Šių metų antrame žurnalo „Liaudies kultūra“ numeryje spausdintame Vykinto Vaitkevičiaus straipsnyje „Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka“ teigiama, kad išlikusiose lietuvių liaudies pasakose ir padavimuose galima rasti nemažai tikslių Lietuvos krikšto aprašymų. Akivaizdu, kad tautos sąmonėje įvykiai, sugriovę brangiausias žmonėms šventybes, paliko ryškų randą. Apie šiuos nutikimus buvo pasakojama iš kartos į kartą. Ne viena pasaka kalba apie vyskupus ir kunigus, nesėkmingai bandžiusius sunaikinti šventenybes. Viename pasakojime kalbama apie šventų ąžuolų kirtimą. Nė vienas lietuvis nedrįso kirsti paties didžiausio ąžuolo. Galiausiai atsiradęs vienas drąsuolis užsimojo kirviu ir įsikirto sau į koją, o į kamieną nepataikė. Kitas pasakojamas kalba apie deginamus šventus žalčius. Atsiradęs vienas pats didžiausias žaltys, kurio ugnis niekaip neėmusi.
Senovės lietuvių religiniame gyvenime įprasta, kad ne tik dievai žmonėms padeda augindami javus ir duodami gerą derlių, padėdami kare ar moterims gimdyme, bet ir žmonės visomis išgalėmis padeda dievams maitindami šventą Ugnį, aukodami dievams aukas, perspėdami Juos. Lietuviams buvo savaime suprantama, kad ne tik žmonės be dievų, bet ir dievai be žmonių negali gyventi. Todėl žmonės stengėsi darnoje ir taikoje su dievais sugyventi, kurdami bendrą dievų ir žmonių bendruomenę. Tai buvo laikai, kai viskas aplinkui buvo šventa, o dievai ir žmonės gyveno vienoje troboje. Krikščioniška religija, skatinusi naikinti šventybes ir pralieti kraują, žmonėms turėjo atrodyti klastinga ir baisi, o tai skatino ilgametį pasipriešinimą krikštui.
Atsitiktinai man pavyko rasti užrašytą liaudies dainą, kurioje mergaitė prašo Saulės nesileisti, nes gali patekti į bažnyčią, kur kunigas mišias kelia. Dainos žodžiai rodo didelį susirūpinimą, kad deivė Saulė gali atsidurti žmonėms baisios krikščionybės pašonėje. Manau, kad tai galėjo būti daina, sudėta jau po krikšto, kai žmonės stengėsi vengti krauju pasruvusios religijos. Dainuojama:
Vai Saulele, vai Motule,
Nesileiski labai giedriai
Ba išpulsi rūtų daržan,
Nuskins tave su rūtele
Įpins tave vainikėlin
Uždės tave ant galvelės
Nuveš tave bažnytėlėn
Statys tave prieš altorių
Kur kunigas mišias kelia.
Gaila, tačiau dainos melodija nebuvo užrašyta. Vis dėlto daug ką reiškia žodžiai. Žmonės bijojosi bažnyčių, puošiamų žolynais. Kiekviena šventas žolynas, atrodė jiems, yra tarsi įkalinamas dievaitis.
Man tai atrodo, čia vestuvinė daina buvo, lygiai kaip apie mergeles, kai joms graudžiai grąsoma, kad jas ištekins. Božnyčia įpinta todėl, kad jau matyt tų ankstyvų laikų. O mes šiandien pagal savo mąstymą suprantam.
Gali būti visaip.
Nelaikas gailėtis, o visomis jėgomis griežtai reikia kovoti su Lietuvos prakeiktu parazitu – žyd.čia.krikš.čionybe, kuri šlykščiai pažeidžia Protėvių ir mūsų tautines prigimtines teises.
Žydčionių okupuotoje ir božnycomis nuparazitintoje Lietuvoje, jau daugel šimtmečių vampyrinimui įsisiurbusi prakeikta jėzuitinė apipjaustytojo brukama evangelizacija, šlykščia niekšybe pamsta – propaguoja vergvaldistiką ir jai žyd.”išmintį”.
Žydkrikščionybės propagavimą ar pataikavimą žydvasiniams okupantams čioniams – skelbiu prakeiktais !
Pritariu: organizaciją paleisti, o turtą konfiskuoti.
Kadangi okupantų kultūra nėra Lietuvių kultūra,
tai jų božnycos, manau, turėtų būti nugriautos, nes jos yra okupacinės, o ne mūsų kultūros paveldas.
Na, galėtumėme iš to nemažą biznelį apturėti: jų maldininkams griuvėsių nuolaužas galėtume pardavinėti idant jie turėtų prie ko paverkti.
Ir visiems būtų gerai: mums kompensacija (žydams neduočiau 🙂 ), o jiems – relikvijos, kurių kiekis būtų atitinkantis paklausą.
Tai sakai negriauti, o gražiai išardyti ?
Ir griaunant skeldenų būtų kiek tik reikia.
O, įsivaizduoju, kaip jie muštųsi dėl bažnyčiose buvusių skulptūrų kojų, pvz., nagų. 🙂
Koks nors naujasis Hašekas suriestų apie kokį nors pasakojimą.
Vienžo, reikia Lietuvai permainų. Rimtų.
O tai malamės kaip šūds po eketę – ни туда, ни сюда ir dėl to esam pliki basi, nei gėrę, nei valgę…
Už tai ir baigiam išsibėgioti.
Taip gražiai, Migle, surašei, kad net PerKūną nuėjo, sušildė, ačiū. Tokių jausmų jokioj bezdnyčioj nepajusi.
V.R.-gal kam padovanoti,vis mažiau žalos mums
Kam tiems – “mums”? Žydkrikščioniams? Tuomet sakau :
“Po šio išpažinimo Kristus apaštalams atskleidžia svarbiausią įsikūnijimo slėpinį, galutinai išsklaidydamas jų iliuzijas apie politinę karalystę: „Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų”. Apaštalai, tikėjęsi žemiškos karalystės ir žemiškos valdžios, Kristaus žodžių nesupranta. Petras, kuriam ką tik pažadėta aukščiausia valdžia, pasivadinęs jį [Jėzų] į šalį, ėmė drausti. Tuomet Jėzus griežtai subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!” —————————– CHA !
Kiek gali Alkas savo internetinę Alką leisti teršti ir niekinti šitais visais nepaliaujančiais keiksmais iš vieno bebaigiančio išprotėti vargšo žmogaus. Su problemom gal žmogaus geriau ir nepalikti, nu bet pačiam Alkui ir visai idėjai garbės tikrai nedaro šitie nuolaitiniai šizofreniniai kliedėjimai.
Šlykštus žydkrikščionizmas neatsiejamas nuo inkvizicijos – žydkrikščioniui nežydkrikščionį siekiant apkaltinti nuprotėjimu ir kliedesiu, ar kažkokia “negarbia” – linkui sunaikinimo.
Tai tikrasis šl.žydkrikščionybės “feisas” – kai per 150 metų (pradedant 1404 m.) apie 30 000 vargšų “bezbožnikų” buvo nudaigota – su AMEN.
Žiauržydievistų inkvizicinė siekiamybė dogmose pasąmoningai išlikusi ir šiai dienai – jahvės priesaku (Kun.27:28,29), kad tas, kuris paaukotas jahvei – negali būti išpirktas. Jis turi būti būtinai nužudytas.
Jei šis priesakas neturėtų prasmės, šl. biblijoje šlykškrikščionistams jo nebūtų.
autorė labai negražiai sukuria dainai tokią reikšmę, kurios ji realiai neturi. negražu pritempinėti nesusijusius dalykus prie savo “teisingos” nuomonės.
dainoje labai akivaizdu, kad mergelė sunkiai išgyvena moterystės virsmą, ji šaukiasi saulelės, kad nesileistų dėl to, kad nelaukia kitos dienos, kada važiuos į bažnyčią tuoktis.
tikrai ne dėl to, kad bijotų jog saulę pasivogs ar į bažnyčią uždarys kažkoks kunigas keliantis mišias.
tai juk akivaizdu.
tuo labiau turint galvoje faktą, kad dainuojantis ir rimuojantis savo jausmus žmogus nėra toks kvailas, kad galvotų jog saulei gali pakenkti piktas kunigas.
Girdėjote Miglės Žodį.
Ramybės ir raminkitės, žydkrikščionys !
Man patinka Miglės interpretacija. Nekniskit proto su tais “virsmais”.