Šiuo metu Nidoje vykstančio XVIII tarptautinio Tomo Mano festivalio dailės programos renginiai siūlo plačią kūrybos panoramą, aprėpiančią taikomuosius žanrus, Nidos dailininkų kolonijos tradiciją bei ją modernia forma tęsiančios Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos veiklą propaguojant šiuolaikinę meno raišką.
Neringos istorijos muziejuje antradienį atidaryta Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugijos „Nidden“ surengta tapybos ir grafikos paroda „Paskutinis taikos pavasaris“ kviečia pamatyti rinktinius Nidos dailininkų kolonijos darbus bei iš dalies rekonstruoja istorinį kultūros įvykį – lygiai prieš šimtmetį Karaliaučiuje surengtą parodą „Kuršių nerija mene ir moksle“.
Anot festivalio kuratoriumo narės istorikės doc. dr. Nijolės Strakauskaitės, tuomet pasitelkta koncepcija puikiai atitinka ir šiandien aktualius bandymus plėtoti produktyvų kūrybinį meno bei mokslo bendradarbiavimą: paroda, ją lydėjusiomis paskaitomis ir kitais renginiais buvo apžvelgtas ne tik Nidos dailininkų kolonijos bei Karaliaučiaus meno akademijos kūrybinis įdirbis, bet ir to meto mokslininkų įžvalgos, susijusios su unikalaus geografinio darinio išskirtinėmis savybėmis, gamta, čia gyvenančių žmonių kalba bei tradicijomis.
„Nidden“ draugijos rinkinyje, kuriame iš viso sukaupta jau per 1 000 paveikslų, šiuo metu yra 13-os minimoje istorinėje parodoje dalyvavusių dailininkų: Eduardo Andersono, Ernesto Bišofo-Kulmo (Ernst Bischoff-Culm), Emilio Doerstlingo, Vilhelmo Eizenbleto (Wilhelm Eisenblätter), Rudžio Hamerio, Hanso Kalmejerio, Anos Michelau, Helenės Neuman, Makso Pečsteino (Max Pechstein), Oto Švartzo (Otto Schwarz), Danielio Štauso (Daniel Staschus), Margaretės Vedel (Margaret Wedel) ir Henricho Volfo) Heinricho Wolffo – darbų, kurių dalis iki š. m. liepos 29 d. eksponuojama parodoje Neringos istorijos muziejuje. Anot jos kuratorės dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės, daugelio šių kūrėjų likimus pakeitė vos trys mėnesiai po įsimintinos parodos prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namų galerijoje jau veikia juvelyrikos paroda „Vasarotojai“, kurioje darbus pristato du kūrėjų tandemai: Adolfas Šaulys ir Mari Relo-Šaulys (Estija), pelnę ne vieną prestižinę premiją už netikėtus dizaino sprendimus, bei Junas Konišis ir Kaori Taniguči (Japonija), eksperimentuojantys tokiomis juvelyrikai nebūdingomis medžiagomis kaip betonas bei plastikas.
Menininkai kūrybiškai žvelgia ne tik į juvelyrikos standartus bei antrinio žaliavų panaudojimo galimybes, bet ir savo darbų pristatymą. Parodos pavadinimu pakvietę vengti įprasto žiūrovo ir kūrėjo santykio – anot A. Šaulio, kurorte visi yra vasarotojai, – jie nenurodo ir konkrečių dirbinių autorystės. Pasak juvelyrų, bandymas nuspėti, kurie iš jų yra sukurti prie Baltijos ir kurie – Japonijoje, yra puiki dingstis ne tik ieškoti kultūrų skirtumų, bet ir dialogo, kuris patiems menininkams akivaizdžiai sekasi: ekspozicinė erdvė atrodo kaip futuristinių žaislų kambarys, kuriame kiekvienas gali susikurti savo žaidimo taisykles, sugalvoti daiktų paskirtį ir naudojimo būdą.
Penktadienį, liepos 18 d., 18 val., laukiama dar vieno šiuolaikinio meno renginio – Gėtės instituto stipendininko vokiečio Filipo Hamano (Philipp Hamann), besidominčio žmogaus ir visuomenės atminties temomis, kūrybos pristatymo VDA Nidos meno kolonijoje. Iš Kelno atvykęs menininkas kuria instaliacijas, videoinstaliacijas bei performansus. Renginyje jis pristatys rezidencijos Nidoje rezultatus. Anot vokiečių meno kuratoriaus Holgerio Oteno, F. Hamano kūrybos pagrindas – istorijų ieškojimas ir jų pasakojimas. Tai arba jo šeimos, arba kelionėse sutiktų žmonių istorijos, kuriose niekada netrūksta dvejonių ir abejonių savimi. Nenorėdamas joms pasiduoti, F. Hamanas susigalvoja tam tikrų apribojimų: nuo kruopščių pasiruošimų kelionei iki rimtų kliūčių, į kurias privaloma atsižvelgti. Nepaisant šių apribojimų, o gal būtent dėl to jo kūryboje daug nenuspėjamumo.
Išsami T. Mano festivalio programa skelbiama interneto svetainėje. Visi festivalio renginiai vyksta lietuvių ir vokiečių kalbomis.
