Vakar – dyzelino sandoris su Putinu. Šiandien – nurodinėjimai Ukrainai, kas turėtų būti jos prezidentas. Tarp šių Donaldo Trampo žingsnių – vos viena diena. Tačiau juos sieja kur kas daugiau nei eilinis JAV prezidento nuomonės pasikeitimas.
Vis ryškėja keista taisyklė: Rusijai, pradėjusiai karą, atveriamos naujos prekybos galimybės, o Ukrainai, kuri nuo jos ginasi, keliami vis nauji reikalavimai. Ir visa tai daroma kalbant apie taiką.
Spalio 9-ąją Trampas paskelbė susitaręs su Vladimiru Putinu dėl rusiško dyzelino tiekimo. Kitą dieną pareiškė, kad Ukrainai reikėtų naujo prezidento, sugebančio susitarti su Rusija.
Negana to, jis pareikalavo, kad ukrainiečiai nustotų atakuoti Rusijos naftos perdirbimo įmones. Mat dėl šių smūgių, pasak Trampo, brangsta dyzelinas, o tai kenkia Amerikos ūkininkams ir vežėjams.
Taigi užpultai valstybei siūloma ne tik apriboti savo gynybą, bet ir pakeisti vadovą. Tuo tarpu iš užpuolikės nereikalaujama nieko panašaus.
Ar taip atrodo teisingos taikos paieškos?
Kas suteikė Trampui teisę spręsti, kas turi būti Ukrainos prezidentas?
Spalio 10 d. Trampas pareiškė, kad Ukrainai reikia naujo vadovo, kuris sugebėtų susitarti su Rusija. Jo teigimu, Volodymyras Zelenskis jau turėjo ne vieną progą užbaigti karą, tačiau jomis nepasinaudojo.
JAV prezidentas taip pat tvirtino, kad Ukraina prarado 30 procentų savo teritorijos, nors nepriklausomi vertinimai rodo, jog Rusija kontroliuoja maždaug penktadalį Ukrainos žemių.
Tačiau labiausiai stebina ne padidinti teritorinių praradimų skaičiai, o pats mėginimas nurodinėti kitai valstybei, kas turėtų jai vadovauti.
Žinoma, Trampas gali kritikuoti Zelenskį. Gali nesutikti su jo sprendimais, siūlyti kitokias derybų sąlygas, net viešai raginti jį trauktis. Tačiau JAV prezidento pageidavimas nėra ir negali būti pagrindas keisti Ukrainos valdžią.
Ukrainos prezidentą renka ukrainiečiai. Tai jų, o ne Vašingtono ar Maskvos teisė.
Be to, Ukrainoje tebegalioja karo padėtis, kurios metu prezidento rinkimus draudžia įstatymas. Konstitucija numato, kad prezidentas eina pareigas tol, kol jas pradeda eiti naujai išrinktas valstybės vadovas.
Tad reikalavimas keisti prezidentą dabar ne tik politiškai įžūlus, bet ir nepaiso Ukrainos teisinės padėties.
Į Trampo pareiškimą jau atsakė Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha, primindamas, kad tik Ukrainos žmonės gali spręsti, kas turi vadovauti jų valstybei.
Atrodytų, savaime suprantama tiesa. Tačiau ji įgyja visai kitą svorį, kai svetimos šalies prezidentas, nuo kurio sprendimų priklauso gyvybiškai svarbi karinė pagalba, pradeda kalbėti apie būtinybę pakeisti besiginančios valstybės vadovą.
Juo labiau kad toks raginimas sutampa su Kremliaus siekiu pašalinti Zelenskį iš derybų kelio.
Vakar baudė už rusiškos naftos pirkimą, šiandien pats ją perka
Dar neseniai Trampas grasino milžiniškais muitais valstybėms, perkančioms rusišką naftą ir taip padedančioms Kremliui finansuoti karą.
Rugsėjo 18 d. jis pasirašė sankcijų Rusijai įstatymą, numatantį iki 500 procentų muitus rusiškoms prekėms ir iki 100 procentų muitus tam tikrų didžiausių rusiškos naftos bei dujų pirkėjų prekėms.
Žinia pasauliui buvo aiški: prekyba su Rusija padeda jai tęsti karą, todėl už ją gali tekti brangiai sumokėti.
Tačiau spalio 9-ąją pats Trampas susitarė su Putinu dėl milijonų tonų rusiško dyzelino. Tą pačią dieną JAV iždo departamentas išdavė leidimą, palengvinantį prekybą šiais degalais.
Kas pasikeitė? Ar Rusija nutraukė karą? Ar Putinas pažadėjo nebeatakuoti Ukrainos miestų? Gal įsipareigojo išvesti kariuomenę iš užgrobtų žemių?
Nieko panašaus. Pasikeitė tik Amerikos poreikiai. Jungtinėse Valstijose smarkiai pabrango dyzelinas, o artėjant Kongreso rinkimams degalų kainos tapo skaudžiu politiniu klausimu.
Ir štai rusiški degalai, už kurių pirkimą dar neseniai grasinta ekonominėmis bausmėmis, staiga tampa pageidaujama preke.
Žinoma, kiekvienos valstybės vadovas turi rūpintis savo šalies gyventojų gerove. Tačiau kaip tuomet suprasti ankstesnius grasinimus kitoms šalims?
Jeigu rusiškos naftos pirkimas padeda finansuoti karą, tai jis padeda jį finansuoti nepriklausomai nuo to, kas yra pirkėjas – Indija, Kinija ar Jungtinės Valstijos.
O jeigu ši taisyklė nebegalioja pačiai Amerikai, kodėl jos turėtų laikytis kiti?
Čia jau ne vien politinio nenuoseklumo klausimas. Taip griaunamas pasitikėjimas pačiomis sankcijomis – viena svarbiausių priemonių, kuriomis Vakarai mėgina priversti Rusiją nutraukti agresiją.
Ukraina turi teisę gintis. Net jei dėl to kam nors pabrangsta dyzelinas
Dar keisčiau skamba Trampo reikalavimas nutraukti Ukrainos smūgius Rusijos naftos perdirbimo įmonėms.
Rusija jau daugiau kaip ketverius metus vykdo plataus masto karą prieš Ukrainą. Jos raketos ir bepiločiai orlaiviai naikina elektrines, šilumos tinklus, gyvenamuosius namus, žudo civilius gyventojus.
Ukraina stengiasi silpninti priešo galimybes kariauti. Vienas iš būdų – smūgiai naftos perdirbimo įmonėms ir degalų tiekimo infrastruktūrai, nuo kurios priklauso Rusijos kariuomenės aprūpinimas.
Suprantama, ne kiekviena naftos perdirbimo įmonė savaime yra teisėtas karinis taikinys. Tarptautinė humanitarinė teisė reikalauja įvertinti, ar ji iš tiesų prisideda prie karinių veiksmų, ir laikytis civilių gyventojų apsaugos bei proporcingumo reikalavimų.
Tačiau jeigu įmonė aprūpina Rusijos kariuomenę degalais, Ukraina turi teisę teisėtomis karo priemonėmis siekti tokį tiekimą nutraukti.
Ir čia Trampas, regis, siūlo naują karo taisyklę: ginkitės, bet nelieskite to, kas gali pabranginti degalus mūsų šalyje.
Tik ar užpulta valstybė privalo saugoti agresoriaus karo reikmėms naudojamą pramonę vien todėl, kad jos gaminiai reikalingi pasaulio rinkai?
Dar daugiau – Vašingtonas reikalauja, kad Ukraina tokius smūgius nutrauktų, nors Rusija neįsipareigojo liautis naikinusi Ukrainos energetikos įrenginių.
Kodėl nepasirenkamas paprastas ir suprantamas kelias: abi pusės nutraukia smūgius viena kitos energetikos infrastruktūrai?
Ukraina tokias galimybes yra svarsčiusi. Tačiau vienašališkas reikalavimas atsisakyti dalies gynybos priemonių, nesulaukus jokių atitinkamų Rusijos įsipareigojimų, nepriartina šalių prie lygiaverčio susitarimo.
Priešingai – jis gali sustiprinti užpuoliką.
Ir tai, matyt, svarbiausia šios istorijos aplinkybė: kol Trampas aiškina, ką Ukraina turėtų nustoti dariusi, Putinas savo kariuomenei neliepia nustoti bombardavus Ukrainos.
O kas iš tikrųjų sukėlė degalų krizę?
Trampas savo nepasitenkinimą Ukrainos smūgiais aiškina išaugusiomis dyzelino kainomis. Tačiau kalbėdamas apie jas beveik apeina kitą, gerokai didesnį pasaulio naftos rinkos sukrėtimą.
Vasario 28 d. JAV ir Izraelis pradėjo karinius smūgius Iranui. Po jų įsiplieskęs karas ir Irano atsakomieji veiksmai smarkiai sutrikdė laivybą Hormūzo sąsiauriu – vienu svarbiausių pasaulio naftos prekybos kelių.
Iki karo per šį sąsiaurį kasdien buvo gabenama apie 20 milijonų barelių naftos ir jos gaminių. Kilus karui šie srautai smarkiai sumažėjo.
Tarptautinė energetikos agentūra kovą įspėjo, kad Artimųjų Rytų karas sukėlė didžiausią naftos tiekimo sutrikimą pasaulinės rinkos istorijoje.
Karo padariniai jaučiami iki šiol. Pabrango ne tik nafta, bet ir jos gabenimas, draudimas, perdirbimas. Ypač skaudžiai tai atsiliepė dyzelino kainoms.
Spalio pradžioje dyzelinas Jungtinėse Valstijose kainavo maždaug 70 procentų daugiau negu prieš karo su Iranu pradžią.
Žinoma, Ukrainos smūgiai Rusijos naftos pramonei taip pat gali turėti įtakos degalų pasiūlai. Tačiau ar pagrįsta juos pateikti kaip vieną svarbiausių kainų kilimo priežasčių, beveik nutylint paties Vašingtono pradėto karo padarinius?
Juk sprendimą smogti Iranui priėmė Trampo vadovaujama administracija kartu su Izraeliu.
Dabar amerikiečiai moka brangiau už degalus, o jų prezidentas ieško išeities tardamasis su Putinu ir reikalaudamas, kad Ukraina mažiau kenktų Rusijos naftos pramonei.
Išeina keistai: vieno karo, kuriame dalyvauja Amerika, ekonominius padarinius mėginama švelninti valstybės besiginančios kitame kare sąskaita.
Trampas turi teisę ieškoti pigesnio dyzelino Amerikai. Tačiau kodėl už tai savo saugumu turėtų mokėti Ukraina?
Taikos siekiama spaudžiant besiginantį?
Trampas ne kartą sakė norintis kuo greičiau užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą. Toks tikslas suprantamas. Karo pabaigos laukia pirmiausia patys ukrainiečiai, kasdien mokantys už savo laisvę gyvybėmis.
Tačiau taika priklauso ne vien nuo to, kada nutyla ginklai. Ne mažiau svarbu, kokiomis sąlygomis jie nutyla ir ar tos sąlygos neužprogramuoja naujo karo.
Dar rugsėjį rašėme apie Donbasą, tapusį viena didžiausių taikos derybų kliūčių. Rusija reikalauja jai perduoti net tas žemes, kurių nepajėgė užimti karine jėga.
Ukraina nesutinka jų atiduoti. Trampas tai linkęs laikyti kliūtimi susitarimui. Tačiau juk atsisakymas tenkinti agresoriaus reikalavimus dar nereiškia atsisakymo siekti taikos.
Jeigu užpuolikas besąlygiškai reikalauja svetimų žemių, tai ne jas ginantis prezidentas kuria kliūtis taikai.
Ir štai čia atsiskleidžia didžiausias pastarųjų Trampo sprendimų prieštaravimas.
Rusijai atveriamos naujos prekybos galimybės nereikalaujant nutraukti karo. Ukrainai, priešingai, keliami vis griežtesni reikalavimai – nebeatakuoti Rusijos naftos perdirbimo įmonių, sutikti su siūlomomis derybų sąlygomis, o dabar jau ir susirasti kitą prezidentą.
O ko reikalaujama iš agresoriaus?…
Juk jeigu iš agresoriaus reikalaujama mažiau negu iš užpultos valstybės, tai derybose teikiama pirmenybė ne teisei, o jėgai.
Žinoma, galima teigti, kad Trampas pirmiausia spaudžia tą pusę, kuri yra labiau priklausoma nuo Amerikos pagalbos. Galbūt taip, jam atrodo, galima lengviau pasiekti greitą susitarimą.
Tačiau tokiu būdu pasiektas susitarimas vargu ar gali tapti ilgalaikės taikos garantu.
Jeigu Rusija išsaugo užgrobtas žemes, gauna ekonominių lengvatų ir neprisiima aiškių įsipareigojimų, kas jai sutrukdys ateityje vėl griebtis jėgos?
Kodėl tai svarbu Lietuvai?
Ši istorija turėtų rūpėti ne vien ukrainiečiams.
Lietuvai Jungtinės Valstijos yra viena svarbiausių saugumo sąjungininkių. Tačiau kaip tik dėl to negalime būti abejingi Vašingtono sprendimams, kurie keičia jėgų pusiausvyrą Europoje.
Sąjungininkystė nereiškia, kad privalome pritarti kiekvienam Amerikos prezidento žingsniui.
Priešingai – kuo daugiau nuo sąjungininko priklauso mūsų saugumas, tuo atidžiau turime vertinti jo sprendimus ir jų padarinius.
Lietuva nuosekliai pasisako už griežtesnes sankcijas Rusijai. Prezidentas Gitanas Nausėda yra raginęs didinti spaudimą Maskvai, o Europos Sąjunga, nepaisydama Vašingtono sprendimo dėl dyzelino, rengiasi naujoms sankcijoms.
Tačiau ar Europa bus pajėgi išlaikyti nuoseklią politiką, jei Jungtinės Valstijos vieną dieną grasina Rusijos prekybos partneriams, o kitą – pačios su ja sudaro sandorius?
Mažoms valstybėms tarptautinė teisė nėra graži deklaracija, kurią galima prisiminti iškilmingomis progomis. Tai vienas svarbiausių jų nepriklausomybės saugiklių.
Jeigu didžiosios valstybės ims spręsti, kieno prezidentas joms priimtinas, kokias žemes galima atiduoti agresoriui ir kokiomis priemonėmis užpulta šalis gali gintis, tarptautinė tvarka vis labiau priklausys nuo stipresniojo valios.
Tokioje tvarkoje mažųjų valstybių teisės tampa derybų objektu.
Todėl Lietuvai svarbu ne vien stebėti Trampo ir Putino pokalbius, bet ir drauge su Europos sąjungininkais nuosekliai ginti principą, kad valstybių sienos negali būti keičiamos jėga, o jų vadovų likimo negali spręsti užsienio galybės.
Kai agresoriui nuolaidžiaujama, o užpultasis spaudžiamas
Trampo pastarųjų dienų elgesį būtų galima nurašyti įprastam jo nenuspėjamumui. Šiandien jis grasina, rytoj siūlo sandorį, poryt paskelbia naują reikalavimą.
Tačiau šįkart kalbame ne vien apie prieštaringas kalbas.
Po jų seka konkretūs politiniai sprendimai. Švelninami prekybos rusišku dyzelinu suvaržymai. Ukrainai daromas spaudimas nutraukti smūgius Rusijos naftos pramonei. Galiausiai viešai pareiškiama, kad šaliai reikėtų kito prezidento.
Šių veiksmų visuma jau turi padarinių, nepriklausomai nuo to, kokiais ketinimais vadovaujasi Trampas.
Tai dar nereiškia, kad JAV prezidentas sąmoningai siekia Rusijos pergalės. Tačiau jo sprendimai gali padėti Putinui išsaugoti karo finansavimo šaltinius ir sustiprinti savo padėtį derybose.
O Ukrainai tuo pat metu siūloma atsisakyti dalies karinių galimybių ir susitaikyti su mintimi, kad jos prezidentas Vašingtonui jau nebetinka.
Pavojingiausia būtų, jei toks elgesys taptų priimtina tarptautinės politikos taisykle: agresoriui užtenka sėsti prie derybų stalo, kad gautų ekonominių lengvatų, o užpulta valstybė turi nusileisti, nes jos pasipriešinimas trukdo greičiau susitarti.
Tuomet užpuolikui apsimokėtų kariauti tol, kol jo aukos sąjungininkams karas pasidarys pernelyg brangus. Taip būtų ne šalinamos karo priežastys, o atlyginama agresoriui už tai, ką jis pasiekė karine jėga.
Trampas gali siekti pigesnio dyzelino amerikiečiams. Gali kalbėtis su Putinu ir ieškoti būdų sustabdyti kraujo liejimą. Tačiau jam nederėtų pamiršti vieno esminio dalyko.
Karą pradėjo ne Zelenskis. Ne Ukraina užpuolė Rusiją, o Rusija – Ukrainą. Ir karas nesibaigia ne dėl to, kad ukrainiečiai neišsirenka Putinui priimtinesnio prezidento.
Todėl norėtųsi išgirsti ne vien Trampo nurodinėjimus Zelenskiui, bet ir tokius pat aiškius reikalavimus Putinui.
Kada Rusija nutrauks Ukrainos miestų bombardavimą? Kada išves kariuomenę iš užgrobtų žemių? Kada pripažins, kad kitos valstybės nepriklausomybė nėra derybinė prekė?
Kol atsakymų nėra, kiekviena nauja ekonominė lengvata Kremliui ir kiekvienas naujas reikalavimas Ukrainai tik didina abejones, kieno naudai krypsta Vašingtono politika.
Ir jeigu pasaulis priprastų prie minties, kad taiką galima pasiekti pakeitus ne agresoriaus elgesį, o jo užpultos šalies prezidentą, tuomet tokios „taikos“ turėtų baimintis kiekviena mažesnė valstybė.
Nes rytoj ir jai gali būti pasiūlyta atsisakyti dalies savo žemių, teisės gintis ar net išsirinkti kitą vadovą – kad tik didžiosioms valstybėms būtų lengviau susitarti.
Tikra taika prasideda ne tada, kai užpultasis priverčiamas nusileisti, o tada, kai agresoriui nebeapsimoka pulti.
O ko Trumpas gali reikalauti iš Putino? Tiksliau, reikalauti gal ir gali, bet kas iš to, jei neturi galimybių priversti? Priedo, didžiosios valstybės turi savų tikslų ir, lemdamos pasaulio likimą, turi ir didžiulę atsakomybę. Taigi, priverstos tartis ir susitarti galų gale.
O kas yra Ukraina? Įrankis globalistų rankose. Trumpui šis globalistų sukeltas karas nereikalingas, bet ir jis negali išsivaduoti iš visų jų pančių ir įtakos.Bet stegiasi. Ir taip, Zelenskis yra asmeninė kliūtis užbaigti šį karą, nes jis tiek vykdo globalistų siekį toliau mėginti karu įveikti Rusiją (o tada imtis Kinijos), tiek pats asmeniškai taip į tai įklimpęs, kad karas jam vienintelė išlikimo išeitis. Ir jei ne JAV parama, karas baigtųsi labai greitai. Kolektyvinis trumpas ir konkretus Trumpas ją gal ir nutrauktų, bet globalistinės jėgos JAV stiprios ir to neleidžia padaryti. Kita vertus ir T(t)rumpui naudinga silpninti Rusiją Ukrainos sąskaita, tik svarbu, kad iš to karo JAV gautų tik naudą ir stiprėtų, o ne turėtų nuostolių. Todėl ir matome, kad ten, kur JAV naudinga, Trumpas pagiria Zelenskį, o kur pastarasis jam kenkia – peikia. Žodžiu, ir jis naudoja Ukrainą kaip įrankį.
Paprastas klausimėlis naiviam klausimui: “Kuo skiriasi Vakarų globalistas nuo ruskių imperialisto, kuris irgi nori apžergti visą pasaulį?”
Teiginys, kad Rusija nori apžergti visą pasaulį yra niekuo neparemtas, klaidingas. Neturi Rusija tokiam siekiui išteklių – nei žmogiškųjų, nei finansinių. Nei ideologinių. Jos, kaip didelės valstybės įtaka taip, peržengia jos ribas. Bet taip yra su visomis didelėmis ir netgi ne tokiomis didelėmis valstybėmis – argi, pvz., Lenkinos įtakos Lietuvoje nėra? O Vokietijos, UK?
Taigi, norėtų bet neturi išreklių ?
Ar pats liptum ant visko, kas kruta, jei būtum krliasdešimt metų jaunesnis ir testosteronas liptų per kraštus? Vienareikšmiško atsakymo nėra, nes daug kas priklauso ir nuo smegeninės, dorinių nuostatų, išsiauklėjimo.
Taip ir čia – negalima pasakyti vienareikšmiškai, kaip būtų, jeigu būtų.
Bet istorijoje yra įdomių pavyzdžių, kaip skirtingai elgiasi skirtingos visuomenėsKinai savo laiku labai plėtojo tarptautinę prekybą, bet po to patys, savo valia, ją nutraukė. Priežastis – valdovai padarė išvadą, kad ši veikla labai smukdo visuomenės dorinius pamatus – skatina godumą, paleistuvavimą, agresiją ir pan.
Rusijai ATR padalinimo klausimas buvo susijęs ir su žydų klausimu. Žydai tuo metu jau gausiai gyveno ATR. Juose, jų veikloje, t.y. lupikavime, prekyboje buvo matomas dorinio nuopolio pavojus. Ir po padalijimo, kai jau jie tapo Rusijos gyventojais, visaip stengtasi neleisti jiems persikelti į senasias Rusijos teritorijas būtent dėl tos priežasties.
Vakarų, o ypač anglosaksiška visuomenė niekada panašiais dalykais nesuko sau galvos. Plėšė, žudė, lupikavo, kolonizavo be jokių skrupulų. Ir LDK, Lenkija, vėliau ATR, įsileisdami žydus, nematė jokio pavojaus, svarbiausia buvo materialinė nauda.
Matyt, kad Trampo karinė konfrontacija su Iranu dėl Armūzo sąsiaurio jau taip primynė jam pasaulinę uodegą, kad net suspigo ant Zelenskio, jog šis nepasiduoda Rusijai su Ukraina.
Gal kartais pasakymas, kad reikia kito prezidento, gali būti kokia užuomina dėl Putino geidauto JAV spaudimo Ukrainai ta kryptimi.
Zelenskis nepasiduoda? Jis kariauja savo ištekliais? Ne, jo ištekliai tai tik gyva mėsa, kurią jis be gailesčio meta ant aukuro. Visa kita jis gauna iš globalistų, o jei negautų, pasiduotų labai greitai. Tad ne Zelenskis nepasiduoda, o globalistai nenori pripažinti atitinkamų valstybių teisėtų interesų.
Gal tu mokeisi lavrovskos propagandos kursuose?
Karas prieš Iraną ir sukilę degalų kainos kenkia galimybėms artėjančiuose rinkimuose. Nesibaigiantis Rusijos karas Ukrainoje – taip pat. Be to Zelenskio kadencija jau seniai pasibaigus, o rinkimai nerengiami, tad tauta savo nuomonės apie karą neturi galimybės pareikšti. Lietuva suinteresuota sustabdyti Rusijos plėtros tikimybę. Bet klausimas ar ji bus mažesnė karą tęsiant, ar jį sustabdžius ?