Nenutolęs nuo prigimtinio tikėjimo…

„Anykštos“ laikraščio korespondentė Jolanta Matkevičienė kalbina etnokosmologą Joną Vaiškūną.

– Gyvenate, ko gero, idealiame lietuvio dvasiai kraštovaizdyje ir esate Molėtų krašto muziejaus etnografinės sodybos šeimininkas. Kaip atsitiko, kad atklydote į Molėtų kraštus ir, sukūręs šeimą, užsilikote…

– Mane, kaip ir daugelį jaunų žmonių, žavėjo žvaigždėtas dangus. Šį domėjimąsi svajojau paversti savo profesija. Paaiškėjo, be fizikos „užsiimti“ dangumi nėra kaip. Taip įnikau studijuoti fiziką, o baigęs Vilniaus universitetą ėmiau ir dirbti fiziku. Dar Lietuvos Sąjūdžio  priešaušryje įsijungiau į etnokultūrininkų ir žygeivių veiklą. Dalyvavau etnografinėse ekspedicijose, užrašinėjau tautosaką, kartu su bendraminčiais šventėme senąsias lietuvių šventes – Jorę, Vėlines, Rasas. Galiausiai supratau – darbas grynosios fizikos srityje – man per didelė prabanga. Šiuolaikiniame pasaulyje fizika sėkmingai domisi ir šioje srityje dirba amerikiečiai, japonai, kinai, indai ir kitų gausių tautų atstovai. Tuo tarpu mūsų senąją etninę kultūrą tiria labai ribotas skaičius žmonių. Nutariau pereiti iš fizikos į etninės kultūros tyrinėjimus taip, kad ir įgytas fizikos ir astronomijos žinias galėčiau panaudoti. Pasirodo, pasaulyje jau egzistavo tokie jauni mokslai – archeoastronomija ir etnoastronomija. Išėjau į Vilniaus universiteto Molėtų observatoriją, kur galėjau profesionaliai domėtis etnine astronomija, nes ten jau brendo mintis kurti Etnokosmologijos centrą.

– Kiek turėjo įtakos aplinka, šeima, įsitikinimai ar kiti dalykai, kad Jonas Vaiškūnas tapo pagonybės propaguotoju Rytų Aukštaitijoje ir net gi Vaidila?

– Didelę įtaką darė tai, kad jaučiuosi lietuviu, kad jaučiu pagarbą iš protėvių paveldėtai kultūrai ir toms pastangoms, kurias mūsų pirmtakai dėjo vildamiesi, kad atėję mes toliau tęsime jų pradėtą kelią. Nepaliaujamai jaučiu tuos, kurie dirbo, aukojosi ir žuvo už mūsų kalbą, kultūrą, tikėjimą… Didelę įtaką darė kaimo žmonės, jų pasaulėžiūra, tikėjimai, dainos  ir sakmės, paveldėtos iš protėvių, kurių klausiau ir kurias užrašinėjau keliaudamas po lietuvių gyvenamas žemes mūsų šalyje ir užsienyje. Milžinišką įtaką darė ir žmonės, ne tik tyrinėję senąją baltų kultūrą, bet ir savo veikla bandantys jos vertybes sugrąžinti į šiuolaikinį gyvenimą:  Vytautas Musteikis, Jonas Trinkūnas. Kelrodėmis žvaigždėmis ieškant protėvių dvasinio palikimo buvo garsių baltų kultūros tyrėjų darbai: P. Dundulienės, N. Vėliaus, A. J. Greimo, V. N. Toporovo, G. Beresnevičiaus knygos ir straipsniai. Prarastų dvasinių žinių atgavimo kelyje kūrybinį įkvėpimą kurstė tokių mąstytojų, kaip K. G. Jungas, E. Durgheimas, darbai.

Nemanau, kad visiems esu Vaidila. Tėvu mane vadina mano vaikai, vyru – mano žmona, Vaidila – mano bendraminčiai. Nesistengiu nieko propaguoti, tiesiog gyvenu pagal savo įsitikinimus.

– Ar tie lietuviai, kurie kasdien kūrena židinio ugnį ar užkuria laužą kieme, jau savaime pagonybės propaguotojai?

– Amžinoji ugnis – gyvas nenutrūkstančios kūrybos simbolis, iš kartos į kartą perduodamų dvasinių žinių simbolis. Tie lietuviai, kurie kasdien kuria, tęsdami prieš mus gyvenusiųjų kūrybą, ir yra tikrieji kūrėjai, verti protėvių garbės. Ugnis baltui – tai kasdienis priminimas to, ką kasdien privalome įkurti savo širdyje, savo dvasioje nušviesdami kelią sau ir kitiems, klaidžiojantiems neramaus pasaulio tamskeliuose.

– Jūsų santykis su protėvių dvasiomis, gamtos galiomis – daugiau istorinis ar turintis stiprų jausmą?

– Ir toks, ir toks. Istorija – racionalaus proto įrankis, mokslas objektyviam žinojimui pasiekti. Mokslas siekia atsiriboti nuo jausmų. „Mąstymas ir jausmas yra tokie diametraliai priešingi, kad mąstymas beveik automatiškai atmeta jausmo vertybes ir atvirkščiai.“ Tuo tarpu simbolių paskirtis – veikti jausmus ir žadinti mumyse slypinčias galias. Jūs galite, pavyzdžiui, neprisiminti savo sapno vaizdinių turinio, bet jausti jų paliktą jausmą – sugadintą arba pataisytą nuotaiką. O tai reiškia – sapnas buvo „suprastas“, nors ir nesąmoningai. Tai veikia ir net gali keisti jūsų gyvenimą. Žodžius „rytas už vakarą protingesnis“ tariame, kuomet po nakties pasijuntame tvirčiau, įgyjame pasitikėjimo savimi ar kitų teigiamų jausmų. Tad santykis su dvasinėmis ir gamtos galiomis yra ir turi būti dvejopas: ir racionalus, ir jausminis. Šiandien visose gyvenimo srityse, netgi meilėje, viršų ima racionalumas. Pasak K. G. Jungo, šiuolaikinis žmogus nesupranta, kiek jo „racionalumas“ (sunaikinęs jo sugebėjimą reaguoti į paslaptingus, magiškus simbolius ir idėjas) padarė jį priklausomą nuo psichikos „požemių“. Jis išsilaisvino iš prietarų (bent jau taip jis galvoja), bet kartu prarado tiek daug savo dvasinių vertybių, kad tai jau darosi pavojinga. Jo dvasinės ir moralinės tradicijos suiro, ir už suirimą jis moka pasaulinio masto dezorientacija ir susiskaldymu.

– Kiek tai daro įtaką jūsų artimiesiems ir bičiuliams?

– Reikėtų klausti jų pačių. Bet tie, kas artimiau su manimi bendrauja, domisi panašiais dalykais, girdi ir supranta mano mintis ir persiima patirtimis. Nežinau, ar tai įtaka, gal greičiau aš renkuosi tokius artimaisiais ir bičiuliais, kurių siela artima manajai.

– Kam ir kaip jūs meldžiatės? Ar turi ko pagonis, jūsų manymu,  pasimokyti iš krikščionio ir atvirkščiai?

– Krikščionybė pasiekė aukštumų, surašydama dvasines žinias į knygas ir skleisdama šventą knygų raštą… Skaitydami šias knygas mes daug ko pasimokėme. Bet mūsų protėviai rašė gamtos knygoje, buvo įgudę skaityti gamtos ženklų raštą. Su ginklu ir knyga į mūsų žemę įsiveržę krikštytojai draudė mūsų gamtos ženklų raštą, naikino jo mokytojus ir baudė mokinius. Gaudami į rankas spausdintą Dievo žodį, buvome verčiami atsisakyti gyvo kasdienio ryšio su savo žemės ir Tautos  Dievais.

Mūsų protėviai, nesureikšminę žmogaus rankų tvarinių, dirbtinių ženklų, dvasiniais ženklais laikė Dievo kūrinius – paukštį, gyvūną, akmenį, žvaigždes, kitaip sakant, natūralias būtybes, daiktus ir reiškinius. Susidurdami su taip įprasminta ir sureikšminta realybe, jie patirdavo jos dvasinę galią keisti mūsų mintis, poelgius, mūsų gyvenimą. Mūsų protėviai savo dvasines vertybes ir žinias siejo su gamtos reiškiniais, su tuo, kas juos supa. Nemažai žmogiškosios kultūros ženklų buvo „įspausta“ ir danguje. Dangus ypatingas tuo, kad kur benukeliautum jis visuomet su tavimi. Ciklinis dangaus šviesulių judėjimas leido žmogui suderinti savo veiklą su gamtos ritmu. Štai valstietis, prieš imdamasis darbų, pasižiūri į dangų – kokie ženklai tuo metu jame. Ir dangus jam padeda apsispręsti – ne patys savaime Saulė, Mėnulis ir žvaigždės, bet prasmės, kurias Saulei, Mėnuliui, žvaigždėms, jų išvaizdai ar padėtims suteikė mūsų protėviai! Mūsų protėvių amžinų vertybių ženklai vis dar čia pat – ir danguje, ir ant žemės. Linkėčiau ir krikščioniui nenusigręžti nuo šių ženklų, nes per juos į mus kreipiasi protėvių išmintis, mokydama atverti Dangaus ir Žemės galias savyje.

– Save dažnai pateikiate kaip mokslo žmogų. Kiek jums talkina fiziko, astronomo, etnokosmologo ir vaidilos žinios tiek visuomeniniame, tiek asmeniniame gyvenime?

– Sakoma: „Ką žinosi – ant pečių nenešiosi.“ Visos turimos mokslo žinios talkina gyvenime, ypač, kai keli sau tikslą pažinti ir išsaugoti protėvių dvasinį paveldą. Savo mokslinių tyrinėjimų sritimi aš pasirinkau etnoastronomiją ir etnokosmologiją.

Etnoastronomo užduotis yra suprasti, kokios buvo mūsų protėvių astronominės žinios ir kaip jos buvo naudojamos, kaip buvo aiškinami įvairūs astronominiai reiškiniai ir kaip žinios apie juos atsispindėjo  įvairiose etninės kultūros srityse tuomet, kai jie, mūsų tauta, dar nebuvo kosmopolitinio pasaulio dalis, kai gyveno savo papročiais, savo kultūroje. Fizikas išmano dangaus reiškinius, atpažįsta dangaus šviesulius, žino, ko ir kaip klausti. Praeities kartų gyvenime dangus vaidino svarbų vaidmenį. Ten „gyveno“ ne tik Dievai, bet ir spindėjo prasmingi ženklai, be kurių gyvenimo kasdienybėje negalima buvo išsiversti.

Mokslo metodų žinojimas ir taikymas yra naudingas visais atvejais. Tai kaip koks gyvenimo stuburas, leidžiantis išlaikyti sveiką protą ir grįžti į jį, davus valią kūrybinės vaizduotės bangoms.

– Ar senasis tikėjimas gali padėti XXI amžiaus planetos žmonėms?

– Tikėjimas gana buitiškas žodis. Tą sąjungą tarp žmogaus ir pasaulio, mano nuomone, geriau nusako pasaulėžiūros sąvoka. XX-XXI a. pasaulėžiūra mūsų jausmus ir mintis įsuko į dirbtinės buities karuselę. Modernus žmogus prisikūrė tiek dirbtinių tvarinių ir proto, ir materialioje erdvėje, kad jų labirintuose, rodos, pasmerktas klaidžioti visą likusį gyvenimą, nematydamas Dievo šviesos. K. G. Jungas taikliai apibūdino šiuolaikinio žmogaus būseną: „Didėjant moksliniam pažinimui, mūsų pasaulis tampa vis labiau dehumanizuotas. Žmogus jaučiasi izoliuotas kosmose, nes jau nebėra susiliejęs su gamta ir prarado savo emocinį „nesąmoningą tapatumą“ su gamtos reiškiniais. Šie pamažu prarado savo simbolinę prasmę. /…/ Žmogaus ryšys su gamta išnyko ir su juo išnyko giluminė emocinė energija, kurią teikė ši simbolinė jungtis.“  Mes turime galimybę tą nutrūkusį ryšį atgauti ir vėl atkurti. Jis yra gyvas mūsų baltiškoje pasaulėžiūroje, mūsų tautinėje religijoje. Tai primena ir pats lotyniškas žodis „religija“,  kildinamas iš lot. „religare“ – vėl surišti, vėl sujungti.

Dabar, pasauliui tapus atviram, kai krito geležinės uždangos ir mūsų kultūrą bei mūsų nepasiruošusias sielas užplūdo viso pasaulio gėrybės ir blogybės, turime dar labiau atsigręžti į savo daugiaamžę baltiškąją kultūrą, į savo tautinį paveldą. Šias vertybes iš istorinio paminklo būvio privalome paversti mūsų modernios tapatybės pagrindu. Būtina sąmoninga valstybės strategija šioje srityje, pastangos nukreiptos į po visą pasaulį išsisklaidžiusių tautiečių širdis ir į čia pat esančius vaikų darželius ir mokyklas. Esame senosios baltų tradicijos paveldėtojai, išsaugoję senosios Europos pasaulėžiūros dvasines versmes, gaivinančias mūsų nacionalinės kultūros šaknis, darančias ją savita bei įdomia pasauliui. Būti savimi, pasitikėti savimi, kūrybiškai, savarankiškai ir nepakartojamai reikštis ir veikti tegalime, remdamiesi savo tautine kultūra. Tautinė tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia ašį, leidžiančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų, svetimų centrų kultūros atspaudas mūsų sąmonėje. Tik perimdami, puoselėdami ir perduodami į ateitį iš protėvių paveldėtas tautines vertybes galėsime jaustis savitais, stipriais, nepalenkiamais audringų negandų vėjų, nepriverčiamais išsižadėti savos žemės, kalbos, pagarbos protėviams, duonai, akmeniui, medžiui…

Tada vėl galėsime apsibrėžti ratą ir tarti: pasaulio centras yra čia, kur mes stovime, Dievo išrinktoji tauta esame mes patys, šventoji žemė – po mūsų kojomis. Ir likimo išblaškyti turėsime kur grįžti.

– Ar verta lietuviui turėti namų alką? Kodėl?

– Verta, kaip ir lesyklą ar ėdžias. Maitindami alkanus paukščius ar žvėris patiriame džiaugsmą. Maitindami alkanus dievus pajusime dar didesnę palaimą.

– Ar gali Perkūnas ar kuri kita dievybė apsireikšti kultūros ir religijos prašalaičiui? Krikščionybėje yra laukiamas ir priimamas kiekvienas atsivertėlis, be to, rodos, vienoje televizijos laidoje minėjote, kad ir jums buvo apsireiškęs Perkūnas…

– Apreiškimas gali aplankyti bet kurį žmogų. Pasak rusų poeto ir mąstytojo A. Bely, „apreiškimas yra aukščiausia kūrybinės simbolizacijos viršūnė“. Nors kuriantysis yra tiesiame kelyje į apreiškimą, tačiau apreiškimo mechanizmas yra įgimta kiekvieno žmogaus savastis. Bėda tik ta, kad dažnai gyvename taip, kad apreiškimo galia persmelkia mus tik prieš mirtį ar mirštant…

– Ką, jūsų manymu, turi gerbti lietuvis, nebūtinai pagonis, bet galbūt turintis savitą supratimą apie pasaulį…

– Lietuvį norėčiau matyti kalbantį ir dainuojantį lietuviškai, ne kiniškai ar angliškai; atrodantį ir besijaučiantį savimi – ne Amerikos kaubojumi, ne Briuselio „kopūstu“, ne beveidžiu pasaulio žmogumi. Norėčiau matyti savo anūkus, tvirtai stovinčius tėvų žemėje, atvirai ir tiesiai žvelgiančius vienas kitam į akis, randančius laiko susimąstyti, atsigręžti į praeitį, padėti gėlių ant tėvų ir senelių kapų ir ant tautos didžiavyrių aukuro.

Mes turime gerbti savo protėvių palikimą – didžiulius turtus, kuriuos randame ir gauname dovanų gimdami. Turime suprasti, kad Žmogumi negimstama, kad tik perimdami paveldėtas, išsaugotas dvasines patirtis susikuriame Žmogiškumo aplinką, kurioje tik ir gali veikti gerumo, kantrybės, pagarbos, užuojautos ir meilės prasmės… Būti Žmonėmis savo tautoje – ne duotybė, o kantrus ir kruopštus darbas, širdžių deginimas. Tai mamų, tėvų, mokytojų, visų Lietuvos šviesuolių kūrybinės pastangos. Degimas ir švietimas, kantrus, pasiaukojantis, šventas – žodžiais ir pavyzdžiais. Ne tik šeimoje, ne tik mokyklos suole. Ir radijuje, ir televizijoje, ir laikraštyje. Ir kai niekas nemato.

Niekas mums nepadės, jei išsižadėsime savo prigimtinės tautinės savasties. Ir niekas nenugalės mūsų, jei laikysimės savo: kalbos, dainų, istorijos, vaikų, kapų, duonos, žemės, medžių…