinimų, pasišovusi paklusti savo koalicijos partneriams LLRA ir įgyvendinti jų reikalavimus – įteisinti gatvių ir vietovardžių užrašus dviem kalbomis bei pavardžių rašybą lenkiška abėcėle. O kokie reikalavimai seks po šių įgyvendinimo, mūsų vyriausybė nenori net spėlioti. Žinoma, Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis palaiko ir skatina tomaševskininkų poziciją ir žada „perkrauti“ santykius su Lietuva.

Tai, kas vyksta Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, primena prieškario istoriją, kai Konrado Heinleino vadovaujama Sudetų vokiečių patriotų partija, turėdama pritarimą ir finansinę paramą iš Reicho, pasiskelbė ginanti visų čia gyvenančių vokiečių teises ir išstūmė iš Sudetų krašto politinio gyvenimo kitas ten veikusias vokiečių, Čekoslovakijai lojalias partijas. Iki tam tikro laiko apie autonomiją ir atsiskyrimą partija nekalbėjo, bet 1938 m., pribrendus aplinkybėms, pagrindiniu reikalavimu tapo Sudetų autonomija Čekoslovakijos sudėtyje. Tais pačiais 1938 m. Miunchene buvo pasirašyta keturių valstybių sutartis, pagal kurią Čekoslovakija turėjo Sudetų sritį  perduoti Vokietijai.

Keista, bet Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose taip pat egzistuoja vienpartinė sistema. Čia veikia tiktai viena agresyvi, ignoruojanti Lietuvos Respublikos įstatymus, pasiskelbusi Lietuvos lenkų teisių gynėja,  palaikoma Lenkijos politikų, Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Dabar kiti laikai, bet yra ir kitų būdų savo tikslui pasiekti.

Tarsi bandydami Lietuvos vyriausybės ir jų gyventojų budrumą bei kantrybę karts nuo karto į Lietuvą atvyksta šovinistiškai nusitekusios lenkų jaunimo grupės, Vilniaus gatvėmis marširuoja lenkų kariškas uniformas vilkintys vyrai, bažnyčiose mišias laiko iš Lenkijos atvykę kunigai nesuprantantys lietuviškai ir net vadovauja parapijoms (Medininkuose ir kt.), internete platinami Lenkijos teritorijos su Lvovu, Vilnium ir Gardinu   žemėlapiai, lenkiškose mokyklose atvykę iš Lenkijos „istorikai“ savaip interpretuoja Lietuvos-Lenkijos istorinius įvykius ir t.t.

Štai sausio 26 dieną Vilniuje  Lenkų kultūros namuose vykusiame šiuolaikinės lenkų muzikos koncerte, tariamai skirtame 1863  metų sukilimo metinėms paminėti, surengtame Lenkų sąjungos „Vilnijos patriotinio jaunimo“, atvykusi iš Varšuvos šovinistinė repo grupė „Zjednoczony Ursynow“ scenoje pranašavo, kad ateityje Vilnius, Lvovas ir Gardinas bus lenkų, o ne svetimųjų. O mūsų VSD nekreipia į tai jokio dėmesio.

Prieškaryje Čekoslovakijos prezidentas perleido Sudetų sritį vokiečiams, nes neturėjo kitos išeities. Premjeras A.Butkevičius turi pasirinkimo laisvę – paklusti LLRA reikalavimams, sulaužant Lietuvos Konstituciją, ar likti turinčiu savigarbą Lietuvos vyriausybės vadovu, kuris nežarsto nepamatuotų pažadų, nes priimti esminių sprendimų dėl tokių nacionalinių vertybių, kaip kalba, teritorija, nepriklausomybė, negali jokia mažuma, joks premjeras, tik pati tauta visuotiniu referendumu.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *