Ketvirtadienio Perkūnkalbė (15)

Šių metų antrame žurnalo „Liaudies kultūra“ numeryje spausdintame Vykinto Vaitkevičiaus straipsnyje „Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka“ teigiama, kad išlikusiose lietuvių liaudies pasakose ir padavimuose galima rasti nemažai tikslių Lietuvos krikšto aprašymų. Akivaizdu, kad tautos sąmonėje įvykiai, sugriovę brangiausias žmonėms šventybes, paliko ryškų randą. Apie šiuos nutikimus buvo pasakojama iš kartos į kartą. Ne viena pasaka kalba apie vyskupus ir kunigus, nesėkmingai bandžiusius sunaikinti šventenybes. Viename pasakojime kalbama apie šventų ąžuolų kirtimą. Nė vienas lietuvis nedrįso kirsti paties didžiausio ąžuolo. Galiausiai atsiradęs vienas drąsuolis užsimojo kirviu ir įsikirto sau į koją, o į kamieną nepataikė. Kitas pasakojamas kalba apie deginamus šventus žalčius. Atsiradęs vienas pats didžiausias žaltys, kurio ugnis niekaip neėmusi.

Senovės lietuvių religiniame gyvenime įprasta, kad ne tik dievai žmonėms padeda augindami javus ir duodami gerą derlių, padėdami kare ar moterims gimdyme, bet ir žmonės visomis išgalėmis padeda dievams maitindami šventą Ugnį, aukodami dievams aukas, perspėdami Juos. Lietuviams buvo savaime suprantama, kad ne tik žmonės be dievų, bet ir dievai be žmonių negali gyventi. Todėl žmonės stengėsi darnoje ir taikoje su dievais sugyventi, kurdami bendrą dievų ir žmonių bendruomenę. Tai buvo laikai, kai viskas aplinkui buvo šventa, o dievai ir žmonės gyveno vienoje troboje. Krikščioniška religija, skatinusi naikinti šventybes ir pralieti kraują, žmonėms turėjo atrodyti klastinga ir baisi, o tai skatino ilgametį pasipriešinimą krikštui.

Atsitiktinai man pavyko rasti užrašytą liaudies dainą, kurioje mergaitė prašo Saulės nesileisti, nes gali patekti į bažnyčią, kur kunigas mišias kelia. Dainos žodžiai rodo didelį susirūpinimą, kad deivė Saulė gali atsidurti žmonėms baisios krikščionybės pašonėje. Manau, kad tai galėjo būti daina, sudėta jau po krikšto, kai žmonės stengėsi vengti krauju pasruvusios religijos. Dainuojama:

Vai Saulele, vai Motule,
Nesileiski labai giedriai
Ba išpulsi rūtų daržan,
Nuskins tave su rūtele
Įpins tave vainikėlin
Uždės tave ant galvelės
Nuveš tave bažnytėlėn
Statys tave prieš altorių
Kur kunigas mišias kelia.

Gaila, tačiau dainos melodija nebuvo užrašyta. Vis dėlto daug ką reiškia žodžiai. Žmonės bijojosi bažnyčių, puošiamų žolynais. Kiekviena šventas žolynas, atrodė jiems, yra tarsi įkalinamas dievaitis.

Kategorijos: Etninė kultūra, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: