J.Trinkūnas. Marija Gimbutienė ir Romuva (video) (2)

M.Gimbutienė, 1970 m.

M.Gimbutienė, 1970 m.

Šiemet sausio 22 d. minėjome vienos žymiausių pasaulio mokslininkių, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtojos, archeologės, profesorės Marijos Birutės Alseikaitės Gimbutienės 90-ąsias gimimo metines. Garbiosios mokslininkės nuopelnai kultūros istorijos, archeologijos tyrinėjimų srityje yra plačiai pripažinti ir įvertinti, tačiau Marija Gimbutienė nebuvo tik sausa  akademinė mokslininkė, ji ne tik tyrinėjo seniai išnykusias iš pasaulio žemėlapio kultūras, tautas ir jų pasaulėžiūras, ji degte degė noru mūsų protėvių palikime rasti tas vertybes, kurias galima būtų perimti mūsų nūdienos dvasiniams poreikiams ir lūkesčiams tenkinti.

Visa Marijos Gimbutienės veikla, jos darbai ir žodžiai spinduliuoja mums begaline meile ir rūpesčiu dėl mūsų Tautos dabarties, dėl mūsų pasirinkimo – kuriuo keliu eisime – ar mūsų dvasiai svetimu ar protėvių paveldėtu?

1968 metais Marija Gimbutienė lankėsi Lietuvoje. Kaip tik tuo metu buvo prasidėjęs Romuvos (Ramuvos) sąjūdis, augo susidomėjimas protėvių kultūra, vyko plataus masto kraštotyros ekspedicijos. Gimbutienės atvykimas suvaidino svarbų vaidmenį tautiniame lietuvių atgimime.

Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Gimbutienė rimtai sirgo, bet atkakliai rašė ir parašė savo svarbiausias knygas būtent tą dešimtmetį.

1993 metais ji vėl pasiryžo aplankyti Lietuvą. Gydytojai sakė, jog tai pavojingas sumanymas. Kelionė gali suaktyvinti ligą. Bet ji atvyko į Lietuvą, ir šis atvykimas buvo tikrai triumfališkas. Ji buvo pagerbta aukščiausiu lygiu, skaitė labai svarbias paskaitas apie baltų kultūrą, jai buvo suteikti aukšti apdovanojimai. Bet įvyko tai, ką pranašavo gydytojai. Grįžusi į Ameriką ji turėjo gultis ligoninėn. Jos būklė blogėjo. 1994 m. vasario 2  dieną –  Deivės  ir Gabijos dieną ji pakvietė draugus ir atsisveikinusi su jais, liepė atjungti jos gyvybę palaikančią aparatūrą.

1994 m. gegužės 8 dieną įvyko jos laidotuvės. Urna su pelenais buvo pastatyta Universiteto Jonų bažnyčioje. Įvyko iškilmingas atsisveikinimas. Prie urnos romuviečiai žvakelėmis išdėliojo Deivės ženklą – paukštės pėdą. Staiga atskrido balandis ir ėmė vaikštinėti tarp degančių žvakelių. Visi nustėrę  stebėjo šį nepaprastą reiškinį.

Paskui urna su Velionės palaikais buvo pervežta į Kauną ir pastatyta atsisveikinimui Vytauto Didžiojo Universitete. Romuva buvo paprašyta atlikti laidotuvių apeigas. Išėjau ieškoti aukuro ugniai. Beeidamas Laisvės Alėja pamačiau paauglius, laikančius žaltį. Jie man jį pardavė…

Suvokiau, jog tai dar vienas Gimbutienės ženklas.

Lydint į Petrašiūnų kapines laidotuvių eisenos priešakyje nešėme Šventąją Romuvos Ugnį…

Marija Gimbutienė sugrįžo pas savo Motiną.

Jonas Trinkūnas

P.S.: Čia pateikiu du Marijos Gimbutienės laiškus, perteikiančius jos rūpestį ir meilę savo Tėvynei, savo Tautai ir mus visus jungiančiai Romuvai.

M.Gimbutienės laiškas V.Kavoliui

Zemalijski Muzej
Sarajevo, Jugoslavija
Gegužės 12, 1968
Mielas Daktare,

Šįmet man ilgi metai, nes esu išvykusi iš namų.  Prieš savaitę grįžau į Jugoslaviją iš Lietuvos ir dabar esu visai kaip tarp dviejų pasaulių.

Buvau kaip exchange scholar mėnesį Sovietų Sąjungoje. Mane siuntė National Academy of Science

(prieš dvejus metus NAS nenorėjo manęs leisti apsilankyti pas motiną Lietuvoje; šįmet leido, tad ir išdūmiau). Vykau su jauniausia dukra Rasele, kuri gavo leidimą gyventi pas senelę Kaune, o aš rizikavau ir be sovietų leidimo pabūti pas mamą Kaune. Iš viso Kaune ir Vilniuje išbuvau 10 dienų, visą kitą laiką – Maskvoje, Kijeve ir Kišiniove studijų tikslais, kongrese ir muziejuose.

Atsivežiau  šio to. Sajos „Mamutų medžioklė“ priklauso Metmenims (Saja prašė perduoti Mieželiui, bet kadangi jo adreso neatsimenu, siunčiu Jums ir manau, kad taip geriausia). Spausdinti dar negalima. Kai bus galima, autorius kaip nors duos ženklą. Reikalas dar šiltas. Nes šįmet nuėmė nuo scenos. Prašė, kad redakcija pasilaikytų, o literatai ir teatralai tegu pasiskaito iš rankraščio.

Tas pats Saja dar man davė tris į rusų kalbą išverstas vieno veiksmo dramas. Aš turiu jas persiųsti prof. Ezrael, Čikagos U-te. Ar Jūs kartais jo nepažįstate? Aš taip užslėpiau adresą (bijodama kratos), kad lig šiol negaliu jo surasti. Būčiau dėkinga už pagalbą. Tas Ezrael asmeniškai buvo susitikęs Sają; atrodo jie buvo susitarę dėl vertimo į anglų kalbą.

Atsivežiau apie penkiolika Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokyklos vaikų grafikos darbų. Kai kurie nuostabūs. Reikėtų arba parodėlę surengti, o atrinktus – paleisti per „Metmenis“. Temos: pasakos, liaudies menas, Krėvės „Milžinkapis“. Apskritai, ta mokykla yra didžiausia Lietuvos tvirtovė. Šių metų diplominiai darbai buvo labai geri, ypač grafika. Buvau baigimo iškilmėse – nuotaika laiško žodžiais nenusakoma. Išėjau kaip iš šventyklos. Užtenka pasižiūrėti į tuos vaikus, ir tvirčiau tikiu.

Lankiausi pas daugelį dailininkų (Stasiulevičių, Surgailį, Kisarauskus, Žilytę, Vildžiūną, Ikamą). Turiu tris Ikamo grafikos neblogus darbus. I.Kostkevičiūtė davė man dėžutę Vilniaus skaidrių (slides)  – irgi metmeniečiams ir man asmeniškai porą puikių liaudies meno nuotraukų, kurias galima būtų kada nors panaudoti „Metmenyse“. Jau ne pirmą kartą grįžtu įsitikinusi, kokį didelį vaidmenį anapus vaidina „Metmenys“. Laukia kiekvieno numerio kaip gyvybės vandens, o kai ateina tai taip ir keliauja kaip knygnešių laikais. Ką čia knygnešių, tada keliavo daugiausia maldaknygės arba panašios knygelės. Dabar reikalingas visai kitoks maistas. Ir kokia nuostabiai imli ir šviesi Lietuvos inteligentija! Ir kokia stipri. Ne Amerikos lietuviams jai prilygti. Mūsų šventas reikalas yra palaikyti tą širdies plakimą. Tik Santara ir „Metmenimis“ tikima.

Labai džiaugiuosi, kad Mieželis ir Almenas buvo maždaug toje pačioje kompanijoje kaip ir aš. Dėl to Jums žinomos tenykščios nuotaikos ir reikalai. Man dabar visiškai aišku, kad devyniasdešimt procentų „Šviesos Santaros“ veiklos prasmės yra jos įtaka anapusiniams. Tas pats su rašytojais, poetais ir kt. Vis vien dabar jau nebe toks kalėjimas kaip buvo, šneka net per daug drąsiai, ir kaip tik dabar atsiveria arterijos naujam kraujui įleisti. Svarbiausia vis siųsti ir siųsti knygų. Jeigu nėra privačių kelių, tai nors į Vilniaus respublikinę biblioteką. Ten knygos patenka ir kas nori jas randa. (Pasitarnaukite man dar vienu reikalu: literatai ruošia Fausto Kiršos rinktinę ir labai prašė, kad į Vilniaus respublikinę biblioteką būtų pasiųstos „Tolumos“ ir „Šventieji akmenys“ – per Čikagą nebūtų įmanoma tų knygų gauti?).  Dar kitas adresas, per kur knygos gali tikrai patekti. /…/.

Yra tokia Lietuvos – indų draugija. Visai nekaltas pavadinimas ir jos pirmininkas yra Mironas, savo laiku buvęs ne visai simpatiškas. Tačiau dedasi gana įdomūs dalykai. Pvz., ruošiamos Joninės kur nors Kernavėj ant piliakalnio, suvažiuoja iš visų kampų, ir kas ten apsilanko, jau niekad nepamiršta tos nakties. Dabar ant Rambyno pradeda degti aukurai, ruošiami Vydūno minėjimai. Visa tai daro degantieji  studenčiukai, kuriems lietuviška veikla yra visas gyvenimo tikslas. Man teko nemažai jų susitikti. Buvau daugiau negu sujaudinta. Negalėjau atsisakyti skaityti paskaitą, nors neturėjau pasiėmus nei medžiagos, nei turėjau laiko jai pasiruošti, būdama užsiėmus šimtais kitų reikalų kelionėje. Pasakiau skaitysiu „Baltai ir indoeuropiečiai“, o skaičiau apie baltų dievus ir ne tą dieną, kaip buvo susitarta. Nepaisant to, Vilniaus universitete Didžioji kolonų salė buvo perpildyta. Jei kam būtų reikėję sušluoti visą Lietuvos žiedą iš karto – buvo gera proga; ten buvo turbūt visi menininkai, rašytojai, mokslininkai, jauni ir seni, iš Vilniaus, iš Kauno ir kitur, o daugiausia visai jaunų studenčiukų, kurie į mane žiūrėjo susijaudinusiom akim, beveik norėdami prisiliesti. Tokią auditoriją, žinoma, galėjau turėti tik vieną kartą gyvenime.

Mano knygelę „Ancient Symbolism of Lithuanian Folk Art“ yra išvertę net trys žmonės (nežinodami, kad kitas verčia) ir jaunimas žino (o Amerikoj kažin ar kas žino, kad tokia  knygelė kada nors išėjo…). „The Balts“ irgi ištisai perskaityta. Su Mackumi, Radausku, Škėma, Katiliškiu ir daugeliu kitų daug kas tiesiog gyvena ir miega. Man dabar bus visiškai nesvarbu ką taukš  apie mano buvimą Lietuvoj ir apie paskaitą kokie nors Kojeliai Los Anželiai mieste.

Žadu grįžti į Ameriką apie rugsėjo vidurį po kasinėjimų Jugoslavijoje ir Graikijoje. Praneškite man apie Santaros suvažiavimą. Iki rugpjūčio 15 mano adresas bus užrašytas viršuj Sarajeve).

Daug geriausių linkėjimų Jūsų žmonai ir visiems santariečiams.  Jūsų

Marija Gimbutienė


M.Gimbutienės  laiškas J.Trinkūnui

Gruodžio 8, 1990
Brangus p. Jonai,

Kreipiuosi familiariai, nes jaučiu, kad priklausome vienai šeimai – Ramuvai. Perskaičiau jūsų laišką, mano akys buvo drėgnos.  Iš vidujinio džiaugsmo. Kaip gera, kad jaunimas jungiasi į Ramuvą. Būtų liūdna, jei jaunimas toltų nuo savo tautos šaknų, turint tokį kapitalą. Tautos žiedas links į Ramuvą, o avinėliai, be abejo, bursis prie bažnyčių, garbindami mirusį dievą.

Mums reikia gyvybės syvų, šventos žemės su jos šventais miškais, medžiais, akmenimis, o ne susirakinti nuodėmių baime ir bijoti abstraktaus, tolimo, pikto, svetimo dievo. Net Kalifornijoje vyksta didžiulis grįžimo į žemę judėjimas. Mano knyga turi kaip tik dabar milžinišką pasisekimą. Tad linkiu iš visos širdies dirbti, stiprinti Ramuvą. Aš tikėsiu, kad Jūsų ir panašių į Jus globa, Ramuva augs.

Labai džiaugiuosi, kad galėjote sugrįžti prie mylimo darbo. Labai laukiu Jūsų studijos apie baltų pasaulėjautą (reikia naujo vėjo šalia Balio ir Vėliaus raštų ).

Švenčių ir N.Metų proga visai Jūsų šeimai – Ramuvėlei nuoširdžiausiai linkiu gero ir kad mūsų viltys pildytųsi.

Jūsų Marija Gimbutienė.

P.S.  stengiuos išsiųsti savo knygą „The Language of the Goddess“ per Virginijų iš Londono. Turbūt tai būtų patikimesnis kelias.

LRT aukso fondas, pokalbių laida Geresnio gyvenimo ilgesys. M.Gimbutienė (1992) (atsiprašome, bet čia pateikiamus video, dėl LRT archyvo specifikos, galima matyti tik naudojantis Windows operacine sistema ir IE naršykle):

LRT aukso fondas, Marija Gimbutienė Vilniaus universitete (1993):

LRT aukso fondas, Marijos Gimbutienės atminimui (1994):

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *