A.Paulauskienė. Mintys tarmių metus pasitinkant (I) (23)

2013-ieji - tarmių metai | Wikipedia.org nuotr.

2013-ieji – tarmių metai | Wikipedia.org nuotr.

Išgirdusi, kad 2013-ji skelbiami tarmių metais, pagalvojau, koks šio projekto tikslas, kas bus daroma ir kokių rezultatų tikimasi, kiek tai kainuos? Galėčiau nesunkiai sužinoti. Bet nevaržoma žinojimo noriu pamąstyti ne tik apie tarmes. Didesnį rūpestį šiandien turėtų kelti ne tarmės, o valstybinė bendrinė kalba ir apskritai mūsų kultūra. Tarmės, nustumtos bendrinės kalbos, nyko natūraliai. Jų verte mokslui neabejota. Tad sukaupta daug tekstų, ištirtos ir aprašytos visos Lietuvos tarmės, išleistas atlasas, parašyta nemažai tarminių žodynų, yra ir didysis 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas“, kurį Justinas Marcinkevičius vaizdingai pavadino žvaigždynu virš galvos.

Bet į tą žvaigždyną nenorima kelti akių, o vis į svetimą žvelgiama.Ypač daug gimtosios ir kitų tarmių tekstų yra užrašęs ir ištyręs vienas iš gabiausių XX a. antrosios pusės kalbininkų Aleksas Girdenis. Jis su savo mokiniais tyrė ne tik žemaičių, bet ir visos Lietuvos tarmes. Bendrinė kalba, kaip visiems žinoma, kurta vienos tarmės pamatu, bet ja nesiribota: daug kuo ji papildyta ir iš kitų tarmių, iš tautosakos, iš geriausių rašytojų raštų. Taigi ji ir buvo aukščiau už vieną kurią tarmę. Girdenis tikėjo, kad greta visų vartojamos bendrinės kalbos, galima išlaikyti ir tarmes, tik reikia pasistengti. Tačiau dažnai nutinka taip, kad ir kilnų tikslą turinčios pastangos neduoda rezultatų:

„Padarėm kiekvienas šį tą, bet turbūt ne tiek, kiek turėjome ir pajėgėm… Ypač skaudu būna, kai gerai pagalvoji – ką gi tu gera nuveikei? Tyrei kalbą, ypač šio krašto žemaičių (ir pirmiausia mažeikiškių)? O ar kam nuo to geriau ar bent įdomiau gyventi? Mokiniai iš čia vis rečiau renkasi filologo kelią (miestas ar miestelis – ne ta vieta, kur susidomima gimtąja kalba ir gimtąja žmonių kultūra, o narsiai geriančiame kaime kiek dabar begimsta gabių?). Pati mūsų nepakartojamoji žemaičių kalba vis labiau eroduoja (kaip tos dirvos, kuriose retai beišvysi paukštį, skubantį ką tik atversta vaga) – laikosi dar, tiesa, bet tai jau nebe ta kalba, kuria kalbėjo mūsų tėvai ir senoliai, ne ta, kurią amžiams išmokome ir vienas kitas net savo vaikams mėginame perduoti… Deja, atvažiuoji čia, kalbi – ir jautiesi kartais lyg iš muziejaus atitemptas senovinis nebereikalingas rakandas – tiek tavo lūpose užsikonservavę jau užmirštų žodžių ir pasakymų. O ir dainą, kur išsinešei iš čia kaip didžiausią brangenybę, mažai kas bepadeda dainuoti taip, kaip traukdavome tada ir Latẽniuose, ir Voveriuosè, ir visur, visur… O jei ir padeda, tai jau nebe taip ir ne su ta rimtimi ir tyliu džiaugsmu, o veikiau su atvira ar slapta pašaipėle. Ateina naujos – netikros ir nerimtos dainos, plinta visų valkiojami žodžiai bei posakiai – ir po truputį nustojame būti savimi, prarandame tai, kas daro mus nepaprastus ir nepakartojamus bei prasmingus šiame dideliame pasaulyje…“ (Girdenis A. Tarmės – tikroji kalbos gyvastis. Gimtoji kalba, 1990, Nr. 10, p. 1–2).

Taip rašė Girdenis daugiau negu prieš du dešimtmečius. Dabar dar šauniau geriama visur: girti vairuoja automobilius, užsimuša patys ir kitus užmuša, susidegina namus ir patys juose sudega, net rugsėjo pirmąją uždrausta pardavinėti alkoholį, kad moksleiviai nepasigertų. Dar labiau plinta netikros ir nerimtos dainos, kurių kūrybą skatina ir eurovizijos konkursai. Kad būtų šiuolaikiška, iš liaudies dainų kuriamas folkšokas. Svetimų kalbų mokomės, nes reikia, bet dabar studijuoti lituanistiką tikrai retas gabus žmogus svajoja. Kai kurie dabartiniai mūsų kalbininkai, užuot tyrę savo kalbą, turimą sukauptą tarmių turtą (kaip ir tie, kurie tokio turto neturi) ima tirti miestų kalbą. O juk „miestas ir miestelis – ne ta vieta, kur susidomima gintąja kalba ir gimtąja žmonių kultūra“. Gali tavo gimtąjį kraštą okupuoti ne tik svetima kariuomenė su tankais ir patrankomis, bet ir svetima kultūra. Prieš fizinę svetimųjų okupaciją galima kovoti ir numirti, o kaip numirti už tėvynę, jei ją okupuoja svetima kultūra, į kurią savo noru smingame?

Ar dar sužaliuos?.. | Mokslolietuva.lt, G.Zemlicko nuotr.

Ar dar sužaliuos?.. | Mokslolietuva.lt, G.Zemlicko nuotr.

Nespėjo atsiverti durys į pasaulį, minime helovyną. Net seni žemaičiai šiemet žavėjosi, kai nušvito kalvos, sužibus žvakėms išskaptuotuose moliūguose, primenančiuose kaukoles. Prieš lapkričio pirmąją LNK laidoje „Kviečiu šokti“ buvo klaikus velnių ir raganų vakarėlis. Šiauliuose per helovyno šurmulį dvi girtos moterys susimušė ir viena iš jų neteko akies, o užsieniuose per tokius pasilinksminimus net mirčių būta. Kam to prireikė lietuviams? Žemaičiuose buvo tikima, kad raganų puotos vykdavusios ant Šatrijos, jie turėję ir persirengėlių pasilinksminimus per Užgavėnes, bet pietų Lietuva ir iš žemaičių papročių nesiskolino.

Prieš pat vasario šešioliktąją, kai reikia susimąstyti apie tautos nepriklausomybę ir likimą, jau seniai imta minėti šv. Valentino diena. Svetimus vardus visur (net verstinių vaikiškų knygelių viršeliuose) rašome originalo kalba, o savo – darkome. Trakų gatvėje yra iškaba YURGA. Kam to reikia? Iškrito iš rankų lietuvių literatūros klasikų kūriniai, jų vietą užėmė nedvasinga verstinė literatūra. Štai neseniai Saulius Žukas per televiziją paskelbė, kad dabar literatūra apie seksą į antrąją vietą stumia literatūrą apie vampyrus. „Hario Poterio“ autorė parašė naują knygą suaugusiems, pilną visokių šlykštynių (iškrypėlių sekso, narkomanijos, prostitucijos ir kt.). Mūsų leidyklos jau laukia: gaus tą knygą ir tučtuojau vers į lietuvių kalbą. Supraskite, kad dabar svarbiau ne tautos tradicijos, kultūra, o rinka. Sako, kad žmoguje yra ir angelas, ir velnias. Būsi toks, kuriam iš jų pataikausi. Šiandien kvatojasi velnias.

Neseniai buvo kilęs ginčas dėl spektaklio „Dievo sūnaus veido koncepcija“. Pati reklama baisi. Pagal lietuvių tautos moralę ne tik į Dievo, bet ir į jokį kitą veidą niekuo negalima mėtyti. O čia vaikai į Dievo Sūnaus veidą mėto dvokiančiu mėšlu. Kultūros ministras siūlo pirma pažiūrėti spektaklį, o tik paskui kritikuoti. Smalsuoliai ir sulėkė žiūrėti spektaklio taip, kaip ir niekada nepraktikuotų Lietuvoje homoseksualų eitynių. Spektaklio režisierius aiškino atsilikusiems nuo šiuolaikinės kultūros lietuviams: jei Dievas sukūrė mėšlą, tai ir mėšlą galima viešai rodyti. Bet mėšlui ir mėšlo vieta, netinka jį dėti ant švento stalo. Dar ne taip seniai ir teatro scena buvo šventa. Joje ne tik spektakliai vyko, bet ir skambėjo taisyklinga lietuvių kalba. Ja rūpinosi Konservatorijos dėstytojai, spektaklių režisieriai, aktoriai: kviesdavosi kalbininkus kirčiuoti pjeses, klausytis kalbos taisyklingumo per repeticijas… Na, o kiek per dieną mums parodoma kino reklamų, kur žudoma, kur laisvai liejasi kraujas, kur visą laiką į tave atkištas pistoletas ar peilis?

Aišku, kad dar mūsų vaikai ir vaikaičiai ilgai kalbės lietuviškai namie ir svetur, bet jau ne taip, kaip turėtų. Anglų kalbos reikia visiems: studijuojantiems užsienyje ir Lietuvoje, kiekviename tarptautiniame projekte, kurių vis daugėja, sportininkams, treneriams, žmonėms, dalyvaujantiems tarptautinėse konferencijose, simpoziumuose, stažuotėse, turintiems savo verslus, kaimo turistinėms sodyboms ir t. t., ir t. t. Kalbininkai turėtų susirūpinti, kaip tokiomis aplinkybėmis išsaugoti gimtosios kalbos gyvastį. Nesaugoma (ir net niekinama) gimtoji kalba integracijos ir globalizacijos sąlygomis lengvai praranda tai, kas ją daro unikalią, išskirtinę ir reikšmingą pasaulyje.

Rinkimų debatuose visi politikai žadėjo sustabdyti emigraciją. Nieko nebus! Nesulaikys ir padidinta minimali alga: važiuojam ir važiuosim ir pas mus atvažiuos. Kaip niekas nesustabdė tarmes turėjusių žmonių kilnojimosi iš kaimų į miestus, iš vieno Lietuvos pakraščio į kitą, taip niekas dabar nesustabdys kelionių po pasaulį. Tai būtina suprasti ir ieškoti būdų, kaip išlaikyti tautiškumą, gražią ir turtingą lietuvių kalbą net ir išsivaikščiojusioje Lietuvoje. Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“. Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: „Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą.“ (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime. Be to, Lietuvoje nesutaria kartos: daugelis vyresniųjų įsitikinę, kad būtina aktyviai dirbti kalbos kultūros darbą, o didelė dalis jaunųjų jiems prieštarauja.

Spalio 30 d. rytmetį klausiausi radijo laidos apie mokslo laipsnius ir vardus. Pasirodo, jau apginta daktaro disertacija, teigianti, kad, norint pašmaikštauti, populiariose radijo ir televizijos laidose galima kalbėti ir nesilaikant normų. Bet argi be svetimybių negalima pašmaikštauti? Pasirodo, jau užmiršta, kad ir taisyklinga kalba galima juokauti, o norint – ir išplūsti taip, kad visą gyvenimą žmogus atsimintų. Sovietiniais laikais, kovojant prieš rusų kalbos įtaką, buvo stengiamasi tai-syklingumo atžvilgiu buitinę žmonių kalbą priartinti prie elito kalbos. O štai dabar doktorantas įrodinėja, kad reikią elitui leistis žemiau. Jam labai gražu, kai į žmones kreipiamasi tiesiog vardais, net į Anglijos karalienę kartą girdėjęs tokį kreipimąsi, ir toji nė kiek neįsižeidusi. Rusai mandagiai kreipiasi į gerbiamus žmones vardais ir tėvavardžiais, bet ir per daugelį metų to papročio neperėmėme. Kodėl dabar staiga pasidarė gražu, kai, nepaisant amžiaus, užimamų pareigų ar kitų skirtumų, kreipiamasi vardu? Lietuviai nuo seno vardu kreipdavosi tik į artimus sau lygius žmones, dar į Jėzų ir Mariją maldoje. Be to, šeimoje vaikai vardais nesikreipė į tėvus ir senelius.

Korespondentė naujai iškepto mokslų daktaro paklausė, ar jis domėjęsis, kaip dirbamas kalbos kultūros darbas kitose šalyse. Taip, domėjęsis anglų, skandinavų kalbininkų požiūriu. Bet kodėl jis neprakalbino prancūzų? Prancūzija kur kas didesnė šalis už Lietuvą, ir jai niekada negrėsė visuotinė dvikalbystė, bet kalbos kultūra prancūzai rūpinasi nuo pirmosios gramatikos (1647 m).

Kadangi dabartiniai kalbininkai į pasaulį žiūri tik pro anglų kalbos langą, jie nemato savosios kalbos tikrosios vertės. Kai reikia pasigirti, giriasi kalbos senumu. Tai jau girdėta iš XIX a. antrosios pusės. Jei būtina girtis, sakykim, kad mūsų gimtoji kalba ne tik sena, bet ir šiandien tobula, niekuo ji ne prastesnė už garbinamąją anglų kalbą. Kad įsitikintumėte, išverskite į anglų kalbą šį tekstą:

Čia būta kažkokios neįspėjamos paslapties, kuri net mandriausius suklaidindavo, ir niekas negalėdavo suprasti, kas gi pagaliau pastoja piršliams kelią pas Baltaragio dukterį. Net giedriausią pavakarę staiga kildavo iš ežero rūkas, kuris šviesiausią dieną paversdavo tamsiausia naktimi, o patys arkliai, nežinia ko išsigandę, pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius ir dievai žino kur nuveždavo, ar ežero sąsmaukų tilčiukai, – o jų buvo ne vienas, bet septyni, – staiga dingdavo, ar dar kažkas atsitikdavo, tiktai piršliai, užuot nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo visai kitoje Udruvės ežero pusėje arba dar blogiau – čia pat prie malūno Paudruvės pelkėse, kuriose ligi aušros kankindavosi, nerasdami kelio, o išaušus pamatydavo, kad po plynias pakalnėje murdosi, ir keikdamiesi grįždavo tuščiomis namo. (Boruta K. Baltaragio malūnas. Vilnius, 1971, p. 6–7).

Cituojama iš 1971 m. leidimo, tekste paliktas žodis mandriausius. Taigi, saugodami savo kalbą nuo svetimybių, nebuvome tokie cenzoriai, kokiais dabar esame vadinami. K. Borutos „Baltaragio malūnas“ išverstas į latvių, estų, rusų, islandų, čekų, vokiečių ir lenkų kalbas. Kviečiu versti į anglų kalbą. Galiu truputį pasufleruoti, kad verčiant vietoj lietuvių kalbos šalutinių linksnių prireiks prielinksninių konstrukcijų, būdvardžių aukščiausiąjį laipsnį reikės versti dviem žodžiais, veiksmažodžio laikų formos bus sudėtinės, o būtąjį dažninį laiką reikės versti aprašomuoju būdu, vietoj išskirtinių sakinio dalių ir padalyvio išaušus reikės vartoti šalutinius sakinius. Atlikdami šią užduotį, patirtumėte, kad lietuviškojo teksto neįmanoma išversti į anglų kalbą dviem sakiniais: žodžių galūnės daro mūsų kalbą lanksčią ir taupią.

Ką pasakyti aukštuosius mokslus baigusiems humanitarams, kai jie skundžiasi lietuvių kalbos skurdumu ir netikimu moderniam šių dienų gyvenimui? Trūksta žodžių, nes reikia jiems sakyti nemalonią tiesą, kad ne kalba, o jie patys skurdūs. Pavyzdžiui, teigiama, kad į skurdžią, iš tarmių kilusią bendrinę lietuvių kalbą neįmanoma išversti filosofinių ir eseistinių tekstų, reikalaujančių abstraktaus mąstymo. Bendrinė lietuvių kalba, nors ir gyvasties pasisėmusi iš tarmių, ne prikalta prie buvusio sėslaus nemokyto kaimo. Be to, kaimas nebuvo jau toks dvasiškai skurdus. Ar dabar atsirastų mokytas žmogus, iš kurio atminties būtų galima užrašyti šimtus dainų ir pasakų?

Kalba – visuomenės savastis, ja naudojamės kiekvienas ir kuriame ją pagal savo poreikius ir sugebėjimą. Lietuvių kalbos žodžių daryba leidžia pasidaryti abstrakčios reikšmės daiktavardžių iš visų veiksmažodžių, laipsniuojamųjų būdvardžių ir būdvardžių reikšmę turinčių dalyvių. Verčiama ne forma: jeigu suprantamas turinys, atsiranda ir reikalinga forma.

Dar derėtų pastudijuoti vertimo teoriją. Verčiant kai ko netenkama. Argi Donelaičio „Metai“ kituose kraštuose gali būti suprasti taip, kaip baudžiavos laikais Mažojoje Lietuvoje? Sunku versti ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba parašytus tekstus. V. Mykolaitis-Putinas savo seseriai, pasirengusiai JAV išleisti jo eilėraščių rinkinį anglų kalba, parašė, kad „Rūpintojėlio“ negalima išversti į jokią kitą kalbą.

Gedimino Zemlicko nuotrauka
„Mokslo Lietuva“, 2012.12.06, Nr. 21 (487)

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: