Kai atbėga Elnias devyniaragis

Skelbiame ištrauką iš spaudai rengiamos etnoastronomo Jono Vaiškūno knygos “Skaitant dangaus ženklus”. Ši knyga turėtų dienos šviesoje pasirodyti pavasarį.   

Archeologiniai duomenys rodo, kad elnio kultas senojoje Europoje buvo labai plačiai paplitęs. Anglijoje aptikti 8000–7500 metų pr. Kr. priskiriami ragai su kaukolės dalimi, jie apdoroti taip, kad būtų galima užsidėti ant galvos. Manoma, kad tokius galvos papuošalus naudojo apeiginių šokių metu. Šokiai su stirnų, briedžių ar elnių ragais išlikę iki mūsų laikų. Naujųjų metų proga tokie šokiai ir dabar šokami Anglijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kitur. Raginių kulto lazdų, priskiriamų 3000 metų pr. m. e., su meistriškai išskaptuota briedės galva rasta Šventojoje prie Baltijos jūros, o priskiriamų 5000 metų pr. Kr. – Gaban urve Šiaurės Italijoje..“[1]

Net senojo akmens amžiaus olose aptinkami elne arba elniu persirengusių žmonių atvaizdai. Udas Bekeris (Udo Becker) „Simbolių žodyne“ apie elnią rašo:

„Elnias dėl didelių, kasmet ataugančių ragų, dažnai lyginamas su gyvybės medžiu, dėl to daugelyje kultūrų ir epochų simbolizavo derlingumą, augimą (taip pat ir dvasios augimą), mirimą ir kūrimąsi. Pagal germanų tikėjimus, elnias saugojo mirusiuosius, keliaujant į pomirtinį amžinojo gyvenimo pasaulį. Kraujo spalvos elnio ragai, numetami kiekvienų metų pradžioje, daugelyje tautų yra šviesos spindulių ir ugnies simbolis, todėl elnias laikomas Saulės gyvūnu arba tarpininku tarp dangaus ir žemės.

Budizmo kultūrose (auksinis) elnias, kaip ir gazelė, laikomas išminties bei askezės simboliu. Kinijoje saulėtasis elnio aspektas turi kartais neigiamą prasmę – čia elnias simbolizuoja liesumą bei sausrą. Elnias ir elnė antikoje buvo laikomi šventaisiais Artemidės gyvūnais; elnio grumtynės su kitais gyvūnais simbolizuoja šviesos ir tamsos kovą. Antikos pasaulis ir keltai laikė elnią sielų vedliu. Antikoje jis yra gyvačių priešas bei naikintojas. Šis požiūris sutinkamas ir viduramžių krikščionybės mene. Čia jis, beje, remiasi paralelėmis tarp elnio ir Kristaus (kuris gyvatei, t. y. velniui, sutraiškė galvą); šventųjų Eustachijaus ir Huberto legendose pasakojama apie elnią, nešantį tarp ragų nukryžiuotąjį, kartais elnio ragai lyginami su Kristumi, nes jie galį siekti dangų. Krikščioniškame mene elnias neretai siejamas su gyvybės vandeniu. Retkarčiais jis yra melancholijos simbolis, nes mėgsta vienumą. Jo elgesys rujos metu labai pasikeičia, todėl jis, be kita ko, simbolizuoja vyrišką seksualinę aistrą.“[2]

IX amžiaus airių eilėraštyje elnias skelbia apie trumpėjantį Saulės kelią ir artėjančią žiemą:

– Žinią jums aš turiu! –
riaumojo elnias.  –
Žiema, jau sninga,
o vasara išėjo. 

Vėtros šaltos,
saulė prie žemės –
trumpas jos kelias.
Jūra šiaušias bangom. 

Rausta papartis,
sunykus jo gražuma.
Laukinių žąsų
girdis pažįstamas klyksmas.

Šaltis sustingdė jau
sparnus linksmųjų paukščių.
Metas žvarbus.
Tą nešu žinią.[3]

Kosminio Elnio vaizdinys lietuvių tautosakoje gerai žinomas iš Kalėdų giesmės Atbėga elnias devyniaragis. Joje apdainuojamas atbėgantis nepaprastas devyniaragis elnias, kurio raguose dega ugnis, kala kalviai nukalantys auksinę taurę, aukso žiedą, auksinį puodelį arba perlo vainiką. Manoma, kad šie apvalūs iš tauraus metalo nukalti dirbiniai vaizduoja – Saulę.[4]

Atbėgo elnis, devyniaragis,
Oi kalėda, devyniaragis.
Vai ir atbėgo, vandenin žiūri,
Vandenin žiūri, ragelius skaito.
Ant mano galvelės devyni rageliai,
Devyni rageliai, dešimta šakelė.
Ant tos šakelės kalveliai kala,
Kalveliai kala, sliesorėliai lieja.
Oi jūs, kalveliai, mano broleliai,
Jūs man nuliekit aukselio kupką,
Aš palaistysiu žalią rūtelę. [5]

Mitinis kosmologinis elnio vaizdinys žinomas įvairioms tautoms. Vengrų kalėdinėse giesmėse stebuklingas elnias tiesiogiai siejamas su žiemos dangumi.[6] Rusų tyrinėtojai Tamazas Gamkrelidzė ir V. Ivanovas yra išsakę nuomonę, kad mitinis elnias kadai sietas būtent su žvaigždėtu dangumi.[7] Kai kurių Šiaurės bei Centrinės Amerikos ir Eurazijos tautų tradicijose elnias, išmargintas šviesiomis dėmelėmis, simbolizuoja žvaigždėtą dangų. Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tautos milžinišką elnią sieja su dangaus poliarinio rato žvaigždėmis – Kasiopėja ir Persėjo bei Vežėjo žvaigždynų žvaigždėmis arba su Grįžulo Ratų žvaigždynu. Kartais elnio vaizdinys siejamas su Oriono ir Tauro žvaigždynais.[8]

Vytautas Tumėnas linkęs manyti, kad kalėdinio devyniaragio elnio raguose kalama taurė – tai žvaigždyne gimstanti Saulė.[9] Panašios nuomonės laikosi ir N. Laurinkienė: „Juk apie Kalėdas, baigiantis seniesiems metams, kai tamsa trukdavo didžiąją paros dalį, turėjo būti aktualu laukti Saulės ir jos šviesos. Tą Saulę, matyt, atnešdavo elnias su ugnele ant vieno iš devynių ragų arba su kalviais, ją kalančiais.“[10] Panašiai manė ir P. Dundulienė: „Elnias per Kalėdas greičiausiai buvo garbinamas kaip žiemos nugalėtojas, drauge su Saule atgimstančio pavasario simbolis.“[11]

Bulgarų ir rusų liaudies dainose dangiškasis elnias tiesiogiai siejamas su ekliptika ir ja keliaujančiais dangaus šviesuliais:

Pavertė elniu jį Dievas
su skaisčia saule ant kaktos,
su mėnuliu ant krūtinės,
su gausiom žvaigždėm per kūną.

(Bulgarų liaudies daina)[12]

Oi buvau aš prie Dunojaus ant krantelio…
Gėrė elnias vandenį, o pats įsismarkavo…
Oi, ant dešinės šlaunies jaunas šviesus mėnulis,
oi, ant kairiosios šlaunies skaisti saulutė,
oi, priešais elnią žara rytinė
oi, po elnio tankios žvaigždės.
(Rusų liaudies daina) [13]

Žinia, jog apdainuojamojo elnio fone pasirodo Mėnulis ir Saulė, gali tiesiogiai reikšti, kad elnias yra šių šviesulių kelyje, t. y. Zodiako juostoje. Be to, rusų liaudies dainoje elnias vaizduojamas stovintis prieš ryto žarą, tai jau galima laikyti nuoroda į Elnio žvaigždžių padėtį danguje prieš Saulės tekėjimą.

Tautosakininkei Aldonai Ragevičienei 1984 metais Varėnos rajone pasisekė užrašyti labai įdomią sakmės nuotrupą apie iš dangaus nukritusį baltą elnią su gražiu vainiku:

„Mama vaikams sakydavo: „Vaikai, – sako, – laukit, žiūrėkit per langus – atbėgs elnias… Jis bus labai gražus… baltas baltas… su labai gražiu vainiku… ir pėdukės elnio bus baltos, ir uodegytės galas baltas, tai jau, – sako, – skirkit… Atseit sako, kai jis krito iš dangaus, tai jam debesys nuplovė uodegą ir kanopas padažė.“ Ir kai elnias išeina iš miško, tai tada ir būna Kalėdos.“ [14]

Jei sekdami etnologų mintimis pabandytumėme šio mitinio elnio paieškoti danguje tarp žvaigždžių, tai turėtumėm ieškoti tokio žvaigždyno kurio iki žiemos Saulėgrįžos danguje nebuvo matyt ir kuris pasirodo būtent per Kalėdas. Šias sąlygas atitinka – Skorpiono žvaigždynas. Šis žvaigždynas per Kalėdas išsilaisvina iš Saulės spindulių ir ryškiausios jo žvaigždės spėja pasirodyti virš pietryčių horizonto dar prieš prašvintant. Tokį pirmą žvaigždyno pasirodymą išnyrant iš už Saulės spindulių astronomai vadina heliakine teka (tai yra „saulinė teka“, mat graikiškai heliakós – „saulinis“).

Po rudens lygiadienio pradėjus sparčiai ilgėti naktims, kosminis Elnias dingsta vakaro Saulės spinduliuose (heliakinė laida) – prapuola už horizonto skelbdamas žiemą. Nematytas beveik pustrečio mėnesio po ilgiausios metų nakties jis vėl pasirodo ryto žarose. Ši kosminė žvaigždyno padėtis palanki jam priskirti herojaus, keliaujančio į požemio pasaulį parnešti Saulės, vaidmenį.

Reikšmingą kitą žvaigždyno padėtį – jo kosminį (vakarinį) patekėjimą –  patogu susieti su pavasario pradžia ir gamtos atbudimu. Elnio, kaip Saulės grąžintojo, vaizdinį sustiprina lietuvių kalėdinėje dainoje apie devyniaragį elnią minimi kalviai. Savaime kyla kadaise galėjusio  gyvuoti ritualo paveikslas, kai žynys (jis yra ir kalvis), užsidėjęs elnio ragus, leidžiasi į mistinę-ritualinę kelionę vaduoti pagrobtos Saulės. Juoba kad šamanizmo tradicijose šamano pagalbininkas kelionėje į aną pasaulį, be žirgo ir paukščio, dažniausiai  yra būtent elnias.

Elnio, pagrobusio pirmapradę ugnį ir atnešančio ją žmonėms, vaizdinys būdingas Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tautų mitams. Kita vertus, rudens lygiadienio metu Saulės spinduliuose dingstantis Elnio žvaigždynas gali simbolizuoti elnią kaip Saulės grobiką. Toks kosminio elnio vaizdinys irgi žinomas tiek Eurazijos, tiek Amerikos tautų mituose apie kosminę medžioklę. Ugnis ir Saulė sugrąžinami žmonėms, kai sumedžiojamas kosminis elnias. Sumedžioto elnio kūno dalys išmėtomos po žvaigždėtą dangų ir virsta žvaigždynais.[15]

Elnio, raguose atnešančio (sugrąžinančio) Saulę, vaizdinys siejasi su įvairioms Europos tautoms žinomu personažu – Kalėdų Seneliu (šv. Mikalojumi, Santa Klausu ar kt.), atvažiuojančiu elniais. Jei elnius čia atitiktų Skorpiono žvaigždynas, tai Santą Klausą turėtų atitikti pati Saulė. Raudonus drabužius dėvintis ir dovanas dalijantis herojus tokiu atveju būtų ne kas kitas, kaip grįžtanti Saulė. Lietuvių sutartinėse tiesiogiai išsitariama, kad atriedanti Saulė dalija dovanas:

Kas tar teka
par dvarelį?
Saulā riduołėłā. 
Saulalā!
                            S a u l a l ā!  
Saulalā! Riduołėłā.   

Kų tar neša
Tekėdama?
Saulā riduołėłā. 
Saulalā!
                          S a u l a l ā!  
Saulalā! Riduołėłā. 

Ataneša
Dāvanėlių,
Saulā riduołėłā. 
Saulalā!
                        S a u l a l ā!
Saulalā! Riduołėłā.[16]

Rugiapjūtės sutartinėje tekanti Saulė lyginama su marčia, nešančia dovanas:

 Sauliulė
Rateliu tekėjo.
Dai kas teka?
Rateliu tekėjo.

Sauliulė
Rateliu tekėjo.
Marti teka.
Rateliu tekėjo.

 Sauliulė
Rateliu tekėjo.
Dai ką neša?
Rateliu tekėjo.    

Sauliulė
Rateliu tekėjo.
Dovanėles.
Rateliu tekėjo.[17]

Ir lietuvių kalėdinių dainų veikėjas Kalėda, atvažiuojantis ratais, ir dalijantis dovanas Kalėdų Senelis, regis, yra ne kas kitas, o pati Saulė.[18] Saulės vadinimas Kalėda folklore gali būti pagrįstas ir garsine (ne etimologine) sąsaja su kalimo veiksmu: Kal-ėda – kal-ti, kal-vis. Kadangi lietuvių ir latvių mitologijoje Saulę nukala dangiškasis kalvis, tai sąskambiai čia tik patvirtina, kad Kalėda – naujai nukalta Saulė.

Be Santa Klauso, dar vienas krikščioniškas šventasis susijęs su nepaprastu elniu – tai šv. Hubertas. Jis laikomas metalurgų (!) globėju, siejamas su lapkričio 3 d., medžiokle, Kalėdomis. Legenda pasakoja, kad Kalėdų vakarą Hubertas išėjo medžioti ir pamatė elnią milžiniškais dešimties šakų ragais. Jis norėjo sviesti ietį, tačiau užkliuvo ir pargriuvo. Staiga elnias sušvito, ir Hubertas tarp jo ragų pamatė spindintį auksinį kryžių.

Tatjana A. Bernštam (Tatiana A. Bernshtam), tyrinėjusi rusų jaunimo žaidimų jaščer ir olenj semantiką, remdamasi įvairių tautų elnio vaizdinio analize, daro išvadą, kad žaidybinį elnio vaizdinį galima suvokti kaip pavasario plačiausia prasme – Saulės skleidžiamos šilumos gausos, augalijos, gyvūnijos ir žmonių pasaulio prabudimo – simbolį.[19] V. Ivanovas su V. Toporovu irgi linkę laikyti elnią zoomorfiniu pavasario ir vyriškojo prado simboliu.[20] N. Laurinkienė elnio vaizdinį sieja su pasaulio atgimimu. Elnias, kaip pasaulio atsinaujinimo simbolis, žinomas evenkams, gruzinams ir kai kurioms kitoms tautoms. Evenkai pavasario šventės inkonipka apeigų  metu inscenizuodavo kosminio briedžio medžioklę. Kosminis briedis būdavo nudobiamas, tačiau vėliau per stebuklą atgydavo, o kartu su juo nubusdavo ir visa gamta. Su pavasariu elnią siejo ir gruzinai, tikėję, kad šv. Jurgio dieną dievybė atsiųsdavusi šventės dalyviams elnią.[21]

Taigi spalio pradžioje Elnias (Skorpiono žvaigždymanas) dingsta vakaro žarose ir daugiau nepasirodo danguje iki gruodžio pabaigos – žiemos saulėgrįžos, kai vėl trumpai švysteli ryto žarose virš pietryčių horizonto. Nuo tada rytais jis vis aiškiau matomas. Pagaliau apie gegužės vidurį žvaigždynas pirmą kartą pasirodo virš rytų horizonto iškart po saulėlydžio. Vasaros saulėgrįžos vakarais, kai  sutemsta, nors dar sunkiai įžiūrimas šviesaus vasarvidžio dangaus fone, Elnias jau iškyla aukščiausiai virš pietų horizonto – kulminuoja. Kad ši žvaigždyno padėtis, nepaisant šviesaus Rasų laikotarpio dangaus, nelikdavo nepastebėta, galima spręsti iš lietuvių minklės „Kas rasą neša ant savo ragų?“ (Elnias) [22]. Regis, ši minklė ne atsitiktinai elnią sieja su rasa, apie tai galima spręsti ir iš skandinavų „Edos“:

Taip princus visus Helgis pranoko
Kaip uosis kilmingas, virš usnies kur pakyla, 
Ar kaip elnias jaunasis, rasa apšlakstytas,
Kur elnius kitus bėgdamas pralenkia,
Ir šviečia ragai lig aukštybių dangaus.[23]    

Elnio sąsajų su vasaros ir žiemos saulėgrįžomis randame ir rumunų kalėdinėse giesmėse, kur elnias nori pasiversti šv. Jonu, tačiau atsisako šio sumanymo ir pasirodo kaip žvėris, kuris keliauja žeme ir dangumi.[24]

Ir nencai, samiai, evenkai, nganasanai manė, kad Saulę po tamsių žiemos naktų į tundrą raguose atneša elnias. Evenkai tebepasakoja apie baltą stebuklingą elnią su žyrančiomis kibirkštimis ir šiaurės pašvaistę primenančia šviesa tarp ragų. Pasak evenkų sakmės, Paukščių Takas atsirado iš sniego sūkurių, sukeltų lekiant dviem elniams.[25] O Skorpiono žvaigždynas šiaurės platumose kaip tik regimas Paukščių Tako gale, ties jo sandūra su horizontu.

Beje, nganasanai, nencai ir encai Saulei paskirdavo elnius, išpjaudami jiems kailyje tam tikrą Saulės ženklą. Šitaip pašventintų elnių nebuvo galima kinkyti, jie tapdavo Saulės motinos nuosavybe.[26]

O įdomiausia žinia yra ta, kad ant XVI a. datuojamo apeiginio pagoniško kaušo, XX a. viduryje aptikto vienos Gardino bažnyčios rūsyje, atvaizduotame originaliame 12-os Zodiako ženklų rate-kalendoriuje, būtent Skorpiono ženklo vietoje vaizduojami du atbėgantys elniai su dviem spinduliuojančiomis saulėmis (žr. pirmus 2 pav.).

[1] M. Gimbutienė, Senoji Europa, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 178–179.

[2] U. Becker, Simbolių žodynas, Vilnius, Vaga, 1995, p. 67–68.

[3] F. Šletė, Keltai tarp Alezijos ir Pergamo, Vilnius, Mokslas, 1984, p. 131.

[4] A. J. Greimas, Tautos atminties beieškant: apie dievus ir žmones, Vilnius, Mokslas; Chicago: A. Mackaus knygų leid. Fondas, 1990, p. 468; N. Laurinkienė, Devyniaragio elnio semantikos akcentai, Liaudies kultūra, 2000, Nr. 1, p. 30–33.

[5] Merkinė, 1937,  žr. J. Balys, Lietuvių tautosakos skaitymai, Tubingen, 1948, p. 120.

[6] The Encyclopedia of Religion, Edited by M. Eliade, Vols. 1–16, New York, Collier Macmillan, 1987, Vol. 6, p. 530.

[7] Т.  Гамкрелидзе, В. Иванов, Индоевропейский язык и индоевропейцы, Тбилиси, Тбилисский университет, 1984, т. 2, c. 519.

[8] M. A. Rapenglück, Tracing the celestial deer – an ancient motif and its astronomical interpretation across cultures, Astronomy and cosmology in folk traditions and cultural heritage, ed. J. Vaiškūnas, (Archaeologia Baltica, Vol. 10), 2008, Vilnius, p. 64.

[9] V. Tumėnas, Eglutės ir svastikos ornamentų simbolika Lietuvoje, Senovės baltų simboliai, Vilnius, Academia,, 1992, p. 64.

[10] N. Laurinkienė, Devyniaragio elnio semantikos aspektai, Liaudies kultūra, 2000, Nr. 1, p. 33.

[11] P. Dundulienė, Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, Vilnius, Mintis, 1991, p. 41.

[12] Т. Бернштам, Следы архаических ритуалов и культов в русских молодёжных играх «ящер» и «олень» (опыт реконструкции), Фольклор и этнография, Проблемы реконструкции фактов традиционной культуры, Ленинград, 1990, c. 32.

[13]  Ten pat.

[14] A. Ragevičienė, Kai dar baltieji elniai iš dangaus krisdavo, Šiaurės Atenai, 1996 12 14, Nr. 48 (342), p. 9.

[15] M. A. Rapenglück, Tracing the celestial deer – an ancient motif and its astronomical interpretation across cultures, Astronomy and cosmology in folk traditions and cultural heritage, ed. J. Vaiškūnas, (Archaeologia Baltica, Vol. 10), 2008, Vilnius, p. 64.

[16] Z. Slavinas, Sutartinės, sudarė ir paruošė  Z. Slaviūnas, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, t. I, p. 336, Nr. 150.

[17] Z. Slavinas, Sutartinės, sudarė ir paruošė  Z. Slaviūnas, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, t. I, p. 338, Nr. 152.

[18] P. Dundulienė, Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, Vilnius, Mintis, 1991, p. 36–37;  N.  Laurinkienė, Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, Vilnius, Vaga, 1990, p. 97–100.

[19] Т. Бернштам, Следы архаических ритуалов и культов в русских молодёжных играх «ящер» и «олень» (опыт реконструкции), Фольклор и этнография, Проблемы реконструкции фактов традиционной культуры, Ленинград, 1990, c. 33.

[20] В. Иванов, В. Топоров, Славянские языковые моделирующие семиотические системы: Древний период, Москва, 1965, c. 130–131.

[21] N. Laurinkienė, Devyniaragio elnio semantikos aspektai, Liaudies kultūra, 2000, Nr. 1, p. 31.

[22] Lietuvių tautosaka, t. 5, Smulkioji tautosaka, Vilnius, Mintis, 1968, p. 670.

[23] „Antroji giesmė apie Helgį, Hundingo Žudiką“, posmas 38 – Poetinė Eda, iš senosios islandų kalbos vertė

A. Vijūnas, Vilnius, Aidai, 2009, p. 217.

[24] The Encyclopedia of Religion, Edited by M. Eliade, Vols. 1–16, New York, Collier Macmillan, 1987, Vol. 15, p. 391.

[25] Сказки эвенкийского леса, prieiga per internetą: <http://dalpravda.ru/wap/index.php?mod=new&id=14>.

[26] Православная энциклопедия., prieiga per internetą: <www.pravenc.ru/text/76084.html>.