Invazinės žuvų rūšys grasina tikra katastrofa (1)

Lietuvos gamtos fondo nuotr.

Nevietinių augalų ir gyvūnų rūšių invazijos ir introdukcijos yra viena iš svarbiausių nūdienos problemų aplinkosaugos srityje. Tiesioginė (balastiniai vandenys, rūšių tyčinė ir netyčinė introdukcija, aplinkos tarša, buveinių naikinimas) ir netiesioginė (klimato kaita, bioįvairovės mažėjimas, buveinių degradacija) žmogaus veikla sukėlė tikrą nevietinių žuvų rūšių invazijų sprogimą visame pasaulyje, kuris kelia grėsmę vietinėms gyvūnų rūšims, bendrijoms ir ekosistemoms. Registruojama vis daugiau atvejų, kai invazinės rūšys išnaikina vietines žuvų rūšis, dėl ko pastoviai didėja patiriama ekonominė ir socialinė žala. Svetimžemių gyvūnų ir augalų invazijos neaplenkia ir Lietuvos. Mums dažniausiai pastebimi pokyčiai sausumoje, po vandeniu jie būna ne tokie akivaizdūs, nors neretai yra kur kas didesnio masto.

Invazinės žuvys Lietuvoje

Šiuo metu Lietuvoje oficialiai patvirtintos dvi invazinių žuvų rūšys – nuodėgulinis grundalas (Perccottus glenii ) ir juodažiotis grundalas (Neogobius melanostomus). Nuodėgulinis grundalas, dažniau žinomas kaip „rotanas“, jau senokai pažįstamas žvejams, tačiau pastaraisiais metais Baltijos jūros priekrantėje ypač sparčiai gausėja juodažiočių grundalų. Tą gali paliudyti kiekvienas žvejas nors kartą žvejojęs ant Palangos tilto, Klaipėdos molo ar uosto teritorijoje. Šiais metais juodažiotis grundalas yra pagrindinis žvejų mėgėjų laimikis Baltijos jūroje. Lietuvos vandenyse juodažiotis grundalas pirmą kartą pastebėtas visai neseniai – 2002 metais. Neoficialiais duomenimis rekordiniai grundalai gali pasiekti net 600 g svorį, o žvejų mėgėjų laimikiai yra tokie dideli, kad grundalų jau galima nusipirkti įvairiuose uostamiesčio turguose, už kilogramą šios žuvies mokant 4–5 Lt. Lenkijoje, iš kur juodažiotis grundalas atkeliavo į Lietuvos vandenis, jau gaminami grundalų konservai, kurių galima nusipirkti kiekvienoje didesnėje parduotuvėje.

Atėjūnas iš rytų

Juodažiotis grundalas apibūdinamas kaip viena greičiausiai iš rytų į vakarus plintančių invazinių rūšių. Natūraliai jis yra paplitęs Juodosios, Kaspijos, Marmuro ir Azovo jūros seklesniuose regionuose. Šie grundalai pakyla aukštyn Kaspijos ir Juodąją jūras maitinančiomis upėmis iki 400 km.

Pirmasis juodažiočio grundalo persikėlimas už natūralaus arealo ribų pastebėtas praeito amžiaus 50-ame dešimtmetyje, kuomet, manoma, introdukuojant  kefalę šoklę (Liza saliens) iš Kaspijos jūros į Aralo jūrą kartu buvo perkeltas ir juodažiotis grundalas.  Per paskutinius trisdešimt metų juodažiotis buvo pastebėtas ir kituose regionuose: 1985 m. rastas Maskvos upėje, Maskvos miesto ribose, 1990 m. atkeliavo į Baltijos jūrą, Gdansko įlanką, tais pačiais metais jis rastas ir Šiaurės Amerikos Didžiuosiuose ežeruose. Manoma, jog būtent iš Gdansko įlankos juodažiotis grundalas paplito po visą Baltijos jūrą: 1999 m. aptiktas Vokietijos vandenyse, 2002 m. – Rygos įlankoje, 2002 m. – Lietuvos vandenyse, 2005 m. –  Suomijos pakrantėje.

Ką apie šį atėjūną žinome?

Europoje ir Lietuvoje šios invazinės žuvies tyrimų kol kas nedaug, o ir tie patys fragmentiški ir dažniausiai apsiriboja aptikimo aprašymais, gausumo ir mitybos tyrimais; mitybos grandinių pokyčių analize. Daugiau tyrimų su juodažiočiu grundalu atlikta JAV ir Kanadoje, kur juodažiočio grundalo invazija Didžiuosiuose Amerikos ežeruose labai neigiamai paveikė visą ekosistemą.

Nustatyta, kad juodažiotis grundalas Baltijos jūroje ir Kuršių mariose daugiausiai minta dreisenomis ir midijomis. Dreisenos ir midijos yra filtratoriai, kiekvieną dieną sugebantys perfiltruoti ir „išvalyti“ didžiulius kiekius vandens. Manoma, kad dėl juodažiočio grundalo ženkliai sumažėjus  dreisenų ir midijų gali labai pablogėti vandens kokybė – suintensyvės  „vandens žydėjimas“, todėl vandenyje  ištirpusio deguonies kiekis gali sumažėti žemiau kritinio lygio, tuo sukeldamas masinius žuvų kritimus. Lokalaus pobūdžio žuvų kritimai pastaraisiais metais itin karštomis dienomis jau yra stebimi Kuršių mariose.

Kita potenciali problema susijusi su kenksmingų medžiagų pernešimu. Midijos ir dreisenos kaip vandens filtratoriai sugeba sukaupti palyginti didelius kenksmingų medžiagų kiekius. Juodažiotis grundalas misdamas midijomis ir dreisenomis neišvengiamai taip pat sukaups daug kenksmingų medžiagų. Baltijos jūros ir Kuršių marių plėšriųjų žuvų mityboje juodažiotis grundalas sudaro vis didesnę raciono dalį, todėl kyla pavojus, kad dėl juodažiočio grundalo menkės, starkiai, vėgėlės, ešeriai gali sukaupti didelius kenksmingų medžiagų kiekius. JAV Didžiuosiuose Amerikos ežeruose vėžį sukeliančių medžiagų koncentracija starkiuose jau pasiekė sveikatai pavojingą lygį. Taigi, juodažiočių grundalų paplitimas gali kelti tiesioginį pavojų žmonių sveikatai bei pakenkti žvejybos pramonei.

Šiuo metu vis dar nežinomi atsakymai į daugybę klausimų: koks yra šio grundalo poveikis vietinėms žuvų ir kitų gyvūnų rūšims, kokie veiksniai riboja jų plitimą, iš kur tiksliai pas mus atkeliavo šios žuvys, kokią vietą jos užima mitybos grandinėje, kiek kenksmingų medžiagų jos sugeba sukaupti ir ar įmanoma tokį jų plitimą sustabdyti.
Į visus šiuos klausimus bandys atsakyti Gamtos tyrimų centro mokslininkai, projekto „Nuodėgulinio ir juodažiočio grundalų paplitimo, poveikio ir gausos mažinimo studija Lietuvoje“ metu.

Lietuvos gamtos fondo informacija