Penktadienis, 11 liepos, 2025
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Nuomonių ratas Lietuvos repolonizacijai – ne!

R.Maceikianecas. Savaitraščio „Przegląd“ redakcijai. Tai ne pokyčiai, tai tęsinys

Ryšardas Maceikianecas, www.pogon.lt
2011-10-14 07:59:13
3
R.Maceikianecas. Savaitraščio „Przegląd“ redakcijai. Tai ne pokyčiai, tai tęsinys
Ryšardas Maceikianecas
Ryšardas Maceikianecas

Jano Vidackio tezių išeities tašku yra teiginys, kad paskutinysis, be Lietuvos valdžios kvietimo, Donaldo Tusko vizitas mūsų šalyje ir jo nediplomatiškas pasisakymas per mišias Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje deda kryžių ant ligšiolinės teisingos Lenkijos politikos Lietuvos valstybės ir Lietuvos lenkų atžvilgiu. Ir kad J.Vidackis buvo vienas iš minėto Lenkijos premjero vizito Vilniuje koncepcijos architektų.

Laikas kaip tik tinkamas diskutuoti šiomis temomis. Nes manome, kad tai, kaip elgiasi Lietuvos ir Lietuvos lenkų atžvilgiu dabartinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių priešrinkiminės propagandos tikslams, yra tik rafinuotas tęsinys to, kas praktiškai vyko nuo pirmojo Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Jano Vidackio laikų. Kadangi, be mūsų klydimų, nežinojimo, pasidavimo spaudos psichozei leidinyje „Czerwony Sztandar“, kuriam vadovavo sovietinių tarnybų bendradarbiai, viena iš svarbiausių mūsų prastų santykių su tuometine mūsų krašto valdžia priežasčių buvo tai, kad ji toleravo Lenkijos ambasadoriaus elgesį, kuris absoliučiai netiko svetimos šalies atstovo postui.

Grįžtant mintimis į tuos laikus, nėra ko stebėtis, kad Lietuvai, atkuriančiai nepriklausomybę, buvo svarbus kiekvienas geranoriškas žodis ir gestas, todėl ji ir turėjo toleruoti pasisakymus ir veiksmus Lenkijos ambasadoriaus, kuris tartum remia jos siekius, bet tuo pat metu viešai negaili pastabų ir kritikos Lietuvos gyventojams, įskaitant ir Seimo narius, kuris sukviečia Lietuvos žmones ir duoda jiems nurodymus, tartum būtų gubernatorius dominijoje, o ne ambasadorius nepriklausomoje šalyje. Ir šitaip jau liko iki mūsų dienų, išskyrus trumpą Eufemijos Teichman darbo laikotarpį. Galiausiai, atsipalaidavimo akimirkomis „Kurier Wilenski“ („Czerwony Sztandar“) redakcijoje ambasadorius neslėpdavo, kad tas jo viešas geranoriškumas Lietuvai nekyla iš širdies, o tikroji ambasadoriaus pozicija iš tiesų buvo ir Lietuvos, kaip silpnesnės kaimynės, ir jos nepriklausomybės menkinimas.

Kad toks geranoriškumas buvo tik parodymui, liudija, be kitko, ir dabartinė pozicija jo tuometinės aplinkos, kurią tarpusavyje vadindavome „Vidackio dvaru“.

Taip po eilinio ginčo minėtomis temomis Lenkijos ambasada Vilniuje surinko 42 Lietuvos gyventojų parašus ir 1994 metų lapkričio 26 dieną išplatino jų pareiškimą apie tai, kad J. Vidackio veikla gerai pasitarnauja lenkų bendruomenės Lietuvoje interesams (?!) ir Lenkijos bei Lietuvos suartėjimui. Pamirštant faktą, kad didžioji to pareiškimo signatarų dalis galėtų būti atiduota liustracijos procesui, šiandien, kai Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra dirbtinai įtempti, jų balsų ginant demokratiją ir apsaugant kaimynes šalis nuo nutolimo nesigirdi, pilietinės pozicijos nesimato. Dar blogiau – jie yra stovykloje tų, kurie tą įtampą didina.

Panašiai elgiasi žurnalistai iš Lenkijos, kurie tais laikais priklausė artimiausiai ambasadoriaus aplinkai ir kurie praneša apie įvykius Lietuvoje. Pavyzdžiui, visai neseniai Maja Narbutt iš „Rzeczpospolitos“ vieną moksleivę iš Šalčininkų, savo rašinyje apie Lietuvos istoriografiją kritiškai įvertinusią Želigovskio Vilniaus užgrobimą, palygino su sovietų pionieriumi Pavliku Morozovu, nes ji, kaip ir minėtasis pionierius, išdavė „saviškius“. Anksčiau ta pati žurnalistė reportaže iš Prienų kaimo Švenčionių rajone šlovino Rinkimų Akcijos veikėją, buvusį kolūkio „Lenino priesakai“ pirmininką Antonijų Jundo – kaip aiškiai nepalaužiamą lenkų patriotą, kuris po Lietuvos, kurios jis yra pilietis, trispalve vėliava niekada nestos, bet tik po baltai raudona. Nors, tai jam nesutrukdė pasinaudoti užimama padėtimi ir šalies įstatymais bei supirkti iš buvusių pavergtų pavaldinių sklypus bei tapti kelių tūkstančių ha žemės savininku.

Panašiai negeranoriškai apie Lietuvą „Rzeczpospolita“ puslapiuose pastaruoju metu rašo ir jos sutuoktinis Jerzy Haszczyński. Pavyzdžių galima pateikti daug.

Ir gal nevertėtų grįžti prie tų nutolusių laikų, jei J. Vidackis iki šiol nesilaikytų klaidingos koncepcijos, jog turi teisę Lietuvai pasakinėti ir pamokyti, nors ir turėdamas vis prastesnį suvokimą apie dabartines Lietuvos realijas. Nes Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė, kas garantuoja, jog nenori ir negali imtis kokių nors nekonvencionalių veiksmų, ribojančių savo piliečių ar tautinių mažumų teises, jog elgsis pagal savo teisines normas, tarptautines praktikas ir nuostatas bei savo šalies piliečių valią. Todėl šiandien vertėtų susilaikyti nuo vienokių ar kitokių sugestijų lietuvių atžvilgiu, kurios yra triukšmingos Rinkimų Akcijos kampanijos vaisius, ir ramiai imtis gilesnės analizės. Nes per daugiau nei šešiolika šios organizacijos su jos dabartiniu lyderiu veikla, oficialiai vykdoma po partijos pavadinimu, labiau primena organizuotą nusikalstamą grupę, o ne partiją (kavinės sunaikinimas, žmonių užpuolimai, redakcijos užpuolimai, kitokią nuomonę turinčių žmonių persekiojimas, trukdymas veikti krašte kitoms, nepriklausomoms nuo Rinkimų Akcijos organizacijoms, informacinis teroras). Be abejonės, tai jau yra naujas reiškinys, neturintis nieko bendro su sukompromituota autonomijos idėja. Tai greičiau demokratinėmis pasivadinusių struktūrų panaudojimas ne pagal pavadinimą, siekiant to pagrindu okupuoti teritoriją, atimti iš Europos centre gyvenančių žmonių pagrindines teises ir laisves. Taip viskas atrodo iš Vilniaus, o iš tolimos Galicijos vaizdas gali būti mažiau įžiūrimas.

Geresnio įsižiūrėjimo reikia ir į patį turinį sampratos, kas yra Lietuvos lenkų tautinė mažuma, kuri nepagrįstai tapatinama su Rinkimų Akcija ir jos lyderiu. Nes minėtos triukšmingos gaujos pagrindą sudaro tie, kurių tik pirmoji ar antroji karta gyvena Lietuvoje, užėmusi vietą tų, kurie dėl masinės vadinamosios repatriacijos išvyko į Lenkiją arba, bėgdami nuo sovietų „rojaus“ – į kitas šalis. Kartu su šia grupe reiškiasi buvusių sovietinių kolūkių struktūrų atstovai bei individai iš socialinio dugno. O jiems faktiškai priklauso ne daugiau teisių, nei lenkams Vokietijoje.

Tipišku minėtos grupės atstovu yra dabartinis ilgametis Lietuvos Lenkų Sąjungos „prezidentas“, Maskvos politikos akademijos prie TSKP CK auklėtinis, ilgametis sovietinio leidinio „Czerwony Sztandar” partijos sekretorius, žmogus, nuskriaustas savo kilmės ir todėl, kaip susidaro įspūdis, norintis atkeršyti lenkų bendruomenei Lietuvoje pagal principą, kažkada pasakytą Mariano Krzaklewskio – O dabar mes, k…. m..! Galiausiai tai žmogus, labai mielai sutinkamas ir remiamas lenkų garsenybių, kurioms, kartu su draugija į save panašių, sega į atlapus ordinus už „lenkiškumo puoselėjimą“.

Nuo tada, kai 2000 metais Rinkimų Akcija nusikalstamai ir jėga perėmė Lietuvos Lenkų Sąjungos vardą ir turtą, be kurių būtų tik partijėlė kaip daugelis kitų, taip iki šiol atkakliai, naudodamasi Lenkijos žiniasklaida, stengiasi įteigti pasauliui nuomonę, kad atstovauja visai lenkų tautinei mažumai, nors iš esmės yra tik atvykėlių baltarusių, pastaruoju metu intensyviai polonizuotų, sovietinių struktūrų ir vietinio „liumpenproletariato“ darinys. Vietiniai, seniai čia gyvenantys Lietuvos lenkai skambiose minėtos triukšmingos gaujos veiklose dalyvauja nenoriai, tik priverstinai ir minimaliai. Tai įtikinamai liudija rinkimų rezultatai, rodantys, kad atskirose savivaldybėse už Rinkimų Akciją balsuoja žymiai mažiau nei pusė ten gyvenančių Lietuvos lenkų. Ir tik Vilniaus rajone vos daugiau nei pusė, nes 51 proc. Ir tokia situacija Akcijos naudai nesikeičia. Todėl neatsitiktinai Akcijos veikėjai vis dažniau ir garsiau kreipiasi į rusų ir baltarusių prosovietiškai nusiteikusį elektoratą, o Rinkimų Akcijos aplinka su finansine ir politine Lenkijos parama tampa akumuliacijos centru asmenims su antivalstybinėmis nuotaikomis ir prosovietiniais polinkiais. Galiausiai šiuo klausimu Akcijos lyderio pozicija yra vienareikšmiška – prieš keliolika dienų jis viešai televizijoje pareiškė, kad prie sovietų jam buvę geriau, o iškart po išrinkimo į Europarlamentą dirbti savo patarėju priėmė buvusį KGB majorą pensijoje.

Tačiau nepaisant to, kad būtent dirbant ambasadoriumi Janui Vidackiui buvo imtasi praktikos valdyti ne savo valstybės piliečius, tai dar nebuvo blogiausi laikai. Nes Varšuvos „Wspólnota“ bei kitų įstaigų čiuptuvai nebuvo spėję pakankamai giliai įsiskverbti į Lietuvos lenkų aplinką. Todėl kūrėsi vis naujos visuomeninės organizacijos, atsirado įvairių iniciatyvų, vyko diskusijos ir ginčai, teikdami viltį, kad lenkų bendruomenė natūraliu būdu suformuluos savo vertybes ir tikslus bei apibrėš savo ateitį tuometinėje Lietuvos realybėje.

Deja, tokia beveik idilė truko tik iki 1999 metų, kai Varšuvos „Wspólnota“, siekdama nuslėpti daugiamilijoninius finansinius iššvaistymus statant Vilniaus lenkų namus, tikrąja to žodžio prasme nusamdė „akcijinių“ grupę, kad ji atakuotų tuos, kurie tuos namus statė ir siekė sutvarkyti lėšų apskaitą. Dėkingumo ženklan Akcijos lyderis imamas kelti į padebesius, o kai 2001 metais jis Lenkijos prezidentūros rūmuose sukelia skandalą ir atsisako priimti ordiną „Už Lenkijos ir Lietuvos santykių vystymą“, matyt, manydamas, kad apdovanojimas turi būti aukštesnio laipsnio, Aleksandras Kvasnievskis veikiai pats asmeniškai atveža ordiną į Vilnių ir įteikia V.Tomaševskiui, kuris galiausiai jį maloningai priima. Daugelis tuomet galvojo, kad tai geriausias Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpis, nesuprasdami, kad nusikaltimas gali pagimdyti tik nusikaltimą, ir su šia žyme pradėta veikla kitaip vystytis negali.

Būtent siekimas nuslėpti tuos nelaimingus 10 milijonų zlotų ir iki galo nebaigtas „Nasza Gazeta“ redakcijos užpuolimo tyrimas, mūsų nuomone, lėmė, kad nutrūko natūralus aplinkos vystymosi procesas, o kuriant Lietuvos ir Lenkijos santykius ėmė dalyvauti nusikalstamas elementas.

Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas iš esmės pakartojo mūsų baimes ir abejones teigdamas, kad, jo nuomone, dabartinė įtampų ir antivalstybinių elgesių situacija buvo iš anksto užprogramuota tada, kai dalį Lietuvos piliečių ėmė valdyti ir finansuoti bei remti kita valstybė.

Neginčijamas įrodymas, kad vadinamoji polonijinė Lenkijos politika patyrė visišką fiasko yra tai, jog dabartinę lenkų antikultūros, įskaitant ir politinę, paramą ir propagavimą prisimins ne viena karta ir ne tik Lietuvoje. Žinoma, tai negatyviai atsilieps Lietuvos lenkų likimams.

Būtent todėl dabartinėje situacijoje ir minėtomis sąlygomis nesavo tautos klaidų ar fobijų ieškojimas, teigimai, ką lietuviai turi daryti, o ko ne, prie nieko neveda. Todėl ragintumėm Janą Vidackį, kaip teisininką ir diplomatą, o taip pat visus, kurie Lietuvai linki gero, kad pradėtų analizuoti situaciją savo šalyje ir pasinaudotų teise reikalauti iš valdžios pakeisti politiką į normalią, paremtą teise bei palankumu kaimyninėms valstybėms ir tautoms.

Pavyzdžiui, nereikia net būti teisininku, pakanka tik pažiūrėti į lenkų kalbos žodyną, kad suprastum, jog prievartinis teikimas Lietuvos lenkams vadinamosios Lenko kortos apie tariamą priklausymą lenkų tautai yra gryniausia provokacija (taip pat skaitykite: Michał Romer. Dwie teorie o Polakach litewskich. Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż), o Lenkijos Senato dosnus biudžeto lėšų dalinimas prieštarauja Lenkijos Konstitucijai. Tuo labiau, kad šių galingų finansinių srautų pagalba siekiama Lietuvos lenkų dezintegracijos savo Tėvynėje, o apimtis vienpusiškos negatyvios informacijos, skleidžiamos lenkų gyventojams Lietuvoje per postkomunistinius leidinius, radiją „Znad Wilii“ bei „TV Polonia“ atstovybę už Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigus, pripažįstamus Senato, turi visus informacinio teroro bruožus.

Tai tik kelios iš daugelio šiurkščiai akis rėžiančių temų, dėl kurių Lenkijos politikams ir veikėjams yra plati dirva pasirodyti, ypač šiandien, kai Lenkija pirmininkauja Europos Sąjungoje ir turi būti teisės laikymosi ir ES šalių draugiško bendradarbiavimo pavyzdžiu.

* * *

Prieš kelias dienas portalas Delfi.lt publikavo išverstą į lietuvių kalbą Tadeušo Bujnickio pasisakymą to paties „Przegląd“ puslapiuose, susijusį su Jano Vidackio publikacija „Iš Galicijos. Lietuviški premjero Tusko spąstai“. Ir nors T. Bujnickis jau įžangoje visiškai sutinka su J.Vidackio tezėmis, vis dėlto, mūsų nuomone, turi labiau perspektyvų supratimą, kokiu būdu pakeisti situaciją į gerąją pusę. Deja, susidarė įspūdis, jog apie kai kurias temas, paliestas T.Bujnickio, dera kalbėti jau būtuoju laiku.

Pavyzdžiui, polonistikos būklei Vilniaus universitete ir Pedagoginiame universitete negalėjo neturėti įtakos jaunimo orientavimasis studijuoti Lenkijoje ir atsiradimas Lietuvoje Balstogės universiteto filialo, kuris pritraukia jaunimą ne žinių lygiu, o mažu mokesčiu už mokslą, kompensuojamu iš lenkų mokesčių mokėtojo kišenės. Tačiau ir patys polonistai nesuprato savo misijos, kuri galėtų pasireikšti tarnavimu Lietuvos kultūrai tiriamuoju darbu ir lenkakalbių Lietuvos rašytojų kūrybos propagavimu. O jie apsiribojo tarpininkų vaidmeniu skirstydami mokyklinėms programoms Lenkijos rašytojus, dažniausiai – Lenkijos liaudies respublikos laikų, nenorėdami net girdėti apie gimtinės kūrėjus, o juo labiau – apie garsius vilniečius emigracijoje.

Kai praėjusiais metais vyko diskusijos dėl naujų mokyklinių programų, naudojamų nuo dabartinių mokslo metų, pateikėme Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijai pasiūlymą įtraukti į gimtosios kalbos ir literatūros programas kūrinius tokių autorių kaip Vl. Syrokomlės, Juzefo Mackievičiaus, Michalo K. Pavlikovskio, K.Vendziagolskio ir daugelio kitų, kurių kūryba, pasirodžiusi laikotarpiu nuo Adomo Mickevičiaus iki Česlavo Milošo, nebuvo įtraukta, nepaisant jos fenomenalumo ir svarbos, kuri be abejonės prisidėtų ugdant tarp jaunų Lietuvos lenkų pilietiškumo nuostatas, ryšius su savo Tėvyne ir gyvenama šalimi. Juo labiau, kad kalbama apie gimtąją literatūrą, tai yra – susietą su gimtąja šalimi. Atsakymu į mūsų pasiūlymą buvo kolektyvinis polonistų iš abiejų universitetų (?!) laiškas ministerijai, niekinantis mūsų, kaip neišmanėlių nepolonistų, siūlymą, priskiriantis Juzefą Mackievičių, Vl. Syrokomlę ir likusius prie antrarūšių ir trečiarūšių rašeivų, netinkančių būti tais, kurių literatūrinė kūryba galėtų būti įtraukta į programas mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba.

Deja, neturime žinių, ar kas nors panašaus galėtų atsitikti kitoje valstybėje ar kitame kontinente, kad grupė inteligentų prieštarautų tam, jog būtų propaguojami garsių, gimtųjų, tos pačios tautinės grupės atstovų kūryba. Mūsų manymu, tai buvo nepaprastai iškalbingas faktas.

***

Prieš kelias dienas savo gimtojoje gyvenvietėje stebėjau, kaip vėlų vakarą visai dar maži vaikai, su ponia direktore priešakyje, grįžta iš eilinės išvykos į Vilnių, kur „protestavo prieš bjaurius lietuvius“, kurie galiausiai nori gerai išmokyti oficialios mūsų šalies kalbos. Žiūrint į juos ir klausant jų kalbos man nebuvo gaila nei per pastaruosius dvidešimt metų praleistų istorinių galimybių ir šansų kultūros srityje, nei per Akcijos teismų metus sunaikintų paminklų, nei sulaukėjusio krašto ir žmonių – o tik iki ašarų gaila tų vaikučių, kuriems nuo mažens skiepijamas nepalankumas savo Tėvynei ir bendrapiliečiams. Ir kad štai su ta nepaprastai sunkia kupra jiems teks eiti per savo gyvenimą. Ir kad taip vyksta tik tam, kad organizuota asmenų grupė vis dar galėtų būti prie valdžios ir tyčiotis iš bejėgių žmonių ten, kur yra ir mano gimtinė.

Tokioje situacijoje natūraliai lūpos veriasi retoriniam klausimui – kam išvis yra polonistikos studijos ir mokyklos, jei jos neišugdo Žmogaus ir Piliečio, o tik taip vadinamą Lenką, kurio tautiškumą dabar apibrėžia ne kultūros lygis, žinios ar tradicijos, o tik priklausymas tam tikrai partijai ar organizuotai grupei, remiamai oficialiosios Lenkijos.

Ir tai, mūsų nuomone, yra esminis klausimas, į kurį Laikas duos atsakymus.

Iš lenkų kalbos vertė Robertas Čuta

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. R. Maceikianecas: Lietuva tikrai niekuo nenusikalto Vilniaus krašto lenkams ir Lenkijai
  2. J.Panka. Tūkstantis „auksinių“ už vaiką! Kas daugiau?
  3. Č. Iškauskas. Ar bus Lietuvoje lenkų autonomija?
  4. L. Kojala. Ne Lietuvos lenkų bei lietuvių, bet LLRA ir Lietuvos konfliktas
  5. V.Landsbergis: Jei lenkai nori lenkiškų pavardžių pasuose, gal jie nori būt traktuojami kaip svetimi
  6. G. Songaila: Ar Lenkijos politika jau Kremliaus rankose?
  7. A.Akstinavičius. Dėl tautinių mažumų politikos ir Lietuvos-Lenkijos santykių
  8. G.Paviržis. Ko siekė konferencija?
  9. R. Gudaitis. Apie uniją, ašaras ir darželinukų demonstracijas
  10. K.Garšva. 90-oji Vilniaus diena
  11. A. Butkus. Apie lenkiškas pasakas
  12. Z. Zinkevičius. Apie pavardžių rašymą lenkiškomis raidėmis
  13. A. Butkus. Nesolidari baltiškoji Lietuva (II)
  14. V.Tomaševskis į politinę kovą kviečia ir vaikus (video)
  15. Ž.Miškinytė. Lenkų rinkimų akcijos mitingas: rinkiminiai šūkiai ir tikrovė

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 3

  1. Getautas says:
    14 metų ago

    Tą patį Antonijų Jundo vakar rodė per LTV NMA reklamoje apie tai, kaip Lietuvos ūkininkai sėkmingai įsisavina ES lėšas. Antonijus Jundo gyrėsi, kad jau įsisavino ne vieną milijoną ES lėšų.

    Atsakyti
  2. vygandas says:
    14 metų ago

    Kas is to jeigu prirasysime tonu tonas rasliavu apie lietuvos lenku lyderius ir lenkus kurie kenkia lietuvai,kirsindami lietuvius su lenkais jeigu lietuvos vyriausybe trypcioja vietoje niekaip nepazabodama tu lenku lyderiuku kurie tame kraste reiskiasi kaip tikri seimininkai.Lietuva faktiskai savo rankomis atstumia rytu Lietuva nuo saves,nes nieko nedaro kad pazabotu keliu lyderiuku savivale tame kraste. Kur girdeta kad valstybe leidzia ystatymus ir didzioji valstybes dauguma juos vykdo,o mazuma nusispjauna ir dauguma nieko negali padaryti,nes valkstybe yra bedante. Isleido nauja svietimo istatyma,o lenku mokyklose kaip vyko visos pamokos lenku kalba taip ir vyksta.

    Atsakyti
  3. Remigijus says:
    14 metų ago

    Pagarba, Ryšardai!

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos

Michaelas Martinas ir Gitanas Nausėda
Lietuvoje

Prezidentas susitiko su Airijos Ministru Pirmininku

2025 07 11
Istorinio Lietuvos partizanų pasiuntinių į Vakarus susitikimo vieta – restoranas „Berns“, Berzelii park, Stokholmas
Kultūra

Ar žinote, kur Švedijoje slypi Lietuvos istorijos pėdsakai?

2025 07 11
Abiturientai
Lietuvoje

Abiturientams, norintiems pradėti karjerą iškart po studijų, siūloma rinktis kolegijas

2025 07 11
Žvejyba
Lietuvoje

Svarbūs pokyčiai žvejybos sektoriuje: atnaujintas Žuvininkystės įstatymas

2025 07 11
Lietus
Gamta ir žmogus

Lietūs tikrina kelininkų budrumą

2025 07 10
Kultūros ministerija
Lietuvoje

Ministerija parengė tvarką dėl Sovietų karių palaikų perkėlimo

2025 07 10
Valstybės kontrolė
Lietuvoje

Valstybės kontrolė: pilietinio pasipriešinimo mokymai turi būti prieinamesni

2025 07 10
Andrius Vyšniauskas
Lietuvoje

Buvęs Seimo narys A. Vyšniauskas pripažintas kaltu dėl korupcinių nusikaltimų

2025 07 10

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • P.Skutas apie Druskininkuose atidengta skulptūra J. Marcinkevičiui – nuolat žmonių apsuptyje
  • Jonas apie Įsibėgėja darbai kelyje Vilnius–Utena
  • Jonas apie Nacionalinis susivienijimas: Čekiukų skandalas – Prezidento principingumo testas
  • Rimgaudas apie Archeologiniai radiniai pildo Zapyškio istorijos dėlionę

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Prezidentas susitiko su Airijos Ministru Pirmininku
  • LNM Istorijų namuose – šeimų savaitgalis: nuo karūnų gaminimo užsiėmimų iki dvaro šokių
  • Ar žinote, kur Švedijoje slypi Lietuvos istorijos pėdsakai?
  • Abiturientams, norintiems pradėti karjerą iškart po studijų, siūloma rinktis kolegijas

Kiti Straipsniai

Pasienis

Važiuojant į Lenkiją patikrinimai vyks 13-oje vietų

2025 07 04
Kultūros kongresui – 100

Lietuvos kultūros kongresui – 100: nuo Čiurlionio link ateities kultūros politikos

2025 06 27
Mokytojų apklausa: ruošiantis brandos egzaminams gelbsti skaitmeninės mokymosi priemonės | Asociatyvi nuotr.

Naujovės švietime: ko reikia, kad kiekvienas mokinys pasiektų sėkmę?

2025 06 18
Programos bendraįkūrėjos Eglė Pranckūnienė ir Marina Vildžiūnienė | renkuosimokyti.lt nuotr.

Dvi kartos, viena misija: „Renkuosi mokyti!“ renginyje – padėkos ir nauja pradžia

2025 06 18
Mokytojas | Pixabay nuotr.

Renkami geriausi šalies mokytojai – „Ateities kūrėjai 2025“

2025 06 17
Vytautas ir Jogaila kalbasi lietuviškai

A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…

2025 06 07
Prezidentas skaito 2025 m. metinį pranešimą

Lietuva – tvirtovė, kuri žvelgia į ateitį: Prezidentas Gitanas Nausėda metiniame pranešime ragina stiprinti gynybą, puoselėti istorinę atmintį ir atskleidžia valdžios spragas

2025 06 05
Andžejus Duda ir Gintautas Paluckas

G. Paluckas: Lietuvos ir Lenkijos partnerystė išliks tvirta

2025 06 03
1863–1864 metų sukilimo herbas

D. Kuolys. Lietuvių laisvės kovos: 1863–1864 metų sukilimo patirtys (I)

2025 05 31
Darbą pradeda naujoji Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija | D. Rimeikos nuotr.

Darbą pradeda naujoji Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija

2025 05 30

Skaitytojų nuomonės:

  • P.Skutas apie Druskininkuose atidengta skulptūra J. Marcinkevičiui – nuolat žmonių apsuptyje
  • Jonas apie Įsibėgėja darbai kelyje Vilnius–Utena
  • Jonas apie Nacionalinis susivienijimas: Čekiukų skandalas – Prezidento principingumo testas
  • Rimgaudas apie Archeologiniai radiniai pildo Zapyškio istorijos dėlionę
  • Jonas apie Teismui perduota byla dėl A. Ramanauskui–Vanagui atminti skirto paminklo išniekinimo
 
 
 
 
 
Kitas straipsnis
Mokykla | smm.lt nuotr.

Lenkų mokyklose Lietuvoje ir toliau mokoma tik lenkiškai

Sekite mus Feisbuke

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt su Jūsų parama – už lietuvišką Lietuvą!

 fs22 mods | ket testai | Farming Simulator 25 mods | Inbank vartojimo paskolos | FS25 | fs25 mods | DARBO SKELBIMAI

 

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai