M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (V) (27)

7. Kas liko nepasakyta

Žymus britų archeologas ir istorikas Tomas Pauelis savo knygoje „Keltai“ šiai tautų grupei priskiria dvi tautas, kurios paprastai priskiriamos germanams – kimbrus ir teutonus (T. G. E. Powell. Keltai. Vilnius, 2002, p. 189–190).

Dėl teutonų – remiamasi lotynizuoto jų tautovardžio „teutones“ sąskambiu su keltišku žodžiu „teuto“ (airiškai – „tuath“, bretoniškai – „tud“), reiškiančiu tautą. Germaniški atitikmenys – „theudo“, „theude“, „thiud“. Dėl kimbrų – kalbinių argumentų išvis nepateikta, nors juos galima numanyti: keltų britų palikuonių valų savivardis – kimrai…

Praktiškai – remiantis keliais sąskambiais, dvejetas gana žinomų tautų iš istorikams įprasto germanų pasaulio perkeliama į keltų erdves. O juk viena iš jų davė savivardį vienai didžiausių šiuolaikinių germanų tautų – vokiečiams („Deutsche“). Nežiūrint to, T. Pauelio teorija vertinama aukščiausiu moksliniu lygiu. J. Statkutės teorija, daugmaž tuo pačiu pagrindu perkelianti gotus iš germanų pasaulio į baltų erdves, jos tėvynėje priskiriama pseudomokslui. Ką reiškia šie dvejopi standartai?

Polemizuojant su didesniais akademinių ir pedagoginių modelių žinovais, išsiskyrė dvi mokslo ir švietimo sampratos: anglosaksiškoji ir frankogermaniškoji. Pirmajai – anot šių žinovų – labiau būdinga lavinti mąstymą, antroji mieliau apsiribojanti žinių kaupimu ir perdavimu. Ar ne tuo aiškintina, jog anglosaksų mokslo pasaulyje drąsios interpretacijos sutinkamos dažniau ir vertinamos rimčiau, nei Europos žemyne?

J. Statkutė atmeta gotų germaniškumo versiją, remdamasi dviem pagrindiniais argumentais. Pirmiausia – anot jos – gotų protėvynė Skandza buvusi Prūsoje, o ne Skandinavijoje, kaip įprasta galvoti. Antra vertus – teigiama, jog turimi germaniškos gotų kalbos šaltiniai mažai turintys ar išvis neturintys nieko bendro su istorinėmis ostrogotų ir visigotų tautomis.

Pirmasis argumentas jau šiek tiek aptartas antrojoje šio straipsnių ciklo dalyje. Čia galima tik patikslinti, jog gotų istoriko Jordano žodžius apie Vyslos upės ir Skandzos santykį galima versti dvejopai: jog Vysla tekanti per pačią Skandzą arba pro ją. „In conspectu Scandzae“ iš esmės reikštų: Skandzos akiratyje. Nežiūrint to, ar šiuos žodžius suprasime paraidžiui, ar perkeltine – žemėlapio – prasme, akivaizdu, kad kalbama apie labai artimas teritorijas.

Jei Skandza vienareikšmiai būtų Skandinavijoje, tai Vysla – visai netikęs atskaitos taškas. Juk Skandinavija nuo jos žemupio – gerokai į šoną. Aprašant Skandinaviją, kur kas labiau tiktų ne Vyslos, o Odros žemupys: būtent iš jo tiesia linija galima „regėti“ Skandinaviją, nors ir perkeltine prasme. Daugių daugiausia, ką skandinaviško galima „išvysti“ nuo Vyslos žemupio – tai Gotlando sala. Jau pačiu savo pavadinimu ji tiktų būti gotų protėvyne ar bent jau – tarpine tėvyne, tačiau vargu ar galėtų būti gausybės Jordano išvardintų tautų lopšiu.

J. Statkutės teorijos naudai byloja dar vienas, savaime – silpnokas, bet puikiai tinkamas papildymui argumentas. Pats Jordanas kitoje savo „Getikos“ vietoje – 74 eilutėje – aprašydamas Dakijos ir Mezijos santykį, žodžius „in conspectu“ rašo anaiptol ne perkeltine prasme: šios dvi istorinės sritys išties matyti viena iš kitos. Maždaug tiek pat, kiek nuo Vyslos žemupio matyti Prūsa ir Aistmarių pakrantės.

Atrodo, Jordanas, aprašydamas gotų protėvynę, susiejo dvi skirtingas jos istorines tradicijas – baltiškąją ir skandinaviškąją, ką pastebėjo jau Algirdas Patackas. Aprašydamas Skandzos santykį su Vysla, jis kalba apie Prūsos pakrantes, aprašydamas Skandzos klimatą ir gyventojus – jau apie Skandinaviją. Įsidėmėtina, jog tarp šių gyventojų paminėti danai, švedai ir suomiai, tačiau „užmiršti“ liko aisčiai, gyvenę rytinėje Baltijos pakrantėje – o juk juos Jordanas puikiai žinojo. Ši tauta – ar tautų grupė – įvardinta „Getikos“ 36 ir 120 eilutėse, bet jau ne Skandzoje.

Antrasis J. Statkutės argumentas – apie gotų kalbą – iš dalies aptartas ketvirtoje šio straipsnių ciklo dalyje, aprašant gotų, o taip pat – vandalų karalių vardus. Deja, pačios gotų kalbos žinios ligšiol – ganėtinai skurdžios. Pagrindiniai jų šaltiniai – Ulfilos Biblijos vertimas ir keli dar sunkiai įskaitomi runų užrašai akmenyse.

J. Statkutės teiginys, jog Ulfilos atstovauti gotai priklausę kitam etniniam masyvui, nei visigotai ir ostrogotai – neįtikina, bent jau sunku tai pagrįsti Jordano tekstu, kuriuo ji remiasi. Vis gi yra kitas argumentas jos teorijos naudai: XIII–XV a. Lietuvos raštija, fiksuota senąja slavų (kitų vadinama tiesiog gudų) kalba.

Istorikas, siekiantis išsiaiškinti senovės lietuvių tautinę tapatybę iš jų raštų kalbos, galėtų darytis išvadą, jog jie buvo slavai. Be kita ko, tokių teorijų netrūksta, ypač – Baltarusijoje. Netgi sutikus, jog Ulfilos gotai, visigotai ir ostrogotai buvo tos pačios tautos atšakos, tai dar nereikštų, jog Ulfilos rašto kalba buvo jų šnekamoji kalba. Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių pavyzdys rodo, jog rašto kalba gali būti vienokia, o šnekamoji – visai kitokia. Be to, galimi ir kiti variantai.

Ulfilos rašto kalba galėjo būti tam tikro krašto „lingua franca“ – bendrasis žargonas, skirtas susikalbėti skirtingos tautinės tapatybės žmonėms. Panašiai lotynų kalba, skilusi į daugybę tarmių, buvo „lingua franca“ Romos imperijos provincijose, kur davė pagrindą šiuolaikinėms romanų kalboms.

Žvelgiant vien į Ulfilos tekstą ir Jordano užuominas apie patį Ulfilą, gotų germaniškumo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Kur kas dėkingesnis uždavinys atrodo gotų asmenvardžių ir vietovardžių, senųjų runinių užrašų, jų kalbos pėdsakų palikuonių kalbose tyrimai, kur iš dalies ir veda J. Statkutė.

Atskiras klausimas – baltų ir skandinavų giminystės ryšiai, apie kuriuos šiek tiek užsiminta antrojoje ir penktojoje dalyje. Šią giminystę liudija ne tiktai prancūzų istorinis atlasas, bet ir žymūs lietuvių, vokiečių, prancūzų mokslininkai. XIX a. daugelis garsių archeologų net laikė Rytų Pabaltijį skandinavų protėvyne (Lietuvių etnogenezė, Vilnius, 1987, p. 24).

Lietuvių antropologas Gintautas Česnys, aprašinėdamas neolitinės „virvelinės keramikos“ kultūros žmonių rasinius bruožus, atskleidė stulbinamų duomenų. Ši kultūra apėmė baltų, germanų ir būsimųjų slavų kraštus, bet jų gyventojai – skyrėsi. Švedijos „virvelininkai“ siejami su Rytų Pabaltijo gyventojais, tuo tarpu čia pat už sąsiaurio plytinčios Jutlandijos žmonės – jau su Vidurio Europa (ten pat, p. 44). Įsidėmėtina, jog G. Česnys – vienas didžiausių šiuolaikinės antropologijos autoritetų, o jo tekste jau įvardinta visa Švedija, ne tik jos dalis, pažymėta prancūzų atlase.

Žinoma, rasė ir tauta (etnosas) – dvi skirtingos kategorijos: vienoje tautoje gali sietis keli skirtingi rasiniai tipai ir atvirkščiai. Vis dėlto konkretų rasinį tipą į konkretų kraštą atneša konkretūs žmonės iš konkrečios tautos arba kelių tautų.

Jei G. Česnys neklydo, galima drąsiai spėti jau neolito pabaigoje vykus migraciją tarp Rytų Pabaltijo ir Skandinavijos – gal net abipusę. Šiapus galėjo būti germanų, o anapus – baltų. Antroji tikimybė atrodo šiek tiek didesnė, nes germanų buvimas priešistoriniuose baltų kraštuose liko neįrodytas, o Skandinavija G. Česnio duomenimis išsiskyrė iš likusios Germanijos. Ji labiau siejosi su baltų kraštais.

Šiame kontekste gotų kilmė iš Skandinavijos anaiptol nesikerta su galimu jų baltiškumu – bent jau tam tikrame jų tautinės raidos etape. Lygiai tą patį galima pasakyti apie vandalus ir galbūt – kai kurias kitas germanams priskiriamas tautas.

Istorines, archeologines ir antropologines prielaidas gražiai papildo kalbinės. Greta jau minėtų dėmenų „rik / rig / rich“ ir „mer / mir / mar“ germanams priskiriamų tautų valdovų asmenvardžiuose, galima atkreipti dėmesį į dar kai kurias detales.

Žymusis lietuvių kalbininkas Zigmas Zinkevičius, aprašinėdamas įvairių baltų kalbų pėdsakus lietuvių kalboje, išskiria priesagą „(a)ng“ vietovardžiuose. Anot jo, tai – kuršių paveldas: pavyzdžiai – Ablinga, Kretinga, Būtingė. Visos trys – kuršių istoriniame krašte (Lietuvių etnogenezė, p. 214). Kuršiai priskiriami vakarų baltams. Jiems priskiriami ir jotvingiai, kurių jau pats tautovardis turi dėmenį „ng“.

Palyginkime kai kurių germanams priskiriamų tautų vardus: tiuringai, varin(g)ai, tervingai (visigotai), greitungai (ostrogotai), asdingai ir silingai (vandalų gentys). Dauguma jų gyveno baltų kaimynystėje, išskyrus tiuringus, kurie istorijoje pasirodė gana vėlai, dar nežinia, kur gyveno jų protėviai – spėjama, jog tai buvę varingai, erų sandūroje lokalizuoti pietiniame Baltijos pajūryje.

Žinoma, priesagų mainai – jei tokių apskritai būta – galėjo vykti abiem kryptimis. Vakariniai baltai su germanų pasauliu susidūrė anksčiau, nei rytiniai gentainiai. Nežinia, ar įvardintų germanų genčių atstovai buvo sugermanėję baltai, ar germanai iš pat pradžių, bet kuriuo atveju tokie sutapimai, atsižvelgiant į geografinį kontekstą – pernelyg dėsningi, jog būtų atsitiktiniai. Mažų mažiausiai, tai gali reikšti prokalbę.

Aleksandras Vanagas dar praeito amžiaus pabaigoje rašė, jog priešistorinės baltų erdvės ribos iš įvairių vietovardžių gana tiksliai nustatytos šiaurės, rytų ir pietryčių kryptimis, bet vis dar lieka mįslių dėl jų vakarų ir pietvakarių ribų (Lietuvių etnogenezė, p. 23). Neseniai rusų archeologas Jevgenijus Šmidtas atskleidė, jog stereotipiškai slavams priskirti krivičiai iš tiesų buvo suslavėję baltai. Rytų kryptimi baltų arealo ribos jau istoriniais laikais vis dar tikslinamos, vakarų kryptimi – vis dar mįslės.

Galbūt savo giminaičių atradimas Vakaruose subalansuotų ir šiuolaikinę lietuvių savimonę, dėl kurios orientacijos į Rytus neseniai taip skaudžiai išgyveno dabartinė švietimo reikalų viceministrė Nerija Putinaitė? Jau visuotinai žinomi kuršių žygiai į Skandinaviją, dar ankstesni galindų žygiai drauge su gotais – į Ispaniją. Gal ateis laikas, kai pačių gotų ar vandalų baltiškumas bus toks pat atradimas, kaip šiandien – krivičių?

XVI a. Volfgangas Lazijus išspausdino, o XIX a. Ksaveras Bogušas perspausdino Viešpaties maldą dar vienos tautos kalba. Tai – herulai, gotų kaimynai ir varžovai, taip pat priskiriami germanams ir taip pat kildinami iš Skandinavijos. Skaitmeninio archyvo dėka kiekvienas šio straipsnio skaitytojas gali susipažinti su šiuo tekstu (K. Bohusz. O początkach narodu i języka litewskiego. Warszawa, 1808, p. 108). Jei tai – ne klastotė, kiekvienas gali pats spręsti, kuriai tautų grupei šią kalbą priskirti.

Klausimu „kas liko nepasakyta?“ norėtųsi ir užbaigti šį – gal kiek mėgėjišką, bet tikėkimės – su profesiniais reikalavimais ne itin prasilenkusį – straipsnių ciklą. Gal jis paskatins naujus – jau profesionalesnius tyrimus. Juk dar daug kas nežinoma, neišsiaiškinta, nepasakyta.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Inga Baranauskienė:

    Na, maldelė tai akivaizdžiai latviška, kas jau seniai pastebėta, beje.

  2. suomis:

    Neolito laikais atsirado germanai ir baltai?????

  3. Marius:

    Na, šalia – kitame tos pačios knygos puslapyje – įdėti lietuviški ir prūsiški atitikmenys. Nesu kalbininkas, bet man labiau prūsiškąjį variantą priminė. O gal vis dėlto čia – germanų kalba? 🙂 Ar vis gi – klastotė? Jei taip, kas tas klastotojas – Bogušas ar Lazijus?

    • Alvydas:

      Akivaizdžiai latvių (kad ir padarkytas) tekstas, ne prūsų. Su būdingais fonetiniais pakitimais, pvz., “uo” vietoje “an” (szoden, skaityk [šuodien] ‘šiandien’; kas prūsiškai ar jotvingiškai (net kuršiškai!) būtų neįmanoma. Leksika irgi latviška: mūs(u) (pr. nūson), vārds ‘vardas’ (pr. emmens), maize ‘duona’ (pr. geīts) ir kt.
      Tai ne klastotė, tik nelabai valyvai slavo užrašytas latviškasis “Tėve mūsų”, plg.:
      Tēvs mūs’, kas tu esi debesīs, svētīts lai top tavs vārds, lai nāk mums tava valstība, tavs prāts lai notiek kā debesīs, tā arī virs zemes. Mūsų dienišķu maizi dod mums šodien… (ir t.t.).

      Vargu ar kuri germanų kalba būtų buvus tokia artima latvių kalbai. Nebent Statkutė atrastų tokią. 🙂

      • Alvydas:

        Gal pravers šita nuoroda, nes daug kur, p. Mariau, einate dviračio išradimo link:
        http://archive.minfolit.lt/arch/22001/22088.pdf

        • Marius:

          Dėkoju už nuorodą, tikrai pravers. Papildyti žinias visad naudinga. Vis gi latvių kalboje, kaip pats ir nurodote, “v” žodyje “tėvas” nėra virtusi “b”. Juolab kad pats Bogušas čia pat pateikia prūsišką ir lietuvišką variantą, kur “v” išlieka, tad panašu, jog jis žinojo, kaip išlikusiose baltų kalbose tariamas žodis “tėvas”, o juk ir latviai jį taria su “v”. “Maize” ir “mause” taip pat šiek tiek skiriasi. Žinoma, kai neišeina teksto laikyti grynai latvišku, tenka viltis iškraipymais 🙂 O kodėl reikia a priori atmesti versiją, kad čia kokia nors nežinoma baltų kalba (ar tarmė), kuri gali būti artima tiek latvių, tiek lietuvių, tiek prūsų kalboms? Jei neklystu, latviškas “maize” yra atėjęs iš prokalbės ir giminingas lietuviškam konkretaus javo pavadinimui – “miežis”, jei klystu – pataisykite.

          • Alvydas:

            Taip, “maize” ir “miezis” (lie. “miežis”) yra bendrašakniai.

            O dėl palyginimo pacituosiu “Tėve mūsų” pradžią visomis trimis baltų kalbomis.

            lie. Tėve mūsų, kurs esi danguje, teesie šventas Tavo vardas…
            la. Tēvs mūsu, kas Tu esi debesīs, lai top svēts Tavs vārds…
            pr. Thawe nouson, kas thou esse endengon, Swintits wirse Twais emmens…
            (prūsų rašto “ou” skaityk “ū”)

            • Marius:

              Jei neklystu, dvigarsio “an” virsmas “o” (iš pateikto teksto gal kiek per drąsu spręsti, kad jis tartas “uo”) – ne vien latvių kalbos raidos ypatybė. Ar ne tas pats įvyko slavų kalbose, pavyzdžiui: vanduo – voda? O juk slavai kildinami iš vakarų baltų, tiksliau – jų kalbinio paribio tarmių ir šnektų. Jei taip – vadinasi, panaši raida vyko ar bent galėjo vykti dviejuose skirtinguose baltų erdvės pakraščiuose.
              Antras klausimas – ką manote apie K.Bogušo pateiktus (110 p.) prūsų tekstų variantus, kur senesniajai tarčiai priskirti debesys vietoj dangaus? Ir trečias, artimas klausimas – kiek apskritai patikimos turimos prūsų kalbos žinios, jei seniausi turimi tekstai – iš tų laikų, kai prūsų kalba jau nyko, kai ji jau buvo veikiama germanų ir greičiausiai (per mozūrus ir pamarėnus) – slavų kalbų?

  4. Kemblys:

    Marius Kundrotas:
    “tautų grupei priskiria dvi tautas”, “rasė ir tauta (etnosas)”, “etniniam masyvui”, “tautinės raidos etape”…. – Mariukas turi gerą vaizduotę – turtina mokslą apie visuomenę MOKSLINIAIS IŠSIREIŠKIMAIS 😀

    “germanams priskiriamų tautų vardus: tiuringai, varin(g)ai, tervingai (visigotai), greitungai (ostrogotai), asdingai ir silingai (vandalų gentys)” – iš kur Mariukas žino kur dar buvo GENTYS, o kur TAUTOS ar net jau TAUTŲ GRUPĖS???

    “kiekvienas gali pats spręsti, kuriai tautų grupei šią kalbą priskirti.” – KALBĄ priskirti TAUTŲ GRUPEI 😀 😀 😀

    “Klausimu „kas liko nepasakyta?“ norėtųsi ir užbaigti šį – gal kiek mėgėjišką, bet tikėkimės – su profesiniais reikalavimais ne itin prasilenkusį – straipsnių ciklą.” – jei visa ‘profesija’ nosį krapštyti 😀

  5. analizė:

    Skirtingai nei kemblys, Marius yra diplomuotas istorikas 😀 Kai prie to paties autoriaus kabinėjamasi dėl skirtingų dalykų, tai rodo viena – antipatiją pačiam autoriui. Kiek žinau, Mariaus liguistai nekenčia keturių kategorijų fauna – seni bolševikai, anarchistai, liberastai ir pederastai. Kurioj lentynėlėj kemblys?

    • Kemblys:

      analizė:
      “Skirtingai nei kemblys, Marius yra diplomuotas istorikas 😀 ”

      Marius Kundrotas (g. 1978 m. balandžio 4 d.) – politologas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas.
      http://lt.wikipedia.org/wiki/Marius_Kundrotas

      Marius:
      2012 05 11 17:45
      “Kita vertus, autorius pats šiandien nebe devyniolikmetis ir tautiškumą supranta plačiau: airiai, škotai ir žydai daugumoje nekalba savo tautinėmis kalbomis, bet išlieka tautomis. Taigi, šiandien “nėra kalbos – nėra tautos” jau vargiai bepasakyčiau.” – “autorius”, čia Marius save įvardina trečiuoju asmeniu 🙂
      http://alkas.lt/2012/05/09/m-kundrotas-graikija-is-krizes-ves-tautininkai/#comments

      Parašyk kaip suprasti M.Kundroto suveltą praeities visuomenės suvokimą. Rašyk, kad baigčiau ‘kabinėtis’, kuo skiriasi Mariuko vartojami žodžiai: ETNOSAS, ETNINĖ GRUPĖ, ETNINĖ BENDRUOMENĖ, GENTIS, TAUTA, TAUTELĖ, TAUTŲ GRUPĖ, “rasė ir tauta (etnosas)”, “etniniam masyvui”, “tautinės raidos etape”…

      Įdomiausia, kad Mariukas laaabai gerai žino kurį žodį vartoti, rašydamas apie seniai išmirusias gentis.

  6. Vilmantas Rutkauskas:

    Šiais straipsniais mostelta gražiai, o Alkas galėtų tapti chroniškas mėgėjas tokių straipsnių, iš kurių kai kurias pastraipines mintis tiesiog būtų garbė pasiarchyvuoti, o abejotinas – pasipersitikrinti. Aš rimtai.

    Po Beresnevičiaus šiandieniniai Baltai belikę savotiški pamestinukiniai našlaičiai. Savimi nebesiegoizuojantis Kundrotas galėtų užimti jo vietą – pradėjęs gerti ir rašyti knygas. Man atrodo, taptų labai mylimas.

  7. Manau, kad visų diskusijų šiuo klausimu esmė yra išsakyta straipsnyje pateiktoje A. Vanago citatoje:

    “Aleksandras Vanagas dar praeito amžiaus pabaigoje rašė, jog priešistorinės baltų erdvės ribos iš įvairių vietovardžių gana tiksliai nustatytos šiaurės, rytų ir pietryčių kryptimis, bet vis dar lieka mįslių dėl jų vakarų ir pietvakarių ribų (Lietuvių etnogenezė, p. 23).”

  8. Vilmantas Rutkauskas:

    … tretieji broliai, mylimos dukros, mylimos žmonos, tretieji sūnūs, nuolat girti, tyliai girti nuo samanės. Akyse kažkoks ilgesys, švelnumas, mirusi jėga… Negaliu aprašyti tų trečiųjų vyrų ir moterų žvilgsnio. Jų negalima apibūdinti kaip kad didmiesčio alkoholikų.

    Jie dzūkai, o dzūku būti leidžia tik dievai.

    Jie gyvendami mirinėja, jie jaučia savo baigtį, jie jau angelai, jie dzūkai, geriantys savo mirtį, savo indoarišką somą samanę, samanomis išklojančią gomurį, leidžiančią dar gyvam gerti žemę ir samanas, samanė tai, ką tu gersi kape.

    ——————————————————————————-

    13 a. pradžioje jotvingiai tebebuvo GETAI, po dviejų šimtmečių Vytautas Didysis juos tebevadino šiuo vardu, DZŪKAI TIE PATYS JOTVINGIAI, neįsivaizduojamai pietietiška gentis, istorijos užnešta šiaurėn, besiilginti savo Dunojaus, savo mokytojo Zalmokslo ir labiausiai dvasiškai prakutusių barbarų vardo. Su getais koketavo ne tik Roma, ir net snobiškieji graikai juos pripažino bukliausiais barbarais. Dzūkai/dakai, vardas, primenąs kelią, kurį šiaurėn nuėjo getai, mums duoti kaip kokie savi ir svetimi, mirštanti, mirtinai išvargusi mokytų barbarų kiltis. Jie karingi, paveldėję iš jotvingių/getų beatodairišką mūšio narsą, dzūkas pokaryje buvo kone partizano sinonimas, bet šita karo aistra, aistra mirčiai ir samanoms lygia greta išlieka poetinės aistros, jėga, mirtis ir švelnumas kaip niekur kitur – dzūkuose eina greta. Jie pietiečiai, labesni pietiečiai nei prancūzai… Lietuva jų niekam niekada neįpareigojo, bet tai jiems buvo gal bene arčiausia barbarų žemė. Artimiausia erdvėj gal ir siela.

    Taip mąstė Beresnevičius.

    • Artūras Gotautas:

      G.Beresnevičius gerai žinojo kur arčiausiai Vilniaus yra pigi,o dažniausiai jam nemokama dzūkiška samanė..Nors ir visos “Vilniaus institutų delegacijos” buvo siunčiamos į artimiausia “etno” regioną,į Dzūkiją,nes pigiausias variantas buvo tuometinei valdžiai,tad daugeli atvejų būdavo aplaistoma samanę,tik jau nebe samanų gėrimą,o spiritinę samanę…
      Nereikia pamiršti G.Beresnevičiaus žygdarbių,kuriems juk nepaslaptis kas išduodavo leidimus,tyčia nukreiptus viena tam tikra kryptimi,su griežta kontrolę neišsukti kitomis kryptimis..
      Tad ir nenuostabu,kad buvo pasirinktas toks alkoholikas,kuris net ir šiai dienai yra aktuALUS,kai kalbama apie viduramžius ir jo dažnai supiltus samanę sapnus..
      🙂

  9. abc:

    matau nemazai zmoniu nervuojasi ,TIESA skaitydami..,reiks Europos istorija perrasineti ..ir tai ,tik laiko …..

  10. Julius:

    Tik neaišku, kuo čia dėtas latviškas “Tėve mūsų”? Nuo to, kad kažkoks lenkas pavadino jį “herulišku”, jo latviškumas nesumažėjo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: