S. Buškevičius. „Derybos“ tarp Rusijos ir Ukrainos vyks mūšio lauke: karą užbaigs tik Putino mirtis arba Rusijos žlugimas

JAV prezidento Donaldo Trampo grasinimas naujomis ekonominėmis sankcijomis teroristinės valstybės atamanui Vladimirui Putinui, jei jis nesutiks derėtis dėl karo Ukrainoje užbaigimo, tapo bene labiausiai aptarinėjama pastarosios savaitės užsienio politikos naujiena viešojoje erdvėje. Politikos apžvalgininkai, visų rūšių ekspertai, tinklaraštininkai ir žurnalistai aptarė viską: nuo ryžtingo D. Trampo tono ir galimų veiksmų iki neaiškaus V. Putino atsako, kuris labiau priminė kažkokį nerišlų veblenimą nei aiškią šalies vadovo, kuris savo fantazijose bando atkurti kažkokią mistinę imperijos didybę, poziciją. 

Iš tikrųjų, mano manymu, šis įvykis, o tiksliau – net ne įvykis, o viso labo visuomenės nuomonę zonduojančios politikų šnekos, yra visiškai nereikšmingas ir artimiausiu metu neduos jokių konkrečių rezultatų. Kitaip sakant, derybų tarp kariaujančių pusių mes ateinantį pusmetį neišvysime, o „dialogas“ tarp Rusijos ir Ukrainos bus tęsiamas kruvinais mūšiais, dronų antskrydžiais, raketų salvėmis ir bombų lietumi. Kodėl?

Todėl, kad Ukraina puikiai žino, kad net ir laikinas konflikto įšaldymas yra naudingas tik agresorei Rusijai. Štai kodėl  kieto „bachūro“ įvaizdį puoselėjantis V. Putinas taip nevyriškai nuolaidžiavo D. Trampui, štai kodėl Kremliaus propagandos agentai Ukrainoje, Lietuvoje ir Vakaruose taip intensyviai bando įpiršti mintį, kad Ukraina tuoj tuoj žlugs, tuoj nebebus kam kariauti – tam pasitelkia meistriškai kurpiamas melagienas ir tendencingai išryškinamus Ukrainos sunkumus.

Propagandos tikslas aiškus – įtikinti politikus ir visuomenę, kad būtina kaip įmanoma greičiau sėsti prie derybų stalo. Tuo tarpu tiesa yra ta, kad šiuo metu Rusija sparčiai artėja prie išsekimo ribos: sovietinės šarvuotos technikos atsargos eina į pabaigą, raketas tampa vis sunkiau gaminti dėl galiausiai pradėjusių veikti sankcijų, norinčių kariauti savanorių mažėja sulig kiekvienu mėnesiu (nepaisant siūlomų kosminių atlyginimų), visuomenėje pradedamas jausti karo nuovargis, infliacija kyla nesustabdomais tempais, rezerviniai Rusijos fondai tuštėja, pajamos iš naftos krenta dėl vis brangstančių sankcijų apėjimo mechanizmų taikymo ir būtinybės pardavinėti naftą su žymiomis nuolaidomis Kinijai bei Indijai, dujų milžinė „Gazprom“ – ant bankroto slenksčio.

Civilinė ekonomika dūsta dėl darbo rankų trūkumo, brangstančių žaliavų ir aukštų palūkanų normų.  Negana to, net ir gausiai valstybiniais pinigais maitinama karo pramonė, iki ausų įklimpo į skolas, nespėja vykdyti užsakymų ir laiku neišmoka atlyginimų darbininkams. Derybų pauzė Rusijai reikalinga kaip šviežio oro gurkšnis. Bet ne tam, kad realiai susiderėtų dėl karo nutraukimo, o tam, kad gautų galimybę atsigauti ir pulti vėliau su nauja jėga.

Nes Putinas karo nutrauki jau nebegali. Nors karas sėkmingai marina Rusijos ekonomiką, tačiau tai daro palaipsniui, o štai karo veiksmų pabaiga ekonomiką nužudytų akimirksniu. Staigiai sustotų karinės pramonės įmonės, į gatvę būtų išmesta daugybė bedarbių, kariškiai ir jų artimieji netektų solidžių atlyginimų: drastiškai kristų vartojimas, kuris pribaigtų ir taip vos kvėpuojančią ekonomiką.

Šalis per naktį patirtų 90-ųjų lygio krachą. Iš fronto grįžtų šimtai tūkstančių psichologiškai suluošintų karo nusikaltėlių, kurie, manote, sėkmingai integruotųsi į visuomenę ir kurtų šalies ateitį? Ne. Jie darytų tai, ką daryti sugeba: plėštų, žudytų, girtautų, keltų masinius neramumus, o gal net ir atsuktų ginklus (kuriais jau užtvindyta Rusijos juodoji rinka) prieš valdžią. Putino diktatūrai tai reikštų neišvengiamą galą, todėl jis kariaus kol bus gyvas.

Šis kruvinas karas, deja, negali baigtis derybomis, nes ir vienai, ir kitai pusei tai reikštų visišką pralaimėjimą. Todėl baisiausio XXI a. pradžios konflikto baigtis sutaps arba su Putino mirtimi, arba su Rusijos žlugimu. Reikia tikėtis, kad laukti liko neilgai.