S.Kovalskas. Kodėl praeini pro šalį, lietuvi? (13)

Saulius Kovalskas

Saulius Kovalskas

Tiems, kurie pro šalį eidami
Dar nemato liepsnojančios šalies
nejaučia iš dangaus pelenais  krintančių
trispalvės skutų.

Visai čia pat – Kauno Senamiestyje buvo nušautas J.Furmanavičius. Man, tada dar šešiolikmečiui paaugliui, nelabai rūpėjo motyvai ar kiti faktai, užteko tik žinios, kad ir mūsų Lietuvoje „kažkas“ vyksta. Nelabai gilinausi ir tada, kai būdamas kiek vyresnis, po amžiną atilsį Drąsiaus Kedžio laidotuvių paniekinamai sau pasakiau, jog „žiniasklaida vėlei turės apie ką rašyti“…

Žiniasklaidą visiškai įgnoravau. Maniau, kad televizija, laikraščiai, domėjimasis tuo, kas vyksta Lietuvoje yra bevertis laiko švaistymas. Laikiau save ne Lietuvos, bet laisvu, nuo nieko nepriklausomu ir prieš nieką neatsakingu pasaulio piliečiu. Tvirtai tikėjau, kad yra kur kas svarbesnių dalykų nei keletas mirusių-nužudytų žmonių, susijusių su pedofilijos skandalais. Juolab, ruošiausi vos baigęs mokslus išvykti į užsienį, kur bohemiškas gyvenimas virte verda.

Tik neilgai trukus daug kas ėmė keistis. Pagrindinį postūmį domėtis tuo kas dedasi valstybėje davė vienas mano labai gerbiamas žmogus, pasakęs, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. Jis dar pridūrė, kad jauniems žmonėms, kuriems jau pats metas atkreipti dėmesį į Lietuvos situaciją, vertėtų apsilankyti ekspertai.eu puslapyje. Būtent ten, šių metų žiemą, sužinojau pirmuosius faktus ir pirmąjį siaubą, kai perskaičiau apie R. Ivanausko įkalinimą. Tačiau net ir toliau galvojau, jog tai tėra atskiras atvejis, apie kurį dar nežino aukštesnės instancijos. Tikėjau, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, kurioje teisingumas dar gyvas, ir daugelis tame puslapyje aprašomų įvykių tėra pavieniai nesusipratimai, kurie bus išaiškinti, o už juos atsakingi asmenys atitinkamai nubausti. Tikėjau, kad mūsų valstybėje yra žmonių, kurie turėdami jiems suteiktas valdžios galias, tikrai pasielgs tinkamai, o aš tegaliu tik stebėti ir sekti visus šiuos įvykius žiniasklaidoje.

Bet viskas apvirto aukštyn kojom, kai kovo 23-ąją, penktadienį, grįžęs namo įsijungiau kompiuterį ir peržiūrėjau nepavykusio mergaitės grobimo įrašą. Girdint mažo vaiko klyksmą manyje kažkas perlūžo. Žiūrėdamas į siaubo apimtų žmonių akis aš išvydau save, mažą berniuką, apsipylusį ašaromis, bėgantį iš namų, į kuriuos braunasi girtas žmogus, mėgindamas išlaužti duris. Gatvėje, pribėgu prie vienintelio joje buvusio praeivio, nerišliai, kūkčiodamas prašau pagalbos. Tačiau jis nueina tolyn net neatsigręždamas, sulig kiekvienu žingsniu skubindamas save mintyse raginimu „tai ne mano reikalas“.

Tądien, kovo 23-ąją, tas praeivis buvo Lietuva. Tądien savyje išgirdau ultimatumą, kuris vėliau buvo pateiktas mergaitei: „dabar arba po vienos minutės“. Supratau, kad privalau kažką daryti ir nesvarbu kad dar nežinau ką, nesvarbu, kad esu tik aštuoniolikmetis moksleivis, privalau nustoti būti vien tik pasyviu stebėtoju, privalau veikti.

Kitą dieną nuvykau į Kaune surengtą mitingą, klausiausi žmonių kalbų. Bet tai irgi tebuvo tik toks pat pasyvus stebėjimas, tik šįsyk ne laikraščiuose, ne internete, bet miesto aikštėje. Man to buvo negana. Susiradau internete, kaip pasiekti Klonio gatvę, ir sėdęs į autobusą, bijodamas nežinomybės, bet jausdamas pareigą, atvykau į Garliavą.

Iš pradžių nedrąsiai stoviniuodavau nuošalėje, bet jau žinojau, kad mano stovėjimas nėra veltui. Jeigu kartais pasikartotų neseniai įvykęs siaubas, galėčiau padaryti viską, kas yra būtina. Po kurio laiko būnant Klonio gatvėje, klausant ir šnekant su šalia esančiais žmonėmis, supratau, kad mano baimė buvo nepagrįsta, kad mus visus vienija tas pats jausmas. Nepaisant skirtingų pažiūrų į daugelį kitų dalykų, nepaisant amžiaus, išsilavinimo, išvaizdos skirtumų, mus visus „patvorinius“ jungia viena stipri savybė – Žmogiškumas.

Vieną rytą teko matyti kaip Neringa Venckienė įėjo į kiemą ir pasuko namo link. Mergaitė, vos pamačiusi ją, metė žaislus ir pribėgusi apsikabino savo tetą bei pradėjo linksmai kažką pasakoti. Tokios stiprios meilės neįmanoma suvaidinti. Tokį stiprų ryšį retai beišvysi tarp tikrų tėvų ir vaikų.

Neabejodamas teigiu, kad mergaitei buvo suteiktos visos sąlygos, reikalingos laimingai vaikystei. Ji, priešingai nei dabar, galėjo susitikti su senais draugais, galėjo susirasti ir naujų draugų. Norėčiau save laikyti vienu iš jos draugų. Negaliu užmiršti kaip žaisdavom kieme, kaip ji sugalvodavo vis naujus žaidimus bei naujas taisykles tiems patiems žaidimams. Kaip ji, žaidžiant sviediniu, pati atsivesdavo žmones, sustatydavo mus tiksliai pagal savo viziją. Ji buvo laisva ir atsipalaidavusi, nebijodavo net ir pirmą kartą matomų žmonių – duodavo mums užduotis šokti, dainuoti ar tiesiog bandyti ją prajuokinti.

Gegužės 17-osios rytą, kuris nutraukė mažo žmogaus laimingą vaikystę – aš miegojau, o šalimais gulėjo nepastebimai išsikrovęs telefonas, kupinas nebyliai atėjusių žinučių apie artėjantį pavojų. Prižadino mamos žodžiai „Sauliau, ima!…“. Griebiau telefoną, keikdamas nesuskambėjusį, o ir negalėjusį skambėti žadintuvą. Vos įjungiau telefoną – jis suskambo. Skambino klasiokas, kuris irgi tik ką sužinojo kas vyksta ir pasiūlė nuvežti į Garliavą. Privažiavom jau seniai užblokuotą Artojų gatvę, kurioje prie kelią užtvėrusių, savo veiksmus įstatymu ir įsakymu, tarsi prieš save teisinančių pareigūnų, stovėjo verkiantys vyrai ir moterys…

Aš negalėjau patikėti, kad mergaitė jau pagrobta! Negalėjau patikėti ir tada, kai pro mus išdidžiai, tarytum iš mūšio lauko grįžę pergalingi kariai, pražingsniavo policininkai. Negalėjau patikėti ir tada, kai pamačiau kaukėtus „Aras“ būrio narius, kurių žvilgsniuose vargu ar kas galėtų įžiūrėti žmogiškumo kibirkštį.

Įžengęs į kiemą ir pamatęs kaip viskas neatpažįstamai suniokota, sutrypta, nusiaubta, supratau, kad Lietuvai niekas nebesvarbu. Pamatęs kampe numestą, sumindžiotą Kristaus vėliavą, supratau, kad Dievas Lietuvai yra nebesvarbus. Išvydęs suplėšytas trispalves supratau, kad Lietuvai pati Lietuva nebėra svarbi. Stebėjau verkiančius žmones – kruvinus, suplėšytais rūbais – ir supratau, kad Lietuvai net jos žmonės nebėra svarbūs!

Išlaužtos garažo ir namų durys, išdaužtas terasos stiklas – visa tai bylojo, kad įvyko kažkas baisaus. Supratau, kad mergaitė iš namų išplėšta. Tačiau net ir tada tebetikėjau, kad kažką dar galime padaryti. Paklausiau kunigo –  ką daryti ? Jis atsakė nežinąs. Nežinojo niekas. Aš, ir turbūt daugelis kitų, dar ilgai nepajėgėm suvokti ir susitaikyti su mintimi, kas tik ką įvyko.

Kažkada anksčiau kažkas manęs paklausė –  kas nutiktų, jeigu pavyktų tai, kas buvo mėginama padaryti gegužės 17-ąja? Man toks scenarijus atrodė toks nerealus, kad net juokaudamas atsakiau, jog net neįsivaizduoju – turbūt visa Lietuva tą pačią valandą padegtų Seimą, prezidentūrą ir visus kitus valdžios institucijų pastatus, kuriuos tik galėtų pasiekti.

Tą ankstų rytmetį nežinojau, kas bus toliau. Tikėjau, kad abejingų nebebus likę. Tikėjau, kad žmonės vietoje įprastų darbų žygiuos į miestų aikštes, važiuos prie prezidentūros, visur kabės gedulo kaspinais perrištos vėliavos. Tikėjau, kad visur žmonės jeigu ne garsiai, tai bent jau šnabždėdamiesi šnekės apie tai.

Tačiau tik išvažiavęs iš Garliavos supratau, kad vis dar tebesu tas mažas berniukas, kuris tebetiki, jog pro šalį einanti Lietuva išgirs vaiko klyksmą. Tačiau šiandien Lietuva jau ne tik praeina pro šalį, bet dar ir nusijuokia į veidą. Praeivis nebesijaučia nepatogiai nepadėdamas, kai jo prašoma pagalbos, nebebėga kuo skubiau tolyn, o įžūliai tyčiojasi ir netgi kaltina. Tik aš likau toks pats naivus vaikiškas idiotas.

Ir aš, šitas naivus idiotas, esu kaltas. Budėjau Klonio gatvėje, tegul ir neilgą laiką, bet budėjau. Bet visi tie budėjimai buvo veltui, nes tą vienintelį rytą, kai tikrai reikėjo, kai artimesni už šeimą tapę patvoriniai, tiek pažįstami, tiek tie, kurių vardų dar nežinau, buvo spardomi ir velkami, kai buvo nešama klykianti vaikystė – aš miegojau. Nepadariau visko, ką galėjau padaryti!

Ne visada išdrįsdavau ginti tai, kas teisinga. Savo nepadarytais darbais prisidėjau prie įvykusio nusikaltimo. Jaučiuosi kaltas ir atsakingas prieš visą tai, kas tą rytą buvo sutrypta. Prieš tautą, prieš esančius ir jau išėjusius. Prieš Dievą, prieš šią Tėvynės žemę, prieš vaikystę. Jaučiuosi lietuviu šalyje, kurios jau liežuvis nebeapsiverčia vadinti Lietuva. O kaip jaučiatės JŪS?

Autorius yra Kauno “Aušros” gimnazijos abiturientas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *