V.V.Landsbergis. Kai skauda (13)

Vytautas V.LandsbergisNeseniai su pora bičiulių rašytojų dalyvavome literatūrinėse vakaronėse keliuose atokesniuose Dzūkijos miesteliuose. Vienas susitikimas buvo apytuštis, neatvyko miestelio moksleiviai. Jie ką tik buvo gavę liūdną žinią, jog iš gyvenimo pasitraukė jų klasiokas. Priežastis – nelaiminga meilė.

Važinėdami norom nenorom aptarėm ir šią skaudžią temą. Kas tai – epidemija, mada, kuri pliūpteli maždaug už poros savaičių po to, kai spaudoje smulkiai aprašomas kokios nors žinomesnės asmenybės pasitraukimas? Ar savotiškas (vaikiškas?) nevisavertiškumas, kai tavo savijauta tiesiogiai priklauso tik nuo kitų rodomo dėmesio, meilės ir švelnumo.

O gal priežastis slypi slogioje Lietuvos viešojoje atmosferoje – nykiai plevenanti paniekos, patyčių dvasia, kasdien girdima TV šou vedėjų lūpose, talentų vertintojų intonacijose? Ją jaučiame ir skaitydami R.Valatkos ar kitų sarkazmo meistrų rašliavas.  Gal tuomet pasąmonė ir užfiksuoja, jog populiariausia bendravimo norma mūsuose – niekinti silpnuosius, netobuluosius. Tad nenuostabu, jog kartais ima rodytis, kad ieškotis pagalbos šioje sutelevizėjusioje, sulietrytėjusioje visuomenėje tiesiog nėra pas ką.

Peršasi prielaida, jog vyksta tylus autogenocidas ir daugelis susireikšminusių žvaigždūnų, turbūt nė patys nesuprasdami, kartais balansuoja ant kriminalinio veikimo ribos. Tik klausimas – ar tas žiniasklaidos genocidas sąmoningas ar iš kvailumo?

 II

Praeitą TV sezoną per vieną talentų atranką dainavo mergaitė. Po to garbi šou vedėja smagiai pasityčiojo iš jos vokalinių gabumų. Pasityčiojo visai Lietuvai girdint. Vėliau buvo parodytas siužetas, kuriame paaiškėjo, jog toji mergaitė – našlaitė, jos mama buvo alkoholikė. Mergaitė pati viena augina kelis jaunesnius broliukus ir sesutes… Ir tik dainavimas jai padeda neišprotėti.

O ką, jei mergaitei ši pažintis su TV liks neišdildoma trauma? Tikiuosi ji nepakėlė prieš save rankos, kadangi jaučiasi atsakinga už savo mažesniuosius broliukus. O jei(neduokDie) tai būtų įvykę, ką darytų televizija su savo piktdžiugiškais komentarais??? Turbūt nieko… Pati mergaitė būtų buvusi kalta, jog nesuprato, kad šis žydrasis pramogų pasaulis skirtas kitokiems. Aštriadančiams ir aštriaširdžiams.

 III

Prieš savaitę „Bernardinuose“ dailininkė ir pedagogė Jūratė Stauskaitė aprašė kitą panašaus pobūdžio TV šou: „Išvakarėse netyčia įsijungiau LNK projektą „Dainuok, jei gali…“ Pasižiūrėjau. (…) Taigi – prabangiai išpuoštoje studijoje prabangus (brangus) „peliukas“ Greitai ir nežinoma blondinė, vargana intonacija „mėtanti“ juokelius.

Prie stalo – „etatinis“ visų komisijų maestro V. Juozapaitis ir C°. Esmė – dainuos „žvaigždės“, kurioms bus rafinuočiausiais ir drastiškiausiais būdais trukdoma dainuoti. Vos „žvaigždei“ ar „žvaigždėnui“ prasižiojus, ir dar nespėjus „atlikti“ nė vieno posmo, ant jo galvos pasipila ledinis vanduo, drabužius plėšia cunamis, padus degina efektingi liepsnos liežuviai, iš „dangaus“ krenta nenusakomų formų ir tūrių objektai… Reklamoje mačiau, kaip atlikėjui nuo krūtinės depiliuojami plaukai (dainuojant, žinoma), o šliužų pripildytoje vonioje paklaikusiai „šliaužiojo“ kažkurios „žvaigždutės“ išgąsdintos akys…

Trumpai tariant, dainininkai savo noru leidžiasi, kad iš jų išsityčiotų. Visi laimingi, visi leipsta juokais – ir publika, ir vedėjai, ir komisija (kuri spręs, iš kurių pasityčiota labiausiai). Laimingos ir „žvaigždės“, mat, kaip sužinome, – projektas ne šiaip sau – o (sic!) labdaringas, organizuotas labdaros ir paramos fondo „Mamų unija“ ir skirtas nelaimingiems sergantiems vaikams šelpti. Be abejo, jis sugalvotas ne mūsų prodiuserių – kaip ir visi „šauniausi“ projektai, – jis pasiskolintas. Šįkart – iš kandinavijos. Juk būtent ten krypsta mūsų akys, kai norime pasijusti pilnaverčiais.

Taigi visi viską daro, kad nors vienas sergantis vaikas pasijustų geriau – taip praneša mano mylimas „peliukas“ Algis, ir čia pat operatorius rodo išbalusią, pajuodusiais paakiais mergytę Violetą, kuri įbedusi akis į ekraną turėtų džiaugtis jai suteikta galimybe bent akimirką tapti laiminga… „Man sakė, kad galbūt nebe daug liko…“ – prislėgtu tonu lemena ligonėlė….

Be jokių abejonių – šį „puikų pasirodymą“ stebi visi jos palatos draugai, visa ligoninė, visi artimieji ir bičiuliai, o ir šiaip visa Lietuva, nes laida puikiausiu laiku – sekmadienio vakarą. Taigi – konkrečiu atveju – operos solistė Aušra Cicėnaitė jau nuo pirmo takto ima spygauti ir klykauti (vėliau gauna už tai stiprių „balų“ iš maestro V. J.). Jos supratimu, matyt, tai atneš sėkmę jos karjeros pradžiai. Egidijus Sipavičius, apžergęs medinį (ar plastmasinį) arklį (ar bulių) visaip kratosi ir muistosi, kol pagaliau numetamas ant efektingai siūbuojančių grindų, dar „ant viršaus“ nuo galvos iki kojų apipilamas kuo tikriausiu purvu, kuriame jis dar ilgokai „turškiasi“… Dvi simpatiškos studentės Ineta ir Kristina skandinamos „sniego“ pusnyse, sušlapusios bei pastėrusios beviltiškai kapanojasi baltuose dribsniuose, o spec. vyrukai, graibydami jas už pažastų, stato jas ant kojų, nes „numeris“ dar nepasibaigęs.

Sasha Song tiesiogine prasme pjudomas tikrais vilkiniais šunimis, kurie nuo jo krūtinės drasko pakabintas puikiai atrodančias dešreles… Beje, teko matyti net ir Merūną, blaškomą vėjų (jau buvau išsigandusi, kad kitą laidą išvysiu bene „pačią“ Stonytę…) Šou pasibaigia – „desertui“ komandų kapitonai pakabinami virš baseino su vandeniu ir išgąstingais veidais laukia garbios komisijos nuosprendžio – vienas iš jų akimirksniu panardinamas lediniame vandenyje su visu makiažu ir auštakulniais.

„Smagu žiūrėti“ – …nušvitusiu veidu nuoširdžiai replikuoja maestro Vytautas Juozapaitis…

Na taip… Skandinavijoje, viskuo persisotinusioje visuomenėje, smagu šitaip pasilinksminti (gal tų linksmybių rezultatus neseniai patyrėme Norvegijoje?..)

O vaikai, kurie gal pirmą (ir paskutinį) kartą mato ekrane tikrą dainininką, patekę į tikrą koncertą, ar besugebės išklausyti dainą iki galo, taip ir nesupras, kodėl kūrinys jau baigėsi, jei dainininkui niekas nesuvarė peilio į krūtinę…

Na ir kas – sakysit, būna ir blogiau. Tarkim „baisiukai“ animacinukai… Žinoma, ir jie! Bet čia bent galim save paguosti, kad ne patys sukūrėm (kaip, beje, ir šią laidą), o tik… nupirkom. Užtat už didelius pinigus!

Tai tiek apie „turinį“. O kaip su ta reikšminga labdara, dėl kurios šis ryškiai brangus („pats brangiausias koncertinis šou“, kaip skelbia rengėjai) yra rengiamas?.. Taigi finale vedantysis praneša: „mergaitei Violetai surinkti… 3778 litai!..“

Pasidomėjau: šio grandiozinio projekto (vieno vakaro) parengimo kaina galėtų būti 5000 – 100 000 Lt, neskaitant honorarų, kuris, turint omeny vedėjo statusą ir opuliarumą, tikrai viršytų ne vieną tūkstantuką…

 IV

Ar įmanoma šią viešų patyčių, chamizmo madą keisti, reglamentuojant arba bent pageidaujant, kad įvairūs šapranauskai, smoriginai ir co. laidas imtų vesti mandagiai, gerbdami ne tik šokėją, pašnekovą, bet ir TV žiūrovą? O gal reiktų specialių įstatymų, nustatančių ribą tarp pramogos ir blevyzgos, tarp smagaus „patraukimo per dantį“ ir garbės bei orumo žeminimo, niekinimo?

Vienok tikėtis, jog politikai ims ir patys priims kokius nors racionalesnius TV erdvės tvarkymosi reglamentus – būtų naivoka… Ypač matant, kaip jie urmu bėga į bulvarines TV, idant kokiuose nors „Auksiniuose svogūnuose“ iš jų viešai pasityčiotų.

 V

Antai Rimvydas Valatka ėmė svarstyti, kaip Vyriausybei pasielgti su „Lietuvos ryto“ akcijomis, nacionalizuotoms kartu su tūlu Snoru. Jis pasiūlė jas atiduoti „Lietuvos ryto“ žurnalistams.

O gal – matant pakankamai genocidišką nacionalinės žiniasklaidos kontekstą – vertėtų jas padovanoti kokiai nors psichiatrų ir psichologų asociacijai? Būtų smagus žingsnelis darnesnės ir pagarbesnės visuomenės link. Be to, regis, ir daugeliui žurnalistų minėtų specialistų pagalba nepakenktų. Ypač žuvies galvoms…

(Beje, koks idiotas mums įteigė, kad žurnalistikoje tik bloga naujiena yra gera naujiena?Man regis, kad dauguma skaitytojų mielai pirmame „lietryčio“ puslapyje perskaitytų ir ką nors gera. Pavyzdžiui, G.Vainausko eilėraščių apie meilę…)

 VI

Kažkada Jonas Mekas nusifilmavo ir išplatino viešą video‘laišką, skirtą tiems, kas ketina žudytis. Jame Jonas, žiūrėdamas tiesiai į kamerą kalbėjo apie tai, jog jam ne tas pats, kaip jie pasielgs, nes jam irgi skauda. Nes mes visi esame kartu.

O čia citata iš kito Jono Meko video‘laiško: „Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nedaug tereikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad mes viską žinom. Bet mes nieko nežinom..Bet kažkur giliai giliai mes viską žinom… Tačiau šitoj plotmėj, kurioje mes dirbam ir norim pasaulį valdyti bei tvarkyti, mes nežinom nieko. Kažkodėl mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.

Mes nenorim gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai kyla iš to paviršiaus, kur mes norim tik kontroliuot. O tai yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.

Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes tai ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes „mano planas yra geras!” Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.

Aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybėje. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.

Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi išsiblaškęs paviršiuje, negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt.  Tada reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.

Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Į niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui. Ir aš nieko nežinau apie Nieką. Taip, kaip ir šitie laiškai iš Niekur. Niekur ir Visur yra visai tas pats.“ 

(Jonas Mekas, Laiškai iš niekur)

 VII

Ir man skauda, jeigu kam nors skauda. Ypač – jei skauda vaikams. Tik niekaip nesugalvoju, kaip juos apsaugoti. Nebent patarti – nesižudykit, parašykit, susitiksim, pasikalbėsim. Arba paskambinkit į „Vaikų liniją“. Bet kuriuo paros metu… Ir stenkitės nebežiūrėti chamiškų lietuviškų TV, geriau kokius kabelinius „Animal planet“„Discovery“ ar „National geographic“. Skaitykit knygas, draugaukit, sportuokit. Gal kaip nors bendrom pastangom ir neišprotėsim.

O nežiūrimi kanalai, kaip ir neskaitomi laikraščiai, norom nenorom ims keistis.

P.S.

Tauragėj gyvena entuziastinga kultūros darbuotoja Genutė, kuri šypsosi nuo ryto iki vakaro. Nustebęs kartą paklausiau:

– Genute, ar negerai kas? Kodėl tu visąlaik šypsaisi? Tik žmones erzini… Juk čia Lietuva, čia gi– šiukštu, negalima šitaip!

O ji atsakė:

– Žinai, Vytai, aš atsikeliu ryte ir sakau sau: na va, Genute, šiandien 2011 metų lapkričio 15 diena. Daugiau tokios dienos tavo gyvenime niekada nebus. Ir tu būtum visiška idiotė, jei šią vienintelę 2011 metų lapkričio 15 dieną praleistum liūdnai, piktai ar beprasmiškai.

Genutė yra tikra džiaugsmo guru apniukusioje Lietuvos padangėje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *