M. Jučas. Gedimino laiškai (22)

Šiandien beveik niekas neabejoja Gedimino laiškų autentiškumu. Jie buvo rašyti Vilniuje Gedimino patarėjų pranciškonų2023 m. Vilnius minės įkūrimo 700 metų sukaktį. VU profesorius, daugelio studijų apie Lietuvos senąją istoriją autorius siūlo pažvelgti į miesto įkūrėjo Gedimino pastangas Vilnių kurti kaip europinį miestą.

Šiandien beveik niekas neabejoja Gedimino laiškų autentiškumu. Jie buvo rašyti Vilniuje Gedimino patarėjų pranciškonų, palaikiusių ryšius su Rygos pranciškonais. Turime tų laiškų publikacijas, kurias apibendrino ir iš naujo 1966 m. Vilniuje paskelbė Vladimiras Pašuto. Naujausią jų leidimą parengė Stefanas Rovelas (Stephen Rowell) – „Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gediminae illustrans“ (Vilnius, 2003). Jo publikacija pranašesnė už visas ankstesnes.Pirma, jis pateikė originalų ir kopijų, esančių Vatikano archyve, nuorodas ir pagal jas patikslino bei ištaisė ankstesnes publikuotas klaidas. Jas yra pastebėjęs Paulius Rabikauskas (Aidai, 1968, p. 69–70). Antra, S. Rovelas praplėtė publikuojamų dokumentų skaičių, tarp jų ir tuos, kuriuos nurodė P. Rabikauskas: 1317 m. vasario 3 d. popiežiaus Jono XXII Gediminui siųstą raginimą priimti krikščionybę (Nr. 12), popiežiaus siunčiamą Gediminui „Tikėjimo išpažinimą“ (Nr. 46) ir 1324 m. rugpjūčio 31 d., popiežiaus patvirtinimą vilniškės 1323 m. spalio 2 d. sutarties su Livonija (Nr. 51). Trečia, S. Rovelas patikslino dokumentų datas. Ketvirta, jis pateikė ir žymiai daugiau dokumentų, tiesiogiai nesusijusių su Gedimino laiškais. Jais naudojomės kaip pagalbine istorine medžiaga.

Turime 6 Gedimino laiškus: 1. 1322 m. vasarą (S. Rovelas) rašytą pirmą Gedimino laišką Jonui XXII. 2. Antras Gedimino laiškas neišliko, bet jis rekonstruojamas pagal 1324 m. birželio 1 d. popiežiaus bulę. Jis datuotas 1323 m. gegužės mėn. (S. Rovelas). 3. 1323 m. sausio 25 d. Gediminas rašė Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams ir kvietė juos į Lietuvą. Tame laiške pirmą kartą paminėtas „mūsų miestas Vilnius“ (S. Rowellas, Nr. 16, p. 46–47). 4–6. 1323 m. gegužės 26 d. Gediminas parašė dar 3 laiškus: pakartojo miestams ir šį kartą juos išvardijo taip: Liubeką, Rostoką, Štralzundą, Greifsvaldą, Štetiną, Gotlandą. Du kartus Gediminas rašė atskirai Saksonijos pranciškonams bei dominikonams ir kvietė juos į Lietuvą.

Popiežiaus kanceliarija parašė šiuos dokumentus: 1. 1323 m. lapkričio 7 d. popiežiaus Jono XXII laiškas Prancūzijos karaliui dėl Gedimino sumanymo priimti krikštą, 2. 1324 m. gegužės–birželio mėn. popiežius raštu skyrė du legatus vykti į Lietuvą, 3. 1324 m. birželio 1 d. popiežiaus Jono XXII bulė, kuria jis atsakė į du Gedimino laiškus, 4. 1324 m. birželio 1 d. popiežiaus siunčiamas Gediminui katalikų tikėjimo išpažinimas, 5. 1324 m. birželio 1 d. popiežiaus perspėjimas Livonijos magistrui netrukdyti Gediminui priimti krikštą, 6. 1324 m. rugpjūčio 31 d. popiežiaus bulė patvirtino 1323 m. spalio 2 d. Gedimino sutartį su Livonija.

Be paties popiežiaus, jo legatai iš Rygos 1324 m. spalio 20 d. patvirtino minėtą Gedimino sutartį su Livonija. Legatų pasiuntiniai, iš Rygos atvykę į Vilnių, 1324 m. lapkričio 3 d. surašė detalią ataskaitą apie pokalbį su Gediminu ir jo išsižadėjimą krikštytis.

Turime kelis dokumentus iš Livonijos: 1. Rygos miesto tarybos 1322 m. lapkričio 29 d. atsakymas į Gedimino neišlikusį laišką, 2. 1323 m. spalio 2 d. Gedimino ir Livonijos sutartis Vilniuje, 3. 1323 m. gruodžio 23 d. Livonijos magistro sutartis su Naugardu prieš Lietuvą, 4. 1324 m. rugsėjo 22 d. Gedimino skundas dėl Livonijos magist­ro vilniškės sutarties pažeidimo.

Gediminas buvo sumanęs priimti Romos katalikų tikėjimą ir sukrikščioninti Lietuvą, išeiti iš dvasinės, politinės ir ūkinės izoliacijos, paskelbti Europai kaltinimus Ordinui, paremti Rygos arkivyskupą ir jo sąjungininkus Rygos miestiečius jų kovoje su Ordinu, užtikrinti Lietuvos ir jos sienų saugumą.

Gedimino vyresnysis brolis Vytenis ieškojo sąjungos prieš Livonijos ordiną ir tapo Rygos arkivyskupo bei Rygos miestiečių sąjungininku. Iš prekybinių ryšių su Ryga atsirado ir kelias į politinį bendradarbiavimą 1312 m. Vytenis kalbėjo Rygos arkivyskupo pasiuntiniams, jog norėtų priimti krikštą, bet bijojo Žiemgalos likimo (LUB, II, Nr. 638, p. 66). Gediminas priminė, kad Vytenis buvo prašęs atvykti iš Rygos dviejų pranciškonų, kuriems jis buvo pastatęs bažnyčią (LUB, II, Nr. 687, p. 140).

Nežinomas XIX a. vid. dailininkas. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Lietuvos dailės muziejus

Nežinomas XIX a. vid. dailininkas. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Lietuvos dailės muziejus

Pradėtą reikalą sukomplikavo iš Pskovo gautas pasiūlymas Gediminui sudaryti sąjungą, nukreiptą prieš Naugardą. Per šią Pskovo turtingą ir galingą respubliką Gediminas organizavo Lietuvos gynybą nuo Livonijos. 1322 m. jis išsiuntė į Pskovą Gardino kunigaikštį Dovydą, kuris netrukus su didelėmis Pskovo jėgomis įsiveržė į Danijai priklausomą Estiją ir smarkiai nusiaubė šį kraštą. Ryga paprašė Gedimino ginti jos interesus prekiaujant su Pskovu. Deja, neturime Gedimino atsakymo. Turime 1322 m. lapkričio 29 d. Rygos tarybos atsakymą į Gedimino laišką. Ryga paprašė Gedimino tartis ne su vienu iš trijų Livonijos partnerių – Rygos miestu, arkivyskupu ir Ordino magistru, o su visais kartu. Dokumento (S. Rovelas, Nr. 15) antroje pusėje paminėtas Dovydas „sit rex Plescowie“. Derybas ir sutartis su pagonių kunigaikščiu draudė katalikų tikėjimas. Bet, matyt, vokiečiams užteko Gedimino pažado krikštytis.

1323 m. rugsėjo 8 d. Ermėje (Ederme) susitikę Rygos kapitulos, miesto ir Ordino atstovai aptarė pokalbį su Gediminu ir nusprendė tęsti derybas (S. Rovelas, Nr. 22). Po to rugsėjo 8 d. į Vilnių atvyko Livonijos delegacija, susidedanti iš Rygos arkivyskupo ir kapitulos, Ezelio (Saremos), Dorpato (Tartu) vyskupų, Danijos karaliaus vietininko Taline, Livonijos magistro ir Rygos miesto pasiuntinių, Rygos pranciškonų ir dominikonų atstovų. 1323 m. spalio 2 d. jie pasirašė taikos sutartį su Gediminu (V. Pašuto, Nr. 8). Taikos tekste vardijamos abi šalys. Lietuvos valdovo: Aukštaitija, Žemaitija, Pskovas ir visi rusai, kurie paklūsta tam pačiam Lietuvos karaliui, atseit  Gediminui. Livonijos: Rygos vyskupija, Rygos miestas, Klaipėda, Kuršas ir visa, kas yra magistro valdžioje. Tartu ir Ezelio vyskupijos, Danijos valda Estijoje. Sutartyje skelbiama taika, atviri keliai jūra ir sausuma, prekybos laisvė. Nusižengę sutarčiai baudžiami pagal kiekvienos pusės teisę ir kraštų valdovų sprendimus. Atsisakius taikos,  privaloma pranešti priešingai pusei prieš 2 mėnesius.

1324 m. rugpjūčio 31 d. popiežius patvirtino šią taikos sutartį, o spalio 20 d. tą patį padarė ir jo į Rygą atsiųsti legatai (S. Rovelas, Nr. 51, 53).

Bet Vilniaus sutarčiai iš karto ėmė prieštarauti Prūsija. Iš jos sklido perspėjimai Livonijai. 1323 m. spalio 16 d. Varmės vyskupas Eberhardas paskelbė apie lietuvių karo žygius (iki ir po sutarties) į Estiją, Klaipėdą, Vėluvą ir Dobrynę (S. Rovelas, Nr. 26). Prūsijos – Varmės, Sembos, Pamedės ir Kulmo – vyskupai 1323 m. spalio 24 d. pareiškė perspėjimą Livonijai dėl jos sutarties su Gediminu (S. Rovelas, Nr. 27). Prūsijos pranciškonų vardu pranciškonas Mikalojus iš Kulmo dargi kreipėsi į popiežių perspėdamas dėl tos taikos su lietuviais (S. Rovelas, Nr. 29, 30). Kitas Gedimino sutarčiai su visa Livonija smūgis buvo duotas jau Livonijos magistro vilniškės sutarties dalyvio. Jis pasiuntęs Vendeno ir Dunemundės komtūrus ir keturis Livonijos atstovus 1323 m. gruodžio 23 d. su Naugardo vyskupu (владыка) Dovydu ir Naugardo atstovais sudarė „amžiną taiką“, nukreiptą prieš lietuvius ir jų sąjungininką Pskovą (Грамоты Великого Новгорода и Пскова, M. Л, 1949, Nr. 37). 1324 m. rugsėjo 22 d. Gediminas parašė platų, 14 paragrafų laišką vilniškės sutarties dalyviams, išskyrus Livonijos magistrą, dėl Ordino sutarties pažeidimo ir pradėto karo prieš Lietuvą (V. Pašuto, Nr. 16).

Gediminas rašė, kad sutartį patvirtino popiežius, o Ordinas ją pažeidė, vykdydamas lietuvių ir Lietuvai priklausomų rusų (Polocko) žemių grobimus, žmonių žudymus, belaisvių išvedimus (visa tai vardijo) ir darė visa tai sutarčiai galiojant. Ordinas uždaręs visus kelius sausuma ir vandenimis. Gediminas sakęs, kad lietuviai galėtų tuo atsilyginti, bet „skriaudos nedaro“.

Taika buvo nutraukta. Tuo pradėta Gedimino akcija ir užsibaigė. Gediminui paaiškėjo, kad priėmus krikštą popiežius jo neapgins.

Mums belieka aptarti Gedimino laiškų turinį. Gediminas suprato, kad priėmus krikštą būtina paklusti popiežiaus bažnytinei valdžiai. Jis žinojo, jog visas katalikų tikėjimas yra tvarkomas katalikų Bažnyčios rūpesčiu, kad jam palaikyti reikalinga bažnytinė organizacija, kad pagonybė, kurioje jis pasilieka prieš savo valią, yra klaida – „liekame mūsų protėvių klaidoje“, kad galima ir reikia kariauti, ką daro ir krikščionių šalių karaliai, prieš neteisybes, kad Ordinas ir jo broliai yra „smurtautojai“, nedori, gobšūs, priesaikos laužytojai“. Gediminas leido Lietuvoje kunigams krikštyti, sakyti pamokslus ir mokyti žmones tikėjimo. Gediminas išpažino Švč. Trejybės dogmą, atpirkimo malonę žemėje, kuri galiosianti ir danguje. Jis pripažino popiežių „išganymo ieškančiu ganytoju ir vadovu“. Jis pareiškęs „parati sumus… fidem catholicami recipere“ (LUB, II, Nr. 687, p. 141), bet paskui suvertė bėdą raštininkui Bertoldui, kad šito neliepęs jam rašyti. Atsisakymas krikštytis buvo užrašytas 1324 m. lapkričio 3 d. Rygos pasiuntinių Vilniuje kalbant su Gediminu.

Mykolas Elvyras Andriolis. Gedimino pilies statyba (Gediminas įkuria Vilniaus miestą).1882. Lietuvos dailės muziejus

Mykolas Elvyras Andriolis. Gedimino pilies statyba (Gediminas įkuria Vilniaus miestą).1882. Lietuvos dailės muziejus

Gediminas pareiškė, kad tikėjimas skiriasi nuo jo vardu tikintiesiems daromų skriaudų. Jis gerbė visus religinius įsitikinimus, turinčius vieną Dievą ir skirtingus jo garbinimo būdus. Tai buvo jo religinė tolerancija tuo metu, kai iškilo jos priėmimo uždaviniai. Krikštas katalikų tikėjime reikštų Ordino pralaimėjimą, jo politinių interesų Lietuvoje pabaigą. To ir siekė Gediminas.

Gediminas stengėsi pakelti ir krašto ūkį. Jis kvietė vokiečių Hanzos miestų įvairių rūšių amatininkus, juos vardydamas: kalvius, sidabrakalius, račius, kurpius, kailiadirbius, malūnininkus, žvejus. Jis suminėjo pirklius, gydytojus, riterius ir ginklanešius, žemdirbius. Visi jie turėjo būti kolonistais, nes galėjo vykti į Lietuvą su šeimomis bei gyvuliais ir įsikurti nuolatiniam gyvenimui. Jis garantavo ateiviams atėjimą ir išėjimą be muito mokesčių per Mozūriją. „Mūsų žodis liks tvirtas kaip plienas“, – rašė jis. Gediminas skelbė atvykstantiems lengvatines nuo mokesčių sąlygas bent pirmaisiais jų įsikūrimo metais. Jis paminėjo kituose kraštuose mokamą nuo pajamų dešimtinę valstybei ir pastebėjo: „mūsų grūdas bus pilnesnis“, atseit žemė turtingesnė. Gediminas apgailestavo: „Mūsų senoliai siuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums savo kraštą, tačiau niekas iš jūsų neatvyko.“ Jis kartojo savo kvietimą ir prašė jį skelbti ir dauginti miestuose bei kaimuose.

Kodėl nepasisekė Gedimino sumanymas? Plačiausiai yra paplitęs teiginys, kad Prūsijos broliai papirkę žemaičius sukilti prieš Gediminą, jei jis priims katalikų tikėjimą. Grasino jam rusai. Dauguma istorikų rašė, jog Gediminas atsisakė krikšto pabijojęs komplikacijų krašto viduje. 1904 m. tą mintį paskelbė Vladislovas Abrahamas. Mūsiškis Ignas Jonynas dar pridėjo, kad Gediminas įsitikino, jog popiežiaus valia ir autoritetas negali sudrausminti Ordino ir užkirsti kelią jo žiaurumams. Zenonas Ivinskis manė, kad Gediminas kalbėjo apie krikštą ne konkrečiai, o bendrais žodžiais. Jam labiau rūpėjusi taika su Ordinu, negu krikštas. Gediminas pabijojęs savo tautiečių ir rusų pasipriešinimo, – sakė Vladimiras Pašuto. Ordinui sulaužius vilniškę sutartį paaiškėjo, kad popiežius jo neapgins ir atsisakė krikštytis. Edvardas Gudavičius ir jo mokinys Alvydas Nikžentaitis taip pat akcentavo krašte prieš Gediminą kilusią opoziciją, kurią suorganizavę Prūsijos kryžiuočiai. Stefanas Rovelas monografijoje (p. 149, 228) rašė, kad Gediminas tik linko krikštytis, o kryžiuočiai, „spėjama“, papirko žemaičius prieš jo sumanymą. Žemaičius parėmė ir rusai. Anot S. Rovelo, tikėjimo reikalai Gediminui neturėjo lemiamos reikšmės, o krikšto jis nelaikęs svarbiausiu dalyku (p. 243). Gediminas siekęs tik savo valstybės pripažinimo ir Ordino neutralizavimo.

1936 m. Juozas Jakštas rašė, kad Gediminas siekė taikos su Ordinu, bet pamatęs, jog taika su Livonija neturi politinės reikšmės, nes ją paneigė Prūsija, atsisakė savo plano.
Antonis Prochaska manė, kad Gedimino galia buvo rusų žemėse. Po to, kai Livonija susitarė su Naugardu ir siekė atimti iš Lietuvos jai priklausantį Pskovą ir palaidojo vilniškę sutartį, Gediminas nuleido rankas. A. Prochaska rašė, jog Gediminas turėjo gerus tikslus, kuriuos sužlugdė Ordino agresyvi politika. Ji pasireiškė plačiai, uždarė prekybinius kelius į Lietuvą, paneigė vilniškę sutartį, sukėlė žemaičius ir rusus, šmeižė Gediminą Vakaruose. Ta politika Ordinas siekęs pateisinti savo egzistavimą. Kiek kitaip į šį reikalą pažiūrėjo Henrikas Paškevičius. Anot jo, Gedimino sumanyme nebuvo jokio perversmo. Jo pažadas krikštytis buvo ne iš religinių įsitikinimų, o politinis reikalas. Gediminas rėmęs Rygos arkivyskupą, konfliktavusį su magistru. Arkivyskupas Frydrichas lankėsi Avinjone pas popiežių. Gediminas tai žinojęs ir rėmęs arkivyskupą laiškais į Avinjoną, kompromituojančiais Ordiną. Negalėjo jis to daryti būdamas pagonis.

Henrikas Lovmianskis (1954 m.) stebėjosi tuo, kad galinga Gedimino valdoma Lietuva, tik priėmusi krikštą, galėjo sustiprinti savo padėtį. Bet to nedarė. Lietuviai baiminosi vokiškos bažnytinės organizacijos kaip vokiečių politinės įtakos priedangos. Vokiečių netenkino ir tai, nes jie norėjo tiesioginio krašto pajungimo, o tik po to krikšto. Čia ir buvo viso konflikto prasmė! Gedimino sumanymas buvęs tik taktinis manevras, pateikus kaltinimus Ordinui, sukelti Europoje skandalą. Kurtas Forstrenteris, neigęs Gedimino laiškų autentiškumą, vėliau (1962 m.) pripažino juos tikrais. Jis manė, kad Gedimino laiškų prasmę galima paaiškinti Gedimino noru per Rygos politiką patraukti į savo pusę Prūsiją, nes jam reikėjo taikos Vakaruose aktyviai Rytų politikai.

Apibendrinkime. Mažai tikėtina, kad Gedimino sumanymas buvo tik propagandinis triukas. Antra vertus, žemaičių ir rusų opozicija negalėjo nulemti jo pasirinkimo, nes Gedimino valdoma Lietuva nebuvo draskoma vidaus prieštaravimų, kaip kad buvo Mindaugo laikais. Livonijos sąjunga su Naugardu, nukreipta prieš Lietuvą, galėjo pastūmėti Gediminą nuo taikos sutarties, bet nelemti jo apsisprendimo. Prūsijos nusistatymas prieš vilniškę sutartį galėjo paveikti Livonijos magistrą pažeisti šią sutartį. Mintis priimti krikštą be Rygos tarpininkavimo buvo per ankstyva. Galimi Lietuvos partneriai – Lenkija, Vengrija ir Čekija – dar nerodė iniciatyvos. Lieka ieškoti Gedimino plano žlugimo skirtingose jo ir Ordino pozicijose. Atsakymą duoda popiežius Jonas XXII bulėje Gediminui (S. Rovelas, Nr. 41, p. 132–133). Žvilgterėkime dar kartą į jos turinį: 1. Gediminas ryžosi „priimti tikrą tikėjimą, jeigu tik nebūtų priklausomas nuo minėtų magistro ir brolių“. Gedimino laiške tas sakinys skamba šitaip: „jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro ir brolių.“ Gediminas siejo Lietuvos krikštą su būtina sąlyga – Lietuvos nepriklausomybės garantija. 2. Gediminas prašė popiežiaus atsiųsti į Lietuvą kartu su nuncijumi Avinjone buvusį Rygos arkivyskupą taikai sudaryti ir sienoms nustatyti „pro facienda pace ac terminis disponendis“. Gedimino laiške to sakinio nėra. Bet jis yra popiežiaus bulėje, kuri kartojo Gedimino prašymus. Ką mes žinome apie Lietuvos sienas? Jos paminėtos vilniškėje sutartyje su Livonija: Aukštaitija, Žemaitija, rusų žemės, kurios priklausė Lietuvai, ir naujai jai pajungtas Pskovas. Gediminas vadino save „rex Lethoviae, Eustoythen, Samaythen, Pleskowe et omnes Ruteni“. Beje, pirmą kartą buvo paminėta Aukštaitija ir Žemaitija, kaip Lietuvos sudėtinės dalys, ir tos rusų žemės, kurios priklausė Lietuvai, t. y. klausė Gedimino. Tai ir buvo antra Gedimino keliama sąlyga krikštui. 3. Gediminas po krikšto norėjo tiesiogiai priklausyti Apaštalų Sostui. Popiežiaus bulėje pasakyta: „kartu su tavo dabartiniais ir būsimais sūnumis pasirinkote mus ir minėtus mūsų brolius, Romos bažnyčios kardinolus į tėvus“. Gedimino pirmame laiške to nėra. Gediminas norėjo išvengti tiesioginės priklausomybės Rygos bažnytinei provincijai, kas galėjo būti ir politinės priklausomybės priežastimi. Popiežius gal ir negalėjo patenkinti Gedimino prašymų, todėl šis ir atsisakė krikštytis.

Mindaugas priėmė krikštą besąlygiškai dėl savo sunkios padėties krašto viduje. Gediminas neturėjo didesnių vidaus rūpesčių ir galėjo pateikti krikštui sąlygas. Jas kartojo ir Gedimino sūnus Kęstutis, tik dar griežčiau, nes pareikalavo iškelti Ordiną į stepes ginti krikščionis nuo stepių klajoklių.

Gediminas diplomatinėje kovoje pralaimėjo. Jis paliko neišspręstą reikalą sūnui. Gedimino pradėta moralinė propaganda dėl Ordino daromų neteisybių ir skriaudų nepaveikė Europos žmonių. Į pagoniškąją Lietuvą piligrimai nekeliavo taikiais tikslais. Gedimino pastangos apeiti Ordino teritoriją nedavė vaisių. Ordino karinė-kolonijinė ekspansija į Lietuvą buvo remiama krikščioniškos Europos. Ordinas buvo tik jos priešakinis būrys. Europos piligrimai keliavo į pagalbą Ordinui. Gediminas laimėjo tik laikinas paliaubas, kol Vakarai tikėjo jo atsivertimu. Nė vienas jo iškeltų uždavinių nebuvo įgyvendintas. Viso to reikalo organizatorius Rygos arkivyskupas pats buvo Ordino puolamas. Artimiausi kaimynai čia nerodė intereso. Taika ir krikštas nepriklausė nuo Gedimino valios. Padėties šeimininkas liko Ordinas. Krikščionybės kelias per Rygą į Lietuvą dar kartą pasirodė nesaugus ir netikras. Reikėjo ieškoti kito kelio.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: