Apie kapines ir akmeninį sargą

Vilnius. Vasara. Karštis, dulkės ir triukšmas. Einant per gatvę įkaitusia derva kvėpuoja asfaltas, automobiliai trenkia benzinu ir pravažiuodami vis tvoksteli metaline kaitra. Labai, labai, labai norisi kuo toliau nuo visko šito dingti. Einu į Vingio parką – bet dabar kelios valandos po vidurdienio, tarp medžių tikriausiai ganysis tuzinai vaikų ir juos prižiūrinčių gimdytojų, kas garantuoja, jog ramybės nė su žiburiu nerasi.

Už įėjimo pasuku dešinėn, pro geležinius kapinių vartus, ir suprantu – iš dalies klydau, o iš dalies buvau teisus. Gal pačiame parke ir triukšminga, tačiau jo kapinaitėse vyrauja tokia ramuma, kurią mažai kur berasi. Nesigirdi gatvės ūžesio, tik tyliai ošia medžiai. Bet visgi žmonių čia daug, kas vedžioja šunis, kas bėgioja, o kas daro ir tai, ir tai. Paskutinį kartą šioje vietoje buvau žiemą, tada įėjimo neradau ir teko per tvorą ropštis – pasirodo, ir dabar nemažai kas taip daro, labai jau patogus į parko centrą vedantis takas, kurį kerta dviejų geležies skersinių tvorelė. Nepasikeitė nei jis, nei eilės pilkų marmurinių paminklų. Skulptūra irgi nepasikeitė, stovi kur stovėjusi, tik dabar ją aplipo krūvelė rūkančių paauglių.

Pirmieji laidojimai čia prasidėjo amžių glūdumoje, tikriausiai anksčiau, nei besiplečiančio Vilniaus vakarinė dalis palietė upės kilpą ir persirito į kitą jos pusę. Per 1710-ųjų marą ši vieta jau buvo žinoma kaip Jėzuitų kapinės ir naudojama pagal paskirtį, o šiek tiek vėliau joje koplytėlę pasistatė ir savo žmoną pasilaidojo pirmasis Vilniaus karinis gubernatorius. Tą koplyčią rasti galima ir dabar – užrakintą, apsilaupiusią. Prieš dešimtmetį, tvarkant kapines, jai matyt pritrūko lėšų.

Koplytėlė stovi pietvakarinėje kapinaičių dalyje, prie įėjimo, kuriuo palyginus nedaug kas naudojasi. Aplink ją – pirmo pasaulinio karo aukų kapai, daugiausiai vokiečių, rusų bei turkų. Šalia tįsta kapinių alėja, kurios viduryje pastatytas centrinis paminklas – didelis marmurinis kryžius – o pačiam gale, pusapvalėj aikštelėj, miega liūtas. Dėl jo tą dieną ir ėjau į Vingio parką. Vaizdas vienu metu įspūdingas ir nuviliantis: milžiniškas akmeninis žvėris, sustingęs dormant pozoje, padėjęs galvą ant letenų ir, rodos, šnarpščiantis it mažas kačiukas. Nugara be ceremonijų atsukta pro medžius boluojančiai Žvėryno panoramai, akyse didinga ramybė ir ramus didingumas. Tačiau liūto šonus darko gilūs randai. Skulptūra sudurstyta iš akmeninių blokų, kurių kraštai smarkiai aptrupėję, nuskaldyti, kai kur į tokią žaizdą galima ne tik pirštą, bet ir visą plaštaką įkišti.

Šiuos ženklus paliko sovietmetis. 1948-aisiais, valdžios įsakymu, naikinant kapines paminklas ištvėrė didžiausią pažeminimą, kokį tik jam galima skirti – akmeninis milžinas buvo tiesiog išardytas, užkastas ir pamirštas. Pamirštas taip stipriai, kad kai po daugiau nei pusės amžiaus jį netyčia kažkas rado, nebuvo aišku, kur liūtą pastatyti.

Tą patvirtina marmurinė lentelė, gulinti žemėje prie žvėries – „Paminklas buvo atrastas statybos darbų metu ir laikinai pastatytas šioje vietoje“, skelbia ji. Šalia randu tą patį užrašą vokiečių kalba. Ir ne šiaip sau. Iškiliausią savo istorijos laikotarpį Vingio parko kapinaitės išgyveno pirmojo pasaulinio karo metais, būtent per vokiečių okupaciją. Frontui persiritus per Lietuvą čia imti laidoti kariai, lygiomis eilėmis išsirikiavo mediniai kryžiai, iki karo pabaigos jų atsirado virš dviejų tūkstančių. Privačiose kolekcijose yra išlikusios kelios 1916 metų nuotraukos, rodančios, kaip gerai ši vieta buvo prižiūrima. Tačiau „Miegančio liūto“ jose dar nėra: paminklas atsirado 1917-aisiais, išdygo lyg iš po žemių, ir iškart buvo priimtas kapinių sargybon, kadangi būtent tokį vaidmenį autoriai jam ir skyrė – kompleksas, į kurį įsiliejo skulptūra, privalėjo atspindėti po žeme gulinčių žmonių herojiškumą, o kas gi geriau simbolizuoja nurimusią jėgą, jei ne liūtas – kilnios galios įkūnijimas – taikiai užmigęs ant karių palaikus slepiančios žemės.

Daug kas vis dar lieka neaišku. Nepavyko aptikti jokių žinių apie „Miegančio liūto“ autorių, pastatymo aplinkybes ar progą. O dabar pats žvėries buvimas šioje vietoje atrodo kiek keistai – didinga skulptūra nekaip dera su minimalistiškais, stačių kampų marmuriniais kryželiais, ir jei atidžiai pažiūrėti iš šalies – prie pavienių pušų, parko ramybės bei savitos kapų atmosferos netinka būtent pastarieji. Ar kaip tik todėl akmeninėje lentelėje prie liūto ir įrašytas tas žodis – „laikinai“?

2001-aisiais, kai kapinių tvarkymo metu skulptūra buvo rasta, ją ruoštasi įtraukti į kilnojamojo kultūros paveldo registrą, tačiau svarstymas baigėsi nutarimu susilaikyti nuo tokio žingsnio. Prieinu prie liūto galvos, pakrapštau ant karčių išdygusį samanų kuokštelį. Taip, sunkoka šį gyvūną pavadinti kilnojamu – ne tiek dėl monumentalumo, nepajudinamumo įspūdžio, kurį sukelia dideli akmens luitai, kiek jų darnos su žeme, ant kurių yra padėti. Per dešimt metų gulėjimo šioje aikštelėje žvėris smarkiai įaugo į aplinką, lyg atsigriebdamas už tremtyje po žeme praleistą laiką.

Jei kas nors lankėsi čia sovietmečiu, dabar vietos, be abejo, neatpažins. Gerai tai ar blogai – galima diskutuoti, tačiau penkto dešimtmečio pabaigoje tvarkingas ir didingas memorialas pirmo pasaulinio karo aukoms buvo paverstas vaikų žaidimų aikštele su spalvingomis sūpynėmis ir karuselėmis. Visa kapinių teritorija – išlyginta, pertvarkyta, o bet koks didesnis objektas užkastas čia pat. Kartu užkasti ir prisiminimai apie tikrąją šios vietos istoriją. Beje, ant vienos iš čia pastatytų karuselių aštunto dešimtmečio pabaigoje net nufilmuotos kelios filmo vaikams „Elektroniko nuotykiai“ minutės.

Apie pramogų aikštelę, pastatytą ant karių kaulų, prisiminta tik prabėgus keletui metų po nepriklausomybės atgavimo. 1995-aisiais kapinės paskelbtos bendrosiomis, į jas imti vežti bei laidoti vokiečių karių palaikai iš visos Lietuvos, ir per porą metų įvairių fondų bei draugijų lėšomis kapinaitės buvo sutvarkytos. Tada darbininkai ir rado „Miegantį liūtą“ kartu su keliomis lentelėmis, vokiečių kalba skelbiančiomis, jog jis skirtas pasaulinio karo didvyriams.

Dabar kapines prižiūri Vokietijos karių draugija „Roter Adler“, jos padalintos į dvi dalis – senąsias, su pirmojo pasaulinio karo kapais ir naująsias, su antrojo. Vasaromis maršrutą pro šią vietą dažnokai nusitiesia pabėgioti susiruošę sveikuoliai, juos skaičiumi lenkia tik šunų vedžiotojai – šie nesidrovėdami nuolat laipioja per tvorą ir apsimeta nepastebintys, kai jų augintiniai pakelia koją prie antkapio. Kol šilta, prie liūto ar ant jo dažnai galima pastebėti besiglėbesčiuojančią porelę ar keletą paauglių su alumi. Žiemomis skulptūra lieka vieniša, paspaudus šaltukui ją padengia ledo plutelė, o kas rudenį vėjas nuo akmeninės nugaros nupučia lapus. Tik mėlynais dažais užpurkštas taškas – kažkokio tepliotojo nebaigtas bandymas įsiamžinti – žymi jos priklausomybę nuo žmonių, ir jei to taško nebūtų, prieitum, žmogus, ir pagalvotum – ne iš šio pasaulio atsirado „Miegantis liūtas“. Kryželiai – iš šio, pušys – gal būt irgi, o va liūtas – kažkas kito, kažkas išdygusio šioje vietoje tam, kad būtų saugojama jos ramybė.

Prisiminiau mintį, kilusią dar žiemą, kai pirmąkart čia apsilankiau. Jei kažkam ateis į galvą iškelti liūtą iš kapinių, nes nušiurusi skulptūra netinka į kompaniją pedantiškai pievelei ir idealiai simetriškiems kryžiams, vokiečiai turėtų teisę surengti ne prastesnį ažiotažą nei tas su paminklu nežinomam kariui Estijoje. Ko gero, juos palaikyčiau.