J. Vaiškūnas. Kas slypi po Kalėdų Senio kauke? (I) (1)

Saulės vaduotojas? Piešinys ant XVI a. apeiginio kaušo, J.Vaiškūno nuotr.

Saulės vaduotojas? Piešinys ant XVI a. apeiginio kaušo | J. Vaiškūno nuotr.

Straipsnio objektas – Kalėdų senis ir kiti karnavaliniai persirengeliai. Darbo Tikslas: atskleisti Kalėdų senio, arba tiksliau jo archaiškojo pirmtako ir Kalėdų-Užgavėnių karnavalo persirengėliu bei jų atliekamu veiksmu pirmines religines-kosmologines ištakas, rekonstruoti karnavalo religini turini. Tyrimo metodas: istorinis bei tipologinis lyginamasis, analitinis, aprašomasis. Išvados straipsnio pabaigoje. 

Raktiniai žodžiai: kalendorines šventes, Kalėdos, Užgavėnes, Kalėdų senis, karnavalas, persirengėliai, kaukes, Saulė, Saules vadavimo mitas, Zodiako ženklai, Perkūnas, Teliavėlis, Dangaus Kalvis.

Šiuolaikinio Kalėdų švenčių laikotarpio veikėjas Kalėdų Senis yra vėlyvas ir mažai ką bendra turi su etnine kultūra. Etnologo A. Vaicekausko nuomone, Senio Kalėdos populiarumui Lietuvoje pamatą padėjo keli B. Buračo ir A. Mažiulio straipsniai, paskelbti prieškario Lietuvos spaudoje.

Žinoma, kad XX a. 3–4 dešimtmečiais Seniu Kalėda apsirengęs kaimynas Aukštaitijoje ir Užnemunėje (Lazdijų r.). aplankydavo vaikus ir atnešdavo jiems dovanų. Senis Kalėda tuomet reiškėsi kaip individualiai veikiantis antropomorfinės išvaizdos persirengėlis, mažai tesiskirdamas nuo Šiaurės Aukštaitijoje žinomų kalėdinio laikotarpio čigonautojų ar Suvalkijoje – šyvio vedžiotojų. Dabartiniu metu Lietuvoje išpopuliarėjęs amerikietiškos kultūros kūrinys Santa Klausas arba suomiškas Kalėdų Senis yra ne kas kita kaip germaniškų etninių tradicijų, krikščioniškojo Šv. Mikalojaus ir šiuolaikinės kosmopolitinės komercinės reklaminės kultūros lydinys.

Žmogus apsuptas dangaus šviesulių, raižinys ant medinio bokalo, Panevėžio kraštotyros muziejus, J.Vaiškūno nuotr.

Žmogus apsuptas dangaus šviesulių, raižinys ant medinio bokalo, Panevėžio kraštotyros muziejus, J.Vaiškūno nuotr.

Ieškoti giluminių Kalėdų Senio įvaizdžio, o tiksliau – jo prototipo ištakų reikėtų senojoje ikikrikščioniškoje religijoje ir mitologijoje, būtent Kalėdų karnavalo papročiuose. Kadangi persirengimas Kalėdų Seniu yra susijęs su bendra karnavalinio persirenginėjimo tradicija, tai atsakyti, koks mitinis veikėjas slypi už Kalėdų Senio arba, tiksliau, kur šio vaizdinio pradžia, galima tik užčiuopus paties karnavalo ir kitų kalėdinių persirengėlių atliekamos misterijos mitines-religines prasmes. Savo ruožtu su Kalėdų švente susietų ritualų ir mitų prasmės tikslinga ieškoti svarbiausio to laikotarpio kosminio vyksmo – saulėgrįžos reiškinio – kontekste.

Kalėdų Senio veikimo laikotarpis – prieškalėdinis laikas, Kalėdos, Naujieji metai, Trys Karaliai. Kitose Europos šalyse Kalėdų Seniu dažniausiai persirengiama gruodžio 6, šv. Mikalojaus dieną. Visos šios datos apima tamsiausių naktų laikotarpį, kuomet pasaulis tartum pasineria į šalčio ir tamsos chaosą. Laukiama sugrįšiančios Saulės, kuri ir tegali tą tamsą bei šaltį išsklaidyti. Su žiemos saulėgrįža, kaip naujametiniu kalendorinės atskaitos tašku, susietose tradicijose – tai pagrindinių religinių naujametinių apeigų atlikimo laikas. Kadangi Saulės sugrįžimas priskirtinas kosmogoniniams vaizdiniams, o kosmogonija sudaro visų pradžios ritualų mitinį pamatą (kaip kad ryškiausiai yra parodęs M. Eliadė), tai būtent su žiemos saulėgrįža susijusiose apeigose reikėtų ir ieškoti pagrindinio kosmogoninio ritualo apraiškų.

Vedų tyrinėtojas indologas F. B. J. Kuiperis būtent su žiemos saulėgrįžos kalendorinėmis apeigomis siejo „Rigvedos“ himnų siužetus, pasakojančius apie griausmo dievo Indros pergalę prieš demoną Vritrą (pažodžiui „pasipriešinimas“). Matydamas juose kosmogoninio, tai yra pasaulio kūrimo, mito idėją, būtent žiemos saulėgrįžos papročiuose jis įžvelgė šio Indros atlikto žygdarbio ritualinio pakartojimo prasmę.

Vedose Indra užmuša Vritrą, išlaisvina pirminiame kalne įkalintus ugnį ir vandenį, atskiria dangų ir žemę, taip sukurdamas du priešingus – apatinį ir viršutinį pasaulius. Sprendžiant iš „Rigvedos“ himnų, atlikdamas šį mitinį žygdarbį Indra kartu atkovoja ir Saulę. Todėl „Rigvedos“ himnuose Indra aukštinamas kaip Saulės iškovotojas, Saulės regėtojas, Saulės valdovas, Saulės atradėjas, Saulės išgavėjas ir panašiai.

Šis Indros veiksmas, F. B. J. Kuiperio nuomone, apeigose būdavo kartojamas kasmet būtent žiemos saulėgrįžos metu. Taip žmonės savo apeiginiais veiksmais stengėsi „padėti“ Indrai kovoti prieš tamsos ir šalčio jėgas. Apeigų metu vykdavo: kovos ratų lenktynės, arijo ir šudros (skirtingų luomų atstovų) ritualinė dvikova ant patiestos baltos odos, vaizduojančios Saulę, taip pat dovanų dovanojimas ir žodinės varžytuvės.1

Remdamasis vedų mitologija, F. B. J. Kuiperis suformulavo kosmogoninio mito teoriją, teigiančią, kad laiką senovės indai suvokė kaip ciklinį procesą ir kiekvienų metų ciklo pabaigoje – tamsos ir šalčio periodu, pasauliui patiriant krizę ir kosmosą išstūmus chaosui, – apeiginiu būdu pakartodavo pasaulio kūrimo aktą, kurio vienu iš akcentų buvo būtent kova su chtonine būtybe dėl Saulės (sūrya „saulė“, vyr. g.) ir aušros deivės Ušasės (ushás) išvadavimo.2

Griaustinio dievo kovos su chtoniškąja būtybe dėl paveržtų pasaulio gėrybių siužetas sudaro pamatą ir vadinamojo pagrindinio mito, kurį, remdamiesi įvairių indoeuropiečių tradicijų, tarp jų ir baltiškosios, duomenimis, yra suformulavę V. Ivanovas ir V. Toporovas.3 Šis mitas pasakoja apie griaustinio dievo kovą su chtoniškuoju priešininku dėl jo užgrobtų gėrybių bei sustabdytų vyksmų (užtvenktų upių ir kt.) išlaisvinimo. Taigi priešingų kosminių jėgų ir jas įkūnijančių dievybių kova ryški ir baltų mitologijos bei religijos palikime.

Saulės vaduotojas – dieviškas Kalvis

Lietuvių tautosakoje esama pakankamai daug pavyzdžių, liudijančių Velnio ir Perkūno tarpusavio kovą, tačiau Kalėdų – kaip žiemos saulėgrįžos – kontekste ypač įdomus rašytinių šaltinių paliudytas kovos su Saulę pagrobusiu demonu mitas, arba vadinamasis Saulės vadavimo mitas. Jį paskelbė Enėjus Silvijus Pikolominis (1405–1464 m.) 1477 metais išleistame veikale „Kosmografija, arba Azijos ir Europos aprašymas“. Šioje knygoje perteikiamas 1401–1404 metais Žemaitijoje krikščionybę skelbusio vienuolio Jeronimo Prahiškio (1369–1440 m.) pasakojimas apie aplankytą „gentį“, garbinusią Saulę ir pagarbiai laikiusią didelį geležinį kūjį:

Keliaudamas tolyn, [Jeronimas Praghiškis] rado kitą gentį, kuri garbino Saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms. Taigi, esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą.4

Šių Zodiako ženklų ryšio su dangaus šviesuliais šiame straipsnyje plačiau nenagrinėsiu, tuo klausimu jau esu pakankamai rašęs kituose darbuose.5 Čia tik norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad istorikė Marija Andziulytė-Ruginienė, prieškaryje tyrinėjusi du ankstyvesnius ir, pasak jos, patikimesnius E. S. Pikolominio knygos leidimus, yra užtikusi juose pasakyta, kad Saulę išvadavę ne Zodiako ženklai (Signa zodiaci), o Milžinas (Gigantem), taigi „Zodiako ženklai“ vietoj „Milžino“ kažkodėl atsirado vėlesniuose Pikolominio veikalo leidimuose.6

Religijotyrininkas G. Beresnevičius šį, matyt, iš vietinių žynių Jeronimo Prahiškio išgirstą pasakojimą pagrįstai įvardija esant vienu svarbiausių baltų religijos mitų, sietinų „su kalendorinėmis šventėmis, Kalėdų ciklu, saulės žemėjimu horizonto linijos link“. Minimus Zodiako ženklus jis spėjo galėjus būti arba dievus, arba kokius nors ypatingus astralinius didvyrius, bet neatmetė ir galimybės, jog tai buvę „iš tikrųjų suasmeninti Zodiako ženklai ar kokie kiti žvaigždynai“.7

Kodėl gi keliuose ankstesniuose E. S. Pikolominio knygos leidimuose rašoma, jog Saulė milžinišku geležiniu kūju buvo išvaduota Milžino (Gigantem), o vėlesniuose to paties veikalo leidimuose vietoje Milžino atsiranda Zodiako ženklai (Signa zodiaci)? Logiška manyti, kad milžinišku kūju daužyti bokštą, kuriame įkalinta Saulė, turėjo kažkoks konkretus herojus, o ne visi dvylika galimų Zodiako ženklų. O kadangi, kaip teigiama, kūjis buvo milžiniškas, tai ir pakelti jį tegalėjo milžinas. Kita vertus, vaduoti Saulę jis galėjo ne vienas, o dievų, pusdievių ar kokių mitinių didvyrių padedamas (kaip kad, pavyzdžiui, griaustinio dievas Indra Vedose). Vėliau šis žygdarbis galėjo būti įamžintas nakties danuje žvaigždynų pavidalu. Tas Milžinas galėjo būti ir pats Perkūnas, kuris tautosakoje kartais apibūdinamas būtent kaip milžinas.8 Taip manyti leidžia ir minėtasis kūjo kultas. Žinoma, kad kūjis yra vienas iš svarbiausių Perkūno ginklų bei ženklų. Jei kūjis laikomas šventvietėje, o būtent taip leidžia manyti minėtas liudijimas, tai jau yra pagrindas manyti tą šventvietę buvus pašvęstą būtent Perkūnui. Tokią nuomonę patvirtina ir kito istorinio šaltinio, vadinamosios Johanno Frydricho Rivijaus kronikos (kuri remiasi neišlikusios XVI a. Augustino Rotundo Lietuvos istorijos žiniomis) duomenys apie Vilniaus Šventaragio slėnyje stovėjusią Perkūno šventyklą.9 Ši šventykla, beje, kaip ir iš Prahiškio netiesiogiai numanomoji, yra susijusi su Zodiako ženklais.10 Iš to galima spręsti, kad ir patys Zodiako ženklai išties turėjo būti priskiriami Perkūno kompetencijai.

Antropomorfinis Saulės atvaizdas iš Palūšės, nuotr. iš leidinio Dundulienė P. „Lietuvių laiudies kosmologija“, Vilnius: Mokslas, 1988.

Antropomorfinis Saulės atvaizdas iš Palūšės, nuotr. iš leidinio Dundulienė P. „Lietuvių laiudies kosmologija“, Vilnius: Mokslas, 1988.

Saulės vadavimo mitą nagrinėjęs G. Beresnevičius atitinkamų paralelių ieškojo iranėnų (skitų, alanų, osetinų) bei finougrų tradicijose. Po trumpos šių tradicijų lyginamosios analizės jis priėjo išvadą, kad pagrindinė Saulės vadavimo mito siužeto ašis turėjo būti herojaus kelionė į mirusiųjų pasaulį, po kurios „atsiranda naujas kultūrinis-religinis gyvenimo stilius“, ir kad tas mitinis žygdarbis turi atitikti mitologinę epochą, kai pasaulis jau sukurtas, „tačiau vis dar trūksta gyvybinės galios“, žmonės ir dievai dar neturi nustatyto kulto, dar „nesusitvarkę tarpusavio santykių. Tačiau tarpininkų tarp dievų ir žmonių jau esama – tai kultūros didvyriai, lietuvių Zodiako ženklai“, kurie, pasak G. Beresnevičiaus, bent jau po religinės Šventaragio reformos galėjo būti glaudžiai siejami su Perkūno pagalbininku Kalveliu, istorinių šaltinių dieviškuoju kalviu Teliaveliu .11 

Be griausmo dievo Perkūno, Saulės vaduotoju gali būti ir pats dieviškasis kalvis Teliavelis, arba Kalvelis, minimas istorinių šaltinių bei tautosakos ir siejamas su Perkūnu bei Saule.12 Šią dievybę galėjus būti Saulės vaduotuoją arba viena iš Saulės vaduotojų liudija ne tik natūralus jo, kaip kalvio, ryšys su minėtu Saulės vadavimo įrankiu – milžiniško didumo kūju, bet ir tai, jog, pasak kito žinomo mito, pačią Saulę yra nukalęs Kalvis.

Dieviškas kalvis, vardu Teliavelis, pirmąsyk paminėtas XIII a. Ipatijaus metraštyje ir Malalos kronikos intarpe. Ipatijaus metraštyje ties 1252 m. data rašoma: „…savo dievams slapta aukojo Nunadėjui (Нънаддееви) ir Teliaveliui (Телявели), ir Diviriksui (Диверикъзоу), Zuikių dievui (заеячемоу богу), ir Medeinai (Меидеиноу)“.13 1261 m. Malalos kronikos intarpe skaitome, kad lietuviuose, jotvingiuose, prūsuose ir kai kuriose kitose tautose „šitą paklydimą Sovijus (Совии) paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui (Андаеви) ir Perkūnui (Перкоунови), kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai (Жвороуне), kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui (Телявели), nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų“.14 Matome, kad dieviškasis kalvis čia minimas tarp svarbiausių lietuvių dievų – Nunadėjo, laikomo aukščiausiu dangaus dievu bei tapatinamo su Andaju, ir Perkūno, kaip manoma, dar vadinto „Diviriks“.15

Praėjus daugiau nei 700 metų nuo šių pranešimų, 1970 m. Pakruojo rajone buvo užrašyta sakmė apie Kalvį, nukalusį Saulę ir užmetusį ją į dangų:

Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu – naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti Saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.16

Panašus pasakojimas užrašytas ir Latvijoje:

Seniau tikėjo, kad Dievas liepęs kalviui nukalti apvalių skridinį. Kalvis nukalė. Tada Dievas nuspalvino tą apvalų skridinį aukso spalva ir pakabino danguje. Taip atsirado Saulė.17

Dangaus kalvis apdainuojamas latvių mitologinėse dainose (pavyzdžiui, LD 33724; 33728). Dieviško kalvio vaizdinys žinomas ir kitoms tautoms. Kalviai yra graikų Hefaistas, romėnų Vulkanas, skandinavų Toras ir jo padėjėjas Tialfis, žydų Tubalas-Kainas, suomių Ilmarinenas ir kt. Mitai apie Saulės ir Mėnulio pagrobimą ir įkalinimą bokšte, uoloje ar tvirtovėje žinomi daugeliui tautų, ypač gyvenančių tuose kraštuose, kur žiemos yra ilgos. Pavyzdžiui, suomių „Kalevaloje“ pasakojama, kaip šiaurės ir šalčio šalies Pohjolos šeimininkė Louhi pagrobė Mėnulį ir Saulę ir uždarė juos kalno viduje.18 Senas burtininkas Veinemeinenas vyksta į Pohjolą, kovoja su jos gyventojais ir nugali. Tačiau jis negali patekti į kalno vidų, kur kalinami Saulė ir Mėnulis. Kalvis Ilmarinenas ima kalti namo sugrįžusiam Veinemeinenui įrankius, kuriais galima būtų atidaryti kalną. Apie tai išgirdusi Pohjolos šeimininkė Louhi išsigąsta ir paleidžia šviesulius į laisvę. Pasivertusi balande ji pati atskrenda ir praneša Ilmarinenui, kad Saulė ir Mėnulis jau laisvi.

Karelų mite apie Saulės išvadavimą ją iš ano pasaulio (Pohjolos arba Hytolos) išvaduoja Dievo sūnus arba kalvio (!) dukra. Saulės išvaduotoja(s) iš Dievo gauna „šventą kumeliuką“ ir, jo bei kitų kelionėje įgytų stebuklingų daiktų padedamas, įveikia kelionėje iškylančias kliūtis, nukeliauja į Pohjolą (Hytolą) ir išvaduoja iš ten Saulę bei Mėnulį.19

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad pats suomių epo „Kalevala“ pavadinimas laikomas baltizmu, sudarytu iš kamieno Kaleva ir priesagos –la, būdingos vietovardžiams. Savo ruožtu Kaleva siejamas su lietuvišku kalvis, latvių kalējs.20 XVIII a. suomių folklore Kaleva yra legendinis suomių didvyris, turėjęs 12 sūnų milžinų,21 tarp kurių buvo ir tokie „Kalevalos“ herojai kaip Veinemeinenas ir Ilmarinenas.22 Atkreiptinas dėmesys, kad suomiai ir lapiai Kalevo vardą, be kita ko, sieja su žvaigždėmis bei žaibu: Oriono juostos žvaigždės įvardijamos Kalevan miekka „Kalevo kalavijas“, žvaigždė Sirijus – Kalevantähti „Kalevo žvaigždė“, žvaigždingiausi Paukščių tako plotai – Kalevan porras „Kalevo laiptai“, žaibas be garso (amalas), vasaros pabaigoje tariamai skatinantis rugių brandą, – „Kalevo ugnys“…23 Vadinasi, ir čia atsiskleidžia bei dar įtikinamesnėmis tampa Saulės vaduotojo Kalvio ir astralinių „Zodiako ženklų“ sąsajos.

Lietuvių tautosakoje irgi žinoma sakmė apie Saulės išvaduotoją, kuris įspūdingo dydžio geležiniu kūju išlaisvino Saulę iš įkalinimo. Pasakojama, kad jaunuolį prarijo slibinas ir išspjovė tamsiame krašte. Jaunuolis tamsoje pamatė žiburį ir, eidamas į jį, priėjo pilį, kurioje rado didelę skrynią, užrakintą devyniomis spynomis. Šalia tos skrynios rado tokio didumo kūjį, kad žmogus negalėtų net iš vietos pajudinti. Šalia kūjo buvo parašyta, kad šioje skrynioje uždaryta tos šalies karališkoji šeima. Kas trimis smūgiais numuš visas devynias spynas, išlaisvins karalystę. Jaunuolis, pakėlęs kūjį ir numušęs spynas, pamatė akinančią Saulės šviesą.24

Apie Saulės ir Mėnulio išvadavimą iš Velnio pasakoja ir Latvijoje užrašyta sakmė. Čia Dievas apgaule išgauna Saulę ir Mėnulį iš Velnio. Velnias pasigyręs Dievui, kad jis turįs du labai gražius ir skaisčius dalykus, kokių Dievas nėra regėjęs. Į svečius atėjusiam Dievui Velnias parodė Saulę ir Mėnulį. Dievas paprašė Velnio, kad leistų jam tuodu šviesulius pakiloti, ar jie yra sunkūs. Velnias leido. Dievas paėmė Saulę į dešinę ranką, o Mėnulį į kairę ir sviedė juos į dangų. Taip Dievas išlaisvino Saulę ir Mėnulį iš Velnio. Dabar jie ir vėl spindi danguje.25

Matome, kad istoriniuose metraščiuose paminėtos nuotrupos apie dieviškąjį kalvį yra ne tik žinomos baltų tautosakoje, bet ir išplėtotos. Dar iš tautosakos sužinome, kad dieviškasis kalvis veikia danguje: nukala Saulės dukrai segę, vainiką, auksu apkala kraičio skrynią ar panašiai; Dievo sūnui kala diržą, kardą… Latvių tautosakoje aptinkame ir tiesioginių pasakymų, kad Dangaus kalvis esąs pats Perkūnas. Štai, pavyzdžiui, latviška mįslė: Kalējs kala debesīs, ogles bira Daugavā „Kalvis kalė danguje, žarijos biro Dauguvon“ = Perkūnas ir žaibas.26 Šios dieviško kalvio sąsajos su dangumi, Perkūnu ir dangaus šviesuliais mums labai svarbios. Jos duoda pagrindą ieškoti dangaus kalvio ryšio su kitais dangiškais veikėjais, kurie galėjo būti siejami ir su Zodiaku.

V. Toporovas dievišką kalvį Teliavelį laikė Perkūno pagalbininku.27 N. Vėlius, A. J. Greimas ir G. Beresnevičius įrodinėjo jį buvus požemių bei pomirtinio pasaulio dievybe ir gretino su dievu Vėlinu bei folkloriniu velniu. „Jo ryšys su Saule neturėtų paversti jo dangišku personažu; lietuvių folklore aiškiai numanoma, kad pirmieji kalvystę išrado velniai ir tik vėliau žmonėms pavyko iš jų pramokti šio amato“, – rašo G. Beresnevičius.28 Aptarę Dievo Teliavelio funkcinį prieštaringumą, remdamiesi A. J. Greimo tyrinėjimais ir tautosakos tekstais, D.Vaitkevičienė ir V. Vaitkevičius priėjo prie nuomonės, kad Teliavelis, kaip savarankiškas dievas, XIII a. lietuviškų dievų panteone buvo tarpininkas tarp dangaus ir požemio sferų. Perėmęs iš chtoniškojo Velnio kalvystės amatą, Teliavelis tapo dangaus kalvio Perkūno pagalbininku, padėjusiu jam nugalėti Velnią, ir pats perėmė šią Velnio funkciją.

Memorialinio paminklo viršūnė, Varėnos raj., nuotr. iš leidinio „Lietuvos istorijos paminklai“, Vilnius: Mintis, 1990.

Memorialinio paminklo viršūnė, Varėnos raj., nuotr. iš leidinio „Lietuvos istorijos paminklai“, Vilnius: Mintis, 1990.

„Kalvelį reikėtų traktuoti kaip dviejų priešingo sakralumo dievų – Perkūno ir Velnio mitinių funkcijų lydinį, kuriame atpažįstama ne tik perkūniška dominantė, bet ir velniškasis substratas“, – rašo D. Vaitkevičienė ir V. Vaitkevičius.29 Vaitkevičiai, kaip ir G. Beresnevičius,30 mano, kad Teliavelis į lietuvišką dievų panteoną buvo įjungtas vykdant karių ir valdovų luomo religinę reformą, siekiant pagristi mirusiųjų deginimo paprotį: „Palyginti trinario vyriškų dievų modelio (Perkūnas, Andojas, Kalvelis) struktūrą su tarpgentiniame baltų religijos centre Nadruvoje garbintų dievų modeliu (Perkūnas, Patrimpas, Patulas), pagrindinė Lietuvos valstybinių dievų modelio inovacija yra chtoniškojo mirusiųjų dievo Patulo (Velnio) pakeitimas ugniniu Kalveliu. Jo iškilimas į suverenius dievus susijęs su vieningos mirusiųjų deginimo tradicijos įteisinimu ir poreikiu atstovauti Perkūno sakralumui iki tol jam nebūdingoje laidosenos srityje (Kalvelis perkelia vėles iš Velnio sferos – požemio į Perkūno valdas dausose)“.31

Daiva ir Vykintas Vaitkevičiai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pats „kalvystės procesas turi ypatingą mitinę prasmę, eliminuojančią Velnio maginę kompetenciją“. Kitaip tariant, kalvystės proceso metu rūda iš apatinės kosmoso sferos, priklausančios Velnio viešpatijai, perkeliama į viršutinę, tai yra į Perkūno valdomą dangaus sferą ir įgauna Saulės pavidalą.32 Remdamiesi šia išvada galime sakyti, kad Saulės nukalimas ir jos išvadavimas yra funkciškai tapatūs veiksmai, abu reiškiantys Velnio sferoje glūdėjusios materijos ir energijos transformaciją į dievišką sferą. Teliavelis, arba Kalvelis, čia iškyla kaip dangaus kalvio – Perkūno ir požemių kalvio – Velnio tarpininkas. Būtent ši funkcija, nusakanti jo dievišką esmę, ir leidžia mums Teliavelį/Kalvelį laikyti pagrindiniu Saulės vaduotoju, parnešančiu ją iš mirusiųjų pasaulio ir pagrindžiančiu naują, poreforminį kultūrinio-religinio gyvenimo stilių. Šioje poreforminėje religinėje tradicijoje, į pirmą planą iškeliančioje dievą Perkūną ir jo pagalbininką Teliavelį, sankcionuojančioje mirusiųjų deginimo paprotį ir įsteigiančioje amžinosios ugnies kultą, kulto objektu, matyt, paverčiami ir su dieviškuoju Saulės vaduotuoju susiję Zodiako ženklai. Tą liudija jiems skirtas aukuras ir apeigos (vaškinių Zodiako ženklų figūrų deginimas ant aukuro laiptų) pagrindiniame valstybinės religijos kulto centre – Vilniaus Perkūno šventovėje.33 Perkūno šventovės aukuras, skirtas amžinajai ugniai ir kartu Zodiako ženklams, išreiškia Perkūno-Teliavelio ryšį su Saule bei Zodiaku. Kaip Saulei įžengiant į vieną iš 12-os Zodiako ženklų jį atitinkantis žvaigždynas ištirpsta ir pranyksta vakaro žarose (heliakinė laida), taip ant vieno iš 12 aukuro laiptų ištirpdomas, sudeginamas Zodiako ženklo vaškinis lipdinys.

Vaškinių Zodiako ženklų aukojimas, J. F. Rivijaus kronikos susietas būtent su žvaigždžių kalendoriaus 12-os mėnesių ciklu, leidžia manyti, kad jei ir ne patys tuos ženklus atitinkantys žvaigždynai, tai bent juos vaizduojantys mitiniai veikėjai turėjo būti būdingi vietinėms kalendorinėms tradicijoms, ir Saulės vadavimo mite jie galėjo reikšti dieviškojo kalvio Teliavelio pagalbininkus, talkinusius jam Saulės vadavimo žygyje.

Nuorodos:

1. КЁЙПЕР, Ф. Б. Я. Труды по ведийской мифологии. Москва: Наука,1986, p. 47–100.
2. КЁЙПЕР, Ф.Б.Я. Труды по ведийской мифологии. Москва: Наука, 1986, p. 11–13, 16–20, 47–100, ir toliau.
3. ИВАНОВ, В. B., ТОПОРОВ, B. H. Исследования в области славянских древностей. Москва, 1974, p. 5, 96 ir toliau. Lietuviškai žr. VĖLIUS, N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius, 1987, p. 134–135; LAURINKIENĖ, N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1990, p. 20.
4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai (toliau BRMŠ), I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 595.
5. VAIŠKŪNAS, J. Saulės gražinimo ritualas ir zodiako ženklai. Iš: Šiaurės Atėnai, 2002-07-20, Nr.27(613); VAIŠKŪNAS, J. Zodiako ženklų atvaizdai ant senovinio kaušo. Iš: Šiaurės Atėnai, 2002-07-27, Nr.28(614); VAIŠKŪNAS, J. Did there exist the baltic zodiac? Astronomy and Cultural Diversity. C.Esteban and J.A.Belmonte, Santa Cruz de Tenerife: Organismo Autónomo de Museos y Centros. Cabildo de Tenerife, 2000, p. 319-325; VAIŠKŪNAS, J. Some Peripheral Forms of the Mediterranean and Oriental Zodiac Traditions. Iš: Heathen Lithuania, Astronomy and cosmology in folk traditions and cultural heritage. Ed. J. Vaiškūnas (= Archaeologia Baltica, X). 2008, Klaipėda: Klaipėda university press, p. 86-93.
6. M.Andziulytė-Ruginienė spėja, kad vėlesni leidėjai taip pasielgė matyt norėdami paryškinti pirmykščio teksto prasmę, žr. ANDZIULYTĖ-RUGINIENĖ, M. Žemaičių christianizacijos pradžia. Kaunas, 1937, p. 100, 105. Taip pat žr. NARBUTAS, T. Lietuvių tautos istorija. Vilnius: Mintis, 1992, T. 1, p. 372–373. Deja, BRMŠ sudarytojas N. Vėlius į šiuos skirtumus dėmesio nekreipė ir nebandė jų aiškinti.
7. BERESNEVIČIUS, G. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius: Tyto Alba, 2004, p. 20.
8. BALYS, J. Raštai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, T. 1, p. 49–50; LAURINKIENĖ, N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 90.
9. BRMŠ, II: XVI amžius. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 465.
10. J. F. Rivijaus kronikoje aprašomas Perkūno šventykloje buvęs įrengtas ir Zodiako ženklams paskirtas laiptuotas altorius, kuriame degė Amžinoji ugnis. BRMŠ, II, p. 465.
11. BERESNEVIČIUS, G. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius: Tyto Alba, 2004, p. 143–144.
12. BALSYS, R. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, p. 21–26;
13. BRMŠ, I, p. 261 (vertimas šiek tiek pataisytas atsižvelgiant į naujausius tyrinėjimus).
14. BRMŠ, I, p. 268.
15. ТОПОРОВ, В. Н. Заметки по балтийской мифологии. Iš: Балто-славянский сборник. Москва, 1972, p. 310–311.
16. Užrašyta Gelčių k., Pakruojo r. iš M. Tamulionienės, 68 m. Užrašė G. Tamulionytė, 1970 m., LTR 4239/502/, paskelbta: Kaip atsirado žemė: Lietuviškos etiologinės sakmės, sudarė N. Vėlius, Vilnius: Vaga, 1986, p.15.
17. Latviešu tautas teikas: Izcelšanās teikas: izlase. Sastādītāja Alma Ancelāne. Rīga: Zinātne, 1991., p. 35.
18. Kalevala. Vilnius: Vaga, 1972, p. 323.
19. HAAVIO, M. Mitologija fińska, przełożył J. Litwiniuk. Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1979, p. 230–235. Saulės sukūrimo ir išlaisvinimo iš chtoninės būtybės siužetus lietuvių, latvių ir finougrų tradicijose yra lyginusi N. Laurinkienė: LAURINKIENĖ, N. The Image of Heaven and the Motifs of Creation of the Sun in Baltic Mythology. Iš: Culturas Populares, Revista Electrónica 5 (julio-diciembre 2007). Prieiga per internetą: <http://www.culturaspopulares.org/textos5/articulos/laurinkiene.pdf>.
20. AHLQVIST, A. De vestfinska språkens kulturord. Ett linguistiskt bidrag till Finnarnes äldsta kulturhistoria. SKS, Helsingfors, 1871, p. 52; The Old Kalevala and Certain Antecedents, compil. by E. Lönnrot, transl. F. P. Magoun. Cambridge, MA: Harvard University Press, 1969, p. 289.
21. Čia galima įžvelgti paralelę su 12 Zodiako ženklų.
22. Kalevala – A Finland Epic in Tamil (part Ia), compil. by E. Lönnrot, transl. into Tamil by R.Sivalingam, edit. with an introduction by A. Parpola. 1994, p. 8. Prieiga per internetą: <http://pm.tamil.net/pub/pm0032/pm0032a.pdf>.
23. HAAVIO, M. Mitologija fińska, przełożył J.Litwiniuk, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1979, p. 106, 108, 488; Schellbach-Kopra I. Kalevalametrum und Kalevalasprache als Charakteristika des Finnischen // Metrik und Medienwechsel / hrsg. von Hildegard L.C. Tristram, Tübingen: Narr, 1991, p. 132.
24. ANDZIULYTĖ-RUGINIENĖ, M. Žemaičių christianizacijos pradžia. Kaunas, 1937, p. 36.
25. Latviešu tautas teikas: Izcelšanās teikas…, p. 35.
26. ŠMITAS, P. Latvių mitologija. Vilnius: Aidai, 2004, p. 35–36.
27. Мифы народов мира: Энциклопедия в двух томах, II. Москва: Советская энциклопедия, 1982, p. 499.
28. BERESNEVIČIUS, G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius: Aidai, p. 179.
29. VAITKEVIČIENĖ, D., VAITKEVIČIUS, V. XIII a. Lietuvos valstybės religijos bruožai. Iš: Lietuvos archeologija, T. XXI, Vilnius, 2001, p. 320.
30. BERESNEVIČIUS, G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius: Aidai, p. 179.
31. Ten pat, p. 327–328.
32. Ten pat, p. 322.
33. Dievo Teliavelio/Kalvelio ir Vilniaus Perkūno šventovės ryšį bei numanomas sąsajas tarp kalvystės ir mirusiųjų deginimo kulto gali rodyti ir šalia Vilniaus Perkūno šventovės galėjęs veikti geležies apdirbimo centras, vėliau davęs pradžią istorinių šaltinių minimai Šventaragio slėnio patrankų liejyklai.

Skaityti:

Kas slypi po Kalėdų Senio kauke? (II)

Liaudies kultūra

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *