Krivija – baltarusių šventoji žemė. Pokalbis su Aliaksėjumi Dzermantu

Mūsų kaimyinėje Baltarusioje (Gudijoje), kurios pavadinimas oficialiai vis dar iškraipytai vartojamas kaip BaltaRUSIJA, po truputį skinasi kelią idėja apie baltarusių bendrą kilmę iš baltų ir slavų. Mūsų tinklalapio skaitytojams jau pažįstamas šios idėjos puoselėtojas Aliaksėjus Dzermantas 2010 metų spalio mėnesį atsakinėjo į laikraščio „Naša Niva“ užduotus klausimus.
„Naša Niva“:

– Kokia žodžio „Krivija“ („Kryvja“; Крыўя) etimologija? Iš kur jis kilęs?

Aliaksėjus Dzermantas:
– Labiausiai tikėtina etimologinė versija sieja krivičių ir atitinkamai žemės, kurioje jie gyveno – Krivijos, Kryvjos – vardo kilmę su baltų kalbų žodžiais, reiškiančiais pagonių dvasininkus: krivis, kriwe, Krivė Krivaitis. Taip, pagal autoritetingą baltų-slavų praeities tyrinėtoją Vladimirą Toporovą, krivičiai gali būti suvokiami kaip ypatinga dvasininkų gentis.

Netiesiogiai šią nuomonę patvirtina ir tai, kad krivičių apgyvendinta erdvė – tai Didžioji europinė upių baseinų takoskyra, teritorija, iš kurios prasideda stambiausios Rytų Europos upės – Dniepras, Dauguva ir Volga. Senovėje tokios žemės, kur prasideda didelės upės, paprastai būdavo sakralizuojamos ir laikomos šventomis. Taigi Krivija – mūsų Šventoji žemė.

– Krivičių gyventa teritorija neapėmė visos Baltarusios. Kodėl po Vaclavo Lastovskio pavadinimas Kryvja tapatinamas su Baltarusia?

– Patikslinsiu – neapėmė visos šiuolaikinės Baltarusios. Bet buvusios krivičių teritorijos branduolys beveik tiksliai atitinka šiaurines ir šiaurrytines etnografines ir lingvistines baltarusių tautos sienas. Man rodosi, neatsitiktinai. Ir tuomet išeina, kad Kryvičyna (Крывіччына) – tai gera pusė tos teritorijos, kur vėliau susiformavo baltarusiai.

Matyt, tai viena iš priežasčių, dėl kurių Vaclavas Lastovskis skatino šį pavadinimą naudoti kaip nacionalinį. Kita priežastis – simbolinė. Būtent nuo Polocko kunigaikštystės, kurios kunigaikščiai metraščiuose netgi buvo pavadinami „krivių“ („крыўскімі“), prasideda valstybinė tradicija, kurios skiriamasis bruožas buvo savarankiškos ir nepriklausomos politikos siekis.

Kryvja ir šiandien – pirmutinis ir labai svarbus mūsų nacionalinės tapatybės simbolis. Tai sakralūs įvaizdžiai ir prosenoviškos šaknys.

– Koks šaknies kryv-, krev- hidronimų ir toponimų paplitimo arealas? Ar šias teritorijas jungia vieningas kalbinis dialektas?

– Šaknies kryv-, krev- (крыў-, крэў-) hidronimai ir toponimai dažniausiai pasitaiko ir driekiasi tankia juosta nuo Prūsos per Rytų Lietuvą, Baltarusią, Rytų Latviją iki Pskovo žemės. Tai dar vienas rimtas pagrindas matyti etninėje krivičių istorijoje „baltišką pėdsaką“. Bet šiose teritorijose šiandien paplitusios įvairios kalbos – vienur baltų, kitur slavų.

Tuo tarpu lingvistų tyrimai liudija, kad, pavyzdžiui, „šiaurės krivičių“ dialektas – labai archaiškas ir kai kurios jo savybės pilnai atitinka analogiškus bruožus šiuolaikinių baltų kalbų dialektuose. Iš to seka išvada, kad buvusios krivičių kalbos liekanos taip pat yra buvusio baltiškumo rodikliai.

– Ar daug baltiškų šaknų šiuolaikinėje baltarusių kalboje? Kas bendra šiuolaikinių Baltarusios, Lietuvos ir Latvijos pasienio teritorijų dialektams?

– Bendras baltarusių kalbos leksikos baltizmų kiekis aiškiai viršija tuos kelis šimtus pavyzdžių, kurie paprastai pateikiami lingvistinėje literatūroje. Deja, mūsų baltizmams ne itin pasisekė, juk, iš esmės, niekas iš čionykščių tyrinėtojų neatliko šios temos nuodugnaus tyrinėjimo. Jau seniai pribrendo būtinybė parengti ir išleisti specialų „Baltarusių baltizmų žodyną“, bet trūksta specialistų, kurie gaudytųsi šioje temoje ir sugebėtų įgyvendinti šį didelį, sunkų ir labai reikšmingą Baltarusiai projektą.

Taip pat būtina suvokti, kad mūsų kalboje yra ne tik leksinių baltizmų, tai yra, atskirų žodžių, bet ir ištisų baltiškos kilmės sintaksinių konstrukcijų, taip pat fonetinių ypatybių, kurios atsirado dėl baltiškos įtakos. Visa tai – mūsų baltų protėvių palikimas, kuris per amžius išliko tokiu pavidalu.

– Ar tiesa, kad baltarusių kalbos ortografija ir tarimas baltiškos kilmės? Pavyzdžiui, dzūkavimas, jakavimas?

– Taip, tarp žinomų lingvistų teorija apie pagrindinių baltarusių kalbos skiriamųjų bruožų – dzūkavimo (дзекання), cekavimo (цекання), akavimo (аканья), jakavimo (яканья) – kilmę dėl čionykščių baltiškų dialektų įtakos gana paplitusi. Ji pagrįsta. Kiek juokaujant netgi galima sakyti, kad baltarusiai kalba slaviškai su baltišku akcentu.

– Tradicinis laidojimas pilkapiuose Baltarusios teritorijoje yra slaviškos ar baltiškos kilmės?

Vienuose XI–XIII amžiaus ir netgi vėlesniuose Baltarusios, ypač vakarų ir šiaurės, pilkapiuose gausiai randami daiktai, apibūdinami kaip baltiški, kituose – skirtingos kilmės maišyti radiniai. Archeologai dažnai apibūdina laidojimo paminklų etninę priklausomybę pagal jų radinius.

Man ši metodologija neatrodo labai korektiška. Pasitaiko atvejų, ypač tarpkultūrinės sąveikos situacijoje, kai materialinė kultūra ir netgi laidojimo tradicija negali patikimai liudyti apie tai, kokios buvo pilkapiuose palaidotų žmonių etninė savimonė, ir kokia kalba arba kalbomis jie kalbėjo. Čia reikalinga patikimesnė prieiga, kai etniškumas vertinamas kompleksiškai, atsižvelgiant į pačias įvairiausias priežastis.

– Ar teiginiai, kad šiuolaikiniai baltarusiai yra legendinių hiperborėjų palikuonys, moksliškai paremti? Ką Jūs manote apie tai?

– Egzistuoja pačios įvairiausios interpretacijos apie tai, kas buvo tikrasis hiperborėjų – iš antikinių šaltinių žinomų šiaurės kraštų gyventojų – prototipas. Bent jau versija, kad šie pamaldūs hiperborėjai visiškai galėjo būti tautos į šiaurę nuo skitų, šioje Karpatų pusėje, yra gana įtikėtina.<

– Kaip vyko baltų ir slavų maišymasis?

– Naujausių istorijos mokslo pasiekimų perspektyvoje teorija apie masinį slavų apsigyvenimą, migraciją ir būsimos Baltarusios teritorijos žymesnę kolonizaciją atrodo abejotinos. Bent jau dėl to, kad antropologinė ir genetinė medžiaga liudija apie baltarusių genofondo perimamumą iš šių vietų gyventojų, kurie gyveno čia žymiai anksčiau už numanomą slavų migraciją. Pačią baltų-slavų tarpusavio sąveikos problemą verta nagrinėti kitu kampu.

Reikia atsižvelgti į tai, kad kalbinės slavizacijos proceso priežastis tikriausiai buvo ne tiktai migracija, kuri, vėl kartoju, nebuvo masinė, bet ir vidinė čionykščių baltiškų dialektų evoliucija. Šis procesas, aišku, turėjo politinę – religinę dirvą, kuomet slavų kalba, o kartu su ja ir tapatybė ėjo paskui kunigaikščių kariaunas ir krikščionių bažnyčią. Tam tikra prasme slavizacija tęsiasi ir šiandien – kaip rusifikacija, išstumiant baltarusių kalbą, išlaikančią mūsų ikislaviškojo paveldo pėdsakus.

– Ar baltarusiai ir rusai yra kraujo broliai?

– Šis klausimas man neatrodo labai korektiškas, juk į jį negalima atsakyti vienareikšmiškai. Jeigu lygintume fizinę baltarusių ir rusų išvaizdą, kaip tai daro antropologai, tai neabejotinai esama žymių skirtumų.

Pavyzdžiui, pagrindinė baltarusių dalis yra šiaurės europidai ir priklauso Baltijos rasės regioniniam tipui. Tuo metu Centrinės Rusijos gyventojai užima tarpinę padėtį tarp šiaurės ir pietinių europidų, o taip pat turi uraloidinių bruožų.

Genetinis paveikslas atrodo kiek kitaip. Beveik visoje Rytų Europos teritorijoje vyrauja atitinkami genetiniai tipai – haplogrupės, kurios visiškai nesutampa su etninėmis sienomis ir skiria mus nuo Vakarų Europos gyventojų. Bet reikalas tas, kad šios haplogrupės galėjo susiformuoti gilioje senovėje, todėl sieti jas su etnogenezės problemomis neverta.

– Ką Jūs manote apie tezę, jog baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai sudaro vieną trinarę tautą?

– Manau, kad tai istorinis mitas, turintis ideologinę kilmę ir reikšmę. Niekuomet nei anksčiau, nei dabar tokios tautos su viena kalba, savivardžiu ir savimone neegzistavo.

– 1721 metais Moskovijos caro Petro I iniciatyvos dėka, pavadinimą „rusinai“ pasiėmė sau tuometiniai moskovitai (rusai). Kaip reaguoti į tai? Ar dabar mes turėtume atsižadėti rusinų kilmės litvinizmo naudai?

– Mūsų „rusiško“ paveldo jokiu būdu atsisakyti nereikia. Tiesiog reikia jį teisingai suprasti, interpretuoti ir priimti. Pradėkime nuo to, kad pati „Rusia“ yra skandinaviškos kilmės ir jos pasirodymas čia, Polocko istorija, jungia mus su Baltijos jūros regionu.

Antra, „rusiniškumą“ taip pat reikia suvokti ir lietuviškame kontekste, kaip tai buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o ne priešinti jam, kaip tai daro šiandien kai kurie istorikai, siekdami konkrečių ideologinių tikslų.

Statydami ant „rusiniškumo“, kaip generalinės baltarusių kilmės linijos, jie paprasčiausiai ignoruoja visa tai, kas neįsirašo į jų slaviškai-stačiatikišką istorijos redakciją. O ką daryti su krivičiais, radimičiais, jotvingiais, kurie buvo „Rusioje“?

Kam marginalizuoti lietuviškąją tradiciją, jeigu jinai viešpatavo LDK? Aš suprantu logiką, pagal kurią „rusinų“ genealogija nagrinėjama kaip labiau atitinkanti baltarusių nacionalinės savimonės šiuolaikinę būseną, bet išties veiksminga nacionalinės savikūros strategija, kad būtų pasiekti norimi rezultatai, neturi orientuotis į amorfinę masę, kuria lengva manipuliuoti.

Reikia kurti patvarią ir istoriškai pagrįstą tapatybės hierarchiją, kurioje atsirastų vietos visiems dėmenims.

– Kokiu mastu tikslinga baltarusiams būdingas tradicijas (Sviatki, Kamaedzica, Saraki, „strėlės laidojimas“) šiandien sieti su religija?

– Iš pradžių visos šios šventės turėjo religinę prasmę ir kultinę pusę. Jos buvo susijusios su tradiciniu etniniu Kosmosu ir buvo taškai, kurie užtikrindavo jo darnų gyvavimą. Tame ir slypėjo visų švenčių esmė.

Šiuolaikinis sekuliarizuotas žmogus nieko nenori girdėti apie religinę prasmę, jis reikalauja profaniškų pramogų ir reginių. Tokiu atveju jam reikėtų eiti į cirką.

Na, o tam, kuris nori prisijungti prie savo etninės tradicijos, reikia išmokti suprasti ją, taip pat ir tą įdomią ir senovinę religinę-kosmologinę filosofiją ir teologiją, kurią ji talpina savyje.

– Kuo Jūs labiau save laikote: filosofu, istoriku ar etnokultūrologu?

– Mano profesinė tapatybė – filosofas. Bet kadangi mano moksliniai užsiėmimai glaudžiai susiję su mūsų Tradicija, tai be nuodugnių istorijos, liaudies kultūros žinių ir bent pradinio lingvistinio išsilavinimo niekaip neišsiversi, todėl aš turiu laisvai orientuotis ir tose disciplinose. Mano, kaip tyrinėtojo, patirtis rodo, kad įdomiausius rezultatus gauni būtent naudodamas praktikoje keletą mokslinių disciplinų.

Aliaksėjus Dzermantas (gimė 1979 metais Minske) – filosofas, tradicinės kultūros tyrinėtojas. Etnokosmologijos centro „Kryŭja“ narys ir svetainės kryuja.org redaktorius, almanacho „Druvis“ sudarytojas. Mokslinių interesų sritis – baltarusių ir baltų mitologija, baltarusių etnogenezės problemos, Baltarusios politinė ir etninė istorija, tradicionalizmo filosofija.

Julijanas Misiukevičius („Naša Niva“), Aliaksėjus Dzermantas, nn.by
Vertė ir žemėlapio lietuvišką variantą parengė Rokas Sinkevičius.

KRIVIČIŲ ŽEMIŲ RIBOS(pagal žemėlapius: „Polocko-Smolensko ir Pskovo krivičių apgyvendinta teritorija (IX–XII a.)“, Аляксей Дзермант, „Крывічы“, Часопіс „Druvis“, Nr. 1, 2005, p. 20 – Polocko-Smolensko ir Pskovo krivičių apgyvendintos teritorijos; „Slavai avarų hegemonijos laikais. VI a. antroji pusė – VII a. vidurys“, Вялікі гістарычны атлас Беларусі, t. 1, Minskas, 2009, p. 43 – Bancerovo kultūros arealas, pirmas variantas, ir Tušemlios kultūros arealas; Археалогія Беларусі, t. 1, Minskas, 2009, p. 85, 398 – Bancerovo kultūros arealas, antras variantas, ir Koločino kultūros arealas).

Spausdinti