„Kai neteisingumas virsta teise, pasipriešinimas tampa pareiga“. Ši JAV prezidento ir konstitucijos autoriaus Tomo Džefersono (Thom Jefferson) mintis buvo populiariausia praėjusių metų pabaigos interneto komentaruose. Kalbėta, žinoma, apie įvykius Garliavoje ir galimą prievartinį mergaitės paėmimą iš gimtųjų namų. Didžiulį žmonių pasipiktinimą sukėlė žinia, kad įtariamos pedofilijos auka atiduodama žmogui, su kuriuo gyvendama, pagal niekaip nepabaigiamą bylą, ji ir patyrė seksualinę prievartą. Aktyviausieji prabilo apie pilietinį pasipriešinimą.
Netruko atsišaukti ir kita pusė. Kaip jau įprasta, keli vis tie patys teisės profesoriai ėmė rūsčiai grūmoti iš savo nelygstamo autoriteto bokštų. Pabandykime išgirsti jų argumentus. Gal jie iš tikrųjų teisūs bent jau teisine prasme?
Deja, tenka pripažinti, kad ši profesorių ataka yra remiama ne tiek argumentų, kiek įtakos galia. Ir ta didžiulė įtaka sprendimų priėmėjams yra labai pavojinga, nes iš pat pradžių bando griauti pagarbios diskusijos ir sutarimo galimybę. O juk iki sprogimo įkaitusioje situacijoje privalu ieškoti bendrų sprendimų. Kitaip demokratinė valstybė tiesiog negali egzistuoti.
Pradėkime nuo klausimo, kodėl taip grubiai buvo užsipulta Prezidentė? Ar ji pasakė kažką neleistina ir neteisinga? Štai citata: „Mergaitės interesai yra svarbiausia. Vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo prievartos naudojimas – netoleruotinas“. Viskas! Nieko daugiau! Tai kas ne taip, ponai profesoriai? Jūs už prievartą prieš septynmetį vaiką?
Čia jau šlubuoja ne vien moralė, bet ir teisė. Gerai, kad šalia Vilniaus universiteto yra ir Mykolo Romerio universitetas, kurio Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros profesoriaus Vigintas Višinskis nurodė, kad net ir pagal netobulus Lietuvos įstatymus prievartinį vaiko paėmimą teismas turi sankcionuoti specialia nutartimi su paaiškinimu ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Negi nebaigta pedofilijos byla ir yra ta aplinkybė?
Bet grįžkime prie pilietinio pasipriešinimo, kurio turėtume išvengti, galimybės. Vargu ar labai užsiėmę teisės profesoriai kada nors skaitė pasaulio raidai didžiulę įtaką padariusį Henry Davido Thoreau klasikinį veikalą „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“. Tačiau apie didžiausią šių dienų teisės filosofą Ronaldą Dvorkiną (Ronald Dworkin) jie tikrai yra girdėję. Galbūt net laiko jo tomus savo knygų lentynoje. Tik ar skaito?
Nes tada žinotų, kad jų formalistinis, dehumanizuotas, gėrio ir blogio kategorijas eliminuojantis (Vytautas Nekrošius: „gražu ar negražu, o sprendimai turi būti vykdomi“) požiūris į teisingumą niekaip nesiderina su Vakarų teisės tradicija. Jis yra posovietinis ir labai primityvus. Kodėl? Štai įrodymai:
R.Dvorkinas veikale „Rimtas požiūris į teises“ pilietinio nepaklusnumo galimybę demokratinėje (!) visuomenėje pradeda nagrinėti štai taip: „Kaip valdžia turi elgtis su tais, kurie dėl sąžinės motyvų nepaklūsta teisės aktams? Daugelis žmonių mano, jog atsakymas yra akivaizdus: valdžia privalo teisiškai persekioti disidentus ir, jeigu jie yra pripažįstami kaltais, privalo juos bausti. Kai kurie žmonės šią išvadą prieina lengvai, nes laikosi primityvaus požiūrio, jog nepaklusnumas dėl sąžinės motyvų yra tas pat, kas neteisėtumas.“
Toliau vienas garsiausių pasaulio teisės teoretikų per visą skyrių aiškina, kuo nepaklusnumas dėl sąžinės, kitaip tariant, moralės motyvų skiriasi nuo paprasto įstatymų laužymo ir kodėl jis yra ne tik toleruotinas teisine prasme, bet ir naudingas visuomenei. JAV netgi prokurorai turi teisę spręsti, ar įgyvendinti įstatymus tam tikrais atvejais. Stipri visuomenės kritika bei masinis nepaklusimas teisiniam sprendimui yra vienas iš tokių atvejų.
Žinoma, pasipriešinimo motyvai turi būti nesavanaudžiai ir nukreipti į bendrąjį gėrį. Tad paklauskime: ar siekdami asmeninės naudos žmonės renkasi į Klonio gatvę Garliavoje?
Manau, atsakymas aiškus. Galbūt abejonių kyla dėl Neringos Venckienės elgesio motyvų? Bet jeigu ji žiūrėtų tik savo naudos, seniai būtų nutraukusi kovą dėl brolio mergaitės. Tad akivaizdu, kad ir N. Venckienę veda moralinės pareigos jausmas. Nebent tikėtume visiškai absurdiška versija, kad ji pati sugalvojo pedofiliją dėl kažkokio sveiku protu nesuvokiamo intereso.
Kaip žmogus N.Venckienė gali patikti ar nepatikti, bet jos reikalas yra šventas. Paprasti žmonės tą jaučia. Todėl nepaisant įnirtingų bandymų apjuodinti, jos pusėje stovi didžioji dalis visuomenės.
Ar valdžios institucijoms nereikia atsižvelgti į visuomenės nuomonę? Posovietinės teisės autoritetai rėkia griežtą „NE!“ Visuomenę būtina kuo greičiau tramdyti. Visomis priemonėmis! Jokių sutarimų ir nuolaidų čia būt negali.
Demokratinės Vakarų teisės profesorius R.Dvorkinas teigia priešingai: „…beveik kiekvienas teisės aktas, kuriam reikšmingas žmonių skaičius bus linkę nepaklusti dėl moralinių priežasčių, būtų ginčytinas, – jeigu ne tiesiog akivaizdžiai neteisėtas, – taip pat ir konstituciniais pagrindais. Konstitucija mūsų konvencinę politinę moralę pripažįsta sprendžiant teisėtumo klausimą; bet koks teisės aktas, kuris atrodo aukojęs tą moralę, kelia konstitucingumo klausimų…“
Beje, R.Dvorkinas kalba jau apie galutinius ir neskundžiamus Aukščiausiojo Teismo sprendimus. Net ir jais galima abejoti! Taip, ponai profesoriai, „dėl teisės teisėtumo visada galima abejoti“. Tai kertasi su jūsų peršama nuostata, kad paskutinis žodis ne tik visą laiką priklauso teisėjui, bet yra tarsi Dievo verdiktas. Tačiau tiesa yra kita. „Žmonės dažnai laimi ar pralaimi labiau dėl vieno teisėjo galvos linktelėjimo, negu dėl kokio nors bendro Kongreso ar Parlamento akto.“ Čia citatos jau iš kitos R. Dvorkino knygos „Teisės imperija“.
Ir dar: „Mes negalime tarti, kad konstitucija visuomet yra tai, kas ji yra Aukščiausiojo teismo manymu.“ Čia tik pridursiu, kad JAV Aukščiausiasis teismas kartu atlieka ir Konstitucinio teismo funkcijas.
Taigi buvęs Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininke, įtakingasis profesoriau Egidijau Kūri, kodėl Jūs neskaitote klasikų? Ar čia mano darbas – aiškinti teisės subtilybes? Todėl daug citavau, nors galėjau perpasakoti tai savais paprastais žodžiais. Bet tada Jūs būtumėte net nesusimąstęs. Juk Jums ir panašiems į Jus įspūdį daro tik galia ir autoritetas.
Jūs taip išauklėtas. Jums sunku įveikti savyje tą nomenklatūrinės arogancijos paveldą – panieką paprastam žmogui, kuris anot jūsų visų, net negali turėti valdžios nereglamentuoto teisingumo jausmo. O jeigu toks jausmas ir yra, tai tik ne viešumai. Nes viešuma – valdžios karalija.
Jūs visais laikais bandote tapatintis su valdžios galia. Ji yra jūsų gyvenimo dominantė. Todėl moralinio sprendimo teisėje Jūs nepripažįstate. Ir tokiais principais auklėjate jaunąją Lietuvos teisininkų kartą…
Taip jūs griaunate mūsų bendros demokratinės valstybės ir visuomenės ateitį.
N.Venckiene – žudiko,narkomano bendrininkė..2012 04 26 23:01,Arvydas. Negalima skatinti žmones nepasitikėti teismais – vertinu tai kaip valstybės pagrindų griovimo veiksmą. Ypač seimo nariai – plepiai turėtų tai įsisąmoninti, nes seimo narys – pilietis, davęs priesaiką. Skatinkim pagarbą teismams, bažnyčiai, seimui ir kitoms valstybės institucijoms. Lietuvi, nelaidyk liežuvio, neprovokuok pesimizmo, skleisk šviesą, apie kurią kalba Lietuvos himnas..Nepasiduok melui, kurį sąmoningai skleidžia Linčo teismo atgyvenos Pakaunėje, Garliavoje. Aferistė „teisėja“ Venckienė, kaip pažymėjo prezidentas Valdas Adamkus, suvienijo Linčo teismo rėmėjus Lietuvoje, o tai yra valstybės pagrindų griovimas, neteisinės, totalitarinės sistemos kūrimas. Posovietinėje Lietuvoje yra problema: Ar galima leisti siautėti primityviems žudikams narkomanams kedžiams, ar galima leisti siautėti žudiko seseriai, klastingai pagrobusiai žudiko aukos vaiką? Ar galima leisti, vykstant tyrimui, viešai skelbti žeminančią informaciją apie įtariamus asmenis? Ar galima pataikauti kraujo ištroškusiai, Pakaunės miniai, ją sąmoningai klaidinti, kaip tą daro narkomano žudiko bendrininkė , teisėjo vardą žeminanti aferistė Venckienė? Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.