V. Lukšas. Kaip bažnyčia vykdė genocidą gindama prastus embrionus (36)

Vytautas Lukšas | Asmeninė nuotr.

Vytautas Lukšas | Asmeninė nuotr.

Nepaisant konstitucinės valstybės ir bažnyčios atskirties, katalikų bendruomenės vyskupai vis dar bando sugrąžinti viduramžių krikščioniškai konservatyvią moralę koreguodami įstatymus ir teikdami pasiūlymus Seime.

Krikščioniško kulto ypatumai 

Autoritariškas, diktatoriškas vienos tiesos, idealo – alegoriškai kalbant vieno dievo išaukštinimas apibrėžiamas monoteizmu. Išpuikęs ir save pervertindamas jis keliauja po žemę skelbdamasis, jog žino visus atsakymus ir išgelbėsiąs žmoniją ar tautą nuo prapulties.

Visi su juo nesutinkantys, jo nuomone nesidomintys ir prieštaraujantys, nepriklausomai nuo argumentų, priskiriami blogio jėgoms, tapatinamoms su mitopoetine „tamsa“. Vieno tikrojo dievo kultas ne tik gerais pažadais, dovanėlėmis ar kalaviju išsikovoja vietą pasaulyje, bet ir pasireiškia, kaip archetipas kuriantis mūsų sąmonę visose pasaulio kultūrose, bei kiekviename iš mūsų. Net žlugę Europos totalitarizmai, utopijos – fašizmas/nacizmas ir komunizmas kilę iš to paties vienintelio ir tikrojo dievo pirmavaizdžio. Polinkis dominuoti sutrypiant konkurentus bet kokiais būdais, save laikyti geresniu, aukštesniu, kilnesnės rasės – monoteistiškas.

Krikščioniškos moralės ypatumai 

Moralė tik viena. Vienintelis ir tikrasis dievas kurdamas savo kultą mėgsta daug moralizuoti jam ne visada suprantamus reiškinius. Jo moralė kažkodėl turėtų būti taikoma ne tik kulto pasekėjams (kurie tokiais ne visada tampa savo noru), bet ir visiems sekuliarios valstybės piliečiams. Beje, dažniausiai krikščioniškoji moralė pateikiama kaip vienintelė dorovės alternatyva, o pati krikščionybė – vienintelė Europos kultūros ar etnokultūros alternatyva.

Kaltė. Nusigręžę nuo kulto, ar nepaklusę vienintelio tikrojo dievo prisakymams mes privalome jausti kaltę. Vyskupai seime teigia, jog vaikai kilę iš stiprių embrionų jausią kaltę dėl žuvusių prastų embrionų, kaip ir išgyvenę Vietnamo kariai. Mūsų palikuonys turėsią būti mažučiai ir silpnučiai, tokie parankiausi tikrajam kultui. Tačiau tai menkniekis, todėl, kad tik pradėję pažinti savo kūną (ar šiaip ką pažinti) ir po pirmojo meilės akto šie žmonės vėl turės pasijusti kalti bei daug atgailauti vieninteliam dievui. Ir taip kiekvieną kartą. Viduramžiais berniukai po sapnų su poliucijomis būdavo labai prasikaltę ir versti atgailauti bei melstis, o moterys sapnavusios erotinius sapnus – raganos santykiaujančios su tamsos demonais – jos taip pat kaltos ir net degintinos ant laužų. Tačiau paatgailavęs ir išpažinęs kaltes vieninteliam tikrajam dievui (ne būtinai tiems, kuriems prasikaltai) – būsi išganytas.

Krikščioniškoji meilė. Meilės moralę ir gyvybę skatinantis kultas aukština senmergišką/senbernišką nekaltybę iki vestuvių, ką jau ten kalbėti apie atgailavimų vertą pasileidimą: meilės ieškojimą išbandant daugiau nei vieną būsimų mylimųjų. Vaikai nieko negali žinoti apie meilę (lytinis švietimas – blogis), lai patys viską išsiaiškina, tačiau jie ir vėl kalti, kuomet nežinojimą bando kompensuoti būdami dvylikos. Vienintelė tikroji meilės moralė, pasak sociologo Mišelio Fuko (Michel Foucault), draudžia bet kokias seksualumo ugdymo priemones: erotikos ar neįprastas kūniškos meilės apraiškas kultūroje – dėl to viduramžių Europoje sunyksta meilės menas, jis dar šiek tiek amoraliai reiškiasi tik pagoniškoje žemdirbių gyvensenoje ir liaudies mene, tačiau krikščioniškasis diskursas pagimdo meilės mokslą apibrėžinėjantį draustinus dalykus meilėje ir šėtoniškus nukrypimus. Pagoniškoji antikinė dietetika [1] skatino atsižvelgiant į gamtos ciklus reguliuoti lytinių malonumų kiekį. Krikščioniškoji dietetika atsižvelgdama į liturginių metų ciklus reguliavo lytinių malonumų draudimo kiekį. Galų gale tikroji meilė susiveda į atgailavimą tikrajam ir vieninteliam dievui, o rituališkai reiškiasi sadomazochistiniu pėrimusi rimbais viduramžių vakarų Europoje ar šiuolaikiniuose Filipinuose, bei šliaužiojimu reumatuotais keliais Kalvarijose. Vardan meilės ir gyvybės reikia daug kentėti.

Kančia. Visas gyvenimas yra nepakeliama kančia, nes tu turi tik du pasirinkimus: kopti į dangų prisilaikydamas vienintelės tikrosios moralės paliepimų, arba degsi pragare. Taigi užuot gyvenęs įvairialypį gyvenimą, savo noru ir valia pasirinkęs savo laimę, daug pamatęs, išbandęs ir pakeitęs daug sielos pavidalų esi priverstas kentėti ir apsiriboti viena vaga: pragaras – rojus. Gyvenimas – kryžius, kurį reikia nešti su kančiomis ir kraujais, kitokių būdų nėra. Kančią galima paįvairinti kankinių (kartais šiek tiek kriminalinių) mirusių už vienintelę tikrąją moralę kultu.

Šeima. Pagal krikščioniškąją moralę – santuoka iki mirties. Sutuoktiniai – vienas kito nuosavybė pakirptais sparnais tikrojo dievo akivaizdoje. Net jeigu tėtukas muša mamytę, jei ši nesuplovė indų. Mamai dera gimdyti vaikus ir suktis apie puodus. Dažnai šeimos ir baigiasi mirtimis – vaikai randa namie kirviais užsikapojusius tėvus. Vienišų tėvų šeimos – už moralės ribų, tai ne šeimos. Ką ten jau bekalbėti apie žmonės, kuriems gamta ar aplinka nedavė galimybių kurti šeimų atitinkančių krikščioniškąjį modelį.

Natūralumas. Krikščioniškoji moralė autoritariškai aukština natūralumą ignoruodama žmogaus prigimtį ir gebėjimus patobulinti pasaulį. Seniau moksliniai žmogaus išsišokimai baigdavosi inkvizicija, akių išbadymu, kaip Galileo Galilėjui ar pagoniškosios Aleksandrijos bibliotekos suniokojimu. Pasak vyskupų, įstatymas draudžiantis lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą yra mažesnis blogis ir mažesnė žala vienintelei tikrajai moralei. „Silpnųjų“, t.y. nevaisingųjų, vaikų negalinčių susilaukti šeimų galimybė turėti palikuonis manipuliuojant mokslu (jo ištirtu gyvybės vystymosi procesu) prilyginama genocidui, kitaip tariant dauginimasis yra genocidas.


[1] Gyvensenos menas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *