Aukštas, lieknas, aštrių veido bruožų… Atrodytų, tai solidžiuose ir sunkiuose spektakliuose vaidinančio aktoriaus-tragiko savybės. Tačiau jaunasis Ainis Storpirštis, įžengęs į sceną su „Rudnosiuko istorijomis“, spektakliui įsibėgėjant pamažu tampa pačia trapiausia būtybe – Rudnosiuku.
Šis personažas savo pirmuosius žingsnius žengė dar XX amžiaus devintojo, o gal net aštuntojo dešimtmečio Vytauto V.Landsbergio eilėraščiuose. Rudnosiukas augo, kartu augindamas ir savo gyvenimo istorijas.
Spektaklis prasideda tradiciškai: lagaminas, trys žibintai, trys skirtingo aukščio taburetės, kostiumuotas ir „šlipsuotas“ aktorius, švelni muzika… Tačiau pamažu šis kevalas skyla, tampa vos ne bereikšmis, nes visą erdvę ir prasmę užkariauja A.Storpirščio aktorinė organika. Aktorius gudrus. Jis, šiek tiek „nukentėjęs“ nuo neadekvačios popremjerinės reakcijos (premjera vyko 2011 metais – aut.), spektaklį taip priartino prie savęs, kad šiandien jau dingo ribos, skiriančios aktorių ir veikėją. Nuo pat pradžios regime personažą, kuris išjudina net pačias skeptiškiausias sielas.
Prisipažinsiu, tokio lietuviško sąmojo ir guvaus šmaikštumo iki šiol Lietuvos teatre neteko regėti. Tai visiškai naujas reiškinys, tikro humoro, o kartu ir išminties kupinas kūrinys. Iš pradžių atrodo, jog čia koks nors „eilinis zoščenka“, kad peržengus „ketvirtą sieną“ sąmoningai bandoma sunaikinti teatro ribas, pažeisti ir jo šerdį. Bet profesionalui A.Storpirščiui tai nekliudo išlaikyti teatro paslaptį, laike ir erdvėje išlikti autsaideriu, fantomu, dvasia, netrukdo kurti gyvos poezijos teatro.
Atėjau, pamačiau ir galėjau
Nuosekliai istorijų papasakoti neišeitų, nes jos pilnos su kaupu teksto, kuris visus žiūrovus veikia skirtingai, todėl salėje švelnus juokas girdėti per visą spektaklį. Minkštas meškiukas auga sykiu su visa Lietuvos istorija. Jis tampa net tremtiniu. Ir spėja virsti bobulyčiu, nuspiriančiu į dangų savo bobulytę.
Nuobodžiausia, žvelgiant į spektaklio dramaturgiją, yra pati pradžia, nes išspręsta labai tradiciškai, tačiau netrukus „kelionė“ per gyvenimą tampa tokia sodri, kad tai pamiršti, ir veiksmui įpusėjus, perfrazuodamas spektaklio pavadinimą „Atėjau, pamačiau, negalėjau“ nori pasakyti: „Atėjau, pamačiau ir galėjau.“ Grįžti dar kartą.
Kalbant apie V.V.Landsbergio sąmojį, neįmanoma nepastebėti jo politinio išprusimo ir gebėjimo įvairias situacijas traukti per dantį, įvykius padaryti gyvus, nors šie jau tapę istorija. Rašytojas ir režisierius taip yra perkandęs įvairias istorines aplinkybes, kad jam šioje absurdo komedijoje nesunkiai pasisekė nesąmonę paversti realybe ar net istorijos vadovėliu. Tremties sceną apskritai galėtume pavadinti atradimu: per dvidešimt minučių teatrinėmis priemonėmis ir šmaikščiai, ir gana liūdnai prasisuka visa mūsų tautos lemtis. Todėl po tremties autoriui nesunku asociatyviai nusikelti į Jono Basanavičiaus „Iš gyvenimo vėlių“ primenantį pasaulį. Tokių didesnių ir mažesnių atsivėrimų šiame spektaklyje apstu, tik reikia gebėti ir spėti juos „suvirškinti“.
Unikalus monospektaklis
Yra Andriaus Žebrausko „Kitas kampas“, bet „Visiškas Rudnosiukas“ nė kiek į tai nepanašus. Jis egzistuoja kaip savarankiškas šios dienos teatro produktas. Įdomu ir tai, kad spektaklio neišversi į jokią kalbą. A.Storpirštis kuria tokį teatro unikumą, kuris gali būti suvokiamas tik staiga reaguojant į teksto ir veiksmo santykį. Jam tekstas toks savas, kad improvizaciniai elementai sunaikina bet kokias aktoriaus ir dramaturgo ribas. Todėl, galima sakyti, V.V.Landsbergio režisūrą šiame spektaklyje sudaro tai, kad jis leidžia maksimaliai atsiverti rudnosiukiškiausiam pasaulyje aktoriui A.Storpirščiui.
Nuo aktyvaus sceninio veiksmo aktorių kelis kartus išpila prakaitas. Išnaudodamas kiekvieną scenovaizdžio detalę (iš pradžių vilki solidų tamsų kostiumą, o pabaigoje – balkšvą vaikišką pižamą-kombinezoną), jis scenoje sukuria savo tvarką, o spektaklio pabaigoje sunku patikėti, kad po beveik dviejų valandų intensyvaus veiksmo scena atrodo taip, lyg būtų ką tik parengta vaidinti. Čia viskas labai skrupulingai apgalvota. Per spektaklį A.Storpirštis atranda „zongus“, kuriais pasitikrina savo ir publikos santykį. Atrodo, balandžio pabaigoje rodytas spektaklis šiek tiek pailgėjo, nes žiūrovai tiesiog „gėrė“ kiekvieną aktoriaus krustelėjimą. Jį galima pavadinti nepaprastu virtuozu, kuris anksčiau laiko neišduoda savo paslapčių ir kuriam sceninė kelionė labai svarbi. Aktorius nieko nedaro formaliai, kiekvieną judesį pateisina autentišku jausmu, o jam visada pagelbėja tekstas, kuris lyg gyvas partneris padeda kurti tikrą teatrinį konfliktą. Todėl spektaklis netampa humoro vakarone, priešingai, laisvai gali būti vadinamas unikaliu lietuvių monospektakliu. Šis žanras, kaip žinome, sunkiai atranda režisierių, nes jiems „neapsimoka“ gaišti laiko su atskiromis būtybėmis. Bet „Visiškas Rudnosiukas“ net ir šiame kontekste yra ypatingas. V.V.Landsbergis jį augino tol, kol nejučia greta užaugo Rudnosiuko prototipas, ne tik siela, bet ir kūnu nebijantis prieš žiūrovus išgyventi pačias neįtikimiausias transformacijas.
Lyg niekur nieko
Be kita to, A.Storpirštis pademonstravo unikalias savo balso galimybes. Kad jis muzikalus, įsitikinome Oskaro Koršunovo „Išvaryme“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, o tai, kad sugeba beveik greitakalbe kalbėti skirtingų personažų balsais, įtaigiai kurti įdomias būtybes ir lyg niekur nieko „įšokti“ į Rudnosiuko kailį, – netikėtas atradimas. Negana to, aktorius puikiai valdo lėles. Jo universalumas stulbina. A.Storpirštis, šiemet gavęs jaunojo menininko „Auksinį scenos kryžių“, gyvenime pasislėpęs po šiuolaikinio „chamuko“ kauke, scenoje yra labai švarus ir net aristokratiškas. Šių dalykų neišmokstama. Tai – bendražmogiškos išminties paslaptis. Todėl 26-erių A.Storpirštį galima išskirti net iš daugelio vyresnės kartos gerų aktorių, kurių vaidyboje labai dažnai matyti elementaraus prasčiokiškumo, kad ir kokie svarbūs tekstai būtų įdėti jiems į lūpas.
Šią recenziją išprovokavo spektaklis, vykęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje. Gal jam padėjo ir gera aura? Kadaise Rimas Tuminas, įkvėptas Monikos Mironaitės ar Henriko Kurausko, siuvyklos erdvę pavertė Mažąja scena, buvo skirta aktorių-asmenybių teatriniams benefisams. Nespėta jos pavadinti M.Mironaitės vardu. Tačiau tai erdvė, kuri priglaudžia ne tik kamerinius spektaklius, – Vilniuje ši vieta yra pati tinkamiausia monospektakliams. Prie daugybės Birutės Mar darbų, Valentino Masalskio nepamirštamos „Nuolankiosios“, Šarūno Puidoko „Kontraboso“ kaip „laimingas žmogus“ prisidėjo ir A.Storpirščio Rudnosiukas, padėjęs nauja šviesa atsiverti ir V.V.Landsbergio kūrybai. Neabejoju, kad šio spektaklio tekstas, nors ir kiekvieną kartą šiek tiek kintantis, galėtų būti išleistas atskira knyga.
