A.Butkus, S.M.Lanza. Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje (68)

Gotų karys

Gotų karys

Nesitikėjome, kad taip audringai ir netgi arogantiškai bus reaguota į mūsų populiariai parašytą straipsnį Kaip baltai tampa gotais, publikuotą Vorutoje 2011-2012 m. slenkstyje. Straipsnyje mes atkreipėm dėmesį į Venesuelos lietuvės žurnalistės Jūratės Statkutės de Rosales mėginimus pagrįsti Aistmarių nerijos ir senuosiuose raštuose minimos Skandzos salos tapatumą, paremtą daugiausia istoriko Jordano (VI a.) šios salos aprašymu. Šis tapatumas drauge su gotų baltiškumu yra įrodinėjamas J. Statkutės knygoje Europos šaknys ir mes, baltai (Vilnius, 2011). Mūsų patikrintieji Jordano, Pretorijaus ir kitų autorių tekstai, mūsų manymu, neįrodo nei minėtojo salos tapatumo, nei gotų baltiškumo, nei pangermanistų sąmokslo.

Atsakymą į straipsnį J. Statkutė paskelbė Vorutos vasario 18 d. numeryje bei internete. Savo nuomonę, pavadintą Už ir prieš dr. J. Statkutę de Rosales,  yra pareiškęs ir sociologas prof. R. Grigas, karštai gindamas J. Statkutės teiginius. Jo straipsnis publikuotas internetinėje erdvėje ir Lietuvos žinių kovo 1 d. numeryje. Be to, Vilniaus knygų mugei (vasario 23-26 d.) buvo išleista brošiūra, kurią sudaro J. Statkutės naujas apžvalginis straipsnis, taip pat mūsų straipsnis bei prof. R. Grigo minėtasis straipsnis.

Atsiliepdami į ponios J. Statkutės prašymą brošiūroje („Nuoširdžiai prašiau ir prašau tik pagalbos, juk gimtojoje Lietuvoje baltistai gali atlikti kur kas išsamesnį, tikslesnį ir vertingesnį darbą negu aš Venesueloje“; p. 20), mielai padedame susipažinti su lotynų kalbos specifika, susijusia su Jordano Getica kalbamąja ištrauka, taip pat su kitais netikslumais. Kartu atsakysime ir į kai kuriuos mums pareikštus priekaištus. Džiaugsimės, jei savo pastebėjimais būsime padėję poniai J. Statkutei ir jos gynėjams jaustis mokslo pasaulio dalimi. Ilgesnes citatas iš J. Statkutės minėtųjų dviejų straipsnių čia pateikiame smulkesniu šriftu, citatas iš jos knygos – kabutėse.

Akivaizdžiai klaidingi lieka šie ponios J. Statkutės teiginiai:

a) Romanse prielinksnis a buvo kito lotynų prielinksnio trumpinys, kai lotyniškajame ad atkrito priebalsis d. Būdamas tiesioginis lotyniško ad likutis, jis rodė galininką kaip ir lotynų kalboje (lygiai kaip de rodė kilmininką), bet įgavo artėjimo ar artumo prasmę. Toks jis įsigalėjo romanse, vėliau ir ispanų kalboje. Antai dabartinėje ispanų kalboje al frente (a el frente) reiškia „priekyje“. Norint pasakyti, kad kas nors yra priešais, sakoma en frente (brošiūros p. 9).

Lotynų kalba turėjo du skirtingus prielinksnius a (ab) ir ad. Kad jie skirtingi ir skirtingų reikšmių, rodo jų valdomi linksniai: a (ab) valdo abliatyvą, ad – akuzatyvą (galininką). Jordanas puikiai skyrė šiuos du prielinksnius, nepaisant to, kad jo laikų lotynų kalba nebebuvo panaši į I a. etaloną, plg.: ad  ir akuzatyvas (artumo reikšmė): ad fontem „prie šaltinio“ (V, 31); ad litus „prie kranto“ (V, 36); ad fluvium „prie upės“ (VI, 47); ad campum „prie lauko, į lauką“ (XV, 85) ir dar keliasdešimt pavyzdžių; a (ab) ir abliatyvas (atskirties, atžvilgio reikšmė): ab imis „iš gelmių“ ne „gelmėse“ (XVI, 93), ab oriente „iš rytų pusės“ ne „rytuose“ (IX, 59), dividentes se ab Alanis „išsiskirdami iš Alanų“ (XL, 210) ir dar keliasdešimt pavyzdžių. Tačiau inesyvo (buvimo vietoje) reikšme Jordanas visada vartoja in bei abliatyvą ir vieną kartą būtent in fronte „priekinėje dalyje“ (V, 46), o tai ne tas pat, kaip cituojamasis a fronte „priešais“. Dar plg.: in alia parte „kitoje pusėje“ (XXVI, 136), in parte Italiae „toje Italijos dalyje“ (LVI, 283) ir a parte occidua „iš rytų pusės“ (XIV, 82), ab utraque parte „iš abiejų pusių“ (XXXII, 165). Jordano modus scribendi nepalieka abejonių, kad lotynų kalbą jis mokėjo pakankamai gerai ir gebėjo skirti a fronte nuo in fronte. A fronte posita est Vistulae fluminis gali reikšti tik viena – kad sala Vyslos atžvilgiu yra priešais, „iš priekio“ ne „priekyje“.

angliškai: This island lies opposite the river Vistula;

prancūziškai: Cette île est située à l’opposite de la Vistule;

itališkai: È situata di fronte alla Vistola (Jordanes, Storia dei Goti (a cura di E. Bartolini), TEA, Milano 1999, p. 9); 

ispaniškai: Está situada enfrente del río Vístula;

rusiškai: Скандза лежит против реки Вистулы ( http://krotov.info/acts/06/iordan/iordan04.html ).

Čia pridursime, kad kitos romanų kalbos šiuo atveju niekuo dėtos (beje, žodis romansas žymi muzikos kūrinį, tai nėra kalbotyros terminas). Lyginimas su ispanų kalba yra visiškai absurdiškas, ypač jei norima liudyti lotyniško prielinksnio vystymosi eigą. Italų kalboje iš lotynų paveldėtas a fronte ir šiandien reiškia „priešais“; tai rodo, kad tokia šio junginio reikšmė lotynų kalboje nekito per visą jos raidą, tad Jordano laikais (VI a.) reiškė tą patį, ką ir I ar II a. Todėl kokį nors Jordano vertėjų germanų, romanų ar slavų pasaulinį sąmokslą prieš baltus čia įžvelgti sunku.

b) en el suelo del mar oceano de septentrion a una grand ysla que dicen Scancia. Et desta ysla cuenta un sabio, que ouo nombre Pomponio Mela que es assentada en el seno del mar Oceano que es llamado Codano que cerca toda la tierra et a las costas aduchas cuemo en arco, et es luenga et encierra se en si, et en si misma se acaba. Et correl aparte de orient el rio Vistula, que sale de los montes de tierra de Sarmacia, et dalli o comiença a parescer a la ysla de Scançia ua partido por tres canales et ayuntan se cercal mar de septentrion et ua partiendo frontera entre tierra de Sciçia et de Alemanna.

Šis vertimas puikiai atspindi, kaip labai autoritetingas vertėjas prieš maždaug 800 metų suvokė, suprato, kas Jordanio yra parašyta (brošiūros p. 10-11).

Pateiktasis ispaniškas tekstas puikiai įrodo, kad ispanų vertėjas ar rašytojas nesirėmė Jordano tekstu – vertimas akivaizdžiai nesutampa su Jordano pasakojimu. Pastarasis visai nerašo, kad sala yra „į rytus“ nuo Vyslos. Filologiškai žiūrint, galima prielaida, kad „autoritetingasis“ ispanas turėjo prastą rankraštį, kur vietoj a fronte jis galėjo perskaityti ab oriente (iš rytų). Tokių klaidų pasitaiko dažnai. Įdomiausia, kad patys ispanai senovėje save kildino iš Švedijos – tai liudija garsusis 1434 m. Bazelio susirinkimo incidentas.

c) Kiek toliau profesorius Butkus bando įrodyti Skančios geografinės vietos negalėjimą būti Aismarių-Nerijos formacijoje, imdamas pavyzdžiu Jordano perrašytą klasikinį to meto Šiaurės aprašymą apie mūsų laikais vadinamas „baltąsias naktis“. Čia vėl Jordaną įdomiai patvirtina archeologija, o ir pati filologo Butkaus sritis kalbotyra — rodanti, kad baltai buvo išsiplėtę Suomijoj, kur dargi paliko savo kalbos klodą (M. Gimbutienė, V. Thomsen, K. Būga ir t. t.) (Voruta, Nr. 4, p. 7).

Ar archeologija patvirtina, kad Aistmarių pusiasalyje būta baltųjų naktų? Antra, tai dabar jau ir Suomija yra Skandza? Jau nebe Aistmarių pusiasalis ir nebe Prūsija? Ar viskas kartu sudėjus? Dėl baltiškų pėdsakų Suomijoje niekas juk neabejoja – ją pasiekęs baltų avangardas ten ištirpo finų aplinkoje, palikęs minėtuosius pėdsakus. Tačiau visas knygos dėmesys juk buvo įrodymui, kad Scandza – tai Aistmarių ir Kuršių nerija ir kad taip teigęs Jordanas (p. 39-40). Žemyninės Rytų Europos kartu su Pietų Suomija Jordanas tikrai nevadino sala – nereikia blaškytis ir primetinėti Jordanui dar ir to, ko jis nebuvo teigęs!

Beje, straipsnį esame parengę dviese, todėl apeliuoti tik į vieną iš autorių nėra etiška.

d) /…/ lieka nebeaišku, kodėl lietuvių kalbos žodį Žemaitija (aiškios lietuviškos darybos žemų žemių nurodymą, su dabartine -ija galūne ir Vytauto laikų žavią -aitę galūnėle) filologas Butkus maišo su lotynišku žodžiu „Getia“ (Voruta, Nr. 4, p. 7).

Keistokas autorės polinkis savo teiginius primesti oponentams. Juk būtent ji pati, o ne Butkus su Lanza Žemaitiją aiškina kaip žemąją Getiją, plg.: „Žemaitija yra lotynų kalboje Samogitia (žemoji Getija)“ (p. 122). Beje, šiaip jau net mokyklinukui aišku, jog negalima to paties sudurtinio kraštavardžio šaknų kildinti iš skirtingų kalbų (Sam- –  iš lietuvių ‘žemas’, Gitia – iš lotynų ‘Getia’; be to, čia verta dar kartą priminti, kad Žemaitijos vardo lotyniškoji forma Samogitia nėra dūrinys).

e) Lygiai kaip į Ispaniją atvykę gudai save gudais vadino, o lotynų kalbos raštai vertė jų vardą į gotus arba getus, taip ir čia baltai išlaikė gretimą terminą Pagudė, kuris aiškesnis negalėjo būti, kai tuo tarpu iki šių dienų net prancūzų kalboje turime „Samogitie“. Neaišku, iš kur kyla Butkaus abejonės, jei kalbama skirtingomis kalbomis (Voruta, Nr. 4, p. 7).

Visų pirma, nėra jokio įrodymo, kad gotai “save gudais vadino”, tai niekur nepaliudyta. Be to, jei taip ir būtų buvę, lotyniškai forma gudae būtų visiškai įmanoma, nebūtų buvę prasmės genčiai kraipyti savo pačios vardą į gothi (ir dar su  baltų kalboms svetimu garsu, pučiamuoju dusliuoju priebalsiu [x]!). Antra, „iki šių dienų net anglų kalboje“ turime Lithuania, ne Lietuva. Ar tai reiškia, kad Lietuvos vardą turime etimologizuoti vienaip, o jo lotynizuotąją formą kitaip? Gal tada grįžkime prie šalies lotyniško vardo Lithuania kildinimo iš Litusbania (litus ‘krantas’ + tuba ‘dūda’) ar L’Italia (Italija), kaip tai mėginta daryti viduramžiais?

Dėl prūsiškosios Pagudės. Šis kraštavardis mokslininkų kildinamas ne iš etnonimo gudas, o iš prūsiško žodžio gudde ‘krūmas’. Kaip ir gretima Pamedė kildinama iš prūsiško žodžio median ‘miškas’. Beje, tokia reikšme šis žodis ir mūsų dienomis tebevartojamas dzūkų tarmėje (medžias) ir latvių kalboje (mežs). Tokias K. Būgos etimologijas cituoja ir J. Statkutė. Tačiau J. Statkutei tai įrodymas, kad gudai „galėjo būti krūmokšniais apaugusių sričių gyventojai“ (p. 127). Pagal tokią analogiją gretimos Pamedės gyventojus, matyt, reikėtų vadinti medžiais.

Ir keletas bendresnio pobūdžio pastabų.

Kas nepasakyta straipsnyje

Vienas pagrindinių mums metamų priekaištų yra tai, jog rašėme straipsnį, neįsigilinę į knygą.

Atvirai kalbant, oponentai galėtų tik džiaugtis, kad nesigilinome daugiau. Mūsų tikslas nebuvo recenzuoti knygą – tas straipsnis juk nerašytas kaip recenzija. Jame apsiribojome tik lotyniškų ir graikiškų šaltinių tikrinimu bei jų interpretavimu.

O recenzuoti būtų net baisoka, ypač vietas, susijusias su etimologija, nes kur tik dursi pirštu, ten prasideda netikslumai ir net pasakos. Pavyzdžiui, vestgotų vardas aiškinamas kaip „visi gotai“, kiek toliau – „vesegudai, nuo latvių vaciai (vakariečiai), lietuvių vakarai (vakariečiais vadiname ir vokiečius, kurie į vakarus nuo mūsų gyvena, latvių vaciai)“ (p. 123). Jei taip, tai J. Statkutė šioje vietoje paneigia savo pačios teoriją ir gotus ima sieti ne su baltais, o su „vakariečiais vaciais“, vokiečiais, t.y. germanais. Iš tikrųjų latvių „c“ žodyje „vāci, vācieši“ yra atsiradęs iš „k“ prieš priešakinį vokalizmą, kaip ir kituose bendrabaltiškuose žodžiuose, plg. citi ‘kiti’, caurs ‘kiauras’, celt ‘kelti’. Tačiau pats etnonimas la. vācietis, lie. vokietis neturi jokio ryšio su žodžiu la. vakars (be to, sąvoka „vakarai“ latvių kalboje reiškiama žodžiu rietumi), lie. vakaras ir kalbininkų yra kildinamas iš Skandinavijos žemių Vākia pavadinimo (K. Būga), o šis savo ruožtu būtų giminiškas prūsų wackis ‘karo šūkis’, taip pat lot. vox ‘balsas’, vocare ‘šaukti’ (K. Karulis). Bet, pasak knygos logikos, čia būtų dar viena „K. Būgos klaida“, tik autorės mandagiai nutylėta. Kitur vėlgi – etnonimai vestgotai ir ostgotai, anot J. Statkutės, pažodžiui išversti iš vese gudai (vėl remiamasi latvišku žodžiu vāci ‘vokiečiai’) ir „auš(te)ros, latviškai austrumos, gudai“ (p. 116).

Tokiame fone jau nebestebina kitų „kalbininkų“ platinamos etimologijos, pavyzdžiui, žodžio „karalius“ kildinimas iš lietuviško žodžio „karas“, „Velykų“ – iš „vėlės“, „Kalėdų“ – iš „kalėti“, „Apolono“ – iš „Upelionio“, „Kretos“ – iš „kretėti“, „regiono“ – iš „regėti“ ir pan. Kiek čia toli būtų ir iki žodžio „anakonda“ kildinimo iš žemaitiško posakio „ana kond“ (ji kanda), o senovės inkų tvirtovės pavadinimo „Vilkabamba“ aiškinimo kaip lietuviško „vilko bamba“.

„Dabartinė ispanų kalba yra lotynų kalba, iškraipyta baltiško tarimo“ – teigia J. Statkutė (p. 127). Įdomu, kas tada iškraipė lotynų kalbą Portugalijoje, o ir toje pačioje Prancūzijoje, per kurią turėjęs ristis baltų cunamis kelyje į Ispaniją? Skvarbūs turėję būti tie gudai-gotai-getai-prūsai-jotvingiai-žemaičiai, jei jų nesulaikė net Pirėnų kalnų grandinė.

Knygoje kai kurie bendros indoeuropietiškos kilmės kitų kalbų žodžiai traktuojami kaip baltiški ar net lietuviški. Pseudokalbininkų polinkis bendrų žodžių ieškoti kitose indoeuropiečių kalbose ir traktuoti juos kaip lietuviškus nėra naujas. Prof. Z. Zinkevičius knygos Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas (Vilnius, 2006) skyriuje Jūratė Statkutė-Rosales ir jos gotai cituoja JAV lietuvių laikraštį Lietuvos balsas (1997 09 25), kuriame kažkoks Domas Adomaitis tvirtina, jog lotynai „iš lietuvių kalbos daug pasiėmė: iš Dievo jie padarė Deus, iš lino – linum ir kt.“ (p. 51). Teiginys yra tarsi veidrodinis atspindys Mykolo Lietuvio (1550) mėginimo lietuviškus žodžius kildinti iš lotynų kalbos romėniškajai lietuvių kilmei iliustruoti. Apmaudu, kad net XX-XXI a. mėginama naudoti XVI a. metodus, juos pateikti kaip progresyviausius ir jais įrodinėti vienos indoeuropiečių kalbos kilmę iš kitos indoeuropiečių kalbos.

„J. Statkutė visada teisi“

Stebina ir J. Statkutės de Rosales gynėjų pozicija. Sociologas prof. R. Grigas priekaištauja mums, kad parašėme straipsnį, prieš tai nesuderinę ir nepadiskutavę su autore. Akademinio sluoksnio žmogui turėtų būti suprantama, kad mokslinė diskusija spaudoje galima tada, kai darbas yra paskelbtas, kaip šiuo atveju J. Statkutės knyga. Jokia privati diskusija jau nebeturi įtakos paskelbtajam turiniui – jo nebepakeisi ir nebepakoreguosi. Be to, bet kuris darbas – straipsnis, studija ar knyga – tam ir skelbiamas, kad jį ar jo dalį būtų galima viešai vertinti, dėl jo diskutuoti, jo teiginiams pritarti ar juos kontrargumentuoti.

Kitas priekaištas jau buvo ad hominem – esą kaip drįstama kritikuoti autorės darbą, jei autorė tokia nusipelniusi, tiek pagirta ir apdovanota, taip propaguoja lietuvybę ir pan. Keistas argumentas, juo labiau, kad straipsnio tikslas buvo tik patikrinti autorės naudotus šaltinius – Jordano, Melos, Pretorijaus ir kt., įvertinti tų šaltinių naudojimą bei atkreipti dėmesį į pritemptą, mėgėjišką Žemaitijos vardo etimologiją.

Niekur straipsnyje nebuvo keliama abejonių dėl autorės nuopelnų. Netgi atvirkščiai – jie buvo pabrėžti. Jei jau kalbame apie visuomeninius J. Statkutės nuopelnus, tai ir mes manome, kad jie buvo pagrįstai įvertinti, suteikiant jai Edukologijos universiteto garbės daktaro vardą. Juk Lietuvos universitetų garbės daktaro vardus yra gavę nemažai visuomenės veikėjų – politikų, žurnalistų, literatų, bažnyčios hierarchų, tarp jų ir V. Adamkus, A. Brazauskas, A. Kvasnevskis, A. Michnikas, B. Brazdžionis, A. J. Bačkis, S. Tamkevičius. Dėl to ietys nelaužomos ir neketinama jų laužyti. Bet šis vardas nepadaro šių žmonių nei mokslininkais, nei šventaisiais ar nekritikuotinais asmenimis, nekalbant jau apie jų darbus, jei tokių esama.

Beje, nė vienas iš garbės daktarų, neturintis mokslinio laipsnio ir būdamas „Dr. h. c.“, nesitituluoja „Dr.“, nes skiria garbės vardą nuo mokslinio laipsnio. Nė vienas, išskyrus J. Statkutę.

Dar vienas nesenstantis J. Statkutės gynėjų argumentas, cituotas jau minėtoje prof. Z. Zinkevičiaus knygoje ir iš dalies kartojamas prof. R. Grigo replikoje, yra tai, kad J. Statkutės knygos išverstos „į daugelį pasaulio kalbų“, „jai pritarią didieji pasaulio mokslininkai“, „ji bandanti išsiveržti iš nelemtų istorinių štampų“, „jai Vakaruose tai daryti gerai sekasi, tačiau to esą negalima pasakyti apie Lietuvą“ (p. 52-53). Bet ar daug atsirastų Lietuvoje išmanančių, tarkim, irokėzų ar tų pačių majų istoriją, kad galėtų patikrinti jos patikimumą, jei čia būtų išleista knyga apie juos? Lietuvos vardą pasaulyje reikia garsinti ne fantastinėmis stulbinančiomis pasakomis, bet patikimais argumentais paremtu mokslu.

Skaitant prof. R. Grigo opusą, susidaro įspūdis, kad sociologai istorinės kalbotyros ir jos metodologijos dalykus išmano kur kas geriau už kalbininkus. Be to, jie esą tie tikrieji patriotai, o kalbininkai (bent jau tie, kurie drįsta viešai prieštarauti romantiškiems ir diletantiškiems postringavimams), anot R. Grigo, – kumečiai, baudžiauninkai, užguiti ir kompleksuoti saviplakos, „nuo Mindaugo laikų paženklinti savinaikos stigma“. Gal tikrai mums, kalbininkams, pasak JAV kolegos prof. A. Klimo, vertėtų pradėti rašyti patriotiškus straipsnius apie fiziką, chemiją, architektūrą ir skelbti patriotiškus atradimus, kurių nepadarė šių sričių specialistai, įskaitant ir sociologus?

Lietuvių pasakoriai nevieniši

Šiaip kiekvienos tautos atstovams gražu skaityti teorijas apie savo protėvių žygius ir nuopelnus. J. Statkutės de Rosales knygoje skaitytojas dar sužino, kad baltų arealas rytuose „siekė Uralo kalnų papėdę“ (p. 78); kad Suomijoje buvę gudai (t.y. baltai) vėliau iš ten iškeliavę – vieni leidęsi į Vokietiją, kiti pasukę į pietus ir apie 1260 m. pr. Kr. (!) pasiekę šiaurės vakarų Indiją, „kas paaiškina sanskrito atsiradimą“ (p. 142). Suprask, baltai emigrantai, atplūdę iš Pietų Suomijos, Indijos kultūrai davė sanskrito kalbą ir raštą!

Neatsilieka nuo mūsų ir kaimynų slavų autoriai. Pavyzdžiui, rusų matematikas ir istorijos mėgėjas V. Čiudinov (ne pravardė!) aiškina, kad rusų kalba seniausia pasaulyje, nes, pasak jo, rusiškai kalbėję dar kromanjoniečiai, o rusų kultūra (įskaitant ir raštą) esanti 24 000 metų senumo. Pateikia, žinoma, ir savų įrodymų – dabartine kirilica išraižytas ledynmečio laikų uolas. Kitas autorius istorikas G. Kretinin (irgi ne pravardė!) vadovėlyje Vakarų Rusijos istorija (Maskva, 2007) teigia, kad Sembos pusiasalyje slavai gyvenę jau nuo VI a., o vėlesni prūsai buvę tokie laukiniai ir žiaurūs, kad užmušinėję savo sūnus ir dukras, jei pamanydavę, kad tie šeimoje nereikalingi. Rusijos internetinėse svetainėse rasite teiginių, jog Čingiz Chanas buvęs rusas, visa valstybė vadinusis Rusj-Orda ir kad rusai plitę tiek į Vakarų Europą, ten sodindami į sostus savo vietininkus, tiek į Rytus. Rusai senovėje pasiekę ir kolonizavę Japoniją, o japonų samurajai – tai rusai išeiviai iš Samaros. Egipto piramidės irgi esąs senovės rusų darbas.

Rusų etniniai broliai lenkai turi mitus, kad Lietuvoje jie gyveną nuo amžių (od wieków) ir kur kas anksčiau nei čia pasirodę lietuviai ar apskritai baltai. Lenkai įkūrę ir Vilnių, todėl jų dabar čia tiek daug, o Lietuvos didikai ir bajorai virtę etniniais lenkais, vos tik pramokę lenkiškai.

Baltarusių romantikai ir net kai kurie tikri jų istorikai sau ir pasauliui teigia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo baltarusių sukurta valstybė, pirmasis jos valdovas buvęs skandinavų vikingas Mendog, bet vėlesni valdovai jau buvę slavai, kalbėję baltarusiškai, o lietuviai į Vakarų Baltarusiją ir Vilnių suvažiavę iš Žemaitijos ir pavogę Baltarusijos istoriją.

Gražu, tautiška, patriotiška, kilnu. Niekas nedraudžia visu tuo tikėti.

Tik kuo čia dėtas mokslas?

Alvydas Butkus yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorius.
Stefano M. Lanza yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų centro lektorius.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *