V.V.Landsbergis. Apie ką gyvename?

V.V.Landsbergis, www.alfa.lt

I

Sutikęs gatvėje pažįstamą žmogų, dažniausiai sveikiniesi įprastom mandagiom klišėm:
– Kaip gyveni, kaip sekasi? Kas naujo?
Jaunimo šnektoje pasigirsta ir įdomesnių naujadarų, pavyzdžiui:
– Apie ką gyveni?

Taigi, „apie ką“? Apie ką sukasi mūsų kasdieninių minčių spiečius? Ar apie menkus pinigus, ar apie blogą valdžią… O gal sukasi apie ką nors gera?

Regis, dažniau „gyvename apie blogus dalykus“, kurie niekaip ir niekada nepadarys mūsų laimingais – nes šitaip mąstant geros valdžios nebūna, o pinigų irgi niekad neužtenka.

II

Dar „gyvename apie“ pramogas, ritualus ir ceremonijas. Kuo skiriasi lietuviškos ceremonijos nuo nelietuviškų? Pvz., japoniškos arbatos ceremonijos metu siūloma užmiršti šnekas apie pinigus, ligas ir darbą. Patariama tyliai mėgautis ir grožėtis tąja akimirka, kurioje geriama arbata. Ir – jei reikia – kalbėti tik apie kilnius, gražius dalykus. Tik tada ceremonija pakylėja dvasią. Tik tada ji įvyksta.

Lietuvoje pilstuko bei alaus ceremonijų metu vyrauja kitokios tradicijos – šnekama tik apie tai, kas trukdo mėgautis pilstuko spalva ir aromatu.

Be to, mus – anot vietinių alkoholio gamintojų – žiauriai vienija alus ir pergalės. Skirtingai nei japonus…  Tik nei su kuo vienija (gal su kitais alkoholikais?), nei dėl ko – nepasakoma. Ir prieš ką strateguojamos didžiosios alkoholio gamintojų „pergalės“ – taipogi neaišku. Prieš saviškius, ar prieš lenkų futbolo aistruolius?

III

Yra ir dar konkretesnė alkoholikų kalvės reklaminė frazė – alus „užveda“. Čia jau atmintis išmeta konkretesnių „vaizdzialių“ – neblogai „užsivedę“ policininkai Aleksandrijoje ar Vilniaus-Kauno greitkely ties Elektrėnais. „Užsivedęs“ teisėjas, nebenulipantis laiptais… Europarlamentaras V. Uspaskichas savo štabe, smagiai „užsivedinėjantis“ rinkimų naktį, keldamas taurelę priešais „tupų“ TV žurnalistų kameras… Ko nepadarai, kaip sakoma, vardan tos… Savivaldybės.

Mažai šnekama, kad didžioji dalis nusižudžiusių ar kitų „keistose aplinkybėse“ mirusių Lietuvos įžymybių irgi buvo „užsivedę“. Kažkodėl neužsimenama, kiek promilių būta jų kraujyje? (Gal egzistuoja tykus reklamdavių ir žiniasklaidos susitarimas nekenkti vienas kitam?)

Regis, pasąmonėje mes jau „užvesti“ ir suvienyti naujoms pergalėms prieš save. Kuris sekantis?

IV

Tačiau atsitikus rimtai bėdai, žmonės pradeda gyventi „apie“ aukštesnius ir kilnesnius dalykus. Ne tik Japonija, bet ir visas pasaulis šiomis dienomis gyvena „apie“ japonų tautos išlikimą, apie jų ramybę, savitarpio pagalbą ir susiklausymą, apie švarų orą, vandenį ir maistą.

Kai Vilniuje sausio 13-ąją važinėjo tankai, čia žmonės irgi gyveno „apie“ gražią, laisvą Lietuvą. Vidurnaktį, važiuodami tuščia mašina nuo Parlamento, sustodavo neprašomi ir parveždavo grįžtančius pėsčiomis. Prie Parlamento dalindavosi sumuštiniais.

Lietuvos šaukiamojo amžiaus jaunuoliai, kurie bėgo iš čia, nenorėdami tapti rekrūtais sovietų kariuomenėje, buvo priglaudžiami ir slepiami čia pat už sienos – broliškoje Lenkijoje, kuri tomis dienomis taipogi gyveno „apie“ laisvą ir pagelbėti pasiruošusią kaimynystę.

Nejaugi tik bėdos išmoko gyventi žmoniškai? Ir ką daryti, kai nėra rimtų bėdų.

Pranašystės sako, kad reikalai turėtų susitvarkyti. Nesikeičiant žmonių sąmonei, padės gamta. Kaip rašoma Evangelijoje, „liūtas gulės prie ėriuko“, o lenkas su lietuviu dalinsis paskutiniu duonos kąsniu.

V

Kartais sakoma, kad lietuvius „užveda“, kai kaimynui blogai, pvz., – kai dega jo namas. (Įdomu, kas ir kodėl mūsų pasąmonėn „įsūdė“ šią destruktyvią klišę?) Bet gal šis bruožas yra bendražmogiškas ir būdingas visoms (primityvesnėms) bendruomenėms? Ne vien lietuviams? Pvz., baltarusių statoma atominė elektrinė netoli Vilniaus… Arba rusų AE, statoma Kaliningrado srity ant Nemuno žiočių? O Tomaševskio ar lenkų valdžios kurstymai, kad Vilnijos gyventojai būtų kuo mažiau pagarbūs, draugiški ir lojalūs Lietuvos valstybei. (Šie kurstymai, beje, yra ypatingai pavojingas reiškinys: užtenka prisiminti iššaudyto Draučių kaimo tragediją).

Iš dalies šią (psichiatrinę?) susvetimėjimo ir egocentrizmo krizę galima suprasti ir net pateisinti: o kam dabar lengva? Kita vertus – gaila, nes tokia psichinė nejautra apsunkina visų mūsų lipimą iš bendros dvasinės krizės, o paskui – ir iš ekonominės.

Pasiūlymas: Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje organizuoti Pasaulio Pabaigos Pratybas (PPP) – žmogiškumo prevencijai. Bent savaitei išjungti elektrą, idant įsivaizduotume, kokiose sąlygose tenka gyventi japonams. Uždaryti parduotuves. Pabandyti įsivaizduoti visuomenę, kuri gyvena patamsy – dalindamasi, mainydama… Atjausdama.

O sutaupytas lėšas pervesti Japonijos vaikams.

P.S.

Kažkada bičiulis Sergėjus Kanovičius, gyvenantis Briuselyje, pasakojo apie vadinamas „Kaimynų Dienas“ – vieną dieną metuose jų gatvės gyventojai užsitveria gatvę ir eina vieni pas kitus: kaimynai pas kaimynus, vaišinasi, draugauja, dalinasi pertekliniais daiktais bei patarimais. Graži prevencija degančio kaimyno namo sindromui.

P.P.S.

Kai parašytą rašinėlį nusiunčiau „cenzūrai“ – bičiuliams į Nacionalinę Tabako ir Alkoholio kontrolės koaliciją, ten jis buvo truputėlį papildytas:

 

O mano pasiūlymas, kaip suartinti žmones būtų toks: turėtų būti viena diena (nors pradžiai:)) paskelbta Tautos vienybės, šypsenos ar pan. diena. Tai būtų normali darbo diena, bet jos metu pratintumėmės šypsotis su kiekvienu sutiktu tą dieną gatvėje. Tai labai suartintų žmones.
Biudžetui tai beveik nieko nekainuotų (šiek tiek reklamos), o rezultatas būtų milžiniškas.

Nacionalinės ekonominės-socialinės tarybos prezidentė Alvita Armanavičienė