J.Karosas. Lietuva ir Lenkija: adekvačios užsienio politikos mįslės (I) (16)

Dviejų kaimyninių valstybių santykiuose radosi įtampa. Nesiimkime, bent jau iškart, nurodinėti, kuri pusė yra šios įtampos iniciatorius. Tokiuose nurodymuose jau savaip slypi kaltinimai, o jų nesunkiai suranda ir viena, ir kita pusė. Abi jos tariasi tiktai reaguojančios į nepriimtinus kitos valstybės veiksmus.

Tokiais konfliktiniais atvejais valstybės reakcijos į kitos valstybės veiksmus solidumas priklauso pirmiausia nuo to, kaip giliai ir teisingai ji išsiaiškina kitos valstybės poziciją ir jos ketinimus. Adekvačiai reaguoti į kitos valstybės politiką tavo atžvilgiu įmanoma tik adekvačiai ją perpratus. Bet tai lengva pasakyti, sunku padaryti.

Taigi kaip šioje įtampos situacijoje atrodo dabartinė Lietuvos užsienio politika pietinio jos kaimyno atžvigiu? Turbūt nesuklysime sakydami, kad čia vis dar vyksta adekvatumo paieškos. Kad jos yra gana sunkios, rodo jau vien tai, kad oficialiame valstybiniame lygmenyje šios politikos vykdytojai tenkinasi tik būtiniausiais ir bendriausiais atsakais į oponuojančios pusės žingsnius. Tai, kad ši mūsų užsienio politika atsargi ir apdairi, o ne karštuoliška, yra veikiau jos privalumas, tačiau šitaip neįmanoma vertinti dėl to atsiradusio šios politikos fragmentiškumo ir pasyvumo, kurie išduoda joje slypintį netikrumą ir net pasimetimą.

Deja, toks pasimetimas nėra iš piršto laužtas, nes jis turi gilų pamatą. Juk šiuo atveju reikalą turime ne vien su valstybių santykiais, taigi politiniais santykiais par excellence, o ir su tuo, kas yra tokių santykių pamatas, jų gyvybinė šaknis – su tautų santykiais. Jeigu savo reikalų grynai politiniame atstovavime žmonės gali ir turi pasikliauti savo tuo metu turima valstybės valdžia, tai iškilus valstybės etninėms problemoms politinių sprendimų atsakomybės naštą vis daugiau turi prisiimti patys žmonės, piliečiai, o ypač esamas intelektualinis tos valstybės elitas.

Su tautų santykiais susiliečianti politika yra ypač paini ir sudėtinga pirmiausia dėl to, kad ji neturi teisės abstarhuotis nuo istorinio konteksto, nuo istorijoje susikaupusios tautų ir valstybių santykių patirties. O jeigu mes kalbėsime apie šį konkretų atvejį, apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, tai istorinis jų kontekstas yra toks klaidus ir prieštaringas, apaugęs gilia santaika ir nesantaika, karšta meile ir nemeile, kad jo aktualų politinį interpretavimą palikti vien politikams būtų neapdairu ir klaidinga.

Taigi oficialios mūsų užsienio politikos santūrumas per daug neeskaluojant dabartinės lenkiškosios temos yra natūralus. Jis duoda laiko giliau suvokti susidariusios konfliktinės situacijos esmę, plačiau įsitraukti į jos analizę mokslinei visuomenei, o ypač istorikams ir politologams. Toks svarstymas iš tikrųjų jau įsibėgėja. Jame, kaip ir kiekviename svarstyme, atsiskleidžia didoka skirtingų, o kai kada ir visai nesuderinamų nuomonių įvairovė. Todėl čia ypač svarbu neišleisti iš akių svarbiausių tokiame nagrinėjime išryškėjančių tendencijų, jų pagrįstumo ar nepagrįstumo. Aišku, kad toks vertinimas neturi išankstinio bešališko teisėjo,- galų gale jis tėra sudėtinė pačios diskusijos dalis.

Jeigu mes dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, taigi ir juose atsiradusią įtampą, įkomponuosime į jų istoriją, tai jų apibūdinimui gerai tiks recidyvo termino reikšmė: negero reiškinio pasikartojimas po to, kai jis atrodė jau pranykęs. Visa šių valstybių santykių istorija – iš tokių recidyvų. Vis atrodydavo, kad liga jau įveikta, bet ji gana greitai atsinaujindavo. Kitaip sakant, pasveikimas būdavo tiktai tariamas ir reiškėsi kaip slapti, latentiniai ligos procesai. Kad taip buvo ir šiuo pastaruoju atveju, parodė ir labai skirtingi abiejų pusių tylaus santūrumo, kuris ir buvo palaikytas normalia santykių būsena, motyvai.

Lietuviškoji pusė laikė savaime suprantamu dalyku, kad lenkiškasis partneris dėl Vilnijos krašto buvusios okupacijos jaučiasi kiek kaltas ir sutrikęs, tad gal formalaus atsiprašymo iš jo kol kas ir nereikia reikalauti. Gal tokio apgailestavimo ir atsiprašymo, kaip kad mano V.Landsbergis (DELFI, 2011 09 19) , mes susilauksime kada nors ateityje. Bet dabar mes jau žinome, kad mūsų politiniam partneriui tai nebuvo ir nėra joks rūpestis. Jis jau tada žiūrėjo tik į priekį ir santūriai laukė, kol Lietuvos politikai ištesės jų daugkart dalintus pažadus, pirmiausia dėl etninių jos piliečių lenkų pavardžių dokumentuose rašybos.

Neteisėti mūsų politikų pažadai, žinoma, negalėjo būti įvykdyti, ir tai buvo pradinis santykių krizės akstinas. Ji prasiveržė taip radikaliai, kad nepaliko akmens ant akmens iš taikdariškų mūsų politikų iliuzijų. Mūsų partnerių užsienio politika net numojo ranka į tokiai politikai įprastą diplomatinį drabužį, matyt, todėl, kad rūpimas tiesas dabar jie norėjo pasakyti taip aiškiai, kad jas pagaliau suprastų ir nevisai supratingi.

Galbūt paprasčiausiai tos tiesos pasakytos savaip pagarsėjusioje Gdansko u-to prof. Piotro Nivinskio brošiūroje apie Panerius. Joje dėstomos mintys Lenkijos URM ir jos vadovui Radoslawui Sikorskiui pasirodė tokios svarbios, kad buvo įsakmiai deklaruota, kad brošiūra išleista ministro iniciatyva. Suprask: tai nėra vien atskiro autoriaus pozicija, o ji laikytina Lenkijos dabartinės užsienio politikos orientyru Lietuvos atžvilgiu. Tiesa, į mūsų politikų užklausimą monisterijos atstovas atsakė, kad brošiūra nėra „politinis dokumentas“, tačiau galiausiai buvo patvirtinta, kad joje yra išsakytas „lenkiškas požiūris“.

Šio lenkiško požiūrio reziumė labai paprastas: ne Lenkija 1920 m. okupavo lietuvišką Vilniją, o tai padarė Lietuva, 1939 m. užimdama lenkišką Vilniją. Apie šio krašto jau įvykusią polonizaciją brošiūra nutyli, o vietoj to kalba apie tada esą prasidėjusią lituanizaciją, suteikdama šiam terminui lenkų lietuvinimo reikšmę. Kadangi viso šio paaštrėjusio ginčo esmė yra okupacijos ryšys su polonizacija ar, kaip oponentai sako, su lituanizacija, tai apie tai verta pasakyti porą pastabų.

Lenkiškosios pusės koziriai šiame ginče yra paprasti, aiškūs ir gana tvirti. Esą negalima vadinti okupacija prijungimo, net ir ginklo jėga, krašto, kurio didžioji gyventojų dauguma laiko save lenkais, nes tautiškumo apibrėžti kokiais nors objektyvesniais parametrais beveik neįmanoma. Tačiau lietuviškoji pusė turi nemažiau tvirtą argumentą, kuris atsiremia į istoriją: Vilnija istoriškai yra gynai lietuviškos žemės, o jai priklausantis Vilnius – sena istorinė Lietuvos sostinė. Ši tiesa yra visiškai akivaizdi, tiesmukai ginčyti jos nesiima net ir patys lenkiškieji mūsų oponentai, tad jie šioje vietoje nepraleidžia progos patylėti.

Taigi kam reikėtų teikti pirmenybę: istorinei teisei ar naujai susidariusiai tautinių santykių realybei? Abi pusės čia laikosi savų argumentų, ir grynai teoriniame lygmenyje ši problema neišrišama. Kad Lenkija galėtų pradėti pretenduoti į istorines Lietuvos žemes, jose prieš tai turėjo įvykti dideli pokyčiai. Pastarieji ir įvardintini kaip polonizacija, kurioje būtina matyti dvi skirtingas reikšmes, tai – 1) pastangos nelenkų tautos žmones paversti lenkais, taigi lenkinimas ir 2) pasidavimas lenkų poveikiui, taigi lenkėjimas. Lietuvoje, o ypač Vilnijos krašte, abu šie procesai nuėjo toli.

Aišku, kad tolesniam Vilnijos krašto likimui svarbesnis buvo antrasis momentas, lenkėjimas, kuris stpriai paveikė visą Lietuvą, o lenkinimas buvo veikiau šalutinis procesas ir reiškėsi kaip aktyvios pastangos palaikyti aną savaiminį vyksmą. Tarpukarį apėmusi Vilnijos krašto okupacija ir buvo abiejų šių procesų užbaigimas ir užfiksavimas.

O kai minėtos lenkiškos brošiūros autorius ir ją kaip savo manifestą iškėlę politikai prabyla apie lituanizaciją, tai mes pagrįstai galime tvirtinti, kad lituanizacijos jie neturi galimybės traktuoti kaip polonizacijos analogo. Lituanizacija niekada nebuvo ir dabar nėra nei nelietuvių tautos žmonių lietuvinimas, nei vienaip ar kitaip vykstantis jų lietuvėjimas, nes šitokių procesų, kurie paliktų bent kiek ženklesnį istorinį pėdsaką, tiesiog nebuvo ir nėra. O jeigu nebuvo tokių realių procesų, tai ir lituanizacijos terminas negalėjo įgyti tokių reikšmių. Todėl šio termino reikšmė iš esmės apsiriboja lietuvių kalbos sritimi, jis iš esmės žymi daugiausia šios kalbos išlikimo ir išsaugojimo rūpestį.

Ir reikia atiduoti duoklę Lenkijos politikų įžvalgumui, kai jie tokioje lituanizacijoje įžvelgė šiuo metu didžiausią sėkmingai vykstančios polonizacijos kliūtį. Svarbiausieji jų Lietuvai adresuoti reikalavimai ir kaltinimai susiję būtent su kalbos ir mokyklinio švietimo reikalais. Vilnijoje platus tinklas lenkiškųjų mokyklų, kurios „tuteišių“ vaikus moko norminės lenkų kalbos, jų laikomas savaime suprantamu dalyku, o tuo tarpu net ir kuklūs mėginimai šiose mokyklose sudaryti sąlygas bent kiek pramokti ir valstybinės lietuvių kalbos paskelbiamas tautinių mažumų teisių nepaisymu ir jiems priešinamasi. Beje, kai kurie mūsų autoriai jau ne kartą yra nurodę, kad pati „mažumos“ sąvoka šiame kontekste yra gerokai apgaulinga, nes valstybės pakraštys, kuris etniškai glaudžiasi prie dešimteriopai didesnės ir karštai jį gobojančios valstybės, pastarosios nejučiomis imamas traktuoti kaip savas „kresas“.

Bet grįžkime į tėvynę. Ar tai, kas yra savaime suprantama Lenkijos politikams, yra akivaizdu ir mums? Anaiptol ne visada. Globalizacijos epochoje tautų, o pirmiausia mažų tautų, kultūros savitumo, taigi ir pačių tų tautų gyvybingumo pamatas pirmiausia yra kalba, nes galų gale tiktai tautų kalbos nepasiduoda visuotiniam vienodėjimo procesui. Tačiau ši paprasta mintis dar daug kam Lietuvoje neatrodo svarbi, o kai kada net nustumiama į pašalius.

Kaip čia visų pirma nepaminėsi tų, kuriems ši mintis turėtų būti visai akivaizdi – mūsų istorikų. Kaip žinome, viena solidi jų mokykla kaip savo mokslinę novaciją išplėtojo idėją, kad Vakarų civilizaciją, jų kultūrą mes įgijome iš Lenkijos. Su tuo nepasiginčysi, bet vienas patikslinimas vis dėlto reikalingas. Ši aukštesnė kultūra mus pasiekė ne tiek iš Lenkijos, kiek per Lenkiją, kuri kaip tarpininkas pakeliui ją mums įrėdė į polonizuotą drabužį. Mūsų giminaičiai prūsai, kurie su šia aukštesniąja kultūra susidūrė labiau netarpiškai, istorijai paliko tik savo vardą ir kalbos likučius. Mes po to atsipirkome tik savo bajoriškojo elito lietuvių kalbos praradimu, kuris daugeliu atvejų buvo ir jo nutautėjimas.

Minėta mūsų istorikų mokykla savo novatorišką idėją logiškai išplėtoja iki pabaigos. Čia ir atsiskleidžia, kad lietuvybė yra išsiskleidusi daug plačiau negu kad mes paprastai galvojame. Bet tai, tiesą sakant, yra gana sena mus glostanti iliuzija. Vyresnės mūsų kartos žmonės dar gerai prisimena, kaip anuomet mokyklose juos, vaikus, ne retas lietuvių kalbos mokytojas įtikinėjo, kad Adomas Mickevičius yra lietuvių poetas, nes juk jis save laikė lietuviu ir tik lietuviu.

Minėti mūsų istorikai eina dar toliau, išaiškindami mums, kad mes turime tokius didžialietuvius ir didžiavyrius kaip J.Pilsudskis ar L.Želigovskis, ir t.t. (Gal čia jie pridėtų ir dabartinį Lenkijos prezidentą?) Ir tikrai, kas gali abejoti visų jų didumu, bet juk jų ryšys su lietuvybe yra kiek daugiau negu dviprasmiškas.

Prof. Justinas Karosas, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime narys