R.Maceikianecas. Savaitraščio „Przegląd“ redakcijai. Tai ne pokyčiai, tai tęsinys (3)

Ryšardas Maceikianecas

Jano Vidackio tezių išeities tašku yra teiginys, kad paskutinysis, be Lietuvos valdžios kvietimo, Donaldo Tusko vizitas mūsų šalyje ir jo nediplomatiškas pasisakymas per mišias Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje deda kryžių ant ligšiolinės teisingos Lenkijos politikos Lietuvos valstybės ir Lietuvos lenkų atžvilgiu. Ir kad J.Vidackis buvo vienas iš minėto Lenkijos premjero vizito Vilniuje koncepcijos architektų.

Laikas kaip tik tinkamas diskutuoti šiomis temomis. Nes manome, kad tai, kaip elgiasi Lietuvos ir Lietuvos lenkų atžvilgiu dabartinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių priešrinkiminės propagandos tikslams, yra tik rafinuotas tęsinys to, kas praktiškai vyko nuo pirmojo Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Jano Vidackio laikų. Kadangi, be mūsų klydimų, nežinojimo, pasidavimo spaudos psichozei leidinyje „Czerwony Sztandar“, kuriam vadovavo sovietinių tarnybų bendradarbiai, viena iš svarbiausių mūsų prastų santykių su tuometine mūsų krašto valdžia priežasčių buvo tai, kad ji toleravo Lenkijos ambasadoriaus elgesį, kuris absoliučiai netiko svetimos šalies atstovo postui.

Grįžtant mintimis į tuos laikus, nėra ko stebėtis, kad Lietuvai, atkuriančiai nepriklausomybę, buvo svarbus kiekvienas geranoriškas žodis ir gestas, todėl ji ir turėjo toleruoti pasisakymus ir veiksmus Lenkijos ambasadoriaus, kuris tartum remia jos siekius, bet tuo pat metu viešai negaili pastabų ir kritikos Lietuvos gyventojams, įskaitant ir Seimo narius, kuris sukviečia Lietuvos žmones ir duoda jiems nurodymus, tartum būtų gubernatorius dominijoje, o ne ambasadorius nepriklausomoje šalyje. Ir šitaip jau liko iki mūsų dienų, išskyrus trumpą Eufemijos Teichman darbo laikotarpį. Galiausiai, atsipalaidavimo akimirkomis „Kurier Wilenski“ („Czerwony Sztandar“) redakcijoje ambasadorius neslėpdavo, kad tas jo viešas geranoriškumas Lietuvai nekyla iš širdies, o tikroji ambasadoriaus pozicija iš tiesų buvo ir Lietuvos, kaip silpnesnės kaimynės, ir jos nepriklausomybės menkinimas.

Kad toks geranoriškumas buvo tik parodymui, liudija, be kitko, ir dabartinė pozicija jo tuometinės aplinkos, kurią tarpusavyje vadindavome „Vidackio dvaru“.

Taip po eilinio ginčo minėtomis temomis Lenkijos ambasada Vilniuje surinko 42 Lietuvos gyventojų parašus ir 1994 metų lapkričio 26 dieną išplatino jų pareiškimą apie tai, kad J. Vidackio veikla gerai pasitarnauja lenkų bendruomenės Lietuvoje interesams (?!) ir Lenkijos bei Lietuvos suartėjimui. Pamirštant faktą, kad didžioji to pareiškimo signatarų dalis galėtų būti atiduota liustracijos procesui, šiandien, kai Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra dirbtinai įtempti, jų balsų ginant demokratiją ir apsaugant kaimynes šalis nuo nutolimo nesigirdi, pilietinės pozicijos nesimato. Dar blogiau – jie yra stovykloje tų, kurie tą įtampą didina.

Panašiai elgiasi žurnalistai iš Lenkijos, kurie tais laikais priklausė artimiausiai ambasadoriaus aplinkai ir kurie praneša apie įvykius Lietuvoje. Pavyzdžiui, visai neseniai Maja Narbutt iš „Rzeczpospolitos“ vieną moksleivę iš Šalčininkų, savo rašinyje apie Lietuvos istoriografiją kritiškai įvertinusią Želigovskio Vilniaus užgrobimą, palygino su sovietų pionieriumi Pavliku Morozovu, nes ji, kaip ir minėtasis pionierius, išdavė „saviškius“. Anksčiau ta pati žurnalistė reportaže iš Prienų kaimo Švenčionių rajone šlovino Rinkimų Akcijos veikėją, buvusį kolūkio „Lenino priesakai“ pirmininką Antonijų Jundo – kaip aiškiai nepalaužiamą lenkų patriotą, kuris po Lietuvos, kurios jis yra pilietis, trispalve vėliava niekada nestos, bet tik po baltai raudona. Nors, tai jam nesutrukdė pasinaudoti užimama padėtimi ir šalies įstatymais bei supirkti iš buvusių pavergtų pavaldinių sklypus bei tapti kelių tūkstančių ha žemės savininku.

Panašiai negeranoriškai apie Lietuvą „Rzeczpospolita“ puslapiuose pastaruoju metu rašo ir jos sutuoktinis Jerzy Haszczyński. Pavyzdžių galima pateikti daug.

Ir gal nevertėtų grįžti prie tų nutolusių laikų, jei J. Vidackis iki šiol nesilaikytų klaidingos koncepcijos, jog turi teisę Lietuvai pasakinėti ir pamokyti, nors ir turėdamas vis prastesnį suvokimą apie dabartines Lietuvos realijas. Nes Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė, kas garantuoja, jog nenori ir negali imtis kokių nors nekonvencionalių veiksmų, ribojančių savo piliečių ar tautinių mažumų teises, jog elgsis pagal savo teisines normas, tarptautines praktikas ir nuostatas bei savo šalies piliečių valią. Todėl šiandien vertėtų susilaikyti nuo vienokių ar kitokių sugestijų lietuvių atžvilgiu, kurios yra triukšmingos Rinkimų Akcijos kampanijos vaisius, ir ramiai imtis gilesnės analizės. Nes per daugiau nei šešiolika šios organizacijos su jos dabartiniu lyderiu veikla, oficialiai vykdoma po partijos pavadinimu, labiau primena organizuotą nusikalstamą grupę, o ne partiją (kavinės sunaikinimas, žmonių užpuolimai, redakcijos užpuolimai, kitokią nuomonę turinčių žmonių persekiojimas, trukdymas veikti krašte kitoms, nepriklausomoms nuo Rinkimų Akcijos organizacijoms, informacinis teroras). Be abejonės, tai jau yra naujas reiškinys, neturintis nieko bendro su sukompromituota autonomijos idėja. Tai greičiau demokratinėmis pasivadinusių struktūrų panaudojimas ne pagal pavadinimą, siekiant to pagrindu okupuoti teritoriją, atimti iš Europos centre gyvenančių žmonių pagrindines teises ir laisves. Taip viskas atrodo iš Vilniaus, o iš tolimos Galicijos vaizdas gali būti mažiau įžiūrimas.

Geresnio įsižiūrėjimo reikia ir į patį turinį sampratos, kas yra Lietuvos lenkų tautinė mažuma, kuri nepagrįstai tapatinama su Rinkimų Akcija ir jos lyderiu. Nes minėtos triukšmingos gaujos pagrindą sudaro tie, kurių tik pirmoji ar antroji karta gyvena Lietuvoje, užėmusi vietą tų, kurie dėl masinės vadinamosios repatriacijos išvyko į Lenkiją arba, bėgdami nuo sovietų „rojaus“ – į kitas šalis. Kartu su šia grupe reiškiasi buvusių sovietinių kolūkių struktūrų atstovai bei individai iš socialinio dugno. O jiems faktiškai priklauso ne daugiau teisių, nei lenkams Vokietijoje.

Tipišku minėtos grupės atstovu yra dabartinis ilgametis Lietuvos Lenkų Sąjungos „prezidentas“, Maskvos politikos akademijos prie TSKP CK auklėtinis, ilgametis sovietinio leidinio „Czerwony Sztandar” partijos sekretorius, žmogus, nuskriaustas savo kilmės ir todėl, kaip susidaro įspūdis, norintis atkeršyti lenkų bendruomenei Lietuvoje pagal principą, kažkada pasakytą Mariano Krzaklewskio – O dabar mes, k…. m..! Galiausiai tai žmogus, labai mielai sutinkamas ir remiamas lenkų garsenybių, kurioms, kartu su draugija į save panašių, sega į atlapus ordinus už „lenkiškumo puoselėjimą“.

Nuo tada, kai 2000 metais Rinkimų Akcija nusikalstamai ir jėga perėmė Lietuvos Lenkų Sąjungos vardą ir turtą, be kurių būtų tik partijėlė kaip daugelis kitų, taip iki šiol atkakliai, naudodamasi Lenkijos žiniasklaida, stengiasi įteigti pasauliui nuomonę, kad atstovauja visai lenkų tautinei mažumai, nors iš esmės yra tik atvykėlių baltarusių, pastaruoju metu intensyviai polonizuotų, sovietinių struktūrų ir vietinio „liumpenproletariato“ darinys. Vietiniai, seniai čia gyvenantys Lietuvos lenkai skambiose minėtos triukšmingos gaujos veiklose dalyvauja nenoriai, tik priverstinai ir minimaliai. Tai įtikinamai liudija rinkimų rezultatai, rodantys, kad atskirose savivaldybėse už Rinkimų Akciją balsuoja žymiai mažiau nei pusė ten gyvenančių Lietuvos lenkų. Ir tik Vilniaus rajone vos daugiau nei pusė, nes 51 proc. Ir tokia situacija Akcijos naudai nesikeičia. Todėl neatsitiktinai Akcijos veikėjai vis dažniau ir garsiau kreipiasi į rusų ir baltarusių prosovietiškai nusiteikusį elektoratą, o Rinkimų Akcijos aplinka su finansine ir politine Lenkijos parama tampa akumuliacijos centru asmenims su antivalstybinėmis nuotaikomis ir prosovietiniais polinkiais. Galiausiai šiuo klausimu Akcijos lyderio pozicija yra vienareikšmiška – prieš keliolika dienų jis viešai televizijoje pareiškė, kad prie sovietų jam buvę geriau, o iškart po išrinkimo į Europarlamentą dirbti savo patarėju priėmė buvusį KGB majorą pensijoje.

Tačiau nepaisant to, kad būtent dirbant ambasadoriumi Janui Vidackiui buvo imtasi praktikos valdyti ne savo valstybės piliečius, tai dar nebuvo blogiausi laikai. Nes Varšuvos „Wspólnota“ bei kitų įstaigų čiuptuvai nebuvo spėję pakankamai giliai įsiskverbti į Lietuvos lenkų aplinką. Todėl kūrėsi vis naujos visuomeninės organizacijos, atsirado įvairių iniciatyvų, vyko diskusijos ir ginčai, teikdami viltį, kad lenkų bendruomenė natūraliu būdu suformuluos savo vertybes ir tikslus bei apibrėš savo ateitį tuometinėje Lietuvos realybėje.

Deja, tokia beveik idilė truko tik iki 1999 metų, kai Varšuvos „Wspólnota“, siekdama nuslėpti daugiamilijoninius finansinius iššvaistymus statant Vilniaus lenkų namus, tikrąja to žodžio prasme nusamdė „akcijinių“ grupę, kad ji atakuotų tuos, kurie tuos namus statė ir siekė sutvarkyti lėšų apskaitą. Dėkingumo ženklan Akcijos lyderis imamas kelti į padebesius, o kai 2001 metais jis Lenkijos prezidentūros rūmuose sukelia skandalą ir atsisako priimti ordiną „Už Lenkijos ir Lietuvos santykių vystymą“, matyt, manydamas, kad apdovanojimas turi būti aukštesnio laipsnio, Aleksandras Kvasnievskis veikiai pats asmeniškai atveža ordiną į Vilnių ir įteikia V.Tomaševskiui, kuris galiausiai jį maloningai priima. Daugelis tuomet galvojo, kad tai geriausias Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpis, nesuprasdami, kad nusikaltimas gali pagimdyti tik nusikaltimą, ir su šia žyme pradėta veikla kitaip vystytis negali.

Būtent siekimas nuslėpti tuos nelaimingus 10 milijonų zlotų ir iki galo nebaigtas „Nasza Gazeta“ redakcijos užpuolimo tyrimas, mūsų nuomone, lėmė, kad nutrūko natūralus aplinkos vystymosi procesas, o kuriant Lietuvos ir Lenkijos santykius ėmė dalyvauti nusikalstamas elementas.

Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas iš esmės pakartojo mūsų baimes ir abejones teigdamas, kad, jo nuomone, dabartinė įtampų ir antivalstybinių elgesių situacija buvo iš anksto užprogramuota tada, kai dalį Lietuvos piliečių ėmė valdyti ir finansuoti bei remti kita valstybė.

Neginčijamas įrodymas, kad vadinamoji polonijinė Lenkijos politika patyrė visišką fiasko yra tai, jog dabartinę lenkų antikultūros, įskaitant ir politinę, paramą ir propagavimą prisimins ne viena karta ir ne tik Lietuvoje. Žinoma, tai negatyviai atsilieps Lietuvos lenkų likimams.

Būtent todėl dabartinėje situacijoje ir minėtomis sąlygomis nesavo tautos klaidų ar fobijų ieškojimas, teigimai, ką lietuviai turi daryti, o ko ne, prie nieko neveda. Todėl ragintumėm Janą Vidackį, kaip teisininką ir diplomatą, o taip pat visus, kurie Lietuvai linki gero, kad pradėtų analizuoti situaciją savo šalyje ir pasinaudotų teise reikalauti iš valdžios pakeisti politiką į normalią, paremtą teise bei palankumu kaimyninėms valstybėms ir tautoms.

Pavyzdžiui, nereikia net būti teisininku, pakanka tik pažiūrėti į lenkų kalbos žodyną, kad suprastum, jog prievartinis teikimas Lietuvos lenkams vadinamosios Lenko kortos apie tariamą priklausymą lenkų tautai yra gryniausia provokacija (taip pat skaitykite: Michał Romer. Dwie teorie o Polakach litewskich. Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż), o Lenkijos Senato dosnus biudžeto lėšų dalinimas prieštarauja Lenkijos Konstitucijai. Tuo labiau, kad šių galingų finansinių srautų pagalba siekiama Lietuvos lenkų dezintegracijos savo Tėvynėje, o apimtis vienpusiškos negatyvios informacijos, skleidžiamos lenkų gyventojams Lietuvoje per postkomunistinius leidinius, radiją „Znad Wilii“ bei „TV Polonia“ atstovybę už Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigus, pripažįstamus Senato, turi visus informacinio teroro bruožus.

Tai tik kelios iš daugelio šiurkščiai akis rėžiančių temų, dėl kurių Lenkijos politikams ir veikėjams yra plati dirva pasirodyti, ypač šiandien, kai Lenkija pirmininkauja Europos Sąjungoje ir turi būti teisės laikymosi ir ES šalių draugiško bendradarbiavimo pavyzdžiu.

* * *

Prieš kelias dienas portalas Delfi.lt publikavo išverstą į lietuvių kalbą Tadeušo Bujnickio pasisakymą to paties „Przegląd“ puslapiuose, susijusį su Jano Vidackio publikacija „Iš Galicijos. Lietuviški premjero Tusko spąstai“. Ir nors T. Bujnickis jau įžangoje visiškai sutinka su J.Vidackio tezėmis, vis dėlto, mūsų nuomone, turi labiau perspektyvų supratimą, kokiu būdu pakeisti situaciją į gerąją pusę. Deja, susidarė įspūdis, jog apie kai kurias temas, paliestas T.Bujnickio, dera kalbėti jau būtuoju laiku.

Pavyzdžiui, polonistikos būklei Vilniaus universitete ir Pedagoginiame universitete negalėjo neturėti įtakos jaunimo orientavimasis studijuoti Lenkijoje ir atsiradimas Lietuvoje Balstogės universiteto filialo, kuris pritraukia jaunimą ne žinių lygiu, o mažu mokesčiu už mokslą, kompensuojamu iš lenkų mokesčių mokėtojo kišenės. Tačiau ir patys polonistai nesuprato savo misijos, kuri galėtų pasireikšti tarnavimu Lietuvos kultūrai tiriamuoju darbu ir lenkakalbių Lietuvos rašytojų kūrybos propagavimu. O jie apsiribojo tarpininkų vaidmeniu skirstydami mokyklinėms programoms Lenkijos rašytojus, dažniausiai – Lenkijos liaudies respublikos laikų, nenorėdami net girdėti apie gimtinės kūrėjus, o juo labiau – apie garsius vilniečius emigracijoje.

Kai praėjusiais metais vyko diskusijos dėl naujų mokyklinių programų, naudojamų nuo dabartinių mokslo metų, pateikėme Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijai pasiūlymą įtraukti į gimtosios kalbos ir literatūros programas kūrinius tokių autorių kaip Vl. Syrokomlės, Juzefo Mackievičiaus, Michalo K. Pavlikovskio, K.Vendziagolskio ir daugelio kitų, kurių kūryba, pasirodžiusi laikotarpiu nuo Adomo Mickevičiaus iki Česlavo Milošo, nebuvo įtraukta, nepaisant jos fenomenalumo ir svarbos, kuri be abejonės prisidėtų ugdant tarp jaunų Lietuvos lenkų pilietiškumo nuostatas, ryšius su savo Tėvyne ir gyvenama šalimi. Juo labiau, kad kalbama apie gimtąją literatūrą, tai yra – susietą su gimtąja šalimi. Atsakymu į mūsų pasiūlymą buvo kolektyvinis polonistų iš abiejų universitetų (?!) laiškas ministerijai, niekinantis mūsų, kaip neišmanėlių nepolonistų, siūlymą, priskiriantis Juzefą Mackievičių, Vl. Syrokomlę ir likusius prie antrarūšių ir trečiarūšių rašeivų, netinkančių būti tais, kurių literatūrinė kūryba galėtų būti įtraukta į programas mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba.

Deja, neturime žinių, ar kas nors panašaus galėtų atsitikti kitoje valstybėje ar kitame kontinente, kad grupė inteligentų prieštarautų tam, jog būtų propaguojami garsių, gimtųjų, tos pačios tautinės grupės atstovų kūryba. Mūsų manymu, tai buvo nepaprastai iškalbingas faktas.

***

Prieš kelias dienas savo gimtojoje gyvenvietėje stebėjau, kaip vėlų vakarą visai dar maži vaikai, su ponia direktore priešakyje, grįžta iš eilinės išvykos į Vilnių, kur „protestavo prieš bjaurius lietuvius“, kurie galiausiai nori gerai išmokyti oficialios mūsų šalies kalbos. Žiūrint į juos ir klausant jų kalbos man nebuvo gaila nei per pastaruosius dvidešimt metų praleistų istorinių galimybių ir šansų kultūros srityje, nei per Akcijos teismų metus sunaikintų paminklų, nei sulaukėjusio krašto ir žmonių – o tik iki ašarų gaila tų vaikučių, kuriems nuo mažens skiepijamas nepalankumas savo Tėvynei ir bendrapiliečiams. Ir kad štai su ta nepaprastai sunkia kupra jiems teks eiti per savo gyvenimą. Ir kad taip vyksta tik tam, kad organizuota asmenų grupė vis dar galėtų būti prie valdžios ir tyčiotis iš bejėgių žmonių ten, kur yra ir mano gimtinė.

Tokioje situacijoje natūraliai lūpos veriasi retoriniam klausimui – kam išvis yra polonistikos studijos ir mokyklos, jei jos neišugdo Žmogaus ir Piliečio, o tik taip vadinamą Lenką, kurio tautiškumą dabar apibrėžia ne kultūros lygis, žinios ar tradicijos, o tik priklausymas tam tikrai partijai ar organizuotai grupei, remiamai oficialiosios Lenkijos.

Ir tai, mūsų nuomone, yra esminis klausimas, į kurį Laikas duos atsakymus.

Iš lenkų kalbos vertė Robertas Čuta