G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (II) (1)

Gintaras Beresnevičius | R.Jurgaičio nuotr.

G. Beresnevičius 1961-2006 | R.Jurgaičio nuotr.

Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann) knyga „Der Kleriker“ (pilnas knygos pavadinimas – Kleriker: Psychogramm eines Ideals (1989) /  Klierikas: vieno idealo psichograma) yra pirma dvasininkijos savikritika nuo Reformacijos laikų. Vien tas faktas daro ją jei ne ypatinga, tai įstabia knyga.

Der Kleriker vokiečių kalboje yra labai daugiaprasmis žodis, su mūsų klieriko vartosena turintis labai mažai bendro. Šis žodis ir taip yra platus, ir dar Drevermanas suteikia jam savo asmeninę interpretaciją, t.y. į šį žodį talpinama visa dvasininkija – kunigai, vienuoliai, teologai tiek profesionalūs, tiek mėgėjai, taip pat žmonės, esantys arti bažnyčios. „Kleriker“ galima pavadinti ir žmogų, kuris daug mąsto apie Dievą, teologijos studentą ir žmogų, kuris kas sekmadienį vaikšto į bažnyčią, jei tai daro itaką jo savimonei.

Ši knyga yra pirma dvasininkijos savikritika nuo Reformacijos laikų. Vien tas faktas daro ją jei ne ypatinga, tai įstabia knyga.

Drevermanas pradeda šią knygą nuo žodžių, kad daugelis draugų perspėjo nerašyti šios knygos. Savo požiūrio jis neabsoliutina, sako, kad tai yra gelminis psichologinis požiūris ir kad, jai mes nagrinėjame dvasininkiją gelminės psichologijos požiūriu, tai neturime manyti, kad tuo visos problemos yra išsemiamos. Tai yra vienas iš galimų aspektų.

Teologijos požiūriu, pradeda Drevermanas, dvasiškis yra pašauktas ir išrinktas, jis yra pašauktas Dievo malone. Bet, kaip jis čia poetizuodamas pareiškia, tai yra du dydžiai: dvasiškas ir žemiškas arba dangiškas ir žmogiškas pasauliai, kurie vargiai gali būti suvienijami šituo pašaukimu arba pašauktumu. Kaip jis sako, vandens ir ugnies suvienyti negalima jokiame lygmenyje ir lygiai tas pats Dievo ir žmogaus atveju. Jeigu kartais yra siejama Dievas ir žmogus ar tai nėra ideologinės sąsajos? Šitą dalyką, kaip jis sako, reikia būtinai aiškintis, reikia kalbėti psichoanalitiškai apie to „klieriko“ gyvenimą, nes kitu atveju kalbėjimas gali tapti nuolatiniu etikečių klijavimu ir susvetimėjusiais ideologiniais priesakais, ideologiniu skelbimu.

Kalbėdamas apie der Kleriker, Drevermanas kalba apie jį, kaip apie šamano šešėlinį brolį, Katalikybėje pašaukimas ateina tada, kai žmogus ką tik „išlindęs“ iš vaikystės. 18 – 20 metų  žmogus jau apsisprendžia visam gyvenimui, fundamentaliai apsisprendžia. Iš pirmo žvilgsnio tai yra gana keistas dalykas. Antra vertus, šia proga jis prisimena ir šamano pašaukimus. Šamanai savo pašaukimus gauna turėdami 8-9 metus ir tas pašaukimas vėliau atsiliepia visam jų gyvenimui. Praktiškai 8-9 metų vaikutis prieš tapdamas šamanu patiria ypatingus sapnus(Traum). Tai yra labai stiprios vizijos, regėjimai, kurie turi iniciacinį charakterį. Tai būna dažniausiai speciali šamaniška karštinė, kada būsimasis šamaniukas regi dvasias, dievus, praeina tam tikrą apmokymą, kada jis jaučiasi suplėšytas į gabalus ir vėl  sudėliotas iš naujo, idant įgautų naują kokybę. Bet kokiu atveju tie vaikai, kurie yra darželinukų amžiaus, gauna pašaukimą liudijančius regėjimus ir turėdami 8 ar 10 metų tokie vaikai atsiduria prieš dilemą: arba jie priima genties dvasinio vadovo, dvasinio lyderio rolę ir funkcijas, arba bejėgiškai nusileidžia dvasių pasauliui. Jeigu šamanas gauna pašaukimą, bet jo nepriima, žmogus išprotėja, kaip šamanai sako, apsėda dvasios ir tas dvasių pasaulis jį užgriūna tokia jėga, kad jis gali išprotėti.

Bet yra ir skirtumai tarp šamano pašaukimo ir katalikiško pašaukimo. Nors abu jie priimami jauname amžiuje, šamano atveju tą pasirinkimą apsprendžia stiprūs psichiniai išgyvenimai. Šamano motyvas yra būtent tas regėjimas, vizija. Pagal Drevermaną, tas Traum yra gera ir autentiška. Tuo tarpu katalikybėje turime sąmoningą apsisprendimą. Jeigu šamanizme yra vizija, tai katalikybėje sąmoningas apsisprendimas.

Kitas skirtumas tai tas, kad šamanai nesudaro atskiro luomo, o katalikybėje yra tam tikra luominė struktūra ir labai stipri. Kaip toliau kalba Drevermanas, kalbant su tuo Kleriker nuostabu, kaip jis stipriai manosi viską įgijęs iš Motinos Bažnyčios rankų. Ar gera, ar bloga – visa tai jis gauna iš Bažnyčios, tai kartojasi ir vėliau, nuo novicijato iki vėlesnių gyvenimo stadijų. Drevermanas pagal psichologijos požiūrį aišku čia daro tokį ėjimą: vadinasi, jeigu atsiranda luomas, jei atsiranda struktūra, jei atsiranda Motina Bažnyčia, vadinasi yra išstumta vaikystė iš žmogaus sąmonės. Tuo pačiu čia pasirodo ir stebėtinas vaikiškumas (Kindlichkeit) Bažnyčios atžvilgiu. Motyvuoja jis toliau savo kažkokiais pokalbiais su Kleriker atstovaujančiais asmenimis. Iš tokių pokalbių, kaip sako Drevermanas, aiškėja kažkoks neatitikimas. Kunigai ar vienuoliai paklausti kuo jie grindžia savo vyresnybės baimę arba kaip jie įveikia savo seksualines problemas, atsako paprastai – jie yra apsisprendę ir viskas seka būtent iš apsisprendimo. Tai yra, kaip komentuoja Drevermanas, jie gyvena, tarsi jie būtų neturėję vaikystės ir pasaulyje atsiradę dvidešimtmečiai. Jų kalboje viskas prasideda nuo, tarkime, novicijato. Vadinasi jie psichologiškai išstūmė vaikystę ir tas Kleriker stengiasi užmiršti savo vaikystę ir ją nutylėti.

Dabar, sako Drevarmanas, prisiminkime ankstyvųjų viduramžių Bažnyčią bei pašaukimus. Kaip vienas pavyzdys, nors tokių pavyzdžių yra daug. Pranciškus Anyžietis savo pašaukimą gauna vaikystės pabaigoje. Jis turi viziją ar audiciją, t.y. regi ir girdi, ir daugelis vidurinių amžių žmonių pašauktųjų tą pašaukimą tikrai realiai išgyvendavo kaip labai intensyvų regėjimą. Dabar, sako Drevermanas, įsivaizduokime tokią situaciją, kad į teologijos fakultetą, ruošiantį kunigus, arba į kunigų seminariją ateitų jaunuolis, kuris pokalbyje savo norą būti kunigu motyvuotų kokiu nors vaikystės sapnu arba regėjimu, arba vizija. Iš karto jis prarastų bet kokius šansus tapti kunigu. Atvirkščiai, pasak Drevermano, žmogus, norintis būti kunigu, tokioje perklausoje turi kalbėti ne kaip jaunuolis, bet kaip „subrendęs žmogus“, kuris žino, ko jis nori, t.y. jis, būdamas jaunas, kalba arba turi kalbėti lygiai taip pat, kaip koks nors garbus kardinolas Romoje savo amžiaus saulėlydyje. Teologiniame kontekste 18-20 metų jaunuolis ar jaunuolė traktuojami, kaip išbaigtos asmenybės, kaip subrendę asmenys, t.y. jie yra ištikti Dievo malonės ir žmogaus pareiga yra pagal ją elgtis. Jeigu jis taip nedaro ir jam taip nesiseka, vadinasi jis arba nuodėmingas ir kaltas, arba nelaisvas ir ligotas. Pasąmoningų dalykų išstūmimas atitinkamai leidžia viską aiškinti pagal tvirtus ir aiškius principus. Tuo pačiu bažnytinis lavinimasis yra paverčiamas moraliniu ir intelektualiniu mokymųsi, t. y. žmogui suteikiamas arba įspaudžiamas tam tikras elgimosi būdas ir tam tikras išsilavinimo turinys. Gaunasi kažkoks štampavimas ir asmenybės formavimas praktiškai čia yra baigtas. Kelias į dvasinį luomą yra standartizuotas ir objektyvuotas.

Išstumtieji turiniai niekur nedingsta, jie yra nuimami nuo žmogaus ir perkeliami Dievui. Kada pasąmoningai išstumiami psichologiniai turiniai, jie neišnyksta. Jie patenka į teologinę sferą ir projektuojami į dieviškumą. Trumpai tariant, Dievui permetami išstumtieji psichologiniai turiniai. Čia, kaip sako Drevermanas, Fojerbachas yra teisus. Ne visas žmogus yra projektuojamas į Dievą, bet tam tikra jo psichės dalis, ta išstumtoji psichės dalis. Išstumtų dalykų vieton ateina savęs išrinktumo potyris, o į Dievą suprojektuojama išstumtųjų dalykų embivalencija, t. y.  tam tikras dvilypumas, kuris sąlygoja ne tik kovą su žmogiškąja prigintimi, bet ir su dieviškumu. Tuo pačiu tai kova su dieviškumu, kurią atspindi, tarkim, Jokūbo kova su angelu. Dievas čia pasirodo kaip be galo pranokstanti galia. Čia Drevermanas įžiūri išstumtuosius psichės turinius. Žmogus nesusitvarko su šita psiche ir permeta ją į Dievo įvaizdį, t.y. atsiranda religinis susvetimėjimas su Dievu. Prieštara tarp Dievo reikalavimų ir tarp žmogaus norų tampa sudėtinė Kleriker psichės dalis. Vėliau kaip fonas ta išstumtoji dalis formuos ir teologinį supratimą. Tokiu atveju, netgi suvokiant, kad esi išrinktas arba pažymėtas, neišsprendžiami sielos konfliktai, jie tiesiog paverčiami amžinais.

Galima prisiminti, kad šamano pašaukimo atveju, kada šamanas išgyvena savo pašaukimą, kalbama apie sunkią psichinę krizę, apie ligą, kuri yra ties psichozės paribiu, tai tokie šamano dalykai yra kaip tai kanalizuojami tose vizijose, reginiuose. Psichinio konflikto vis dėlto neįvyksta, nes tai išgyvenama psichėje, tai yra įsileidžiama į psichę. O katalikybės atveju čia kalbama daugiau apie racionalius intelekto dalykus. Be abejo, sielos arba psichės konfliktų tas racionalumas neišsprendžia.

Genties kultūroje šamanas įgauna tam tikrą universalų pašaukimą, jis tuo pačiu yra ir gydytojas, ir menininkas, ir burtininkas, ir religinis lyderis. Jo gyvenimą tie psichiniai reiškiniai veikia ir jam padeda kasdienybėje. Jis apie tuos savo psichinius išgyvenimus gali kalbėti atvirai ir iš jo laukiama, kad jis apie juos šnekėtų. Šamanas gentyje apie savo pašauktumą paliudija jį ištinkanti psichologinė krizė. Tuos savo pašaukimą nulėmusius momentus šamanas gali aktualizuoti, tiesiai pasakoti, kaip jis vaikė dvasias, kaip jis buvo valgomas ir draskomas, ir tuo bus parodoma jo kompetencija.

Tuo metu kunigas savo pašaukimą liudija ritualiniuose sakramentų dalykuose. Šie sakramentai yra ženklai, bet patys savaime, bent jau tuo psichės požiūriu, jie yra bejėgiai. Šamanas gali gydyti gentainių ligas, sielos ir kūno ligas, kunigas ne. Šamanas savo funkcijas gentyje perima per savo paties asmenybę ir savo autoriteto getyje dėka. Katalikų Kleriker į savo funkcijas įeina per struktūras, patekdamas į struktūrą, į Bažnyčią. Be abejo, iš jo reikalaujama įaugti į tą pareigybę, kuriai jis yra skirtas, bet tas įaugimas yra ne toks jau paprastas ir dažnai gali būti dirbtinis.

Čia galime pastebėti ir tokius dalykus: jeigu pavyksta tokį luominį dvasiškio įvaizdį parodyti kaip tarnautojo įvaizdį administracine, biurokratine šio žodžio prasme, tai tuo pačiu tas žmogus, atlikdamas savo išorines funkcijas, jau yra toje religijoje ir iš jo daugiau nieko nereikalaujama. Jis gali atlikinėti techninius ritualus ir tuo būti toje religijoje. Toje religijoje pranašiški, vizionieriški dalykai, ekstatiniai dalykai yra nuosekliai eliminuojami, o jų vieton ateina biurokratija, administravimas ir konservavimas.

Petro bažnyčia pasirodo kaip pilnai organizuota bendruomenė, kaip tobula bendruomenė ir vietoj laisvos dvasinės veiklos, kuri praktiškai yra nenumatoma, ateina šaltas planavimas. Be abejo, tarnautojo įvaizdis kinta. Senajame Testamente dar buvo vieta tam pranašiniam elementui. Dabar šitas dalykas yra išnykęs. Bažnyčia su tais neesančiais pranašais  susitvarko, paskelbdama, kad visa tai, ką jie pranašavo, įvyko, taigi daugiau tų pranašų iš esmės ir nereikia. Bet tokiu būdu Bažnyčia tampa nebe pranašų Bažnyčia, o tarnautojų luomu.

Psichologiškai pasirodo savotiška katalikų Bažnyčios padėtis. Tas, kuris jos ribose tampa Kleriker, perima tokią gyvenimo formą, kurioje susivienija du, įprastai atrodyrų skirtingi dalykai, prieštaringi dalykai. Tai patogi ramybė, kurią teikia tarnautojų luomas iš vienos pusės, ir griežtai antimiesčioniškas Evangelijos siūlomas gyvenimas. Kiekvienas, kuris šiandien yra arba bus Kleriker, gyvena būtent šitose prieštarose ir jį tos prieštaros formuoja. Jos, kaip žinoma, sunkiai suderinamos, bet realybė yra tokia, kad  jos gyvuoja drauge. Čia Drevermanas pastebi, kad tai įrodo, jog dvasininkijos problemos turi būti aiškinamos ne per kokį nors sociologinį požiūrio tašką, o būtent per psichologinį, kadangi tai yra psichologinio suskilimo problema. Del to jis nors pradžioje sakė, kad čia galima ir kitaip žiūrėti, bet dabar parodo, kad tai yra jau fundamentalu, kad čia psichologiniai dalykai, lemiantys Kleriker sąmonę ir jį aptarti galima tik per gelminės psichologijos dalykus.

Dvasiškio arba Kleriker gyvenimas šiaip ar taip gravituoja į tam tikrą vidutinybę. Kiekvienas, kuris nori būti savimi, kuris nori būti kažkuo, tuo pačiu nori būti ne toks kaip visi tame luome, reiškia, jis nori būti išimtimi, ne tokiu kaip kiti ir tokiu būdu yra ir tam tikra psichologinė savicenzūra. Tas tarnavimas, kurį mes matome Bažnyčioje, yra oficialus pavedimas, prieštaringas dvasiniam arba pranašiškam šamanizmo elementui. Čia bando Drevermanas polemizuoti su teologiniais priminimais, kad žmogus, kuris 24 valandas per parą nešioja ordino drabužį arba sutaną, savo tarnybą atlieka ne duoną užsidirbdamas, bet visiškai sutapęs su atsidavimu Dievui ir totališkai atsidavęs žmonių tarnystei. Bet tokia kalba, sako Drevermanas, yra mistifikuojanti, nors ją galima surasti teologiniuose traktatuose, nes jeigu visiškai identifikuojiesi su kokia nors profesija arba su savo užduotimi, tuo pačiu jis tarsi tampa puikiu specialistu, bet čia nekalbama apie gabumus, techniką, išmokimą ir t.t. Nekalbama ir apie psichinį subrendimą. Reiškia užtenka identifikacijos su savo luomu arba, pavyzdžiui, su savo tarnyste. Čia susiduriame su tokiu dalyku kaip tarnautojas, kaip sielos būklė.

Drevermanas siūlo prisiminti Pauliaus atvejį. Jis įvardija regėjimą kelyje į Damaską kaip epileptinį ir šiaip ar taip, tai yra regėjimas, kuris tampa centriniu Pauliaus apsisprendimo tašku. Reiškia tais laikais tai yra normalu. Visa Naujojo Testamento aplinka yra persunkta tokiais regėjimais ar panašiais dalykais. Čia jokio tarnautojiškumo ta administracine prasme nesimato. Tai kas dedasi aplink Kristų Evangelijose, kaip sako Drevermanas, geriau duodasi aprašoma pagal šamanistinius terminus, nei pagal dabartinę teologinę kalbą./…/

Trumpai tariant, sako Drevermanas, Kleriker psichoanalizės požiūriu yra ontologinio netikrumo kompensavimas. Tai toks atvejis, kai žmogus susitapatina su svetimu vaidmeniu arba su funkcija. Čia tik reikia pastebėti, kad jo nėra kaip tokio, jis susitapatina su funkcija. Pareigybė,/…/ susilydymas su šia idėja, duoda galimybę jaustis užtikrintai, pilnai. Atlikdamas pareigą žmogus išsaugo save ir identifikuoja save, bet ne kaip asmenį, ne kaip aš, bet kaip Kleriker. /…/ Čia, kaip sako Drevermanas, ne asmeninė būtis, bet būtis Kleriker tampa esmine egzistencijos forma.

Apie šį asmeninės tikrovės panaikinimą, kuris savo ruožtu paveikia tarnystę, niekas geriau nepasakė, nei F.Nyčė, kurio kritika daugeliu atveju kreipiasi į kunigų, pastorių, klerikų luomą. Jo diagnozė skamba taip: kas savo kūne turi teologo kraują, jau vien dėl to su visais daiktais elgiasi negarbingai. Jo patosas daiktų atžvilgiu jam tampa tikėjimu. Jis užmerkia akis, idant nekentėtų dėl nesulaikomo falšo, kuris sudaro jo gyvenimą. Į visus daiktus jis žiūri per tam tikrą iškreiptą optiką ir tuo pačiu reikalauja, kad nebūtų jokio kito požiūrio taško, jokios kitos optikos. Kaip sako Drevermanas, Nyčė pastebėjo tą prieštarą tarp nepaprasto šamano ir Kleriker tada, kai krikščionybę jis aprašinėjo kaip įsivaizduojamą antitikrovę ir galvojo bei teigė, kad to meto krikščionybės teikiamas fikcijų pasaulis skiriasi nuo sapnų pasaulio ir skiriasi ne savo naudai. Sapnų pasaulis atspindi tikrovę, o klerikalinis požiūris tikrovę iškreipia, paneigia, ją nuvertina./…/

Visi katalikų Kleriker iš esmės visą laiką ruošiasi buvimui kunigais arba kokiai nors būklei ordine ir tuo pačiu atmeta visa tai, kas yra juose, kas yra jų viduje, bet kas jų manymu netinka šiai tarnybai. /…/ tas, kuris ruošiasi būti Kleriker visą laiką yra dideliame pavojuje nukristi į perversijas ir kažkokį nesusilaikomumą. Tai yra sąžinės balsas, kuris graužia jau iš anksto, anksčiau nei prasižengiama arba padaroma nuodėmė. Todėl pasaulis Kleriker pasirodo labai ribotu būdu, jis stengiasi riboti savo žvilgsnį.

/…/ Kleriker katalikų Bažnyčioje su savo tarnyste bus susijęs nepaprastai tampriai. Būtent ta jo tarnystė jį tvarkys, jį formuos. Jis visada bus funkcionieriumi ir kad ir kokią vietą jis užimtų, prelado arba vyskupo, jis visada kažką turės virš savęs. Taigi Kleriker niekada nepakyla virš funkcionieriaus lygio. Jis iš tikrųjų yra visų tarnas (Mk 10,44). Tam tikra prasme būti visų tarnu – tai ne reikalavimas klerikui, bet tai jo psichinė realybė. Bet šiaip ar taip galima valdyti arba viešpatauti ir tada, kai pats save užspaudi, kai pats save priverti. Tai yra tiesa, kurios išvengti negalime.

Kategorijos: Akiračiai, Gamta ir žmogus, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Psichologija, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *