K. K. Urba. Be mokyklos blogai – su mokymu negerai

Lietuvoje prieš svarbias krepšinio rungtynes randasi trys milijonai trenerių, o kiekvienai rugsėjo 1-ajai – panašiai tiek mokytojų ir auklėtojų. Sakyčiau, natūralus procesas, nes visi yra laikę rankose kamuolį, kai trynė mokyklos suolą, tad tam tikrą supratimą iš vienokių ar kitokių patirčių turi.

Šiomis dienomis pasirodė ne vienas publicistinis straipsnis, skirtas mokyklos problemoms, man paliekantis prėskoką įspūdį, tad turėdamas šiokių tokių mokytojavimo bei paskaitų studentijai patirčių pabandysiu kai ką padėlioti sisteminiu požiūriu.

Juolab pasigirsta balsų, kad Lietuva pastaraisiais dešimtmečiais praradinėja turėtą bene labiausiai išsilavinusios valstybės statusą, o lyg Biržų smegduobės žiojėjanti demografinė duobė verčia konstatuoti – išauginta hedonistinė post Kovo 11-os karta su visai kita – kosmopolitine, o ne tautine vertybių ir prioritetų sistema, kuri įpėdinių ugdymą nukelia į trečią dešimtmetį.

Pakaitiniu įnamiu tampant retesnės nei kaimyno veislės šunėkui ar išskirtinio kailio katinui yra pats ryškiausias permanentinis Lietuvos švietimo ir ugdymo sistemos pralaimėjimas nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

Sociumo dalis prieš švietimą

Daugelio publicistų – „gelbėtojų“ rašinių yda slypi būtent fragmentuotame mąstyme, nesuvokiant, kad pati švietimo-ugdymo sistema turi ją, deja, gniuždančią išorę bei savo vidų su sava ypatinga ir ydinga problematika. Taigi, pradėsiu nuo išorės.

Geras dešimtmetis stebime švietimo profsąjungiečių kovas už orius atlyginimus, kuriose neabejotinais lyderiais yra geografijos, kūno kultūros ir net ekonomikos pamokų vedimo krimtęs Andrius Navickas, itin išgarsėjęs Švietimo ministerijos patalpų „okupavimu“, ir jo profsąjunginė pavaduotoja, lituanistė iš Klaipėdos, nešusi sunkų pėsčiųjų „kryžių“ į sostinę – Lilija Bručkienė.

Trijų vaikų Tėvas, bitininkas nuo Zarasų, sportininkas ir bekompromisis streikų organizatorius, stiprus principingas derybininkas yra tai, ko labiausiai reikia išsibarsčiusioms švietimiečių profsąjungoms.

Deja, rezultatas – mokytojų algų didėjimas vos spėja paskui tokį pat kainų augimą, tad stebime kaip ir bėgimą vietoje su atskirais poststreikiniais spurtavimais.

Kad dėl nežabojamo kainų augimo yra kaltas ne tik karas su Iranu, bet ir nevykusi vietinės Konkurencijos tarybos, Lietuvos banko, Finansų bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijų su atitinkamų Seimo komitetų neveikla – nesikartosiu, tik pabrėšiu, kad kainas augina ne infliacija, o ją įsukinėjantys labai konkretūs asmenys, žiopsant ar tyčia nieko nedarant minėtų institucijų pareigūnams.

Beje, žiovaujant ar mušantis į krūtinę beveik visiems Lietuvos ekonomistams, tarp kurių tam tikrą dalį sudaro ir… ekonomikos mokytojai.

Gera išimtis yra ekonomistas Nerijus Mačiulis, kuris ir po asmeninių pokalbių pagaliau rėžė iš TV ekrano – Lietuvos ekonomikos sektoriuose trūksta konkurencijos.

Išvertus į paprastą kalbą – energetikos kainų šuolis natūraliai užkėlė ir maisto kainas, tačiau atpigus energetikai jos anaiptol negrįžo atgal. Arba tinklų savininkų apetitas dar labiau išaugo „bevalgant“. Ir dar augs.

Todėl sisteminis požiūris reikalavo ne tik garsiojo švietimiečių įsikabarojimo pro Švietimo ministerijos langą, bet ir panašių akcijų bent jau prie išvardintų institucijų bei nacionalinio transliuotojo ir prezidentūros.

Neįsisavinta blogų bolševikų efektyvi revoliucinė patirtis, kurioje užimti vienu metu paštas, telegrafas, tiltai, bankai privertė kristi „dvarą“ – Žiemos rūmus.

Kokia gi pragyvenimo krepšelio kainų/algų santykio nemažėjimo pasekmė? Dažnas mokytojas priverstas dirbti didžiuliu krūviu didelėse klasėse, griebtis net korepetitoriavimo, o tai reiškia, kad jis, sugėręs krūvą neigiamų ir šiek tiek teigiamų emocijų, nuolat reikiamai nepailsi, nes braškių skynimas Švedijoje vasaros atostogų metu niekaip netelpa į reikalingos rekreacijos rėmus, o nervų ląstelės gi neatsistato.

Pamoka mokykloje virsta ne kūrybiniu procesu, o klasės suvaldymu, kuriame reikia turėti ir krokodilo odą arba mokiniui įvažiavus į klasę dviračiu padaryti iš to gerą juoką ir nukreipti, pvz., anglų kalbos pamokos temą į dviračio dalių terminijos vertimą arba dainos apie „bicycle“ teksto nagrinėjimą.

Vienu žodžiu, Mokytojai ir toliau yra „kalami prie kryžiaus“, o, kaip sakoma, nuo penkiasdešimtų gyvenimo metų tampa nepakaltinamais. Yra atvejų, kai neurotiškas mokytojas ugdo tokius pat mokinius.

Nežiūrint nuo to gausaus politinio elito sambūrio, plojusio prioritetui laikų – atkurti Mokytojo autoritetą iš esmės niekas nesikeičia. O šį vertina gi ir pagal minėtą produktų krepšelio kainos/algos santykį, ugdytojo drabužį ar automobilio markę, ne tik pagal iškalbą ir išradingumą ar geraširdiškumą bei griežtumą.

Sociumas ir mokinys

Aptarus pirmą Švietimo sistemą gniuždančią iš išorės priežastį – MOKYTOJO neaprūpintumą adekvačiu atlygiu, greta padoriai stabilios infliacijos apie vieną, o ne visus šešis procentus, kaip šviečiasi šiuo metu, eikime prie antros – šiuolaikinis MOKINYS.

Kaimiškosiose mokyklose romesnis, miestų – problematiškesnis, dažnai rodantis nepagarbą sunkiam Mokytojo darbui.

Kartų konfliktas, psichologų kildintinas ir iš Edipo kompleksų, visada egzistavo, o būtinas tvarkos palaikymas klasėje ir už jos ribų nuo klupdymo ant žirnių, liniuote per delną iki stovėjimo kampe ar tėvų iškvietinėjimo bei dūmų detektorių tualetuose, vaizdo kamerų jų prieigose ir metalo detektorių įėjime į mokymo ir ugdymo šventovę tapo būtinais atributais patyčių – kvaišalų kultūros skverbimosi laikais.

Dažno paauglio autoritetu tampa internetiniai „rembo“, auklėtoju – kiemo, gatvės pakampės, su ŽAS – „žertvų ant smūgio“ dainuška: „neik į mokyklą, jei direktorius durnas“, nes tėvai „aria“ iki vėlumos, gerai, jei ne užsieniuose.

Visa tai apsprendžia ir klasės sudėtį: saujelė pažangiųjų, stropiųjų, pagrindinė masė – vidutiniokai ir dažnai agresyvoka „galiorka“. Ir, žinoma, Vilniaus Antakalnio mokyklos neišvengiamai skiriasi Naujininkų, o Užupio – nuo Karoliniškių: kokie tėvai, dažnai panašūs ir vaikai.

Pažangieji dažnai įgyja paklusnumo autoritetams, prisitaikėliško charakterio bruožų, likę dėl atsilikimo – kritiško ar destruktyvaus mąstymo.

Cigaretė, „vaibas“, alkoholis, kvaišalas, ankstyvas lytinis suartėjimas su visomis neigiamomis pasekmėmis iki savižalos ar agresijos – fizinės net prieš mokytoją ar internetinės yra tarp šių dienų realijų.

Priešpastatyti tegalima šeimą, jei ši nepabirus, Mokytoją ir mokyklą, kažkiek žiniasklaidos priemones, Bažnyčią ir… ministeriją bei savivaldybes.

Pradedant nuo išaiškinimo, kad cigaretė dantyse yra dėl visiems įgimto žinduko reflekso. Arba nuo to, kad jei darželinukas aktyvokai muzikuoja, tai jis, kaip taisyklė, neturi didesnių problemų su aritmetika.

Iš karto konstatuoju, kad Švietimo sistemos ir ugdymo proceso gniuždymo iš išorės bei vidaus santykis, mano nuomone, yra apie 8:2. Tad resursas tobulinti ir pareigūnų, ne tik politikų veiklą yra pakankamai ryškus.

Karti piliulė – „Morta“ parduota už trisdešimt milijonų, tačiau gi tame nieko naujo: politinio kapitalo vertimas finansiniu ir atvirkščiai, juk ne mūsuose išrastas. Nebuvo įstatyminio draudimo „targavoti“ švietimo resursais, todėl „vsio zakonno“.

Ministerijos mechanizmų kontūras

Pirmas kylantis klausimas yra – kiek gi ministerijoje per darbo dieną išgeriama kavos ir kur daugiau – joje ar Nacionalinėje švietimo agentūroje?

Kitaip tariant, jei bandysite iš interneto svetainės sužinoti, kas ministerijoje ne tik kuruoja, bet yra atsakingas už matematikos, kas už informatikos, o kas už istorijos sritį ir ką jie veikia – nusivilsite.

Su ministerijos ekonomikos ir finansų departamentais viskas atrodo daug maž tvarkoje – sistema sukasi metai iš metų savu ritmu, bet su dalykininkais, kurie yra užsislapstinę po tipišku pareigybės aprašo punktu – 2. Konsultuoja priskirtos srities klausimais… – nekomentuosiu, kokį necenzūrinį žodį pavartojau, nes ne kartą kėliau reikalą konkretizuoti biurokrato atsakomybės sritį.

Ką konsultuoja? Ministrę ar mokytojus, bet kad, tataigi, nenurodyta sritis. Atrodo, kad visa ministerija nieko kito nedaro apart nuolatinių vieni kitų konsultavimų.

Kita mūsų biurokratijos manija visose ministerijose yra nenutrūkstamas teisės aktų kūrimas, kurių galutiniame taške, praėjus vyriausybės skaistyklą, Seime yra „užraugta“ ar ne pusantro tūkstančio įstatymų projektų, projektėlių ir tame juridiniame „jurzdike“ niekas gerai nesigaudo.

Andrius Kubilius savo laiku bandė iš manęs išpešti – kurie teisės aktai yra pirmaeiliai? Atsakiau, tie, kurie labiausiai gerina svarbiausius valstybės rodiklius. Bet kad jų oficialių ir kažkiek užslaptintų yra per du šimtus penkiasdešimt, o ne tuzinas, kaip nurodo valdymo mokslas, tad nėra ko norėti.

Vaizdžiai kalbant, švietimo biurokratija susideda iš rojaus – šiltos konsultacinės – teisėkūrinės, apgaubtos migla vietelės ministerijoje, ne tokios šiltos – skaistykloje, kuri įsikūrusi buvusiame geležinkeliečių mokyklos pastate – Švietimo agentūros, o žemiški arba pragaro reikalai vyksta mokyklose ir už jos ribų.

Pirma atėjusi mintis būtų, jei jau per dešimtmečius taip ir liko nenurodyta pareigūno atsakomybės sritis – išvaryti ministerijos biurokratiją bent trims pusdieniams dirbti į mokyklą, kad pajustų savu kailiu savo niekdirbystės skonius ir būtų aišku – kas yra kas.

Nuo kurių nesupratingumo dėl programų perkrautumo auga paliegėlių kartos, kyla egzaminų ir įvairių kvalifikacijos – žinių kartelių skandalai. Kita nuostabi idėja – o jei taip sukeisti vietomis mokyklų direktorius su ministerijos biurokratija?

Oj, kaip pastarieji „atsigrotų“ už nepabaigiamas reformų instrukcijas, visokias komisijas ir niekam nereikalingas ataskaitas.

Pagaliau, jei ministerijoje palikti minimumą: ministrę, kanclerį, tvarkantį popierius, keletą viceministrų ir bendrą ekonomikos bei finansų skyrių? Kas nuo to pasikeistų?

Beveik nieko trumpajame periode, o ilgesniame – strateginiame sumažėtų tuščiakalbystės ir „šakėmis per vandenį“ bei niekaip nepriartėjančios šviesios ateities, kurioje taip ir nepasimatė konflikto tarp išorinės ir vidinės gniuždančių ugdymą jėgų.

Nacionalinė švietimo agentūra „pavežtų“, nes ji, matyt, tam ir buvo sukurta, kad ministerijai niekas nekvaršintų galvos.

Kad kiekvienas ministerijos pareigūnas Austrijos pavyzdžiu įrašytų internete – ką jis konkrečiai nuveikė per dieną ir ką jis dirbs rytoj, kad pasijungtų entuziastai, suinteresuoti NVO atstovai, sulauksime per Šv. Nigdę.

Geriausiu atveju – „konsultuosiu pagal priskirtą sritį, dirbsiu su dokumentais“, o iš tikrųjų gėrėsiuosi profiliu Instagramoje ir paklaidžiosiu Veidaknygėje. Todėl patys Mokytojai ieško išeičių.

Tas saldus žodis – skaitmenizacija

Suomijoje 70 proc. mokyklų yra aprūpintos UNESCO apdovanota programine įranga, kuri kiekvienam mokiniui suteikia ir individualų kontrolierių, ir mentorių, taip, kad gabiesiems nereikia laukti vidutiniokų, jie ne tik trikampių panašumą greitai perpranta, o vidutiniokams nereikia laukti atsilikėlių.

Ugdymo procesas tampa žymiai efektyvesnis. Tiesa, tai labai tinka „vizualams“, kurie informaciją labiau priima akimis nei ausimis, tačiau pažanga akivaizdi.

Prie to yra, beje, prisidėjusi ir Turku universiteto garbės daktare tapusi prof. Valentina Dagienė, tačiau Lietuvoje šis finliandizacijos procesas mokyklose vyksta itin vangiai, nors tai keičia ugdymo procesą iš esmės. Ir dėl „targamadzių-kvieskienių“ bei kitų „išminčių“.

Gerbiama Vilija Dabrišienė atrašė, kad tokia ideologija per „e-licėjaus“ programinę įrangą jau kabina apie trečdalį Lietuvos mokyklų, tačiau koks tame ministerijos ir agentūros vaidmuo, nebeaišku.

Svarbu, kad bent jau netrukdytų. Programinės įrangos „jovalas“ agentūros svetainėje nieko gero nežada: lėšos mestos didžiulės, efektas menkas, nes nebuvo suomiško apgalvotumo.

Ministrei aiškinau tokį dalyką – PROTINIO DARBO HIGIENA, nes mokiniai perkrauti, auga perbalusios nuo krūvio, apsilpusios, netinkančios nei karui, nei šokiui kartos – kur žiūri higienistai?

Pats pridėjau ranką prie matematikos programų rengimo savo laiku, tačiau daug diskusijų liko tuščios. Pavyzdžiui, STEAM nebeturi „M“ – matematikos ir S. Šabanovo „dėka“, nors racionalūs vokiečiai ją iškėlė į pirmą vietą kodiniu pavadinimu MINT.

Matematinio ugdymo paradigma gerą dešimtmetį yra atsieta nuo europinių reikalavimų: ji orientuota ne į pridedamos vertės kūrimą inžinierių, vadybininkų, tyrėjų… kartos išugdymą, o į matematikos profesūros regeneravimą, tad sausas, nepatrauklus matematikos perteikinėjimas ir duoda tai, ką turime.

Mokyklinės programos neturi būti rengiamos vidutiniokui, juk jau yra galimybių, panašiai kaip personalizuotame gydyme, duoti individualius ugdymo planus pagal galimybes.

Jo didenybė kompiuteris turi ir gali įvertinti, kiek mokinys atliko užduočių ir surinko „taškų“ be jokių PUP’ų. Ir dar kiek valandų prabuvo gryname ore per mokslo metus – tai būtina namų darbų rengimo sąlyga iš kūno kultūros srities.

Bet tai jau ateitis, kai gabus penktokas bus per metus surinkęs tris tūkstančius taškų ir perkrimtęs šeštos klasės kursą, tad jo lauks arba akademinės atostogos savišvietai, arba darbas septintoje klasėje, peršokus šeštą.

Aš už totalią skaitmenizaciją – kompiuterizaciją, kad pamoka virstų malonumu. Jos pirmą pusę aiškini naują medžiagą, o antrą prieini prie užstrigusiojo kompiuterinėje užduotyje.

Namuose talkina mokiniui e-mentorius, pasikonsultavimas telefonu su klasės draugais. Galima sakyti, kad kontrolinis – kiekvieną pamoką, o darbus taiso, sumuoja klaidas pats kompiuteris.

Ką nuveikė ir veikia darbo grupės?

Kad situacija pakankamai dramatiška, mato ir pati ministrė Raminta Popovienė, todėl ir pernai, ir šiemet būrė darbo grupes iš mokytojų ir mokslinčių, šį sykį net vyriausybėje – premjero pašonėje, nes „išvėduoti“ ministeriją su visomis jos „lesyklomis“ yra, jei ne Saulėtekio komisijos, tai Valstybės ir savivaldybių valdymo komiteto Seime su parlamentinės kontrolės pareiga ir atsakomybė, o ne gležnokos muzikos mokytojos, kuri nori kurti, o ne griauti ir išvaikyti.

Daugiausiai nerimo kelia ugdomųjų požiūris į šeimą, nes pagal gausiai reklamuojamas apklausas jaunuomenė nenori auginti vaikų.

Tai reiškia, kad jie gyvena tik šia diena ir nesusimąsto, kas juos žiūrės kelio pabaigoje, kas paduos stiklinę vandens, apklostys, o ir gerą žodį tars, atsidėkodamas už gražią vaikystę. Juk ne robotas.

Todėl juokai juokais, tačiau supratimas, kad dvi dukros šeimoje yra orios senatvės prielaida, jau turėtų būti kalte įkalta į galvas baigiamojoje 12-oje klasėje.

Orientavimasis į vieno vaiko šeimą tereikštų, kad artėjant pensijiniam lietuvaičio amžiui, musulmonų kultūra persvers tautinį identitetą su visomis etninio konfliktavimo pasekmėmis, tad vienintelis vaikis neturėtų būti pasmerktas tokiam artėjančiam konfliktui ir stresui.

Norisi naujos darbo grupės požiūrio į nelinksmą Lietuvos perspektyvą iki 2100 metų.

Be abejo, tautinį identitetą turėtų stiprinti mūsų kultūros lobyno kanonizacija Danijos, Nyderlandų, Latvijos ir Švedijos pavyzdžiais ar net jų pranokimu. Tačiau tam gi jau sukaišioti įmanomi neįmanomi „pagaliai į ratus“ su visa „gelūniška“ demagogija.

Esu ir už baigiamąjį KULTŪROS ISTORIJOS EGZAMINĄ – gi tokių puikių vadovėlių išleista, tačiau tam reikia dvigubinti patį istorijos egzaminą, kuris dabar savo esme apie karus ir valdovus bei teritorijas, o ne Simono Daukanto žygį pėsčiomis iš Varnių į Vilniaus universitetą ar Pilypo Ruigio kalbotyrinius tyrinėjimus.

Kas ką „nuboksuos“ ir ar lėks galvos, kai kalti kiti?

Tai iš kur ta nesibaigiančių reformų gausa? Iš kiekvieno dar kadaise užveisto biurokrato žūtbūtinio būtinumo įrodyti savo kėdės svarbą, nuo kurios be gero „laužtuvo“ jį neatplėši.

Neša reformą vadinamas specialistas skyriaus vadovui, šis departamento, tas kancleriui, šis tarpministeriniam pasitarimui vyriausybėje, o ten jau į ministrų posėdį, kur beveik visi visada su viskuo be prieštaravimų sutinka, o iš čia jau į Seimą.

Įdomesnių vyksmų nutinka, kai formuojamas ir skirstomas biudžetas, nes kiekvienas traukia į savo pusę, bet investicijos į švietimą daug maž nusistovėjusios: maždaug 18–21 proc. visų Lietuvos valstybės biudžeto išlaidų ir jas lenkia tik socialinei apsaugai skiriamieji.

Šių dienų aktualija yra prezidentūros strėlės į ministrės pusę, tačiau objektyviai vertinant, rezultatas, visgi, lieka 2:8 Daukanto aikštės nenaudai.

Tačiau konflikto teorija sako, kad, kaip taisyklė, nugali ne teisusis, o aukštesnis administracinis laiptas. Tad netrukus sužinosime švietimo reformų atomazgą – lėks nelėks galvos, ar už jų bus susiimta ir pabandyta susivokti sisteminiu, o ne gaju fragmentuotu požiūriu.