Ketvirtadienio Perkūnkalbė (42)

Vaivos Strikaitytės nuotr.

Vieša pripažintis. Aš melavau, vogiau, keikiausi, negerbiau savo tėvo ir motinos. Bet vis tiek buvau geras žmogus, tu turi tai pripažinti. Niekada neįžeidžiau teisingumo Dvasios. Padariau klaidų, bet kaskart pati labiau save už jas pasmerkdavau, nei kad tu galėtum. Ir niekada neatsisakiau smerktinų dalykų, jei tik jie TEISINGI, stodavau jų ginti atkakliau ir drąsiau, nei tu būtum galėjęs.

Jie išsikraustė. Mano namus atidavė kažkam, ko nė nepažįstu, atidavė jiems mano namų dievus ir aš su ašaromis akyse palikau Juos. Žinojau, kad tie kiti Juos pražudys savo maldomis sveikai deivei. O po to jie klausia, kodėl aš vaikštau it žemę pardavusi. Dar blogiau – aš jos nepardaviau, tai jie ją pardavė, o aš negavau nieko, tik sudilusią geldą, kurion nė švento šaltinio vandens neprisemsi.

Aš tikėjausi, kad tie namų dievai, kuriuos buvau prisikvietusi ir prisijaukinusi, tos mirusiųjų vėlės, įsikūrusios mano kambario kertėje, palydės mane į vyro namus ir susilies su mano vyro dievais. Tada aš būčiau galėjusi gimdyti vaikus ir visa širdimi susilieti su Žeme Motina. Bet dabar yra kitaip. Mano dievai neatkeliavo, jie liko ten ir jie nyksta, nes namų dievai negali gyventi be žmogaus, kaip ir žmogus be jų.

Aš tuos namų dievus bandžiau prisikveisti čia. Stengiausi iš visų jėgų, visokiais būdais. Smilkiau ugniažoles, siuvau mažyčius lininius drabužėlius, degiau vaško žvakes, vis paberdavau grūdų. Ir nieko. Tie dievai kažkodėl čia nesirodo. Tikriausiai todėl, kad čia nėra mirusių žmonių. Ši vieta neužgyventa ir tai labai labai labai gaila.

Taip ir vaikščiosiu kaip žemę pardavusi, nes aš ją praradau ir kiekviena jos pėda įsirėžė man į širdį. Taip ir vaikščiosiu, nebent mane išgelbėsi…

Kategorijos: Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *