Pamastymai apie knygą – Statkutė de Rosales J. EUROPOS ŠAKNYS IR MES, LIETUVIAI.
– Vilnius: Knygų kelias, 2011.
„Tolimosios baltų praeities tyrėja“ (taip ji pristatoma lietuviškojoje „vikipedijoje“) Jūratė Statkutė de Rosales (g. 1929) grįžo. Ir ne šiaip, o su didžiuliu trenksmu, į 184 puslapių knygutę sutalpinusi du savo veikalus, gavusi Vilniaus pedagoginio universiteto garbės daktaro vardą ir sulaukusi nemenko būrio gerbėjų, pasitikusių ją (kaip tiesos skelbėją?..) oro uoste. Kodėl kilo toks furoras, o autorės garbinamą Jordano kroniką net ketinama leisti lietuviškai?
Kad ir kaip būtų, knygos (ir situacijos, o gal net fenomeno) analizę teks pradėti iš kitos pusės, t. y. ne analizuojant knygą. Kam gali būti naudinga ši knyga? Nebent valdžiai, kuri vietoj realybės mums kasdien siūlo pasakas.
Ar galima Lietuvoje sakyti tiesą? Regis, galima, jei tokios knygos leidžiamos. Ar visos istorijos interpretacijos laikytinos tiesa, ar kai kurios jų neklaidina visuomenės – štai kur klausimas. J. Statkutės de Rosales knyga – dviejų nedidelių knygučių kompiliacija su keliais pratarmės žodžiais. Autorė teigia: „Jeigu tikėtume kronikomis, baltai buvo pirmutinė organizuota Europos valstybė, ankstesnė už graikus ir romėnus.“ Pasak J. Statkutės de Rosales, „mūsų“ imperija egzistavo jau 1492 m. pr. Kr. Šiaurės Vokietijos teritorijoje, o I tūkstantmečio pradžioje Romos imperija užėmė Dakiją (dabar – Rumunija ir Bulgarija), kurią įkūrė baltai, esantys visai ne baltai, o gotai-gudai, kilę iš Skandinavijos ir tapę germanais. Anot autorės, iš baltų kalbos susiformavo ispanų kalba (bet kuris lingvistas tai lengvai sukritikuotų).
Iš esmės autorė remiasi vienu šaltiniu, kuriame pasaka susimaišo su realybe. Tai – Jordano kronika. Taip, tokia tikrai egzistavo. Pasak Eugenijos Ulčinaitės (BRMŠ, I, p. 159), Jordanas (Jornandas) – VI a. gotų istorikas, vėliau tapęs dvasininku, parašęs du svarbius veikalus: „Įvykių sąvadas, arba apie romėnų tautos kilmę ir istoriją“, kuriame pasakojami įvykiai nuo pasaulio sukūrimo iki 550 m., ir „Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją“, kur aprašoma gotų istorija iki ostgotų karalystės žlugimo. Antrasis veikalas, dažniausiai vadinamas „Getika“, V ir XXIII skyriuose kalba apie aisčius, kuriuos, kaip ir herulus bei venedus, nukariavo (kita nuomonė – šis nukariavimas jam priskiriamas nepagrįstai) karalius Hermanarikas (376 m.). Aisčiai, senosios Europos gyventojai, pasak Marijos Gimbutienės, vadinami „taikia gentimi“, priešingai nei indoeuropiečiai („Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“, p. 26–56). Šiai nuomonei pritarė ir Norbertas Vėlius.
551 m. vėlyvąja lotynų kalba parašytas veikalas „Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją“ tebuvo perrašytas romėnų valdžios vyro ir rašytojo Kasiodoro „Gotų istorijos“ (526–533) variantas, paankstinant įvykius geru tūkstantmečiu; ši knyga neišliko. Jordano pasakaitės, įterptos į nurašytąją Kasiodoro knygą, davė peno net Apvaliojo stalo riterių mitui atsirasti. Jordanas teigė, kad getai – tas pats, kas gotai, o jo minimi venedai klaidingai tapatinti su slavais. Skandinavų mokslininkai skeptiškai vertina Jordano pasakas apie gotus ir getus (vėlyvojoje antikoje gotai ir getai painioti dažnai), ypač teiginius, kad šie kilo iš Skandinavijos 1490 m. pr. Kr. Danų istorikas profesorius Arne’as Søbys Christensenas knygoje „Cassiodorus, Jordanes, and the History of the Goths. Studies in a Migration Myth“ (2002) tvirtina, kad visas Jordano veikalas – pramanytas, o tariama gotų kilmė paremta populiariais graikų ir romėnų mitais, taip pat klaidingai suprastais Šiaurės Europos vardais ir pavadinimais. Pasak A. S. Christenseno, šios klastotės tikslas buvo sukurti didingą įvaizdį tautos, neva įgijusios galią žlugus Romos imperijai. Amerikiečių mokslininkas Walteris Andre Goffartas įsitikinęs, kad Jordano knyga buvo sąmoninga imperatoriaus Justiniano (527–565) propagandos dalis. Taip, pasak W. A. Goffarto, imperatorius norėjo parodyti, kad gotai (ir kiti barbarai) nepriklausė romėnų pasauliui, todėl padedamas metraštininko „atskyrė“ Rytų Romos imperiją nuo vakarinės („Barbarian Tides, the Migration Age and the Later Roman Empire“, p. 70).
Jordano, greičiausiai paprasto imperatoriaus Justiniano propagandininko, „klaida“ pasinaudojo daug kas – ši rašliava, kaip matome, populiari iki šiol. Jo manuskriptas atrastas Vienoje 1442 m. Enėjaus Silvijaus Pikolominio. Nuo tada ir prasidėjo įvairių diskusijų.
Vis dėlto apibrėžkime, kas iš tikrųjų yra (buvo) gotai, o kas – gudai. Pasak N. Vėliaus, „gotai – gentys, Tacito laikais (Tacitas gyveno 56–117 m., – M. P.) gyvenusios prie Vyslos ir buvusios aisčių kaimynės. Vėliau gotai persikėlė prie Karpatų“ (BRMŠ, I, p. 146). Kaip teigia Simas Karaliūnas, etnonimas „gudai“ nėra senasis gotų vardas, juo lietuviai vadino slavus (baltarusius, kartais rusus ir lenkus) arba net kitatarmius lietuvius, gyvenančius rytuose ir pietryčiuose; latviams gudi taip pat yra rytų kaimynai – baltarusiai ir baltarusių sielininkai („Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose“, I, p. 163). Į rytus gyvenusieji vadinti gudais, į vakarus – vokiais (iš čia – Vokietija).
J. Statkutė de Rosales ne pirmoji apsigavo – ji tik sekė ankstesniais šarlatanais. N. Vėlius pažymi, kad vienas pirmųjų apie galimą prūsų ryšį su gotais užsiminė didžiojo kryžiuočių magistro parankinis Laurynas (Laurentius) Blumenau (1420–1484), kurio „Istorija“ yra kelių senesniųjų kronikų kompiliacija, „kai kada perteikianti jas netiksliai“ (BRMŠ, I, 506).
Dar keli pastebėjimai. Lietuvos mokslas (įskaitant istoriją ir archeologiją) nėra veikiamas krizės, o atsainus valdžios požiūris į tam tikras mokslo (ir meno) sritis sudaro sąlygas klestėti pseudoistorikams. Be J. Statkutės de Rosales, turime plejadą kitų pseudoistorikų (plačiau – http://pseudohistorikas.popo.lt), kuriuos savo „įžvalgomis“ turbūt pralenkia Julijus Lipovka (http://lipovka.puslapiai.lt) ir jo „Žemaitų metraštis“, pagal kurį 17511 m. pr. Kr. (ne, tai ne klaida, J. Lipovka rašo būtent taip) „žemaitų protėviai iš Brinkhavos (žemė tarp Indijos vandenyno, Panzani ir Galanos upių bei Kilimandžaro), kurioje iš pat pradžių gyveno, atėjo į vakarų žemę Wingarėją (tarp Tanganjikos ežero ir upės Malagarasi)“.
Beje, ant knygos viršelio – netoli Kuktiškių (Utenos r.) kasant žvyrą rasta plokštelė su neva runų ženklais. Deja, tai ne runos, bent jau kol kas niekas to neįrodė, ir jokios prasmės toje plokštelėje nėra. Simboliška – viena iš dviejų knygelių, sudėtų į sinjoros knygą, vadinasi „Didžiosios apgavystės“. Pasak J. Statkutės de Rosales, sekančios „geriausiomis“ Č. Gedgaudo tradicijomis, „lotynai pasisavino žodį „lactus“ (pienas), iš kurio atsirado italų, ispanų kalbų tą patį reiškiantys žodžiai, tačiau jis kilęs iš lietuviško veiksmažodžio „lakti“. O germanų „Milch“ ar „milk“ kilęs iš lietuviško „melžti“.
Istorija visada įvairiais sumetimais buvo klastojama. Nieko naujo po saule.
Alke, kam čia tą velniavą įkėlei? Ar pats supranti, kas čia per sapalionės?
Gerai, gerai. Kuo daugiau nuomonių, tuo arčiau tiesos.
Kad čia ne nuomonė, o kažkokio beraščio pezalai – kas antras sakinys be loginės prasmės.
Mes neturim epo.Jei ”istorikai” turi priekaistu ponios hipotezem,tepriima ,kaip tautos epa–zadinanti savigarba.Is praeities tepasisemkim stiprybes.Mes baigiam issivaiksciot.M.Pelecki,ar esat isipareigojes triuskinti ,Alfredui itkti?Jus zinot is kokiu vadoveliu musu istorijos profesoriai -grandai susiformavo poziurius? Karo muziejuje susitikime su p.Jurate tvyrojo Dvasinio Sajudzio jausmas.Aciu Kurejui!
Ar čia ne tas pats Peleckis, kuris 2008m., berods, kovo 11-osios eiseną išvadino antisemitiniu renginiu ir taip apspjaudė Lietuvą?
Rašo, žmogelis, tarytum geriau žinotų už pačius istorikus, kurie, tiesą sakant, apie tuos laikus iš viso mažai težino ir Statkutė su Gedgaudu jiems, kaip tam Baubui, pravalo akis.
Pamąstymui :
Lietuvių-hetitų kalbų giminystė ir priostorė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė M. Alseikaitė-Gimbutienė
Nauji žingsniai indoeuropiečių (arijų) protėvystės klausimui spręsti
Tokia antrašte prancūzų kalba („P rentė des langues hit Romatite et lituanienne et la Prehistoire“, 228 psl., išl. Librairie de l’Uuniversitė, Geneve) P. J. Gabrys 1944m. atspausdino knygą, kurios pirmoji laida jau išsibaigusi, o lietuviškajai tremtinių visuomenei jos beveik neteko pamatyti. Romaniškosios Vakarų Europos mokslininkų tarpe ji sukėlusi susidomėjimą. Prieš vertinant, trumpai peržvelkime šios knygos turinį su kai kuriais komentarais.
Mūsų protėvių indoeuropiečių (Knygos pradžioje autorius siūlo vartoti vietoj pavadinimų „indoeuropiečiai“ ar „indogermanai“, kurie yra sudaryti geografiniu principu, terminą „arijai“, kuris lig šiol kalbininkų buvo vartotas indų — iranėnų kalboms vadinti. Pavadinimas „arijai“ esąs tinkamesnis dėl to, kad žodžio šaknis ar — (liet. pvz. ar—ti, ar—tojas) pažįstama daugeliui indoeuropiečių kalbų (lietuvių, graikų, lotynų, airių), jis kartu charakterizuojąs žemdirbių, darbininkų tautas. Kur gyveno indoeuropiečiai, esą randama daug vietovardžių su šaknimi ar —.) kilmės ir protėvynės klausimas vis dar lig šiol gyvena hipotezių stadiją, vis dar mokslininkų tarpe nesutariama dėl protėvynės vietos. Vieniems ji yra Pietų Rusijos stepės, kitiems — Š. Vokietija — Danija — Pietų Skandinavija, tretiems — Vidurio Europa, Dunojaus sritis, tik jau nebekalbama, kad indoeuropiečiai būtų atkeliavę iš rytų, iš Azijos. Indoeuropiečių protėvynės vis dar tebeieško kalbininkai, proistorikai, antropologai, religijų istorikai. Įvairūs tyrinėjimai rodo, kur jos nereikia ieškoti. Dabar jau yra išryškėję, kad viena mokslo šaka pvz. vieni tik kalbininkai ar vieni proistorikai protėvynės klausimo išspręsti negali. Autorius savo knygoje šiam klausimui išaiškinti duoda naują aspektą, ypač pasiremdamas lietuvių, ir hetitų kalbų duomenimis, o taip pat ir proistorikų ir antropologų tyrinėjimų rezultatais.
Lietuvių kalba yra archaiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Nors jos pirmieji rašto paminklai tesiekia XVIa., kai kurie lietuviškieji žodžiai savo formomis yra archaiškesni už sanskrito ar graikų kalbos žodžius, pažįstamus Pora tūkstančių metų anksčiau. Lietuvių kalbos žodžiai indoeuropiečių prokalbės lytims atstatyti turi tokią pačią reikšmė, kaip kad pvz. lotynų kalbos žodžiai iš III a. pr. Kr. (tokių išvadų yra priėję žinomieji kalbininkai A. Meillet ar Ferdinand de Saussure ir kt.). XXa. Pradžioje (19,07 m.) M. Azijoj, Boghaz-Keni vietoje buvo atrasti dar vienos kalbos, priklausančios indoeuropiečių kalbų šeimai, paminklai, priskiriami Ilam tūkstantmečiui pr. Kr. Tai hetitų, minimų Biblijoje, asyrų bei babiloniečių ir kt. šaltiniuose, kalbos dantyraščio ir ieroglifų liekanos. Hetitų imperija iš senųjų šaltinių žinoma nuo II-ojo tūkstantmečio iki Vila. pr. Kr. Bestudijuojant hetitų kalbos paminklus, buvo prieita išvados, kad ši kalba savo lytimis labai gimininga kitoms indoeuropiečių kalboms pvz. sanskrito, graikų, lotynų, keltų lietuvių ir kt. Autorius pastebi ypatingą hetitų ir lietuvių kalbų giminingumą, identifikuodamas apie du šimtu hetitų ir lietuvių kalbos žodžių šaknų. Tą giminystę įrodo ir žodžių morfologija. Pvz., panašiai linksniuojama:
Nom. sg. t u z z i s (— kariuomenė)
Acc. sg. t u z z i n
Nom. pi. t uzz i s
Acc. Pi. tuz z i s
Nom. sg. v a g i s
Acc. sg. v a g i n
liet. kl.: Nom. pi. v a g y s
Acc. pi. Vagis
Dalyviai sudaromi taip, kaip ir lietuvių kalboje pvz.: esanz — esans (esąs). Randame daugelį tų pačių priesagų, kaip ir lietuvių kalboje: — astis, — užis, — talas, — ilis, — u l i s. Vardų sudarymas labai panašus į lietuvių kalbos, pvz.: Kukkullis, Kisnapilis, Karkemis, Ankuva, Išuva, Dalaya. Panašiai sudaromos sangrąžinės lytys: šariatas + sis = sarlatas s i s ; plg. gerasis. Išlikę hetitų kalbos nors ir sunkiai išskaitomi ieroglifar taip pat įrodo didelį artimumą lietuvių kalbai pvz. het. namas (liet. namas), javas (javas), tas, ta, nu (ne), na v ašis (naujasis).
Hetitų kalba yra savo Paminklais seniausia iš visų indoeuropiečių kalbų, priklausanti vakarinei, kentuminei (ne sateminei, turinti priebalsį ,,k“, ne ,,s“) indoeuropiečių kalbų grupei. Norint atstatyti indoeuropiečių prokalbės lytis, ieškant senųjų Prokalbės žodžių ir jos pėdsakų įvairiose Europos vietose, tenka daugiausia ir remtis šių dviejų kalbų — lietuvių ir hetitų, ne sanskrito, graikų, lotynų ar germanų slavų — žodžių formomis. Autorius pasiūlo hetito — lietuviškąjį metodą, paremtą archaiškiausia gyvąja (lietuvių) kalba ir kalba iš prieš 4000 metų (hetitų).
Lietuvių ir hetitų kalbų pagalba lengvai esą galima išaiškinti daugybės vietovardžių prasmę, paplitusių įvairiose Europos vietose. Pvz. turime daug vietovardžių su šaknimis a r—, n e š—, g a 1—, b u d—, (=ar— ti, neš—ti, gal—aš, bud—ėti). Su šaknimis gal — randame G a 1 i c e (Pirėnų pūs.), Galicie (Austrijoj), G a 1 a t z (Rumunijo), G a 11 i p o 1 i (Turkijoj), H a 1 y s , H o l a j a (M. Azijoj, čia h. pakeitusi g) ir kt. Su šaknimi bud —: Burdigala (Bordeaux Prancūzijoj, metatazė iš Budrigala), Buda vi a (Olandijoj), randame taip pat Vokietijoje, Čekoslovakijoj, Lenkijoj, Turkijoj ir kt.
III-ojo tūkstantmečio pradžioje Egipto, Chaldėjos, Akadų (Babilono, Asyrų) metraščiai mini tautovardžius Gūdi, Guti, Hati, Hethi, Hittitos, Kassites. Tai esą tos Pačios giminės žmonės, į M. Aziją ir Mezopotamiją atėję iš šiaurės kaip nugalėtojai. Tikrasis šių žmonių (= hetitų) pavadinimas greičiausiai turėjęs būti gūdi. — gudas (čia nesuplakime su slavų gudais) r kitos lytys galėjo būti šaltinių iškreiptos. Autoriaus nuomone gudų vardas reiškiąs „avių augintojus“: g u (o v s) + da, guovs — avis (liet. tarm., latvių kl.), da hetitiškai „turėti“. Babilono, Asyrų šaltiniai šį pavadinimą iškreipė į Guti, Hatti, Biblija į Geth, Heth, Hittim, Herodotas į Gėtes, o istoriniais laikais mums pažįstamas gotų vardas. Senieji šaltiniai mini visą eilę gudų (hetitų) karalių bei dievybių vardų, kurie savo šaknimis ir yPač. priesagomis (—aila, —ila, —uva, —handa) rodo, kad yra indoeuropietiški (pvz., karaliaus vardas Anmanaila ir pan.). Iš kur šitie gudai — hetitai III-ame tūkstantmetyje pr. Kr. atsikraustė į M. Aziją ir Mezopotamiją? Kur reikėtų ieškoti jų protėvynės?
Paskutinieji darbai indoeuropiečių protėvynė klausimu pasisako už platesnius Vidurio ir Pietų Europos ar Pietų Rusijos stepių plotus. Iš Pietų-rytų Europos stepių indoeuropiečiai patraukė į Aziją Pvz. indai į dabartinę Indiją, tocharai įsikūrė Turkestane. Autorius atkreipia dėmesį į vidurinio Dunojaus — Karpatų, Transilvanijos, Vengrijos — sritį. Čia jau III-ame tūkstantmetyje pr. Kr. pagal archeologinius duomenis vyravo stipri kultūrinė v grupė, turėjusį didelės reikšmės ir šiaurinėms sritims, ji spinduliavo į Sileziją, Moraviją, Saksus, Tūringiją. Tai vadinamoji virvelinės keramikos kultūra, kuri visų Prostorikų neabejotinai yra laikoma indoeuropietiška. Vėliau čia pažįstamos stiprios unieticų (1900—1600 m. pr. Kr.) ir lužičėnų (1300—1000 pr. Kr.) kultūros. Dunojaus srityje autorius randa daug indoeuropiečiams būdingų vietovardžių. Pvz. su sudėtine žodžio dalimi — var: Kapuvar, Belovar, ir kt., kurie turėtų reikšti „sustiprintą vietą“. Karpatų pavadinimas galįs reikšti „iškilusi vietą“, hetitų kalboje k a r p j a reiškia „iškilti“, lietuvių kalboje turime žodį karpa. Kaukazo pavadinimas sietinas su lietuvių tarmėse pažįstamu žodžiu kaukas — kalva, pakilimas (liaudies dainoje sakoma: „Penkvalakis kauko, trys valakai lauko“).
Indoeuropietiški Pvz. visi tie upių vardai, kurie turi priesagas — uba, — upa, ar vietovardžiai su priesagomis —u v a , —o v o (pvz., Pultava, Rostov(a), Saratov(a). Cia autorius duoda visą eilę vid. Dunojaus, Krymo, Kaukazo vietovardžių bei upėvardžių etimologijų.
Gudų (= hetitų) imperija. kaiP toliau autorius bando įrodyti, nuo Dunojaus — Alpių — Adrijos jūros pietuose turėjusi plisti į šiaurę iki Baltijos jūros ir Skandinavijos. Tai įrodo ne vien tik archeologiškai atsekama virvelinės keramikos kultūra su akmeniniais kovos kirviais ir kapais po vieną palaidotų žmonių, bet taip Pat ir vietovardžiai, ypatingai upėvardžiai. Dabartinių germaniškųjų sričių upėvardžiai autoriaus manymu visai nesą germaniški, jie suprantami tik pasiremiant hetitų-lietuvių žodžių šaknimis. Pvz., Reinas sietinas su liet. raunus, Mozelis, M o s e l l e gretintinas su liet. mažas, m a – žilė, Weseris susidaręs iš visurja = vis aria, panašiai ir Isaras prie Miuncheno turėtų būti su prantamas kaip ,,I š a r a“. Elbė anksčiau buvo vadinama Laba — „laba“, „gera“ upė. Tuo pat laiku prolietuviai bus užėmę Baltijos jūros Pietų-rytų atkraštį nuo Vyslos ligi Dauguvos, rytuose buvo apėmę ir Dniepro aukštupį. Šių lietuviškųjų sričių vietovardžius — upėvardžius lietuvių kl. pagalba autorius lengvai
etimologizuoja. Vysla senuose šaltiniuose rašoma V i s c l a , dėl to ją esą galima šitaip etimologizuoti: vis + s (e) k 1 a. Pskovas suomių kl. žinomas kaip P i k o v a , estų kl. Pikva ir sietinas su indoeuropiečių šaknimi (Pik (—tas).
Gudai-hetitai esą buvę ir Skandinavijoje. Pats pavadinimas suprantamas lietuvių kl. pagalba: S c a n d i n a v a, sietinas su „skandinti“. Kad gudų čia būta įrodą vardai G o t l a n d, Dstergotland, Wester-Gotland. Vardas Danija turi bendra su „vandens“ reikšme, sanskritiškai d h u n i — vanduo. Šiaurės-vakarų Europoje gudai susitinka su Vakarų Europoje, poliai Atlanto vandenyną paplitusiais megalitų kultūros žmonėmis (megalitai — iš didelių akmenų blokų Pastatyti kapai). Autoriaus įsitikinimu megalitiečiai nebuvo gudams svetimi, tai pvz. įrodo tų sričių tautovardžiai: sveon e s = s (a| v i + \z m) o n e s ir Teutones — t a u t (o s) + (ž m) o n e s , žmonės priklausą tai pačiai tautai. Germaniškųjų kilčių pavadinimai, kaip pvz. vandalai, bastarnai, skyrai galėtų būti siejami su liet. kl. šaknimis vand — uo, bast — ytis, skirti. H e r u l i a i aiškiai atliepia lietuvių kl. žodžiui geruliai. Gotai, kurie apie 1000 m. pr. Kr. iš Skandinavijos kraustėsi į Europą ir mums pažįstami kaip viena stipriausių germanų kilčių, autoriaus nuomone esą tie patys gudai (hetitai). Germanų kl. turėjusi susikurti iš suomių-ugrų ir gudų baltų mišinio, joje mes galime atsekti aiškų suomių-ugrų kalbos substratą. Pvz. germanų kalboms charakteringas balsių kaitos dėsnis — suomių-ugrų kl. palikimas. Germanų kalbos yra mažiausiai išlaikiusios indoeuropietiškąjį charakterį, joje randame daug žodžių, neturinčių nieko bendra su indoeuropiečių kalbų žodžiais, linksniavimas ir asmenavimas yra suprastėjęs iki minimumo.
Visoje Vakarų ir Siaurės-Vakarų Europoje — Skandinavijoje, šiaurės-vakarų Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Š. Afrikoje, o taip pat Balkanuose, Kaukaze, Sirijoj, Šiaurinėj Persijoj iki Indijos III-ame tūkstahtmetyje pr. Kr. buvo paplitusi megalitinė kultūra, charakteringa savo masiniais kapais, pastatytais iš didžiulių akmenų blokų. Šios kultūros žmonės jau buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai — „arėjai“, jos išplitimo plotuose pažįstama šaknis — ar. Megalitinės kultūros žmonės ilgagalviai, aukšto ūgio identifikuotini su Cro-Magnon rase. Kur yra šios kultūros susikūrimo židinys? Vieni mokslininkai ją kildina iš rytų — iš Indijos, kiti pasisako už europinę kilmę. Europoje jos stipriausi centrai yra Pirėnų pussiasalis ir Skandinavija. Cro-Magnono rasės lopšys tegalįs būti Pirėnuose-Andalūzijoj, iš kur ji plito į šiaurę ir į pietus. Autoriaus nuomone megalitų kultūra skirtina indoeuropiečiams. Jos ariškumą įrodanti Pirėnų pusiasaly gyvenusių iberų kalba. Autorius paneigia nuomonę, kad sen. iberų kalba priklausanti tai pačiai kalbų grupei, kaip ir nežinomos kilmės baskų kalba, iberų kalba esanti indoeuropietiška ir gimininga lietuvių — heti-tų kalboms. Iberų, hetitų ir lietuvių kalbose esą panašiai yra sudaromi vardai pvz. visose trijose kalbose randame vardus su galūnėmis — a s , – is, pvz.; ib. Andas, het. Zidas liet. Mikas arba ib. V ar dūlis, het. Kikulis, liet. Tu r tūlis ir t. t. Morfologiniai tų trijų kalbų santykiai esą dar ryškesni: randame panašias priesagas, priešdėlius, panašų linksniavimą. Iberų krašte irgi randame upėvardžių su priesagomis – u b a, – u p a , – u va , – a v a. (pvz. Saldu-b’a , Corduba=:Saldupė, Kar-tupė). Iberų kalboje priesagos
– e t e s , – i t e s lietuvių kalboje atliepia priesagai – i e t i s (pvz. C a u n-etes, liet. kaunietis). Iberijoj aptinkami tokie vietovardžiai kaip Pilpilis, C a u c a. Pats Pirėnų pavadinimas galėtų būti etimologizuojamas šitaip: p e r + e i n a. Antikinių šaltinių minimas turtingas ir kultūriškai įtakingas kraštas „T a r t e s s o s“ autoriaus nuomone yra ne kas kita, kaip Andalūzija. Kraštas T a r t e s -sos kai kurių graikų šaltinių minimas vardu T u r d u I o i, kurį autorius sieja su lietuvių kl. žodžio šaknimi turt-as. Turduloi atliepia maždaug’mūsų Turtuliai = turtuoliai. Tartessos pavadinime turime tik kitų balsių kaitos laipsnį. Iš turtingos Tartessų (Andalūzijos) srities proindoeuropiečiai (= Cro-Mag-noniečiai, megalitų statytojai, žemdirbiai) plitę į šiaurę, šiaurės-rytus. Tautovardžius keltai, ligūrai, piktai, venedai ir kt. ‘autorius bando išaiškinti tuo pačiu lietuviškai — hetitiš-ku metodu. Keltai sietini su žodžiu k e 1 – t i, tai „persikėlę žmonės“, „emigrantai“. Ligurai — lygumų gyventojai. Piktai — pikti žmonės, žmonės, kurie nenorėjo naujiems ateiviams pasiduoti. Škotijos piktai dar buvo vadinami Cauthini populi arba Cruithinii, Cruith-nig, kurie jungtini su lietuvių kl. žodžiais kaut-tis, ker-tu, reiškia— karingi žmonės. Kalnų pavadinimas Alpės gal būt jungtinas su žodžiu lip – t i. Šaknis l i p — meta-tezės būdu galėjo išvirsti į i 1 p —, o dėl balsių kaitos galėjo atsirasti alp—. Vardus Britanni, Bretagne, galima sieti su bristi, brasta, palyginimui turime gan daug tokių vietovardžių, kaip Liet. Brasta, Brest (Prancūzijoj), kanalas ir miestas B r i s t o l (Anglijoje). Tautovardžius venedes, venetes, vendes, kuriuos sutinkame ir prie Baltijos jūros, ir prie Atlanto vandenyno, ir prie Adrijos jūros (upės Po žiočių) galėtume rišti su vanduo, tai — prie vandens gyvenantieji žmonės. I n g a u n i (ligurų kiltis, IIa. pr. Kr. romėnų pavergta), Ingaevones (germanų kiltis) aiškintini, kaip „įgauti žmonės“ in + gauti, i n + g a u + (žm)ones. Ingauniais vadinami ir Baltijos estai, kurie priešistoriniais laikais buvo lietuvių — latvių užkariauti. I s t e v o n e s: iš + tev + (žm)ones (tev = tėvynė), tai „ekspatriuoti žmonės“. Prie Reino gyvenę germanai H e r m i o n e s suprantami kaip geri + (ž) mones (metatezė im = mi).
Onomastinis identiškumas didesnėje Europos dalyje esąs stebėtinas: panašios darybos vietovardžius ir asmenvardžius sutinkame Iberijoje, Galijoje, Vokietijoje, Airijoje, Lietuvoje, Anatolijoje, Sirijoje, Irane — Indijoje. Tie visi vardai turėję būti duoti tos pačios giminės žmonių, kurie ėję iš vakarų į rytus. Iberų, hetitų, ir lietuvių giminystė įrodanti, kad priešistoriniais laikais turėjo egzistuoti žmonės, kalbantieji primityvia indoeuropiečių (arijų) kalba. Tos trys kalbos tarp savęs santykiaujančios kaip trys tarmės.
Megalitiniai kapai iš to paties centro yra išplitę keliomis srovėmis: litoralinė srovė pagal Atlanto vandenyną, kontinentalinė iš P. Prancūzijos plito Rhonės slėniu, šiaurėje siekė Reiną Mainco aukštumoje, Harzą-Thūringenwaldą, siekė Elbę į pietus nuo Magdeburgo ir Oderį į pietus nuo Glogau, trečioji srovė plito į pietus, į Viduržemio sritį ir išilgai Šiaurinę Afriką. Autoriaus spėjimu vidurinioji kontinentalinė megalitinės kultūros srovė sukūrė ir vid. Dunojaus (gudų-getų-gotų) kultūrą, kuri spinduliavo į šiaurę — į Moraviją, Sileziją, Saksoniją, Tūringiją, o vėliau išsivystė į unieticų ir lužičėnų kultūras, ir į pietų-rytus — į Balkanus iki Tesalijos, sudariusi čia vad. Butmir — Vincha kultūrą. Tų gudų pagalba kontinentalinė megalitinės kultūros srovė šiaurės — vakarų Europoje susitikusi su atlantine megalitinės kultūros srove. Indoeuropiečių banga nešė kartu žemdirbystę ir gyvulininkystę, kolonizavo įvairias sritis, kurių senieji gyventojai vienur taikiai pasiduodavę, kitur karingai pasitikę, tuo būdu atsiradę tokie tautovardžiai, kaip pvz. Hermiones (== geri žmonės), Ingauni (= kurie mokėjo duokles) ar Piktes (= kurie kariavo). Ne-suindoeuropietinti žmonės šiaurinėje Europoje teliko tik suomiai-ugrai šiaurės-rytuose (Šiaurės-rytų Rusijoje, Suomijoje, Estijoje ir lapiai Švedijoje bei Norvegijoje). Visai grynos“ rasės indoeuropiečių nesą, jos beieškant reikėtų pasiekti diluvijalinio žmogaus epochą, 25 000 metų atgal. Cro-Magnoniečių — ilgagalvių, aukšto ūgio rasės palikimas aiškiausiai yra lig šiai dienai išsilaikęs Andalūzijoje ir taip pat šiaurėje — Skandinavijoj, Pabalty. Kontinentalinė megalitiečių (indoeuropiečių) srovė yra buvusi dinamiškiausią, ji peržengusi Europos ribas, perėjusi į M. Aziją, Siriją, Palestiną, Iraną, Indiją.
Maždaug toks yra, trumpai apžvelgus, knygos turinys, Joje yra paliesta tiek daug indoeuropietiškų klausimu, kurių visų ir nesuminėjome. Joje paliečiamas ne vien hetitų — lietuvių giminystės klausimas, kaip kad iš knygos antraštės atrodo, bet kartu ir indoeuropiečių kilmės problema. Lietuvių — hetitų kalbų panašumas, autoriaus panaudotas tik kaip metodas indoeuropiečių protėvynei ieškoti, senųjų vietovardžių, upėvardžių prasmei suprasti. Autoriaus sudarytas indoeuropiečių protautės kilmės ir plitimo vaizdas pagrįstas ne vien tik onomastinėmis studijomis, bet ir archeologinių bei antropologinių tyrinėjimų išvadomis. Sis sintetinis kelias sukelia daug naujų minčių. Proistorikai ir antropologai megalitų kultūros ik šiol nedrįso identifikuoti su indoeuropiečiais. Dar nebuvo pasisakyta, kad indoeuropiečių protėvynė galėjo būti Vakarų Europa su centru Andalūzijoj, senųjų Tartessų krašte. Proistorikai aiškaus giminystės ryšio tarp megalitinės kultūros ir virvelinės keramikos kultūros (kurią autorius identifikuoja su gudų-hetitų imperija) neranda. Autoriaus atkurtas gudų-hetitų vaizdas proistorikų galutinai neįtikina. Ar iberų kalba tikrai yra buvusi indoeuropietiška, autoriaus duoti pavyzdžiai (vien tik daugiausia vardu etimolgijos) neįrodo. Visiškai neįtikina skaitytojo, kaa tautovardis „sveones“ ,,savi žmonės“ būtų pakankamu įrodymu, jog megalitiečiai gudų imperijos žmonėms nebuvo svetimi. Vardų etimologija neduoda labai tvirto pagrindo daugeliui tezių paremti, nors ir autoriaus pasirinktas kelias, paremtas indoeuropiečių kalbų istorijai reikšmingiausioms kalbomis vardams išaiškinti yra teisingas. Kad galima būtų labiau tikram būti tam tikro vardo reikšmės išaiškinimu, norėtume knygoje surasti daugiau mokslinės palyginamosios medžiagos. Iš visos eilės patiektų žodžių etimologijų kai kurios, atrodo sudarytos tik iš klausos. (Pvz. germanų mirusiųjų karalystę W a l k a l a autorius sieja su lietuvių kl. žodžiu valgyti; kiti kalbininkai savo etimologiniuose žodynuose įrodo, kad šaknis v a l – jungtiną su lietuvių, tocharų, germanų kalboms pažįstama šaknimi u e l -, reiškiančia mirtį, mirusįjį, lietuvių kl. turime vel-ys, v e l – ė , vel-ionis; (pan. ir kt.) Kiekvienas žodis, ar tai būtų tautovardis ar šiaip vietovardis, reikalauja gilesnių studijų. Kažin ar teisingi daugelio žodžių aiškinimai, suskaldant juos į keletą dalių, kaip pvz. N a v a r a = ne + be + aria ir pan. Daugelis vardų mums čia galėtų duoti progos pasiginčyti. Vardų etimologija yra itin jautrus dalykas. Kas iš pirmo įspūdžio atrodo įtikėtina, po gilesnių studijų gali atrodyti kitaip, kaip kitaip atrodo šiandien Miglovaros ir kt. aušrininkų sudarytos etimologijos, beieškant lietuvių kilmės. Lituanistinė, tiek kalbinė, tiek proistorinė medžiaga Šveicarijoj gyvenančiam autoriui matyt buvo mažiau pažįstama, dėl to jaučiame spragų, pvz., perdaug remiamasi nevisai autentiškais šaltiniais. Įdėtas Romuvos paveikslas ir su tekstu nesurištas lietuviškųjų dievų trijulės garbinimo vaizdas šiek tiek nusimanantį skaitytoją gan skeptiškai nuteikia. Kažkodėl rašoma R u-mava, ne Romuva, Namunas, ne Nemunas. Gerulių kalba, kuri pagal autorių turėtų būti įterptina tarp; lietuvių ir prūsų kalbų, baltų kalbotyros specialistams nėra žinoma. Knyga parašyta lengvu stiliumi ‘ir nesudaro grynai mokslinės knygos įspūdžio. Sprendžiamų problemų apimtimi ji nustebina skaitytoją, bet kartu pasigendama pakankamų įrodymų didelėms išvadoms pagrįsti. Tai lyg stambiais škicais pagal gerą vaizduotę nutapytas paveikslas, kurio pagrindinės idėjos gal pasiteisins vėliau. Knygos vertė labiau išryškės tik tada, kai po eilės metų ją papildys kruopštūs kalbininkų, proistorikų, antropologų ir kt. darbai.
Aš trumpai ,kai jūs lyginat senovės hetitu ir dab.lieytuvių kalbas,ar vagin ne pizė? ką jūs apie tai?
Ir be reikalo taip jau labai juokiatės ir Basanavičiaus ” trakiškos” prielaidos. Štai Jums pateiksiu vietovardžių pavadinimus dabartinėje Rumunijoje ir dalyje Vengrijos (rytinės). Yra apie ką susimastyti..: Arsita, Alunis, Almas, ežeras Amara. Berzovia, Balta Sarata, Barza, Breaza, Berza. Campina (Kampinė?), Covasna (Kovasna?), Cositeni (Kasytėnai?). Dudu, Delnita, Dingeni, Duda, Doagele. Ezeris. Glavile, Gageni, Gaujani, Galanesti, Galu. Hajos (Gajos?), Hodos (Godos?). Jura. Lupeni, Lada. Marhita, Marga, Miske, Margineni, Magureni, Maldaeni, Mandra, Mosteni, Morteni, Margureni, Malnas, Musenita, Mereni, Mariuta, Moreni. Posaga, Putineiu, Paltinis, Purani, Podeni, Putna, Putini, Plopeni, ežeras Poiana Uzul (? Ąžuolas?). Rogova, Rosia, Resita, Raicani, Rugi, Rotunda, Ragojina, Ragu, Racovita, Roseni, Radauti, Rauteni, Ruginoasa, Rasa, Rasi, Ramnicu, Ramnicelu, Ruginesti, Rogoaza, Rauseni, Ruseni, Rujnita, Rezina, Rosu, Radeni. Salonta, Seini, Sartas, Salcuta, Salcia, Suveica, Serbeni, Suduleni, Slobozia, Sadina, Salcioara, Slatina, Stulpicani, Stanca, Stancuta, Sulta, ežeras Siriu, Salciile, Senoiu, Salcioara. Talpa. Ungureni (ypač dažnas), Ungheni, Unguriu, Ursita, Urziceni, Ulmeni. Vaideeni, Vatra, Voivodeni, Varvata, Vascauti, Viisoara, Veja, Vadure. Zagris, Zagra, Zigoneni, Zoreni, Zemes, Zabala. Kas dar krenta į akis – tai gausu vietovardžių su galūnėm „-ele“, „-lele“. Kuo tai siejasi su lietuvių kalba? Ogi tuo, kad tai – malonybinių, mažybinių žodžių galūnės (pvz. liet. mergelė, saulelė, dobilėlis, žemelė). Štai tie pavyzdžiai: Patulele, Magurele, Valcele (Valtelė?) – gyvenvietė ir ežeras, Valcelele, Saelele, Catanele, Rachitele, Izvoarele, Brezoaele, Zimnicele, Sacele, Vadurele, Slatioarele, Jilavele, Razoarele, Belciugatele, Gostilele, Socoalele, Pogoanele, Caragele, Lupele, Vilcele. Senovėje upė Prutas vadinosi Porata (Po Rata), Siretas vadinosi Hierasos (Hie Rasos). Itin įdomių vietovardžių yra Vengrijos rytuose. Visiems gerai žinomas Haidukų kraštas Vengrijoje. Tačiau… turime lietuvišką žodį „gaida“. „H“ raidė dažnai pakeičianti „g“ raidę. Ir štai Haidukų krašto vietovardžių pavadinimai kaip ir liudija, kad tai – Gaidų kraštas, mūsų Dainavos analogas. Štai tie vietovardžiai: Hajduboszormeny („o“ su umliautu) – labai panašu, kad tai trys žodžiai – „gaidų“, „be“ ir „šermenų“ (šermenys – kas gali būti lietuviškiau?). Kiti – Hajdunanas (Gaidūnėnas/i?), Haidudorog (Gaidų dūdų ragas?). Kitus sunkiau „sulietuvinti“, bet juos pateiksiu – Hajduszovat, Hajduszoboszlo, Hajduhadhaz. O ypač nustebino keli vietovardžiai rytinėje ir šiaurės rytinėje Vengrijoje, t.y. buvusios Dakijos vakarinėse teritorijose. „Hotmezovasarhely“ – juk tai „Hot-mezo-vasarhely“, „Hot-mezo-vasarėlė“ („Gūdmečiovasarėlė“, t.y. „Gūdaus meto vasarėlė“?)“. Taip pat „Szarvas“ – „Šarvas?“, „Vasarosnameny“ – „Vasaros namėnai / namai – Vasarnamiai?“ – kaip tik Vengrijos šiaurės rytuose, Karpatų priekalnėse, t.y. ten, kur vasarą maloniai vėsiau.
Basanavičius ieškojo tautai atspirties, to, ką ją vienytų. Neatsitiktinai tai tapo ta praeitis, kai Lietuva dar nebuvo krikščioniška. Nes juk su krikščionybe prasidėjo ir slavėjimas, ypač lenkėjimas. Lietuvių tauta turi kalbą, kuri nukelia jos tapatybę į ikikrikščioniškus laikus. Tad ne taip viskas Valatka paprasta. Suprantu, kad Jumyse susikerta du dalykai – valstybiškumas ir tautiškumas. Kalbant apie valstybiškumą, valstybė daug prarado, netekusi kad ir sulenkėjusio, bet elito, nelikusi didelės valstybės sudėtyje, o atsiskyrusi ir sukūrusi tautišką, bet mažą ir intelektualiai nukraujavusią. Tačiau jei žvelgi iš tautiškumo pusės ir suprasti, kad tai irgi vertybė, tai kito kelio nebuvo, nes lietuvių tauta būtų galutinai suslavėjusi (sulenkėjusi). Basanavičius gelbėjo tautą ir kūrė valstybę, nors gelbėjant tautą teko ir atsisakyti svarbių dalykų valstybiniu požiūriu.
Baltų religija yra grindžiama ne apreiškimu, o protėvių per ilgus amžius sukaupta ir sukoncentruota, etninėse tradicijose atsispindinčia patirtimi.
Romuvos bendruomenė nepripažįsta švento rašto ir dogmų. Mūsų tikėjimo tiesų šaltinis yra mūsų protėvių per amžius sukaupta ir tradicijose bei etniniuose simboliuose pasireiškianti dvasinė patirtis.
Romuva remiasi baltų religine tradicija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas. Šio bendro baltų dvasinio paveldo formavimosi pradžia siekia labai tolimą indoeuropietišką praeitį. Baltų arba aisčių kultūra kaip savita išsiskiria II tūkstantmetyje p.m.e. Bendras baltų religinis centras Romuva su vyriausiu dvasininku Kriviu buvo įsteigtas 521 m. Rikojote. Vėliau iškilo ir kiti svarbūs sritiniai baltų religiniai centrai – Romuvos atskiruose baltų kraštuose. Kai kuriuose iš jų baltiškos religinės apeigos buvo vykdomos ir po oficialaus krikščionybės įvedimo. Krikščionybės pastangomis sunaikinus religines institucijas, baltų tikėjimas egzistavo bendruomeninių ir individualių kultų pavidalu, palaikomas iš kartos į kartą perduodamų etninių tradicijų, iki pat XX a.
1. Pasaulis yra visuotinai gyvas. Gyvybę suprantame daug plačiau nei tik biologinę gyvybę. Gyva yra saulė, vanduo, medis, gyvas akmuo ir pan. Gyvybę reikia gerbti ir mylėti. Todėl požiūris į pasaulį turi būti pagarbus. Senoji baltų religija – gyvybę tausojanti religija.
2. Darnos principas. Pasaulyje yra darna, bet ji nėra pastovi, ji linkusi silpti ir nykti, todėl ją būtina kurti ir plėtoti. Žmogaus priedermė siekti darnos, ją saugoti ir palaikyti. Darna yra mūsų senosios kultūros ir religijos pagrindas.
3. Gerbiami Dievai ir Deivės. Yra didieji Dievai – Dievas (Praamžius), Perkūnas, Žemyna, Laima, Saulė. Bet pasaulis yra įvairus, jame veikia daugybė jėgų ir dievybių, o žmonės laikosi tradicijos arba pasirenka, kas jiems arčiau ir mieliau. Dievybės susijusios su gamta, jos nematomos ir išreiškia antgamtiškumą. Dievai ir Deivės susiję su tam tikra vietove, su vietiniais papročiais, netgi su istoriniais įvykiais.
4. Pasaulis yra amžinas. Jis nuolatos kuriamas amžinųjų dieviškų jėgų. Pagal lietuvių mitus pasaulį kuria ir perkuria bent du Dievai – šviesos ir tamsos, kūrimo ir griovimo Dievai (Dievas ir Velinas). Jų sąveika arba prieštaravimai kuria darną ir gyvąją būtį.
5. Svarbiausias dorovės teiginys (Aukso taisyklė) kviečia daryti
kitam žmogui ar gyvai būtybei tą, ką norėtum, kad tau būtų daroma, ir nedaryti to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma. Baltai tokią dorovę vadina žmoniškumu. Tai – prievartos vengimas ir nekerštavimas, nesavanaudiška meilė ir užuojauta visoms gyvoms būtybėms. Žmogaus prigimtis yra gera, o blogis atsiranda ten, kur suyra darna. Žmogus dvasiškai tobulėja, jei gyvena teisingai ir nesavanaudiškai.
6. Protėvių gerbimas. Už savo buvimą, už kalbą, už tėvynę mes esame dėkingi protėviams. Todėl turime nuolatos prisiminti, reikšti pagarbą protėviams. Tam yra sukurtos senosios apeigos ir papročiai. Baltų tikėjimas vienija visus tikinčiuosius – gyvuosius ir mirusiuosius. Mirtis yra dėsningas gamtos virsmas. Mirštant kūnui,
siela gali išlikti pereidama į kitą pavidalą. Po mirties velionis patenka tarp mirusiųjų giminaičių, o per apeigas gyvieji ir mirusieji vėl susitinka.
7. Gamta yra šventa, o šventumas yra Pasaulio gyvybės tobuliausia
savybė, viską suvienijanti, sutaikanti ir atgaivinanti. Mūsų tautą, jos žmones augina ir auklėja žemė. Žemę lietuviai laiko šventa.
Be savo žemės tauta negali išgyventi arba išlikti savimi. Gerbkime
ir mylėkime mūsų žemę, saugokime ir ginkime ją.
XX amžiaus pradžioje vėl atkuriamos baltų tikėjimo institucijos. 1930 metais įkurta Visuomio Romuva ir bendruomenė. 1967m įkurta Ramuva, o 1992 metais oficialiai įregistruota Baltų tikėjimo bendruomenė Romuva. Romuvos padaliniai veikia JAV ir Kanadoje. 2001m. pabaigoje 3 baltų tikėjimo bendruomenės (Vilniaus, Kauno, Molėtų) susijungė į Senovės baltų religijos bendriją.
Aukščiausia Bendrijos valdžia yra Romuvų (bendruomenių) Krivulė. Tarp Krivulių aukščiausia Bendrijos valdžia yra Vaidilų Ratas.
Bendrijos vadovas – Krivis Jonas Trinkūnas. Nariais yra laikomi Senovės Baltų religiją išpažįstantys asmenys, dalyvaujantys bendruomenių rengiamose apeigose ir šventėse. Sekėjų skaičius – keli tūkstančiai.
Lietuvos Romuva tęsia baltų tikėjimo tradicijas, siekia santarvės ir darnos su Dievu ir Dievais,
Lietuvių protėviai – skandinavai, o pusbroliai – baltarusiai
Lietuvių protėviai po paskutinio apledėjimo atsikraustė iš Skandinavijos, o po kelių tūkstantmečių, susimaišę su naujais atėjūnais indoeuropiečiais, virto baltais. Vėliau jie vėl buvo „pastumti“ į Vakarus, Baltijos jūros link. Nors lietuviai įsikūrė nedidelėje teritorijoje ir buvo gana homogeniški, tarp žemaičių ir aukštaičių antropologai įžvelgia skirtumų, tačiau jiems artimais laiko baltarusius. Šiomis ir kitomis žiniomis apie lietuvių etnogenezę klube „Tapatybės labirintai“ prieš kelias dienas dalijosi antropologijos profesorius Gintautas Česnys.
Per tris dešimtis metų jis ištyrė beveik 7,9 tūkst. kaukolių aštuoniose valstybėse, keturiolikoje miestų (Lietuvos didmiesčiuose, Taline, Rygoje, Varšuvoje, Maskvoje, Minske, Sankt Peterburge, Stokholme, Kopenhagoje ir kt.). Tarp jų buvo tokių žmonių, kaip palaimintojo Jurgio Matulaičio, Leono Sapiegos, Barboros Radvilaitės kaukolės.
Sėslumu lenkiame daugelį tautų
Pirmieji Lietuvos gyventojai – mezolito (viduriniojo akmens amžiaus) medžiotojai – į miškatundrę atsikraustė X-IX tūkst. pr. m. e., nutirpus paskutiniam ledynui. „Jei anksčiau kas nors ir buvo, ledynas nuplovė visas žmogaus liekanas“, – teigė G. Česnys.
Šie medžiotojai atėjo iš Baltijos jūros vakarinės pakrantės. Pietiniu jūros pakraščiu jie slinko į rytus ir šiaurę. Randamos masyvių pailgagalvių žmonių kaukolės rodo, kad lietuvių protėvių šaknų reikia ieškoti Skandinavijoje. Šie, anot G. Česnio, nuo senųjų Skateholmo (vėlyvojo mezolito gyvenvietės Pietų Švedijos Skonės regione) gyventojų skyrėsi tik kaukolės aukščiu. Be to, Lietuvos teritorijoje vyravusi mezolito kultūra buvo panaši į Danijos teritorijos kultūrą.
Bene seniausia rasta lietuvių protėvio kaukolė – mezolito žmogaus iš Spigino, datuojama VI-V tūkst. pr. m. e. Kiek vėliau – kaip spėjama, IV tūkst. pr. m. e., gyveno „žynys” iš Donkalnio. Jų kaukolių amžius buvo nustatytas tiriant radiokarbono metodu, kuris yra gerokai tikslesnis nei datuojant pagal papuošalus ir kitus radinius.
Pirminio Lietuvos teritorijos apgyvendinimo, užtrukusio iki IV tūkst. pr. m. e., metu susiklostė ikiindoeuropietiškasis antropologinis fonas.
Antrame lietuvių etnogenezės etape – viduriniajame neolite, III-II tūkstm. pr. m. e. – atėjo indoeuropiečiai ir susiformavo baltai. Iki tol čia gyveno dvejopos kilmės žmonės – Nemuno ir Narvos kultūrų, senieji Europos gyventojai. Atsikrausčius indoeuropiečiams – virvelinės keramikos gamintojams, kurie nužiestus puodus puošė virvelės ornamentu ir gamino laivinius kovos kirvius, susiformavo pamarių kultūros žmonės.
Pirmąja žinoma balte, savotiška pramote, laikoma Donkalnio moteris, gyvenusi prieš maždaug 4 tūkst. metų. Rekonstruotos ir vėlyvajame bronzos amžiuje gyvenusių taip vadinamų Kirsnos bei Turlojiškės žmonių – pagyvenusio bei jaunesnio vyrų išvaizda. Oksfordo universitete radiokarbono metodu buvo nustatyta, kad Kirsnos žmogus galėjo gyventi prieš 2780-2899 metų.
„Mes nedėkingoje Baltijos jūros pakrantėje niekur nesitraukdami gyvename jau 4 tūkst. metų. Reta tauta gali pasigirti, kad toje pačioje vietoje taip ilgai gyvena, – kalbėjo G. Česnys. – O kaip susimaišiusi Europa… Slavai apskritai nežino, kada atsikraustė. Iki VII a. apie juos niekas nekalba. Germanai – irgi.“
Slavų įtaka baltų genofondui buvo menka
Trečiame etape – I-XII a. susiformavo baltų genčių sąjungos. Kadangi didelė dalis šių genčių išnyko kartu su savo etnonimais, jų gyventos teritorijos ribas padėjo nustatyti vandenvardžiai. Tai padarė rusų lingvistai.
Vakarų baltai I tūkst. viduryje skilo į kuršius, skalvius, prūsus, žiemgalius, žemaičius, sėlius, vakarų aukštaičius, rytų aukštaičius, jotvingius, latgalius ir padneprės baltus. Šios genčių sąjungos susidarė ne tik dėl geografinės ir kultūrinės izoliacijos (mat didelių gamtinių pertvarų šioje teritorijoje nebuvo, nebent miškai), bet ir dėl žmonių migracijos iš rytų, baltų arealo centrinės dalies (brūkšniuotosios keramikos kultūros) į vakarus.
II-V a. teritorijoje iki Šventosios gyveno siauraveidžiai, grakščių kaukolių žmonės. Labiau į rytus buvo įsikūrę masyvūs plačiaveidžiai ir neaiškaus tipo atstovai, per jotvingius galėję susimaišyti su pietų stepių gyventojais.
V-VI a. ši neaiški priemaiša nyko, o plačiaveidžiai ėmė slinkti jūros link. Dalį siauraveidžių jie „pasiglemžė“, dalį „pristūmė“ prie jūros. Jau VI-XI a. Lietuvos teritorijoje ėmė vyrauti aukštaičiai. Beje, Latvijoje buvo pastebėtas panašus judėjimas.
Taigi aukštaičiai ir latgaliai formavosi atėjūnų, spaudusių slinkti jūros link, genofondo pagrindu. Žemaičiai ir žiemgaliai susidarė autochtonų (pirmykščių vietos gyventojų) genofondo pagrindu, o kuršiai ir prūsai – buvo prie jūros pristumtų siauraveidžių palikuonys.
Anot G. Česnio, jau tais laikais baltų ir slavų gentys atsiskyrė. Genais jos keitėsi tik paribio zonose. „Geležies amžiuje ir ankstyvaisiais viduramžiais susiformavusios slavų gentys didesnės įtakos Lietuvos gyventojams nepadarė, nebent periferijoje“, – teigė mokslininkas.
Jo žodžiais, tokį judėjimą nulėmė po Romos imperijos žlugimo prasidėjęs didysis tautų kraustymasis, iš esmės sumaišęs Europos gyventojus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje frankus pakeitė romanai. Kraustymasis mažiau palietė italus ir graikus. Atsiritus šiai bangai iki Baltijos jūros, baltai taip pat traukėsi ten, kur gyveno panašios kultūros ir kraujo žmonės.
Viduramžiais lietuviai buvo sumažėję
Paskutiniame etnogenezės etape – XIII-XVIII a. susiformavo lietuvių tautos antropologiniai požymiai, kitaip tariant, fizinės ypatybės.
Dabartinių lietuvių fizinės savybės yra visų vakarinio baltų arealo genčių genofondų palikimas. Anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorės Irenos Balčiūnienės, genčių artimumą liudija tai, kad visos jos atstovauja tam pačiam Vidurio Europos odontologiniam tipui.
Viduramžių Lietuvos gyventojai buvo kur kas homogeniškesni negu Latvijos. Tačiau iki šiol išliko nors ir menki, bet patikimi skirtumai tarp žemaičių, aukštaičių bei baltarusių etninio paribio.
Kaip tvirtino G. Česnys, baltams artimi ne tik baltarusiai, bet ir šiaurės vakarų rusai. Kai kurios baltų gentys buvo slavizuotos.
Beje, antropologai pastebėjo, kad bėgant laikui gerokai kito ne tik dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojų kaukolės forma, bet ir ūgis. I tūkst. vyrai buvo gana aukšti (vidutiniškai 172 cm), XIV-XIX a. jie gerokai pažemėjo (iki 166 cm), dabar vėl ūgtelėjo iki 178 cm.
Moterų ūgis kito ne taip smarkiai (160 cm, 155 cm, 165 cm), nes, kaip juokavo G. Česnys, jos yra stiprioji lytis.
Dar vienas įdomus dalykas – einant Lietuvos teritorijoje iš šiaurės vakarų į pietryčius, vidutinis ūgis sumažėja keliais centimetrais, taip pat sutrumpėja gyvenimo trukmė.
Universitete saugoma 10 tūkst. kaukolių
Tautos kilmės – etnogenezės problemą kartu sprendžia istorikai, kalbininkai, etnologai, archeologai ir antropologai. Pastarųjų veiklos sritis – savotiškas medicinos, žmogaus biologijos ir istorijos paribys. Žemėje išlikę griaučiai – bene vienintelis šaltinis, teikiantis žinių apie praeities žmonių genofondą ir jo kitimus.
Pirmą kartą lietuvio kaukolė buvo nupiešta ir išspausdinta 1795 m. pasirodžiusioje J. F. Blumenbacho knygoje „Decas tertia collectionis suae craniorum diversarum gentium illustrata“.
Uždarius Vilniaus universitetą, lietuvių ir prūsų kaukoles tyrė keli vokiečių antropologai, tiesa, jų tyrimai buvo atsitiktinio pobūdžio. Sistemingai Lietuvos senkapius ėmė tyrinėti iš mūsų šalies kilęs lenkų antropologas Julijonas Talko-Grincevičius (1850-1936).
XIX-XX amžių sandūroje antropologiniai tyrimai tapo svarbia tautinės savimonės ugdymo priemone, o nepriklausomos Lietuvos laikais Kaune veikė Anatomijos institutas.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje sukaupta įvairių laikotarpių ir įvairiose šalies vietose rastų 10 tūkst. kaukolių bei 2 tūkst. skeletų.
Mūsų šalies teritorijai ū buvusiai ir dabar esančiai žemėlapiai pradėti kurti dar antikos laikais. Pirmieji kiek detalesni Lietuvos žemėlapiai pasirodė 450 metų, tačiau jau nuo 2 mūsų eros amžiaus Lietuvos , kartu ir Sarmatijos teritorija buvo Europos geografinių interesų akiratyje. Remiantis Aivaro Lileikos nuorodomis duomenų šaltiniais bei lyginant sudarytų žemėlapių vaizdus, galima teigti, kad europinės Sarmatijos ribos sutapo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribomis vėlyvaisiais ir renesanso pradžioje. Pirmasis išlikęs Lietuvos teritorijos žemėlapis – tai Klaudijaus Ptolomejaus sarmatijos žemėlapis. Ptolomejaus sudarytas vaizdas viduramžiais buvo perkeltas į Al Idrisio, Fra Mauro, Marino, Sanudo, Pietro Viskontes, Abraomo Kreskavo Žemėlapius. Pirmųjų Lietuvos teritorijos žemėlapių autoriai buvo užsieniečiai ar užsienyje mokęsi tautiečiai: Motiejus strubicčius, Kristupas Radvila, Tomas maskovskis, Džiuljemas Vase de Boplanas, Nikolas sansonas, Juozas narūnavičius, Džakomas Gastaldis.
Mūsų istorijos ir ženklų klastotę yra pripažinę šimtai tyrėjų. Paminėsiu tik kelis. Vilhelmas Storosta ,Česlovas Gedgaudas prieš karą dirbęs Lietuvos užsienio reikalų ambasadoje Romoje, po karo — Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, mokėjęs 14 kalbų, iš jų 9 senąsias. Marija Gimbutienė — pasaulinio garso archeologė, visapusiška senovės civilizacijų tyrėja. Jūratė de Rozales — Europos karališkų metraščių vertėja, karališkų istorikų pripažinta. Būties klausimas tampa nereikšmingas, n-taeilis, svarbiausiu tikslu iškeliant Sistemos Gerbūvį. Dažniausiai tai padaroma istorinės amnezijos dėka, perrašant-nuslepiant praeitį ir iškeliant-sureikšminant vyraujančiai sistemai svarbias datas-įvykius-pavadinimus, taip priderinant žmogaus būtį prie sistemos. Kas valdo praeitį, valdo ir dabartį. Kas valdo laiką, valdo ir sąmonę. Taip Žmogus-Asmuo tampa tik statistiniu vienetu Sistemoje. Kai mes suvoksime, jog – Tauta (keltiškai Theuta) reiškia dalinimąsi tuo ką turi, tik tuomet asmeninis sąmoningumas bus pažadintas. Tik jam pabudus mes busime saugūs. Gyventi, turėti šeimą, vaikus, tiesiog patogią buitį. Tam, kad tai pasiektumei – sustatytą visokių dirbtinių kliūčių-vilkduobių. Pavyzdžiui, kad ir darbas (kuris daugumai nemielas, tačiau gi reikia dirbti) su 70+% atlyginimo atidavimo nekompetentingoms vyriausybėms ir panašiai. Kodėl? Kad mąstymas neįsijungtų atsakymams, žmogų reikia išlaikyti nuolatinėje baimėje. Tuomet kai bijai ieškai saugumo. O jį kaip tyčia ir užtikrina nuolatines problemas kuriančios, tarpusavyje kariaujančios, patriarchalinės vyriausybės (užgimusios Šumere-Egipte). Seniau buvo religija, visai neseniai politika. Dabar jų vietą užėmė tikėjimu ir įtaiga pagrįstas mokslas – pastaruoju ir toliau gąsdinama. Baimė mus valdo: dėl globalinio atšilimo, dėl besibaigiančios naftos, demografinės krizės, ateivių siekiančių užvaldyti Žemę, dėl meteoritų, visokių galimų pasaulio pabaigos scenarijų ir t.t. …
-Taip.
Taip “užgimė” žydkrikščionybė – sistema -suklupdytuosius valdyti.
Okupacinis Jėzuistinis žydčionių kleraizmas Baltams – kurį reikėtų kuo greičiau iš čia išboginti(išmėžti).
Aš tau anusą ant užpakalio,kaip ant kurpaliaus užtempsiu.
O jai patirinėjus ką kalba Aivaras Lileikis…Kur buvo Sarmatija…Žemėlapius Polomejaus -16 amžiaus…Europinių sarmatų genčių sąjunga sužlugo neatlaikiusi hunų puolimo. Dalis genčių alanai dalyvavo Atilos žygiuose. Šios teorijos, be visa ko, grindžiamos sarmatų naudojamų simbolių (Šerno galva, raitelis Vytis ir t. t.) panašumu su vėlesniais Baltų genčių ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės simboliais, sarmatų ir baltų ginkluotės panašumu, laidojimo ypatumais bei kai kada vietovardžių analize (didžiojoje dalyje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų vietovardžiai aiškiai baltiškos kilmės ir nekito tūkstantmečius).
Tikiuosi, kad pagaliau subliukš mitas apie apkrikštytų slavų ir vokiečių atneštą mums kultūringumą!
Kažkodėl apkrikštyti papuasai nepradėjo statytis dangoraižių. Taip ir krikštas lietuvių neišmokė nei rašto, nei amatų, nei meno,
nei karybos. Gal pagaliau baigsis tos nesąmonės su kultūringumą atspindinčiais žodžiais ir jie nebus toliau klaidinamai kildinami iš kitų kalbų, kai lietuviška jų kilmė akivaizdi!
Reikia baigti kultūrinį lietuvių genocidą!
Štai keletas tokių žodžių:
rūda,runa,stiklas,plyta,šalmas,skydas,karalius, seimas, sakalas, būda, dėžė, dūda, karstas, laivas, burė, katilas, knyga, kulka, mėsa, rūbas, pagada, yla, adata, inkaras, midus, rėmas, kardas,
Jų kilmė akivaizdžiai lietuviška, bet politiniais ir religiniais sumetimais akiplėšiškai meluojama, kad tuos žodžius (o tuo pačiu ir daiktus, sąvokas) mums atnešė su krikščionybe slavai ir germanai. Ir taip bandoma mus įtikinti kad iki krikšto lietuviai buvo visiškai laukiniai ir užteko tik Mindaugui apsikrikštyti — ir Lietuva tapo galingiausia rytų Europos valstybę. Nesąmonė!
Prisiminkim amerikos indėnus, juos irgi krikštijo… kažkodėl čia krikštas nepadėjo atsilaikyti prieš europiečius!
Tik vienas pastebėjimas, kad ne Lomonosovas sugalvojo Mendelejevo periodinę elementų lentelę. O archeologo Vitalijaus Galiopos nuomone – Slavai išsirutuliojo iš Baltų, veikiant Gotams. Kas inspiravo mano prielaidą, kad Gotai su Ugro-Finais atsikraustė į šias teritorijas vėliau už Baltus.(Jau grįžtant iš Skandinavijos)
O baltai kas ir iš kur atsirado?
ką matai čia ir dabar?
ATSIMENU TOKIUS RAŠYTOJUS PRIEŠ 20M.KAIP PELECKIS,VARĖ ANT SARMATIJOS,O DABAR?vikipedia:Naujausi genetikos tyrimai[2] patvirtina Rytų Europos tautų kilmę iš sarmatų arba skitų, kuriems būdingas R1a genas. Šis genas būdingas tautoms, kalbančioms indoeuropiečių kalbomis: indoiranėnams, Mikėnų civilizacijos graikams, makedoniečiams, trakams, dabartiniams baltams ir slavams. R1a genas laikomas dominuojančiu tarp protoindoeuropiečių. R1a atsiradimas siejamas su Kurgano kultūros susiformavimu šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje 7000-3000 m. pr. m. e. Vėliau (apie 3200-1800 m. pr. m. e.), išplitęs į vakarus ir šiaurę iš Jamno kultūros iki dabartinių baltų žemių ir archeologų siejamas su virvelinės keramikos ir kovos kirvių kultūros atsiradimu. Taip pat paminėtinas ir šio geno paplitimą į rytus, kur teritorijos siekė Centrinę Aziją, Iraną ir Indiją. Indoeuropiečių kalbos sanskrito atėjimas į Indiją sietinas su šio geno migracija. Daugiau nei 70 proc. brahminų (aukščiausios induistų kastos atstovų) turi R1a1 geną.[
IR DAR,KUO DAUGIAU REIKIA TOKIŲ TYRINĖJIMŲ,NES VISADA TARP JŲ IR ATRANDAME TIESĄ.O KĄ MUMS BLOGO DUODA TAI?,-TIK GĖRĮ.SENOVĖS ISTORIJA NE MATEMATIKA,VISKĄ 100PROC.NIEKADA NEŽINOSIM,BET TAI PADEDA MUMS IŠGYVENT,KAD IR MITOLOGIJA-KOKIA JI IŠMINTINGA,UŽKODUOTA,PERDUOTA PER TŪKSTANTMEČIUS.JUOKEMĖS IŠ TOKIŲ KAIP ROSSALES,PASIDAIRYKIT PO PASAULĮ VISOS TAUTOS IEŠKO SAVĘS,KAD IR ANGLAI SU SAVO LEGENDA APIE ARTŪRA,JI TOKIA JAU POPULIARI,KAD VISAS PASAULIS TAI ŽINO.AR GI TAI BLOGAI,TARP TOKIŲ IEŠKOJIMŲ IR ATRANDAMA “GRYNUOLIAI”.
jeigu zmogus -istorikas taip sureagavo,reiskia Statkute pataike i desimtuka..kalbant apie musu istorikus,ir musu mokyklos knygas,tai manau mes niekada nesuzinosim tikrosios istorijos…o matant,kaip buvo veziojamas paveikslas su zalgirio musiu,kur tik visi aikciojio ir plojo rankutem,nors Vytauto ten nesimato,tai aisku ko straipsnio autorius pergyvena…taip Jogaila meldesi palapinej,o Vytautas kovojo ..bet si tiesa taip pat akis bado…mes jau matom,kas yra nupirktas kaimyniniu valstybiu…tai politikai,zurnalistai ir istorikai..
Velniavos skleidėjai (-os) visada džiaugiasi, kai atsiranda naivuolių ir menkai išsilavinusių žmonių, kurie patiki jų fantazijomis. Štai Ronas L. Hubbardas pasakė – sukursiu savo religiją, ir tai bus geriausias biznis. Sukūrė. Visi tą žinojo, ir, nors jo religijoje vyrauja sci-fi mitologija, ja tiki daugelis, aukoja milijonus ar šiaip savo santaupas, ir tiki. Todėl, kad jei viduje tuštuma ir nerandama, kuo tikėti, susigalvojami nauji dievai, naujos religijos. O juk iš tikro nihil nove sub sole. Tokių statkučių per istoriją buvo chot prud prudi. Prajechali. Kaip sakoma, perežyli voinu, perežyviom i Stalina 😀
Rosales yra Gedgaudo įžvalgų tęsėja, o jų darbai – svarbūs metodologine, t.y. klausimų kėlimo prasme, kas labai nepatinka Lietuvos lžeistorikams.
Todėl jie ir raunasi plaukus.
INFORMACIJA : Čia nereikia daug rašyti: Vargšai,pirmos kartos .posovietiniai “lietuviški” istorikai NESUGEBA SUVOKTI ,suvirškinti, INFORMACIJOS,KURIĄ ĮRODĖ GENIALIOJI JŪRATĖ STATKUTĖ (rusiškos okupacijos auka).. Posovietinė “istorikų ” karta,kilusi iš blogio (R.Reiganas) ir melo (A.Damijonaitis) imperijos Rusijos totalitarinės dezinformacijos,chaoso,falsifikacijų. O suvokti būtina du dalykus.Pirma,senovės Prūsijos teritorija turėjo SKANDIJOS pavadinimą,antra “BALTŲ” terminas atsirado tik devynioliktame amžiuje.Todėl mūsų protėviai gotai-gudai politizuotoje erdvėje nebuvo įvardinti BALTŲ PROTĖVIAIS..Priminsiu,”barbarai”,pavergę Romos imperiją,buvo kildinami iš SKANDIJOS,t.y. iš senovės PRŪSIJOS,t.y. buvo baltų protėviai…Klaidos ir politinės melagystės atsirado dėl SKANDIJOS panašumo su SKANDINAVIJA…Ar aišku,ką įrodė Jūratė Statkutė-de Rosales ?
…,,Anot autorės, iš baltų kalbos susiformavo ispanų kalba (bet kuris lingvistas tai lengvai sukritikuotų)”. Tai kas pasakyta M.Peleckio, reikėtų autoriui neskubėti su tokiais teiginiais. Jei yra žinoma, kad Sanskrito kalba yra pirmoji kalba žemėje iš kurios vystėsi visos kitos, o Lietuvių-latvių kalbos geneologiniame kalbų medyje yra arčiausiai šaknų, eina po Sanskrito ir tik kitos kalbos stovi po jos. Tai galimas daiktas, kad indoeuropiečių kalbų formavimuisi turėjo įtakos…?
ELIAU tu vistos galva,parodyk tas eilutes kur Jurate statkute de Rosales raso, kad is baltu kalbos susiformavo ispanu kalba. Visu pirma niekad ir niekur nebuvo tokios kaipo baltu kalbos. Mes jokie baltai, tai vokiecio Neselmano mums prikergtas svetimpavadinimas. Knygas reik skaityti ir suprasti kas ten PARASYTA.Ji parase, kad ispanu kalboje yra musu kalbos zodziu, bet deja nera germanisku.Okupantai visur palieka savo buvimo kalbiniu pedsaku. Praejo 1500 metu, bet lietuvisku pedsaku ispanu kalboje dar vis aptinkama. Nereikia uzsiimineti demagogija gerbiamasai.
Ech tu M.Pelecki …..
“Iskase su runu zenklu……. Bet ten ne runos, bent jau niekas to neirode”
O tu M.P. tai irodei, kad ne runos? Is kur toks bukas uzsispyrimas? Visi pseudo, tik jis vienas tikras.
O gal nepastebejai – is visu pusiu jau pseudo supa ….. Va toks pseudo archiologas Jovaisa irodineja, kad nebuvo jokiu gotu, jokios germaniskos Vilbarko kulturos ….. Na visai Statkutei pritaria, o dar tos baltiskos seges ukrainoje ir sleifu I Roma…..
Bet p. M.P. reikia kovoti, kad tik lietuviu sirdyse neisitvirtintu pagarba savo tauta, kalba, praeitimi, kad liktuve balu tauta susikuruse is lenku, rusu tik 1918….
Pirmyn p M.P.
Būtų juokinga jei nebūtų liūdna,kas tie žmonės ,kurie su tokiu užsidegimu tiki visa ta erezija apie būk tai praeities baltų-gudu-sarmatų galybę.O gal tai tiesiog ligoniai.