Daug kartų ten buvau, bet galiu drąsiai teigti, jog šią vietą tarsi tik dabar atradau. Tai mano mamos – svarbiausio pasaulyje žmogaus – gimtasis kaimas, jos tėviškė – Kalninė. Šis nepaprastas kaimelis yra įsikūręs Rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje, Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje.
Tame name, kur kažkada su tėvais, broliu ir seserimi gyveno mano mama, dabar likęs senelis Markelas ir močiutė Konstancija. Jie labai mieli, šilti žmonės. Senelis yra pats seniausias kaimo gyventojas ir jam šiemet sukaks aštuoniasdešimt aštuoneri metai. O tokio svetingo, vaišingo ir dosnaus žmogaus, kaip yra mano močiutė, dar niekur nemačiau. Ne tik aš, visi taip sako. Jai šiemet sukaks septyniasdešimt penkeri. Pernai mano seneliai šventė keturiasdešimt penkerių metų bendro gyvenimo jubiliejų. Per tą šventę ypač jiems dėkojo vaikai, kurių jie užaugino net tris: tetą Iriną, kuri yra vyriausia, mano mamą Poliną, kuri buvo antrasis vaikas šeimoje, ir patį nuostabiausią dėdę Arkadijų, kuris gimė trečias.
Kaime šiuo metu gyvena apie 20 žmonių (kartu su laikinai atvykstančiais) ir jie visi nepaprasti. Dauguma iš jų (kaip ir dera Kalninės kaimo žmonėms būti, nes žodžio šaknis kaln labai panaši į kiln) malonūs, draugiški, kilnūs, dosnūs. Kažin ar rasčiau Ignalinoje nors vieną žmogų, kuris nepažinotų Juozo Roko, Rimo Kalmatavičiaus, Vilės Navickaitės. Tikriausiai, kad ne. O jei ir rasčiau, mielai papasakočiau, jog Rimas Kalmatavičius šiuo metu yra Ignalinos Šv. Mergelės Marijos bažnyčios kunigas. Juozas Rokas 2008 metais buvo vienas iš kandidatų į Seimą ir jam nedaug trūko, kad būtų išrinktas ir atstovautų savo gimtajam kraštui. Vilė Navickaitė, vaikystėje kaime vadinta Viliute, yra gydytoja terapeutė, gyvena bei dirba Švenčionėliuose ir Kalninės kaimą aplanko labai dažnai.
Dar norėčiau papasakoti apie gausias šeimas, kurios gyveno Kalninėje. Liūdna, kad iš jų beveik nieko nebeliko. Viena iš jų – Prašmutų giminė, kuri pirmą kartą Kalninės istorijoje paminėta 1736 metais. Didelė buvo Prašmutų giminė, bet šiandien Kalninėje tik viena Prašmutų palikuonė begyvena. Tai Jadvyga Grikinienė (jos mergautinė pavardė buvo Prašmutaitė). Tai ypač maloni, geraširdė moteris, nes ji visus užjaučia, atskuba į pagalbą pirmoji ištikus bet kokiai bėdai. Gal todėl, kad jos pačios nelengvas gyvenimas buvo.
Dar viena giminė iš Kalninės išnyko ir jau tikriausiai nebesugįš – tai Cibulskai. Ši giminė irgi plati buvo, bet gyvenimas taip susiklostė, kad dabar Kalninėje nebegyvena nė vienas iš Cibulskų. Iki 2009 metų čia gyveno Zenonas Cibulskas su šeima, bet, deja, jis mirė ir šiuo metu Kalninėje gyvena tik Zenono žmona Regina. Dar viena giminė, gyvenusi mano mamos gimtajame kaime, yra jau minėto Rimo Kalmatavičiaus. Kadaise čia gyveno jo protėviai, o šiuo metu kaime likusi tik jo mama, bet ji nėra tikra Kalmatavičių giminės dalis, nes buvo tik ištekėjusi už Teofilio Kalmatavičiaus, kuris, deja, jau yra miręs. Rimas, nors tarnauja Ignalinos parapijai, dažnai aplanko savo mamą ir gimtąjį kaimą.
Šiuo metu Kalninėje gyvena štai tokie žmonės: Konstancija Šalaikiskaja, Markelas Šalaikiskis, Arkadijus Šalaikiskis, Irina Katiševa, Ksenija Katiševa, Vitalijus Katiševas, Jadvyga Grikinienė (Prašmutaitė), Stasys Grikinis, Juzefa Laucevičienė, Julius Girdziušas, Marfa Girdziušienė, Marina Kalmatavičienė, Petras Boužys, Janina Boužienė ir Aurimas Boužys. Iš senelių namų čia kartais atvyksta Juzefa Bagdonienė, o vasarą čia svečiuojasi Janina Navickienė ir Česlovas Navickas.Dar kartais atvyksta ir jų vaikai: Saulius, Laima ir Arvydas.
Netoli kaimo ringuoja, kaip kaimo žmonės sako, labai mielas Ringio upelis. Kaime auga daug galingų medžių. Per atostogas, nesvarbu ar žiemą, ar vasarą visi anūkai ten susirenka ir žaidžia slėpynių.
Tik labai liūdna, kad daugėja šiame kaime ir tuščių namų. Tikiuosi, kad kada nors šis kaimas vėl bus didelis, prie namų klegės jaunų žmonių juokas, nes čia gyvens ne tik seneliai, bet ir jų anūkai, kurie mokės taip mielai, draugiškai ir nuoširdžiai kalbėtis ir suprasti vienas kitą, kaip ir šie, kurie dabar čia gyvena.
Niekados nepamiršiu šio kaimo, nes visada čia gera būti, visada esu čia laukiama ir norėčiau, kad taip tęstųsi amžinai. Žinau, kad tai vaikiškai naivi svajonė, bet juk kartais jos išsipildo?..
Šis rašinys dalyvavo geografinio rašinio konkurse „Mano atrasta Lietuva“
nuostabus rasinys , dekui Tau Darija .Gaila , kad dabar zmones ,,pasinese,, del ekonominiu interesu , o is ties kiek daug nuosirdziu zmoniu ir dar negirdetu ,nuostabiu vietu Lietuvoje yra ,-
sekmes , Tau Darija
Labai puikus straipsnis, ačiū, Darija.
Gražios kloties ir pasisekimo tolimesniame akademiniame ir asmeniniame gyvenime!