Viduržiemis – laiko virsmas į vasarą (12)

wikipedia.org nuotr.

wikipedia.org nuotr.

Sausio 25-ą nuo seno laikoma viduržiemio arba pusiaužiemio laiku. Rytų Lietuvoje ir kai kur kitur pusiaužiemis siejamas su vasario 2 d. – Gramnčių (Perkūno) diena.  Pusiaužiemyje šeimininkai įvertindavo savo ūkio išteklius: kiek liko žiemai sukaupto maisto, pašarų, malkų ir kitų atsargų. Jeigu jau sunaudota daugiau nei pusė, tai teks pataupyti apmažintas atsargas, kad jų užtektų antrajai žiemos pusei.

Šią dieną šeimininkas apeidavo ūkį, papurtydavo sodo obelis, kad būtų vaisingesnės, pastuksendavo į avilius, kad būtų darbštesnės bitės, daugiau medaus vasarą prineštų…

Buvo sakoma, kad nuo šios dienos atgyja ir iš girių į namus patraukia gyvatės, todėl šią dieną vadindavo Kirmių, Kirmėlių arba Kirmėline diena. Kad gyvatės į namus iš girios neitų, vengdavo šią dieną iš miško vežti medžius ir nešti šakas.

Sakoma, kad šią dieną barsukas išlenda iš savo olos arba, kad meška verčiasi ant kito šono. Jeigu ši diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio atbulas lenda atgal – tuomet žiema dar tęsis ilgai, pavasaris būsias vėlyvas. Jeigu diena apsiniaukusi, jis išlendąs iš olos ir einąs pasivaikščioti. Pasivaikščiojęs ramus sugrįžta atgal – pavasaris jau neužilgo. Manoma, kad šis vaizdinys išreiškia saulės metų atsivertimo į kitą pusę, į pavasarį ir vasarą mintį. Juk neveltui netrukus prasidėsiantis mėnuo ir vadinamas vasariu.

Nors tikroji vasara dar toli, tačiau spėjama, jog mūsų protėviai metus seniau bus dalinę ne į 4, o į 2 metų laikus. Manoma, jog būtent „pavasario – vasaros“ pusmečio laikotarpį baltai seniau bus vadinę žodžiu vasera. Šio sezono pradžia kaip tik ir galėjusi būti skaičiuojama nuo pusiaužiemio, kuomet Saulė pradeda šviesti jau nebe žiemiškais, o šildančiais spinduliais.

Mitologas A.J.Greimas su viduržiemio švente siejo istoriniuose šaltiniuose minimą Krikštų arba „kumeliuko krikštynų“ šventimo paprotį, kuomet sausio pabaigoje merginos gamindavo ypatingą apeiginį svaiginamą gėralą, vadintą „čvikinu“, ir pasikvietusios vaikinus puotaudavo su jais per visą naktį ir dar kitą dieną. Šį „kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A.J.Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuvių ir pagerbimo šventės liekanomis. Mat Mėnulio palyginimas su kumeliuku, arkliu, žirgu, išties yra būdingas mūsų tradicijoms. Štai, kad ir mįslėse: „Laukas arklys pro vartus žiūri (Mėnulis)“; „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom (Mėnuo)“.  Dievaičio Mėnulio gimimas senoviniame rago (sausio) mėnesyje, pasak A.J.Greimo, mūsų protėviams ir turėjo žymėti Naujų metų pradžią.

Įdomu tai, kad ir išgarintųjų rytietiškų Naujųjų metų atskaita pradedama nuo sausio 20 d. tai yra nuo Saulės įėjimo į Vandenio žvaigždžių ženklą. Pirmojo metų mėnesio pradžia čia laikomas jauno Mėnulio pasirodymas po to kai Saulė jau įėjo į Vandenio ženklą.

Pastarojo meto lietuviškų etnoastrominių žinių tyrimai leidę rekonstruoti lietuviško Zodiako ženklus įgalina patvirtinti A.J.Greimo prielaidas. Rekonstruotame lietuviškame Zodiake būtent Vandenio ženklas laikomas paskutiniu metinio Saulės kelio dangumi ženklų. Ir jį kaip tik vaizduoja Žirgas.  Ant apeiginio viduramžių kaušo, aptikto Gardine, pavaizduotame originaliame zodiakiniame kalendoriuje būtent Vandenio žvaigždyno vietoje vaizduojamas šuoliuojantis žirgas!

Zodiakinis Vandenio žvaigždynas pavaizduotyas kaip šuoliuojantis  žirgas ant viduramžių apeiginio kaušo iš Gardino | J.Vaiškūno nuotr.

Zodiakinis Vandenio žvaigždynas pavaizduotas kaip šuoliuojantis žirgas ant viduramžių apeiginio kaušo iš Gardino | J.Vaiškūno nuotr.

Tad senovės baltų žyniai žvaigždininkai stebėję vakaro dangų, galėjo laukti vakaro kuomet leidžiantis Saulei paskui ją už vakarų horizonto sviro ir Dangiško žirgo (Vandenio) žvaigždės su jame spindinčiu jauno Mėnulio pjautuvu.

Toks dangaus šviesulių išsidėstymas buvo ženklas skelbti pirmąją Naujųjų metų dieną pagal Saulės-Mėnulio kalendorių, pradedančią galutinio Saulės atsigręžimo į vasarą laikotarpį – vasara (sen. vasera), o tą laikotarpį pradedantis Mėnulio mėnuo buvo vadinamas vasariu. Kiti žinomi šio mėnesio senoviniai pavadinimai: ragutis, mažasis ragutis, pusis, pusčius, prydėlinis… galėtų reikšti tai, kad būtent tuo laiku, esant reikalui, galėjo būti tikslinamas kalendorius, pridedant papildomą trumpesnį pridėtinį mėnesį, kad laiko atskaita pagal Mėnulį per daug nenutoltų nuo kalendorinių datų nustatomų pagal Saulę.

Šiemet plonas jauno Mėnulio pjautuvas po saulėlydžio pasirodys link vakarų horizonto svyrančiame Žirgo žvaigždyne vasario 11 d. – pačiose Užgavėnių išvakarėse. Tad artėjant Užgavėnėms nepamirškite pasigaminti ir tradicinės apeiginės Žirgo kaukės.

Kategorijos: Etninė kultūra, Gamta ir žmogus, Kultūra, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *