Š.Navickis. Priešpriešos (III) (11)

Šarūnas Navickis | asmen. nuotr.

Šarūnas Navickis | asmen. nuotr.

„Mano gimtieji Žirmūnai kažkokią blogą karmą turi rinkimuose. Vienas Kandidatas gandru apsirengęs gatvių pakraščiais trainiojasi, Vytenis Povilas grasina visus verslininkus į kalėjimą pasodinti, konservatorių kandidatė įsigrūdo į pradinės mokyklos rugsėjo 1-osios šventę ir pusę valandos kalbėjo ir dabar dar šitas pilietis eks Pakso erelis, dabartinis TAIP aktyvistas (..)“, –  apie kai kuriuos kandidatus rašo žurnalistas Andrius Tapinas.

Šiuose rinkimuose lengvų vienmandatinių apygardų nėra, užtat yra tokių, kurios ypatingai sunkios. Viena tokių – Žirmūnų, nors ir kitos sostinės rinkimų apygardos ne medum teptos. Čia, be kitų, kurių vertę rinkėjų akyse parodys balsavimas, esama ir tokių, kurių veidai ir vardai jau daug metų šmėžuoja besikeičiančiuose kontekstuose. Kalbu visų pirma apie V. P. Andriukaitį, A. Čapliką ir G. Dalinkevičių (abėcėline tvarka). Vienas socdemu jau pabuvo, kitas tebėra (tiesa, ne iš nomenklatūrinės dedamosios), o trečias net ir nebūdamas socdemu ko gero yra abiejų pirmųjų, daiktan sudėtų, vertas. Visi senbuviai (tiesa, kai kurie su pertrūkiais), visi turi seimūniškos patirties, visi geba sklandžiai malti liežuviu. Ir, manyčiau, visi nori gero „ant Lietuvos“.

Sunku pasakyti, kaip sistemai prijaučiantys rinkėjai skirstys savo balsus tarp šios trijulės, juk kiekvienam po 1/3 nepadalinsi… O juk dar yra ir konservatorė V. Aleknaitė – Abramikienė, kurios fotošopinės nuotraukos tiesiog neleidžia minėti jos vardo tame pačiame sakinyje, kur yra būdvardis „seni“. Todėl ir miniu ją atskirai, nors ir ji Seime ne naujokė.

Žinoma, visi čia išvardintieji taip labai niekuo dėti dėl visų Lietuvos piliečių gyvenimo vargų, kad net rašyti darosi nepatogu – ypač tai pasakytina apie dabartinės valdančiosios koalicijos partnerius  – ponią konservatorę ir Seimo Pirmininkės pavaduotoją liberalcentristą Algį Čapliką. Tokie niekuo dėti, kad jei neišrinktų – blogiau tikrai nepasidarytų. Galėtų ir toliau stovėti po simboliniu V.Landsbergio minėtuoju medžiu. Nors A.Čaplikui net ir šito negalima prikišti – juk tai jo partijos deleguoti ponai ėjo ir tebeeina Vidaus reikalų ministrų pareigas tuo metu, kai kertamos FNTT generolų galvos ar autentišku NKVD stiliumi „rytmetėlį ankstų“ įsilaužiama į žmonių namus Garliavoje, iš kurių pagrobiamas klykiantis vaikas.Na, jei jau pacitavau vieną eilėraščio eilutę, pridėsiu ir kitą – „būkit, budeliai, prakeikti“…

Pats A.Čaplikas ta tema viename interviu šaltu veidu pareiškia, kad jis čia „ne prie ko“, o klausimą uždavusiam D.Kuoliui dar duoda vertingą patarimą  –pasitikrinti pas psichiatrą. Kadangi A.Čapliko kalbos maniera pasižymėjo familiarumu ir užuominomis į tai, kad buvo kartu sportuota, tai ir aš norėčiau pakviesti pasimankštinti – kvietimas galėtų skambėti kad ir taip: „Algi, gal nori į nosį?“

Nesisteminė kandidatų pusė ne mažiau įdomi, tik jau kitkuo. Čia man nežinomų aplinkybių seka suvedė tautininką Julių Panką ir Lietuvos sąrašo iškeltą poetą Liudviką Jakimavičių, kurio rašinius noriai spausdinau, dirbdamas „Londono žiniose“, nors paties jų autoriaus asmeniškai ir nepažinojau. Yra čia ir Drąsos kelio kandidatas, bet kadangi jis pats profesionalus žurnalistas, tai nedrįstu kaip nors kištis į jo paties lysvę.

Kalbant apie J.Panką privalau pasakyti, kad laikau jį padoriu žmogumi ir rimtu kandidatu, nuosekliai varančiu tautinę vagą Lietuvos politikoje ir nebijantį pavadinti daiktus tikraisiais vardais – pats buvau liudininku, kai vienoje televizinėje laidoje tūlam tolerantiškos organizacijos jaunuoliui, tęvai citavusiam Bibliją, jis pareiškė, kad „pirmąkart girdi pederastą, viešai cituojantį Šventąjį Raštą“. Cenzoriai, beje, ant to žodžio uždėjo „pypt“, nors tai ir norminis išsireiškimas.

Liudvikas Jakimavičius, savo ruožtu, yra gerai žinomas ne tik jo gimtųjų Žirmūnų, kur pragyveno trisdešimt metų, bet ir visos Lietuvos intelektualiajai publikai, juo labiau tiems, kas turi polinkį menams ir mėgaujasi geru humoru. Vien jo Dočys ko vertas! Kad nekalbėti tuščiai – štai jums viena citata iš jo „Tezių“:

Vaivorykštinei koalicijai turėtų vadovauti triumviratas: Rokas Žilinskas, Petras Gražulis ir Aušra Marija Pavilionienė su šūkiu – PO VIENA VAIVORYKŠTE !

Tačiau mano galva geriau už visokius pašmaikštavimus, už eilėraščius ir rinkimines nuostatas L.Jakimavičių rinkėjui (būtent jam) pristato ši ištrauka iš jo rašyto teksto (prisakau skaityti visą):

„Gal 1986 metais, o gal ir anksčiau (tiksliai nebeprisimenu), Vilniaus miesto klerkai sumanė nugriauti tą gražų trapecinį namą Tilto 11. Griauti atvažiavo ekskavatorius, bet negalėjo pradėti, nes po ekskavatoriaus kaušu atsistojo poetas ir mano mokytojas Marcelijus Martinaitis. Valdžiukė sukluso, sužiuro, suskliaudė raukus – „kas čia bus?“, ir atšaukė iš darbo pamainos ekskavatorių. Tuomet valdžia rašytojo žodžio ir veiksmo bijojo. Sunku pasakyti, kaip valdžia reaguotų šiandien, kai rašytojai nebereflektuoja ir nebeartikuliuoja pilietinių dabarties realijų. Atrodo, N. Nekrasovas buvo parašęs tokį moto: „Poetu tu gali nebūti, tačiau piliečiu būti privalai.“ Dabartinės Lietuvos rašytojų anemija ir pilietinis neveikimas rodo visai priešingą savęs suvokimo ir buvimo visuomenėje filosofiją: „Piliečiu tu galėtum ir nebūti, tačiau poetu būti privalai.“ Tad M. Martinaičio poelgis atsistoti po ekskavatoriaus kaušu aukso siūlais turėtų būti išsiuvinėtas rašytojų gildijos vėliavoje, kad rašantis žmogus suvoktų savo priedermę tautos išlikimui (kalbai, žemei, tradicijai), nuolat budėtų ir burbėtų, kaip koks antireklamos agentas, kas Lietuvoje neparsiduoda“.

Štai ir viskas – žmogus, suvokiantis priedermę tautos išlikimui, turi nuolat stovėti ir burbėti apie tai, kas Lietuvoje neparsiduoda! Neįsivaizduoju, kas dar geriau galėtų tai atlikti, negu L.Jakimavičius – žmogus, apdovanotas ne pačiu didžiausiu stotu, piratiška skarele aprišta galva ir sąžine, kuri neparsiduoda.

Prisipažinsiu, su malonumu perrašau šią tariamai gramatiškai klaidingą „neparsiduoda“ ir mėgaujuosi faktu, kad šįkart turinys yra svarbiau už formą. O juk tai kaip tik tas atvejis, kai sąžiningas poetas, nepamirštantis pareigos būti piliečiu, gali pasirodyti nepalyginamai vertesnis ir daugiau galintis Lietuvos labui, negu visus Seimo užkaborius mintinai žinantis politikos profesionalas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *