Liepos 11–18 dienomis Nidoje vyks tarptautinė Tomo Mano (Thomas Mann) šventė. Trisdešimtmetį švenčiantis renginys šiemet ir vėl suburs istorijai, muzikai, kinui, literatūrai ir protingiems pokalbiams neabejingus svečius.
Tomo Mano šventės vadovė, istorikė dr. Lina Motuzienė sako, kad šventės sukaktis tampa proga atsigręžti į istoriją ir įsitikinti, kad per 30 veiklos metų šventė išaugo į vieną svarbiausių kultūrinių vasaros renginių Lietuvoje: „Per šiuos metus mums pavyko išlaikyti esminį principą – kurti europietišką, atvirą ir protingą kultūros dialogą Kuršių nerijoje“.
Istorikė dr. Rūta Leiserovič (Ruth Leiserowitz), dirbusi T. Mano kultūros centre beveik nuo pat jo įsikūrimo pradžios, sako, kad su švente yra panašiai, kaip ir su žmogumi: sulaukus trisdešimties, jau nebesi žalias.
„Už nugaros liko vaikystės ligos, jau įgyta patirties, jau žinai, kas yra netektis. Stovime gyvenimo viduryje ir žiūrime, kaip ir kur galime eiti toliau. Ši sukaktis – puiki proga švęsti būryje svečių“, – teigia buvusi ilgametė šventės kuratoriumo pirmininkė.
30-osios Tomo Mano šventės tema – „Išniręs laikas. Viltis“
Šventės vadovė dr. Lina Motuzienė sako, kad ši tema gimė galvojant apie šiandienos Europą, kurioje istorija grįžta naujomis formomis.
„Gyvename laikotarpiu, kai tai, kas atrodė jau nugrimzdę į praeitį – karo grėsmės, vertybiniai konfliktai, tapatybės klausimai – vėl tampa labai svarbūs.
Visgi, ši tema nėra vien apie nerimą
Ji taip pat kalba apie viltį, apie kultūrą kaip erdvę dialogui, atminčiai ir žmogaus orumo išsaugojimui, apie tai, kas šiandien Europoje ir mūsų kasdienybėje tampa itin svarbu. Tai apie atmintį, istorijos sugrįžimus, žmogaus trapumą ir kartu gebėjimą neprarasti vilties net sudėtingais laikais“, – teigia dr. Lina Motuzienė.
„Girdėjau atsiliepimų, kad dabar kalbėti apie viltį yra banalu. Kai kas galvoja, kad mąstymas apie viltį – tai noras pabėgti nuo realybės, grynas naivumas. Bet žmonės nuvertina naudą, kurią gauna būdami kartu. Tai stiprina mūsų mąstymą, tarpusavio pasitikėjimą. Ir tai daug svarbiau, nei skaityti vieniems apie kitus internete“, – teigia dr. R. Leiserovič
Ji atkreipia dėmesį į gausią ir kruopščiai apgalvotą žodinę šventės programą, kurią pradės dr. Irenos Vaišvilaitės ir režisieriaus Karolio Kaupinio pokalbis.
„Be to, Nidoje šiemet svečiuosis kultūros žurnalistė iš Frankfurto Sandra Kegel, iš Berlyno atvyksta neseniai po Ukrainą ir JAV keliavęs istorikas Karlas Šliogelis (Schlögel). Dar vienas svarbus svečias, pirmą kartą atvykstantis į Lietuvą – rašytojas Jochenas Buchsteineras, kuris gvildens klausimą apie vokiečių santykį su Rytų Prūsijos istorija“, – sako dr. R. Leiserovič.
Šventės muzikinės programos koordinatorė, muzikologė dr. Vytautė Merkeliūnienė sako, kad numatytuose koncertuose drieksis vilties tema.
„Viltis kaip dvasinė jėga ar vidinė ištvermė, kaip pasaulį matyti kitaip leidžianti kūrybinė jėga, kaip drąsa, vizionieriškumas, galimybė tikėtis. Bemaž visos koncertų programos atlikėjų parengtos būtent šiai šventei. Be kitų svečių, ypač laukiame atvykstant Vokietijoje gyvenančios kompozitorės Dianos Čemerytės – skambės būtent mums sukurtas jos kūrinio pristatymas.
Taip pat labai malonu ir smalsu bus išgirsti ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus“, – teigia V. Merkeliūnienė, išskirdama tik kelis bruožus iš plačios muzikinės šventės programos.
Džiugi žinia, kad po pertraukos šventės Kino naktų programa grįžta į atnaujintą Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ kino salę.
Kino programos kuratorius Dmitrijus Gluščevskis sako, kad centrinis programos bruožas šiemet – pernai Kanų kino šventės kritikų ir žiūrovų širdis pavergęs Mašos Šilinskės (Masha Schilinski) filmas „Žvelgiant į saulę“. Kuratorius teigia, kad šioje kino juostoje dera abu konceptualūs sukakties programos dėmenys – ir išniręs laikas, ir viltis.
„Dar keturi Kino naktų programoje numatyti filmai savaip jungia praeitį ir dabartį, Lietuvą ir Vokietiją. Dialogą akivaizdžiai mezga Karolio Kaupinio „Badautojų namelis“ ir Wolfgango Beckerio „Viso gero, Leninai!“. Abiejų filmų herojai amžininkai, įdomu stebėti jų politinių sukrėtimų akivaizdoje išnirusio laiko panašumus ir skirtumus, jų vilties ir nerimo apraiškas.
Dvi programos dokumentikos – Giedrės Žickytės „Irena“ ir Katerynos Gornostai „Laiko juosta“ – netikėtai jungia tebesitęsiančio karo Ukrainoje leitmotyvas.
Pas G. Žickytę jis veikia kaip savotiškas istorinis aidas, o „Laiko juostoje“ vaizduojamiems mokytojams ir moksleiviams karas jau tapo kasdienybe. Tuo įstabesnis jų sugebėjimas net nuolatinėje pavojaus ir netekčių apsuptyje neprarasti nei tikėjimo, nei vilties. To norėtųsi palinkėti ir kiekvienam šių metų šventės lankytojui“, – sako D. Gluščevskis.
Daugiau žinių ir išsami šventės dienotvarkė: čia
