Didysis prasmės ieškotojas – Algirdas Julius Greimas (1917-1992)

Kovo 9 d. sukako 94 metai kai gimė kalbininkas, semiotikas, mitologas ir eseistas Algirdas Julius Greimas savo semiotikos darbais išgarsinęs Lietuvos vardą pasaulyje.

A.J.Greimo teoriniai moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmės mokslui. A.J.Greimas sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų susidarymo ir jų funkcionavimo universalius principus, tų sistemų ryšius ir sąveiką. Plėtodamas semiotiką, jis siekė padėti bendrosios humanitarinių mokslų metodologijos pagrindus. A.J.Greimas semiotiką praturtino originaliomis semiotinės struktūros, diskurso, prasmės izotopijos, naratyvinės gramatikos, naratyvinės programos, semiotinio vyksmo ir veiksmo, semiotinės komunikacijos, modalumo, kompetencijos ir kitomis sąvokomis. Savo darbuose semiotinius metodus jis pritaikė kalbos ir istorijos, mito, pasakos, literatūros kūrinio analizei.

Pats A. J. Greimas, svarstydamas apie semiotiką, teigė: „Semiotika nėra nei filosofija, nei literatūros teorija, nei lingvistika – tai visus ženklus tyrinėjantis ir apglėbiantis gyvenimo būdas“. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų A. J. Greimas parašė prancūziškai, prancūzų kalba išdėstė ir paties sukurtą bendrąją reikšmės teoriją.

Elementariųjų reikšmės sistemų aprašymą A.J.Greimas susiejo su naratyvine sintakse, tinkančia įvairioms „kalboms“ analizuoti. Pagal jo teoriją, sąmoninga ir nesąmoninga žmogaus veikla yra nuolatinis jam vertingų objektų įgijimas ar netekimas, vertės objektų mainai sąlygoja pažintinio, etinio ir estetinio prado sąryšį gyvenime. A.J. Greimo semiotika dabar plėtojama daugelyje Europos šalių, Lotynų Amerikoje, Kanadoje.

Stambiausi leksikografiniai A.J.Greimo darbai yra šie:

Senosios prancūzų kalbos žodynas, 1968;
Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas, 1992, su T.A. Keane.

Sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, kurią išdėstė prancūzų k. rašytose knygose:

Struktūrinė semantika, 1966;
Apie prasmę, 1970;
Maupassant’as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos, 1976;
Semiotika ir visuomenės mokslai, 1976;
Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas, 1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais;
Apie prasmę II, 1983;
Apie netobulumą, 1987;
Pasijų semiotika, 1991, su J. Fontanille;

Mitologija šiandien, 1996, antologija, kartu su Keane.

Mitologijos studijas ir eseistiką jis rašė ir lietuviškai. Knygoje Tautos atminties beieškant atskleidė daugelio lietuvių mitologinių tekstų prasmę. Mitą Greimas laikė figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus. Mitologijos tyrinėjimas, autoriaus nuomone, yra tarsi kultūros archeologija, kai iš atskirų rašytinuose šaltiniuose ir tautosakoje užfiksuotų mitologijos fragmentų atstatoma bėgant laikui pabirusi visuma.

Lietuvių išeivijos spaudoje, o nuo 1989 m. ir Lietuvoje A.J.Greimas spausdino publicistiką ir literatūrinę eseistiką. Lietuviškai yra išleistos šios A.J.Greimo knygos:

Semiotika, 1989;
Iš arti ir iš toli, 1991;
Tautos atminties beieškant, 1990;
Lietuva Pabaltijy: Istorijos ir kultūros bruožai, 1993 (kartu su S. Žuku lietuvių ir prancūzų kalbomis);
Gyvenimas ir galvojimas, 1998;
Baimės ieškojimas, 1999;
Apie Netobulumą, 2004;
Struktūrinė semantika, 2005;
Lietuvių mitologijos studijos, 2005.

Remdamasis prancūzų mitologų G. Dumézilio, C. Lévi-Strausso, M. Detienne’o tyrinėjimais, A.J.Greimas sukūrė savą lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodą, taikytą studijose Apie dievus ir žmones (1979), Tautos atminties beieškant (1990), rankraštyje likusiuose Gedimino sapno ir Palemono mitų nagrinėjimuose.

2005 m. išleista knyga Lietuvių mitologijos studijos tapo visų A.J.Greimo mitologijos tyrinėjimo darbų sąvadu. Šiai knygai recenziją pavadintą Žaibuojančios intuicijos ir struktūros 2006 m. vasarą prieš savo žūtį parašė žymus mitologas ir religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Ši recenzija kartu tapo ir trumpu visų A.J.Greimo mitologinių tyrimų ir ieškojimų įvertinimu išsakytu jau naujos kartos mitologijos tyrinėtojo lūpomis.

Skaitykite G.Beresnevičius. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (Šiaurės Atenai, 2006-06-03 Nr. 799).

Trumpa A.J.Greimo biografija

Baigęs gimnaziją A. J. Greimas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame 1934–1936 metais studijavo teisę. Baigęs mokslus išvyko į Prancūziją. Grenoblio universitete 1936–1939 studijavo prancūzų kalbą bei kalbotyrą. Grįžęs į Lietuvą 1939 m. atliko karinę tarnybą. 1940–1944 m. gyveno Šiauliuose, mokytojavo Mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo sumanytojų. Antrojo pasaulinio karo metais gyvendamas Lietuvoje įsitraukė į antinacinį sąjūdį.

1944 metais pasitraukęs į Vakarus A. J. Greimas apsigyveno Prancūzijoje. 1947–1949 metais dirbo Paryžiaus mokslinių tyrimų centre moksliniu bendradarbiu slavistu. 1949 metais Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją „Mada 1830-aisiais“. 1950–1958 m. dėstė Aleksandrijos, 1958–1962 m. Ankaros ir Stambulo, 1962–1965 m. Puatjė universitetuose. 1960 metais drauge su bendraminčiais A.J.Greimas Prancūzijoje įkūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją, iš esmės žymėjusią lingvistikos atgimimą toje šalyje. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Tuo metu A.J.Greimas pradėjo vadovauti Paryžiaus aukštųjų visuomenės mokslų mokyklos bendrosios semantikos studijų centrui, organizuodavo seminarus. 1965–1968 metais jis ėjo Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinio sekretoriaus pareigas. 1969–1971 m. buvo Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinis vadovas.

A. J. Greimas mirė 1992 m. vasario 27 dieną Paryžiuje. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Parengta pagal: semiotika.lt;  wikipedia.org; G.Grabauskas-Karoblis. Garsinęs Lietuvą pasaulyje, „XXI amžius“ Nr. 76 (1768), 2009 m. spalio 28 d. ir kitus šaltinius.