J.Trinkūnas. Šventosios ugnies Lietuvos širdyje neįstengė užgesinti lietuvių tikėjimo priešininkai (203)

Jonas Trinkūnas

Jonas Trinkūnas

Skiriama Krivio Gintauto atminimui.

Liepos pabaigoje minimas paskutinis Krivis Gintautas, miręs 1414 m. Liepos 28 d. ties Betygala.

Apie baltų žynius – vaidilas ir krivius – daugiausia yra rašęs Simonas Grunau (1470-1531) „Prūsijos kronikoje“. Kronikoje teigiama, jog 521 m. Brutenis skelbiamas krivių krivaičiu, o Vaidevutis – prūsų karaliumi. Taip prasidėjo krivių tradicija, pasibaigusi 1265 m (krivis Aleps). Apie krivio reikšmę rašė Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“: „Romovėje gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių /…/, jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje. Toks didelis buvo jo autoritetas.“(Preussische chronik, 1876, 87).

Tačiau su prūsų kriviais  tradicija nepasibaigė, toliau ji buvo tęsiama Lietuvoje. Lietuvos metraštis pasakoja apie žynį Lizdeiką, tapusiu Gedimino vyriausiuoju žyniu.

Krikščionybė į Lietuvą atėjo labai sunkiai. Tą rodo jau pirmi nesėkmingi misionierių žygiai prieš 1000 metų, o po to 300 metų trukęs religinis karas. Pagaliau, išvarginta nuolatinių krikščionių puolimų, Lietuva nulenkia galvą. Pirmiausia Vilniuje buvo užgesinta Amžinoji Ugnis, saugoma žynių, sugriauta šventykla ir aukuras, kertama šventoji giria ir užmušami namuose laikomi žalčiai. Tai matydami kai kurie pagonys verkė, bet nedrįso priešintis karaliaus valiai (Vilniaus miesto istorija, 1968, p.50).

Nežinome, ką išgyveno amžinosios Ugnies kurstytojai, šventųjų apeigų kriviai, vaidilos, žyniai, ką patyrė tomis tragiškomis dienomis senojo tikėjimo gynėjai. Juk buvo griaunamos, trypiamos protėvių ir tautos šventenybės, tai, kas buvo ginama, saugoma šimtus metų, nuo pat Videvučio ir Brutenio laikų.

Simonas Daukantas, įsigilinęs į tuos dramatiškus istorinius įvykius, tarsi girdėjo rūsčius krivio žodžius: „Patsai krivė krivaitis, visų aukščiausias kunigas, suvadinęs gimines ties Kernave, maldavo dievus, užtarytojus Lietuvos ūkės, o pabengęs maldą, sako, būk taip taręs suėjusioms giminėms svieto: „Atėjo jau žmonės, vadinami krikščionys, kurie, norėdami jums liuosybę išplėšti ir amžinai apvergti, visaip jus vilios. Mokys jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuomet nepildys. Linkės jums mylėti artimą savo it patį save, vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą, noris vieną dievą garbins ir vienos vieros bus. Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepakakinsit turtų ir gėrybių tiems kraugeriams, kurių kalbos nesuprasit; sakau, kapus tėvų savo išarsit, lieknus šventus iškirsit, versmes, balas išdžiovinsit – nė taip jų gobėjimo neatstsotinsit. Bet dar, kad tas nelaimes jums darys, lieps kentėti, džiugindami antru gyvenimu ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesniais, vienok patys ant to antro gyvenimo neatbos. Jūsų vargai, ašaros širdies jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius metų jiems vergausit, o nė kokios nuo jų paguodos nesulauksit. Panieks anie jūsų bočių prabočių išmintingą tikėjimą, įstatymus ir apsiėjimus, nebleis rašyti, skaityti jūsų kalba, ant galo, išplėšę jums tą paskutinę priviliją, paskaitys jus pačius tarp savo gyvulių, dovanos, mainys, pardavos viens kitam it bestijas ir, tartum ant didesnės apjuokos, vadins dar jus savo broliais krikščioniškais. Klausykit manęs, giminės, čia susirinkusios, tai yra žabanklai, kuriuos nori anie jūsų liuosybę nuspęsti; jei manęs netikit, veizėkit į latvius, kurie jau ašarose vargų savo paskendo. Netikėkit, sakau, jų žodžiams, sekit geriau įstatymus bočių prabočių, kuriuos pildydami nieko netrūkot, visi liuosi, laimingai, viso pertekę gyvenot, dirbot sau, kuomet galėjot, ilsėjot, kuomet norėjot; jei dar laimingais toliau norit būt, ginkit drąsiai namus savo. Atėjo, sakau, diena, kurioj reikia lietuviui, žemaičiui ar liuosam mirti, ar amžinu krikščionų vergu tapti“ (Raštai I, 1976,127-128).

Daukantas mini keturias svarbiausias šventvietes, kurių paskutinioji galėjo būti Gintauto šventvietė. „Ketvirtoji buvusi Palangos giriose Ginčio žinyčia, nuo jos paskuojo kūrėjų kūrėjo vadinama, ant Kuršo rubežiaus, kurią slapta didžiai vėlai, jau krikščionimis būdami, dar lankę žemaičiai, parusėnai ir žemgaliai, arba kuržemininkai, minėdaami savo laimingas dienas ir tardami save angis broliais buvusius, bet metuose 1700 išvertė ją žuvėdai“(Raštai I, 1976, 516)

Senojo tikėjimo tradicijos neišnyko, o vienais ar kitais pavidalais atgimdavo ir pasireikšdavo. Ypač tai išryškėjo XIX amžiuje per Simoną Daukantą ir aušrininką Andrių Vištelį. Ir štai aušrininkas  Jonas Beržanskis (1862 – 1936) ėmė skelbtis esąs senojo tikėjimo pasekėju. 1928 m. knygelėje „Nulinkėjimas“ jis rašė, jog einąs šių dienų Krivių Krivaičio pareigas.

Senojo tikėjimo atgimimas vyko toliau, 1992 metais Lietuvoje oficialiai pripažinta Baltų religijos bendruomenė Romuva. Daugėjant baltų tikėjimo pasekėjų, atsirado būtinybė atkurti Krivio pareigas.  2002 m. spalio 19 d. po Vaidilų Rato nutarimo Vilniuje Gedimino kapo kalne buvo vėl įšvęstas Lietuvos Romuvos Krivis. Krivio tradicijos išlaikymas rodo senojo lietuvių tikėjimo tęstinumą ir tvarumą.

Išsipildė Aušrininkės Stanislavos Medekšaitės-Paškevičienės (1846 – 1933) apysakoje „Gintautas, paskutinis krivė. 1413-1414 m. istorijos apysaka“ Krivio Gintauto lūpomis tariami žodžiais skirti Krivio žinių ir pareigų perėmėjui: „…sūnau mano, gaivink žmones daina, kurstyk ugnį jų krūtinėse, o tos šventosios ugnies Lietuvos širdy neįstengs užgesinti jokia priešininko ranka“.

Jonas Trinkūnas yra Senojo baltų tikėjimo religinės bendrijos Krivis

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: