Eleonora Urbelytė | asmeninė nuotr.
Šį sakinį galima būtų parašyti ir kitaip: „Gimtoji kalba – vertybė!“, „Gimtoji kalba – vertybė?“, „Gimtoji kalba – vertybė…“. Vienus galima būtų prajuokinti, kitus – nugramzdinti į dar gilesnį pesimizmą, trečius – priversti susimąstyti, ar kalba apskritai gali būti vertybė.
Visi gimstame nemokėdami kalbėti. Kalbos išmokstame iš savo mamos (žinoma, jeigu ją turime), iš savo namų aplinkos (žinoma, jei turime ir namus). Po to kiemas, draugai, TV, „facebook‘as“, sms žinutės, mokykla ir, deja, retai (nes neturime daug laiko) geros knygos! Visa tai turėtų būti geras gimtosios kalbos mokytojas, bent jau taip sako visi protingi žmonės. Šiandien aš galiu drąsiai ir garsiai pasakyti – man gimtoji kalba yra vertybė. Bet ne todėl, kad žinau, jog lietuvių kalba yra archajiškiausia indoeuropiečių kalba, kad jos mokosi užsieniečiai siekdami kalbininkų karjeros, kad lietuvių liaudies sutartinės yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Man, šiuolaikiniam informaciniam žmogui, tai nėra patys svarbiausi argumentai. Mano bendraamžiai šiandien puikiausiai gali susikalbėti su pasauliu angliškai, mokytis užsienio universitetuose ir gražiai lietuviškai kalbėti jiems nėra būtina. Didžiausią įspūdį man padarė istorijos, kaip lietuvių kalbą saugojo pasišventę jai keli per stebuklą išmokyti XIX a. vyrai: V. Kudirka, J. Basanavičius, A. Juška. Kaip iš to paties tamsaus XIX a., mokykloje nesimokiusių net lietuviškai, išaugo Maironis, M. K. Čiurlionis ir A. Baranauskas. Kaip „išradingai“ caro valdžia po 1861 m. sukilimo nubaudė lietuvius už drąsą su dalgiais sukilti prieš ginkluotą kariuomenę – uždraudė lietuviškais rašmenimis spausdinti knygas. Kuri gi dar Europos tauta turi knygnešius! Juk šio žodžio reikšmės net nepaaiškinsi europiečiui.
Nuo pat mažens aš girdėjau pasakojimus apie Antaną Jušką ir jo brolį Joną Jušką. Aš klausydavausi tų pasakojimų ir man tada atrodė, kad to žmogaus gyvenimas buvo kupinas įvairiausių nuotykių: tai jis rengia dainų karalienės rinkimus, tai jis renka žodžius žodynui, tai jis sėdėdamas 9 mėnesius kalėjime už tai, kad palaikė sukilėlius, mokosi atmintinai sukilėlių dainų tam, kad išėjęs į laisvę jas prisiminęs užrašytų. Tai jis klausia Vilkijos mužiko, kodėl jis save, Bartkų, vadina Bartkevičiumi, o savo arklio nevadina arklevičiumi. O kai dar apie šią įspūdingą XIX a. asmenybę pasakoja ne mažiau kita įspūdinga asmenybė – A. ir J. Juškų etninės veiklos muziejaus direktorius Arūnas Sniečkus, tada tikrai pradedi dėkoti Dievui, kad šiame pasaulyje tu prabilai lietuviškai.
O kai Kulionyse (Molėtų r.) kitas, ne mažiau įspūdingas lietuvių kalbos ir papročių puoselėtojas Jonas Vaškūnas tau pasakoja apie Perkūną, Žemyną, ir aiškina tų žodžių reikšmę, jų atsiradimą, žvaigždėtą naktį, žiūrėdama į rytuose tolstantį Sietyną vėl nejučiom pradedi galvoti, kad tik lietuvių kalba tegalėjo kalbėti senovės Dievai. O kai su Vytautu V. Landsbergiu praleidi ne vieną vakarą dainuodamas lietuvių liaudies dainas, tai sau pažadi, kad niekada nerašysi sms‘ų bereikšmiais trumpiniais – ok, kdr ir panašiai.
Kai mama nuo pat mažens man nuobodžiai kartodavo, kad tokio žodžio lietuvių kalboje nėra, taip nesakyk, nes taip netaisyklinga – aš ant jos pykau, o dabar suprantu, nuo ko jinai norėjo mane apsaugoti.
Tą vakarą, kai sužinojome, kad iš „Titaniko“ iškelta Antano Juškos dainų knyga, kurią jis mirdamas paprašė perduoti jo dainų karalienei Rozalijai, mes džiaugėmės taip, lyg būtume išlošusios mažiausiai milijoną – atpildas A.Juškai už besąlygišką meilę ir pasiaukojimą savo gimtajai kalbai atėjo daugiau kaip po 100 metų.
Nežinau kodėl, bet manęs neįtikina nei vadovėliai, iš kurių mokausi, nei „dėdės ir tetos“ iš TV , kurie kartoja, kad lietuvių kalba yra vertybė, o patys kalba skurdžiais kanceliarinės kalbos sakiniais, nei tokia pačia nuobodžia kalba parašyti svarbūs valstybės dokumentai. Tikiu tik tais, kurie daro tai, ką sako, gyvena tuo, kuo tiki. Gal todėl, kad esu jauna, vis dar noriu, kad manęs neapgaudinėtų, kad ir aš neišmokčiau apgaudinėti kitų.
Autorė yra Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos gimnazistė
Reklama
Susiję straipsniai:
- Gimtoji kalba
- A.Paulauskienė. Gimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystė
- E.Urbelytė. Magiškasis dūdmaišis (video)
- Europoje kalbama 400 kalbų. Kiek mokate jūs?
- Vilniaus universitete kinai mokosi lietuvių kalbos
- Kalbininkai apie kainas … geras, brangias ir dar kitokias
- Kodėl Lietuvos lenkams nepatinka Švietimo įstatymo pataisos
- Prie Knygnešių sienelės vyko Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos minėjimas (nuotraukos)
- Baltų vardo Tėvui G.H.F.Neselmanui – 200 metų!
- Tarp „Titaniko“ radinių ir neįkainojamas lietuviškas leidinys?
- A. Lapinskas. Dar viena Lenkijos ataka prieš Lietuvą
- A. Mickūnas, V.Savukynas. Didžiosios Lietuvos projektas
- Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
- V.Galindas. Kalbos pamoka su istoriniais intarpais
- A. Juozaitis.Tauta iš žodžių, arba Es runāju latviski (audio, video)
- D. Kuolys. Lietuviai ir lenkai: tradicija ir stereotipai
Gražiai atsakei, save įtikinai – PATI.
tai ir Tau, gimusiai, augančiai, ieškančiai
lietuviškai, – atsakas…
Tik PATI, PATS
gali būti, įtikinti, tikėti ir mylėti
lietuviškai.
Tu, ir Tavo gimtis, toji kalba kuria bendraujam
čia gimę, – tai ir yra.
Patys tuo tikim, patys iš protėvių
ir saviem palikuonims įtikėt, lemt
lietuviškai galim, galėjom, galėsim.
Tokia galia, tokia valia.
Dėkui už atvirą viltingą ryžtą
Eleonora. Pastangą – įtikėjimą,
aukščiausios vertės.
Gimtosios vertybės.
Labai gražus-nekasdieninis komentaras.
Šaunuolė!
Visi atsakymai mūsų protėvių istorijoj,religijoj.papročiuos,…………
Na ką gi Eleonora, įtikinamai čia viską parašei. Šaunuolė, įtikinai. 🙂
ačiū už viltį
Kad ji vertybė, gali įtikinti didesnė gyvenimo patirtis…
Aš lietuvis.Tai kokia kalba man kalbėt?
Tamstos paminėti mūsų praeities didvyriai dar žinojo, kad jų protėviai-lietuviai turėjo ir raštą (rūnas), ir seniausiąją kalbą bei kultūrą, kurios pagalba (ir tiktai jos!) jau sugebėtą įminti ne tiktai mūsų bei kitų kultūrų priešistorija bei proistorija, bet ir dar mokslui nežinomus III-ąjį bei IV-ąjį geofizinius dėsnius.
Kad būčiau konkretesnis pateiksiu tiktai keletą pavyzdžių:
– Keltų kultūra Centrinėje Europoje kilusi nuo lietuviško žodžio keltis-persikelti. Kaip žinome, I-jo t.pr.m.e. viduryje iš Rytų Europos bei Nemuno krašto baltų gentys, dėl gamtoje vykusių procesų, masiškai migravo į dabartinius vakarus.
– Galų kultūra kilusi nuo lietuviško žodžio “galas”. Tai tie patys keltai daeję iki Atlanto vandenyno – iki pasaulio galo!
– Graikų didvyris Tęsėjas nebuvo joks didvyris, tai buvo jūrų dievo Poseidono neva sūnus, kuris sausumoje “tęsė” savo tėvo jūroje pradėtus juodus darbus. Kitaip tariant, Tęsėjas simbolizavo cunamį.
– O kur dievas Linas faraonų Egipte? Kur senovės indų dievai Agnis (Ugnis), Pradžapatis (Pradžiapatis)-pati pradžia? Beje, pastarajam dievui , anot senovės indų šaltinius, jau virš 50 000 metų!
Nebereikalo baltų filosofas I. Kantas dar prieš 250 metų buvo sakęs: “Lietuvių kalbą būtina išsaugoti vien jau todėl, kad tiktai jos dėka galima bus įminti tautų kraustymosi Žemėje priežastį”. Ir štai inž. Romualdas Zubinas knygos “Perkūnas” paantraštėje rašo:”Lietuvių kalba yra lyg bambagyslė tarp praeities ir dabarties. Kol bus gyva lietuvių kalba, bus gyvas ir ryšys tarp praeities, dabarties ir ateities”!
Tad lietuvių kalba yra ne tiktai vien lietuvių ir Lietuvos VERTYBĖ, bet tai ir visos civilizacijos Žemėje VERTYBĖ!
😀
ačiū Dukrele už pasakytas mintis.
Štai atsakas tiems , kurie pranašauja lietuvių kalbai mirtį. Neišdegs, nes mes turim jaunus, išsilavinusius, mylinčius savo kraštą ir kalbą lietuvaičius. Lenkiu žilą galvą prieš lietuvišką “gintariuką”.
Jo, turime.P
ora ar gal netgi penkis:)Kurie iki to kol išvažiuos, gali postringauti.O išvažiuos sekančią dieną kai gaus diplomus.
Kas mane gali įtikinti, kad gimtoji kalba – vertybė? Tik kvailys.
Joks protingas žmogus tikrai neaušins beviltiškai burnos
Tas tiesa, gerbiamoji, žinome, kad yra beviltiškų žmonių kurių jau niekas neįtikins. Tad straipsnis skirtas ne jiems.
“Niekada nesakyk niekada”-to moko senolių išmintis.Nedera žmonių “atmesti”,”atstumti” jei neįtiko,nepatiko.Kas turi teisę žmogui nustatyti supratimo ribas?.Žmogaus tobulėjimui ribų nėra.To taip pat moko senolių išmintis.
Straipnis-visiems .Skaitykit lyg valios.
Ponia genovaitė nustatė ribas pasakydama, kad ji turi savo supratimo ribas ir su ja protingi žmonės nediskutuoja tik kvailiai, cituoju:
genovaitė: Kas mane gali įtikinti, kad gimtoji kalba – vertybė? Tik kvailys.
Joks protingas žmogus tikrai neaušins beviltiškai burnos
Suprask – ją gali įtikinti tik kvailiai, nes protingi net nediskutuoja. Ar teisingai supratau genovaite?
Tai gal šiandienos žmogaus suvokimo riba,bet jis turi ir ryt ir poryt….Kas šiandien nesuprasta ir neįvertinta gali ryt įgauti svarbą ir neatsiejamą jo dalį.Kiekvieno žmogaus sąmonėje yra tamsos ir šviesos kertelės,kada kuri pas atskirus žmones užsivers ir kuri plačiai atsivers mes nežinome.Daug priklauso ir nuo jį supančių pagalbos ir geranoriškumo.
Tas tiesa. Tad verta rašyti ir išsakyti mintis savo straipsniai ir komentarais.
Dar viena žvaigždutė mūsų dangui.Ačiū Zuikuti.
Dar viena žvaigždutė danguj.Ačiū, ir neužgesk.
Kokia durna logika, reiskia gimes eskimas, kalbantis angliskai, jau tikras anglas, nes ta kalba jis susikalbes visame pasaulyje, o gal jam nusispjauti ant viso pasaulio ir jam gera gyventi savo salyje ir niekur jis nesiruosia keliauti, o tada eskimu kalba jam pati mieliausia ir jo krasto istorija jam priimtiniausia.
“Man, šiuolaikiniam informaciniam žmogui, tai nėra patys svarbiausi argumentai. Mano bendraamžiai šiandien puikiausiai gali susikalbėti su pasauliu angliškai, mokytis užsienio universitetuose ir gražiai lietuviškai kalbėti jiems nėra būtina.” Bet tai paprasciausias savo kalbos, tautos isdavimas, taip negerbiama eleonora tavo mintys kvailumo virsune, lietuviu kalba seniausia kalba pasaulyje su kazkokia anglu kalba, keliu kalbu misiniu negalima lyginti, tai grobiku primesta kalba kolonijoms.
Tiek straipsnyje, tiek atsiliepimuose net neužsimenama apie kalbą, kaip mąstymo priemonę ir joje saugomą tautos atmintį. Lietuvių kalba yra pranašesnė už kitas kalbas ne senumu, o galimybe mąstyti apie kai kuriuos reiškinius. Dabar mažai kas mąsto apie asmens sąrangos reiškinius, todėl mes neišnaudojame savo pranašumo prieš kitataučius.
labai teisingai pastebėta. per kalbą pasireiškia pasaulėvoka. kinta pasaulėvoka – kinta kalba. lėkštėjant pasaulėvokai, smunkant dorai, tas neišvengiamai atsispindi kalboje. Lietuvių kalba atspindi tą senąją pasaulėvoką (SARAMATĄ), kuomet dar buvo suvokiama VISUMA ir jos dalių tarpusavio ryšiai, santykiai. jei imti du priešingus polius – pirmas, tai ta pasaulėvoka, kurią atspindi lietuvių (ir taip pat slavų, ypač rusų bei gudų) kalba, tai priešingame poliuje yra matomai anglų kalba, kuri labai tinka vartoti begalinių paviršutiniškų, neesminių pavidalų pasaulyje (dėl to ji ir plinta, nes visuomenė ritasi į paviršutiniškumą), bet visiškai nebetinka kalbant apie esminius dalykus.
Manau,kad kalba- mąstymo produktas, priemonė išreikšti jau gimusias ir subrandintas mintis.Kodėl manote,kad kalba mąstymo priemonė?Kad joje saugoma Tautos atmintis tai taip.
Sprendžiant pagal save, darau prielaidą, kad ir kiti žmonės be garso dėliojasi mintis kuria nors kalba (iš tų, kurias moka), jei mąsto kalba. Vyksta vidinis pokalbis.
“kalba- mąstymo produktas” būtų jei mąstymo būdu išmoktume kalbėti ir vėliau reikštume savo mintis. Beje, kalbėti ‘išmokstame’ iki suvokdami save, o išmokstame, kaip tyčia, savo augintojų kalbą, ne kitokią 🙂
Aišku,jei nori pasiplepėti pats su savimi tai vyksta gimtąja kalba:)
Bet mintis gimsta anksčiau nei žmogus pradeda naudoti kalbą.Ji gimsta dar tada kai vaikelis gyvena mamos pilvuke.Vieną kartą laidoje V.Landbergis(vyresnysis) susižavėjes,su nuostabiu vidiniu jatrumu pasakojo kaip vaikelis gyvena ten ką veikia.Jis klauso muzikos,stebi aplinką jaučia kas švelnu,gražu ir kas pikta.Mintis jau gimsta ten ir kartu su vaikeliu ateina į šį pasaulį.Tada jis mokosi kalbėti savo gimtąja,pačia gražiausia kalba.
Perdaug poetiška, kad būtų tiesa – seniai žinoma, kad vaikas gimsta tabula rasa ir ką į jį įdėsi, tą ir turėsi.
O kažin kokia kalba mąsto kurčnebyliai, turintys įgimtą negalę.
“Tada jis mokosi kalbėti savo gimtąja,pačia gražiausia kalba.”
“jis mokosi” – jį mokina
“savo gimtąja” – savo augintojų (augintojais gali būti ne tik žmonės)
Jis mokosi pats stebėdamas kitus,auga pats,jo niekas neaugina.Vaiku rūpinamasi,sudaromos jam sąlygos augti ir tobulėti.Aplinka,palanki tobulėjimui.Kartais esantys šalia trukdo vaikui mokytis,todėl augant vaikui, turi augti ir tobulėti tėvai.Ar nepastebėjote kaip suaugę pradeda pamėgdžioti kudikius ir kalbėti jų kalba:neimk, kaka ir tt.Ar vaiką pakreipia tuštybės keliu, kai jo prigimtis yra turtinga.Vietoje tobulėjimo taip vaikas gauna dovanų nuosmukį.
Kas mane gali įtikinti, kad E.Urbelytė – vertybė?
Yra žmonių kuriems reikia kuoly tašyti ant galvos, tik tada įtiki.
Autorei: palaikau, gerai darai!
Niekas, mergaite, tavęs ir neįtikinės. Teks pačiai įsitikinti. Esi kilusi iš šeimos, neįtikėjusios lietuvių kalba ir lietuvybe. Tavo tėveliai tau palinkėjo gyvenimo, nusakyto svetimžodžiu – parinko svetimą vardą. Matyt, jau jų karta nebejautė lietuviško žodžio skonio.
Gražu, kad ieškai kelio atgal, į namus. Sėkmės!
Jeigu Tu savoj širdy nejausi praeities didybės, kaip pamilsi gimtą šalį? O kaip pamilti tėvų kraštą tiems, kas gimsta išeivijos tremtyje ne savo noru? Ir kurių tėveliai iš kraštų skirtingų, panelyte išmaninga?
Iš kart atkreipiau dėmesi,pamaniau,kad bus niekinama mūsų kalba,kaip ir kitiems jau žodis TAUTA darosi antivalstybinė savoka. Ačiu Dieve,suklydau,puikus straipsnis.; Ačiu
Na kokia ten vertybė – gimtoi kalba? Glupstvo. Va mankurtizmas – tas vertybė. Ir pastangų minimumas. Pyst! – ir mankurtas. O kalbos mokytis reikia ilgai ilgai.