V.Sinica. Lietuvos lenkų problemos: tikrovė ir manipuliacijos (5)

Vytautas Sinica | Asmeninė nuotrauka

Vytautas Sinica

2011-ųjų rugsėjo 23 diena, prie Seimo prieš naujas Švietimo įstatymo nuostatas mitinguoja virštūkstantinė minia. Netoliese ant suoliuko sėdi plakatus pasidėję mokyklinukai. Paprašyti gali perskaityti užrašus ant plakatų, bet ne išversti juos į lietuvių kalbą. Sakosi atvežti čia mokytojų ir norintys namo. Toliau buriuojasi taip pat slapčia nuo mitingo nusišalinę vyresni jaunuoliai. Kalbas skelia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politikai. Tai žurnalistės Ž.Miškinytės iš Lietuvos lenkų mitingo, galimai vainikavusio pernykštę jų kovą už savo teises, vietos nupieštas vaizdelis.

Jau porą metų Lietuvos viešojoje erdvėje girdimos kalbos apie Lietuvos lenkų tautinės mažumos problemas. Ne šiaip egzistuojančias, o pačios Lietuvos valdžios esą sukeliamas ir  todėl apibendrinamas kaip diskriminacinę politiką. Iš esmės šios pagrindinės problemos trys: lenkiškų rašmenų draudimas asmens dokumentuose ir viešuosiuose ženkluose bei naujausios Švietimo įstatymo nuostatos. Jomis didinamas privalomai lietuvių kalba dėstomų dalykų skaičius tautinių mažumų mokyklose ir suvienodinamas tokias ir lietuviškas mokyklas baigusių abiturientų lietuvių kalbos egzamino vertinimas. Visų šių sprendimų adresu demonstruojamas pasipiktini­mas, tačiau realių pokyčių artimiausiu metu tikėtis neverta. Lenkišką rašybą pasuose (išskyrus papildomus puslapius) uždraudė Konstitucinis teismas, pakartotinius bandymus įteisinti lenkiškus topografinius ženklus atmetė Seimas ir Lenkijos politikai supranta, kad iki naujų rinkimų to reikalauti neverta. Dvišalės darbo grupės derybos dėl švietimo įstatymo nuostatų įstrigo, lenkams pareiškus, kad kompromiso paieškos galimos tik Lietuvai atsisakius dabartinės įstatymo redakcijos. Tačiau aklavietė nereiškia, kad problema pamiršta – Pietryčių Lietuvoje ženklai lieka kabėti lenkų kalba, mokyklos ruošiasi ignoruoti naujus reikalavimus programoms, o Lenkija pasitraukė iš bendro atominės elektrinės statybų Ignalinoje projekto. Kaip įtariama, ne dėl paties projekto, o žengdama diplomatinį žingsnį, turintį priminti, kaip svarbu Lietuvai sutarti su Lenkija. Tokioje situacijoje galima laukti tik naujo visų minėtų problemų iškėlimo į politinę darbotvarkę.

Šiuo tekstu siekiama ne atsakyti, kaip spręsti Pietryčių Lietuvos lenkams iškylančias problemas, o paaiškinti, kiek objektyvios jų priežastys. Visgi kartu tai ir netiesioginis atsakymas „ką daryti“, nes požiūris šiuo klausimu paprastai atsiremia į dvi pagrindines prielaidas: 1) manantieji, kad Lietuvos lenkai iš tiesų diskriminuojami ir jaučiasi kultūriškai spaudžiami į kampą, sutinka, kad reikalingos nuolaidos jų reikalavimams visais minėtais klausimais; 2) manantieji, kad pati lenkų bendruomenė nejaučia nepasitenkinimo aptartais sprendimais ir yra kurstoma bei iškreiptai pateikiama viešumoje LLRA atstovų, nesutinka su jokiomis nuolaidomis, nes jos sukels ne pasitenkinimą, o dar didesnius lenkų bendruomenės (LLRA?) reikalavimus.

Visoms tautinėms mažumoms Lietuvoje taikomi tie patys, tariamai, diskrimi­nuo­jantys įstatymai, bet reakcijos yra skirtingos. Tai suvokiant priežasčių paieškos krypsta į pačią lenkų bendruomenę ir jos lyderius. Sociologas Čarlzas Tilis (Charles Tilly) savo ginčų (contenious) politikos teorijoje aiškina, jog ginčų politika kyla, kai konkrečios grupės teikia valdžiai kolektyvinius reikalavimus. Tačiau nei kolektyviniai tapatumai, nei kolektyviniai reikalavimai nesusiformuoja savaime. Pavieniai žmonės nėra linkę dalyvauti politikoje ir siekti paveikti politinius sprendimus, o priima juos kaip nepakeičiamas gyvenimo aplinkybes. Paprastai šnekant, vienas žmogus politiškai jaučiasi silpnas.

Šioje vietoje Č.Tilis į teoriją įtraukia politinius verslininkus (enterpreneurs) – veikėjus, kurie pasinaudodami realiai esančiomis žmonių skirtimis, sutelkia juos į aiškią tapatybę turinčius kolektyvus. Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu visuomenėje realiai išsiskiria tokia grupė, ji gali būti vienijama formuojant tapatumą religiniu, tautiniu ar klasiniu pagrindu. Politiniai verslininkai stengiasi nubrėžti aiškias linijas tarp savo telkiamos grupės ir kitų visuomenės segmentų, kuria ryškią „mes“ ir „jie“ skirtį. Kovojama ne tik prieš abstrakčią nelygybę, bet stengiamasi pasekėjams parodyti konkretų kaltininką, prieš kurį galima nukreipti mobilizuotos grupės energiją. Kodėl toks politikos verslininkas turėtų stengtis supriešinti visuomenę?

Kaip aiškino politikos teoretikas Karlas Šmitas (Carl Schmitt), politiškumas visada yra susijęs su draugo ir priešo santykiu. Draugas ir priešas privalo būti ne individai, o kolektyvai, jų interesai – grupiniai. Teorinis politikos verslininkas praktikoje yra ne kas kita, o politikas, siekiantis sėkmės rinkimuose, o tam turintis sutraukti kuo didesnę dalį visuomenės, kuri jaustųsi jo atstovaujama. Viena lengvesnių strategijų tokiam jausmui įkvėpti yra pateikti kolektyvui išorės priešą, o save pavaizduoti kaip ištikimą gynėją.

Šiame teoriniame politinio verslininko paveiksle nesunkiai galima atpažinti LLRA lyderį Valdemarą Tomaševskį. Būtent jis ir jo vadovaujama partija yra pagrindinis, o dažniausiai ir vienintelis kanalas, transliuojantis į lietuviškąją agorą lenkų tautinės mažumos skundus. Toks monopo­lis savaime kelia įtarimą, jog anapus V.Toma­ševs­kio pareiškimų gali slypėti kitokia tiesa. Galima netikėti, kai I.Degutienė (suinteresuota politikė) atvirai kaltina V.Tomaševskį nepagrįstu lietuvių ir lenkų, o kartu ir ir Lietuvos ir Lenkijos kiršinimu. Visgi iš esmės tą patį teigia lenkų dominuojamuose rajonuose dirbantys valdininkai (Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje J.Jurkevičius), ŠMM atstovai (J.Vasiliauskas), net pačios vietos lenkų bendruomenės nariai (R.Maceikianecas). Pastarasis apskritai kategoriškas LLRA ir pačios lenkų bendruomenės santykių klausimu: „Ne žmonės reikalauja užrašų, ne žmonės reikalauja kažkokių nesąmonių, tiesiog grupė LLRA vadovų su Tomaševskiu priešaky, jo šeima, keletas patarėjų priima sprendimus, ko šiandien reikalausime”. Pagaliau LLRA neretai skundžiasi ir kelia reikalavimus ir visų Lietuvos tautinių mažumų (ir net niekuo dėtų, bet esą diskriminuojamų žemaičių) vardu, tačiau net Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkas M.Gamzajevas neseniai nurodė, jog su „Jedinstvo“ jo lyginama LLRA visai neatstovauja lenkų ir kitų tautinių mažumų. Dar daugiau, savo radikaliais reikalavimais ši partija tik kenkia jų pastangoms pagerinti savo padėtį ir kuria bereikalingą priešiškumą. Kelių žmonių ar organizacijų nuomonė – dar ne įrodymas. Visgi ji vienareikšmiškai liudija antros pradžioje aptartos prielaidos teisingumą: kad reikalavimai yra ne pačių Lietuvos lenkų, o juos atstovaujančios LLRA.

V.Tomaševskio retorika apskritai yra orientuota į konflikto ir keliamų problemų aštrinimą, o ne sprendimą. Nors tarp politikų skrajoja frazė, kad „politika – kompromisų menas“, LLRA lyderis eina priešinga kompromisams linkme. Iš pradžių jis viešai pareiškė, kad Vilnijos krašte integruotis reikia ne lenkams, o lietuviams, nes būtent lenkai šioje teritorijoje gyvena nuo senų laikų – tą liudija lenkiškos pavardės ant paminklų regiono kapinėse. Būdamas Europos parlamento nariu jis kartu tapo ir galimai vieninteliu europar­la­men­taru, nuolatos pasisakančiu prieš savo šalį. 2011-05-12 su 25 Lenkijos deputatais pasirašė laišką, teigiantį, kad Lietuvos valdžia diskriminuoja lenkų tautinę mažumą. M.Barroso patikino, kad nesibaimina dėl lenkų mažumos likimo. Pagaliau 2011-11-30 V.Tomaševskis per V.Uspaskicho prašymo grąžinti teisinę neliečiamybę svarstymus ir vėl Europos Parlamente pareiškė, kad Lietuvoje tiesiog bandoma susidoroti su Darbo partijos lyderiu kaip politiku. Nuolatiniai prieš savo šalį nukreipti pasisakymai pasitarnauja formuojant iškart du vaizdinius: savo kaip gynėjo ir valstybės kaip despoto, nuo kurio reikia ginti.

Šiuo metu, ko gero, aktualiausias yra Švietimo įstatymo klausimas. Su juo susiję daug objektyvių, tačiau ne įstatymo nesilaikymą pateisinančių veiksnių. Visi jie neturi nieko bendra su puolimą jaučiančios lenkų bendruomenės siekiu apsaugoti savo kultūrą. Pirma, lenkų mokytojai patys neretai neturi kompetencijų mokyti lietuvių kalba ir bijo prarasti darbą. Antra, Lenkijos valdžia skiria 1000 zlotų išmokas Lietuvos šeimoms, leidžiančios vaikus į lenkišką mokyklą ar darželį. Trečia, pačių moksleivių nuostatas „sulietuvinamo“ švietimo klausimu galima suprasti iš pradžioje pateikto LLRA mitingo vaizdelio. Ketvirta, ir patys lenkai tėvai veiksmais seniai demonstruoja asimiliacijos nebijančias nuostatas. Nors rusų tautinė mažuma ne tokia gausi, rusiškas mokyklas lanko daugiau vaikų nei lenkiškas. Lenkai tėvai supranta, kad jų mokyklos nepakloja kalbinio pamato gyvenimui Lietuvoje ir yra priversti rinktis „viską arba nieko“ vaikų lenkiškos kultūros atžvilgiu. Rusų mokyklose lietuvių kalbos daug daugiau ir jie integruojasi į svetimą kultūrą neprarasdami savosios. Todėl vaikai drąsiai leidžiami į rusiškas mokyklas. Tokiame kontekste švietimo reformą V.Tomaševskis pateikia kaip pastangas asimiliuoti lenkus. Dėl jos buvo surengtas 2011-09-23 mitingas prie Seimo, jai antivalstybiškai skatinama nepaklusti lenkiškose mokyklose.

Paskutinis lenkų bendruomenės mitingas tarp kitų tautinių mažumų švietimą liečiančių reikalavimų pabrėžė ir iš tiesų egzistuojančią mažumoms ir lietuviams suvienodinto lietuvių kalbos egzamino problemą. Lenkų pagrįstu teigimu, iš pagal kitokią programą besimokiusių tautinių mažumų mokyklų moksleivių negalima reikalauti laikyti tokio paties lietuvių kalbos egzamino kaip ir iš baigusių lietuviškas mokyklas. Iš tiesų, reikalavimų lietuvių kalbai ir jos egzaminų suvienodinimas yra teisingas sprendimas, tačiau pritaikytinas tik ateityje, konkrečiai, tada, kai po šio įstatymo priėmimo pagal pakeistas programas lietuvių kalbą pradėję mokytis vidurinių moksleiviai pasieks abitūros egzaminus. Šį argumentuotą kozirį, tačiau, G.Steponavičius iš LLRA rankų netrukus atėmė, viešai pareikšdamas, kad „nuolaidos per abitūros egzaminus tautinėms mažumoms gali būti taikomos tol, kol mokyklas baigs dabartiniai pirmokai“. Nors nuolaidos dar nedetalizuotos, pats pereinamasis laikotarpis iš principo yra teisingas žingsnis, naudingas tiek tautinėms mažumoms, tiek vyriausybei konflikte su LLRA, nes parodantis, kad Lietuva nėra kurčia objektyviems mažumų reikalavimams.

Prielaida, jog V.Tomaševskis yra politinis verslininkas, kiršinantis visuomenę, kad mobilizuotų jį palaikantį elektoratą atrodo akivaizdžiai pagrįsta, kai palyginami jo ir pačios lenkų bendruomenės narių pasisakymai. Kartu abejotina, jog asimiliacijos bijo patys Lietuvos lenkai. Jei tariami lenkų reikalavimai tėra dirbtinai formuojami, nėra ir reikalo juos tenkinti, nes kiekvienas toks Lietuvos nusileidimas bus LLRA populiarumą ir reikalavimus didinantis veiksnys – apetitas auga bevalgant. Artėjant 2012 m. Seimo rinkimams, kuriuose LLRA turi galimybę surinkti 5% ir sudaryti frakciją, reikalavimai vis tiek tik augs. Jei išvada ir klaidinga, LLRA Pietryčių Lietuvoje turi visišką žiniasklaidos monopolį, žmonės net tiki, kad turi būti dėkingi partijai už valstybės išmokamas pensijas. Organizuotų politinių konkurentų, juo labiau susikūrusių ne tautiniu pagrindu, regione jiems neatsiranda. Infrastruktūra ir investicijų lygis Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose žemiausias Lietuvoje, tačiau apie šias problemas tylima, nes jos nesutelkia tautiniu pagrindu. Būtent sukurti informacijos ir atstovavimo konkurentus V.Tomaševskio partijai bei užtikrinti lygias su visa Lietuva socioekonomines sąlygas turėtų būti Lietuvos valdžios siekiamybė bet kuriuo atveju. Kaip nurodo jau minėtas R.Maceikianecas „Regionas miršta 17 metų, LLRA netrukdomai valdo, […] investicijos neateis, jeigu viešai nuolat kalbama, kad ten lenkams neleidžia gyventi“. Vietoje nuolaidų politiniams verslininkams galbūt tereikia duoti lenkams gyventi.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: