V. Galindas. Nida, šaltoka vasara (Atostogaujančio snaudaliaus įspūdžiai)

Įstabi muzika šaltalankių paunksmėje…

Nidos pasivaikščiojimų krantinėje pilna žmonių. Artėjant nuo prieplaukos išgirstu smuiko garsus, priartėjus, ten kur krantinė pasisuka beveik stačiu kampu, auga penki šaltalankiai ir čia pat gėlių klombas – baltos rožės apsuptos lavandos mėlio ir kvapo, o prie jų du suolai, ant vieno sėdi dvi mergaitės ir groja smuiku ir kanklėmis… Nematytas, negirdėtas duetas. Sustoju, negaliu praeiti, muzika taip sužavi, tiesiog girdžiu kaip jos garsas sklinda stikliniu marių paviršiumi į kitą krantą, kurio nesimato, jaučiu kad mano žvilgsnis seka šiuos nuostabius smuiko ir kanklių garsus ten, kur marios susilieja su dangaus skliautu ir pakyla į dausas…, o tie žemi smuiko ir kanklių sąskambiai staiga išsilieja ašara ant mano akių – tai muzika sielai, kurios pasiilgę daugelis čia susirinkusių žmonių, nes šiame gamtos kampelyje ji girdisi ir suvokiama kitaip…

Greta, į smuiko futliarą krenta eurocentai ir net popieriniai eurai, o ypač džiugiai juos meta vaikai iš absčiai čia susirinkusių šeimų. Šią klasikinę muziką ir net lietuvišką Nidos poilsiautojai klausėsi tik du vakarus, o aš vos suspėjau sužinoti muzikančių vardus ir jas nufotografuoti. Tai buvo šauniosios Akademijos magistrantės Rasa ir Lina, jaučiančios kokios muzikos yra pasiilgę atostogaujantys žmonės Nidoje, stebuklingoje šaltalankų paunksmėje… Foto: Nr.1, Nr.2, Nr.3.

Gal už penkiasdešimt žingsnių nuo šaltalankių į dešinę, ant suoliuko – Benas su gitara, o kairiau muzikančių, tik per gatvę, atsiveria Nidos aikštė su žalia veja ir takais, išklotais geltonomis trinkelėmis, vidury ją puošia romantiška Neringos skulptūra. Prie jos mėgstama fotografuotis. Aš net nepagalvočiau, o dabartinis jaunimas ir vaikai lipa ir karstosi ant jos ir taip paveiksluojasi, pamąstai – ji tokia lengva ir gležna, kad galima sulaužyti. Gal tai kartos, išaugusios ant ritmiškos afroamerikietiškos muzikos, elgesys? Ar ši muzika nėra specialiai skirta tik kūnui ir plinta globalizuodama pasaulį – ar ne tokia jos misija? Šiam tikslui sielos nereikia, nes siela per  genus iš pasąmonės prikelia etninę muziką, senosios kultūros reliktus, nes sielos muzika yra dievų kalba.

Ir prisiminiau pernai bebalsį vaikiną, sėdintį ant to pačio suoliuko ir krepždinantį gitarą bei anglų kalba žiaugčiojantį kažkokią dainą, o pūpsinčioje kepurėje tik keletą lietuviškų centų…

Tomo Mano namelyje – bliuzas ir džiazas

Skelbime perskaičiau: bliuzas ir džiazas – gitara ir trambonas. Na, pagalvojau, įdomu bus paklausyti, juk taip seniai negirdėjau nuostabaus instrumento – trombono, nors ir nusibodusią gitarą teks klausyti… Eisiu. Bekylant laiptais į Mano namelį prisiminė vakarykštis renginys.

Vakar T. Manno memorialiniame muziejuje teko buvoti įdomiame vakare „Nežinomi: Krėvė ir Galvanauskas“. Į vakaro žodžio, vaizdo sintezės kultūrinę programą įvedė ir intarpus užpildė kanklininkės Žemynos Trinkūnaitės muzikavimas, kuris atitiko tautinės kultūros skleidėjo Vinco Krėvės kūrybą. Net orientalistinio Krėvės kūrinio ekranizaciją, filmą „Daivų keliais“ teko pažiūrėti. Tiesiog  nustebino: filmas sukurtas lyg tai dzen stiliuje, o muzika atliekama bambukine fleita – kažkas tarp indiškų ir etninių lietuviškų  sąskambių. Tai buvo renginio pabaigoje, o pagrindinis pranešimas buvo apie šių dviejų asmenybių vaidmenį 1922-23 m., valstybės kūrimosi pradžioje, Lietuvai susigrąžinant Klaipėdos kraštą. Išgirdome daug faktų, kurie byloja, kad tai, ko nepadarė Vytautas Didysis po Žalgirio mūšio, tai padarė praėjus penkiems šimtams metų Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė, jiems vadovaujant ir suvokiant valstybės interesus, jų diplomatinių ir organizacinių gebėjimų dėka, šaulių, savanorių ir karių pajėgoms pavyko susigrąžinti Klaipėdos kraštą. Išgirdome jų amžininko diplomato ir poeto Jurgio Baltrušaičio eiles, kurios tiksliai apibudina tą laikotarpį ir Galvanauską jame:

Aš taip regiu
Ir man taip matos,
Mes esame plienu sukaltas ratas
Ir Galvanauskas jo ašis.

Grįžkime prie džiazo vakaro: prisistatė gitaristas Virgilijus Jutas, kuris parodė savo pagalbininką, koja valdomą kompiuterį, na ir žinoma, pristatė svarbų kompanijoną, trombono meistrą Vytautą Pilibavičių. Vėliau pasirodė, kad dar yra vienas programos dalyvis, tai Virgio Juto džiaziškas balsas,  lydimas humoristiško dainų pristatymo. Dainos ir melodijos sugrąžino klausytojus prie totalitarinės diktatūros laikų, kai dauguma šių melodijų buvo draudžiamos ir tik didžiulių muzikos mylėtojų pastangų dėka jos atsklisdavo į šalį už geležinės uždangos. Aš prisiminiau, kai viena lenkaitė man atsiuntė džiazo ir roko įrašą ant atvirukų, tai didžiavausi prieš savo draugus ir vis grodavome privačiuose susitikimuose ir šokių vakaruose.

T. Mano namelio terasoje prisirinko daug klausytojų, kurie šaukė: – bravo, bis ir aukojo šauniems džiazmenams, o keletą dainų klausytojai atliko kartu su Virgiu, Vytautu, gitara, trambonu ir kompiuteriu. Kulminacija tapo visų kartu dainuojama Bobo Dylano daina „Knock-knock-knockin’ on heaven’s door“ (Belsk, belsk ir bus atidaryta). Thomo Manno muziejaus terasoje vakaras tapo šiltas ir džiugus. Pavyko padaryti du kadrus iš šio melodingo, nostalgiško koncerto: Nr.5 ir Nr.6.

Liuteronų evangelikų bažnyčioje – Baltijos kamerinis operos teatras

Kuršių Nerija paminėta Petro Dusburgiečio kronikoje apie 1300 m., o Nida – 1385 m. Vokiečių ordino dokumentuose. 1745 m. Nidoje pastatyta mokykla, kurioje buvo laikomos ir pamaldos. Dabartinė bažnyčia (kirkė) pastatyta 1888 m. 1992 m. restauruota ir altorius įgavo savo „Nidišką mėlį“, įspūdingą akvamariną bei vitražo langą.

Ėjau į šią bažnyčią šiek tiek su nerimu, nors kaip rašė Opera gala programa: jaunosios kartos operos solisčių dovana Neringos poilsiautojams ir noras savaip interpretuoti klasikinės muzikos lobyną, viliojo apsilankyti šiame koncerte. Vistik nustebau, kai prie bažnyčios vartų jauna panelė pareiškė bilieto kainą 10 eurų, juk net Vilniuje galima pigiau paklausyti klasikos.

Pirmasis dainininkas Algirdas Bagdonavičius (foto Nr.7) (akomponuojant pianistei Mildai Umbrusevičiūtei) atlikęs Rinaldo ariją  iš Hendelio operos „Rinaldo“ nuteikė labai rimtai, o aš prisiminiau linksmąjį futbolininką Renaldą.

Antrasis muzikantas, garbanius, akardeono meistras Tadas Motiečius, sėdėjęs bažnyčios centre ir atlikęs Figaro kavatiną tiesiog sužavėjo (foto Nr.8).

Na, o trečiasis pasirodymas visus klausytojus pabudino iš atostogų snaudulio, o man net išsprūdo šūksnis: „Bravo“. Tai buvo Ofenbacho „Hofmano pasakų“ interpretacija atliekama žavingų jaunų solisčių, trio DIA: Dovilės Kazonaitės, Ievos Barboros Juozapaitytės ir Agnės Sabulytės (foto Nr.9).

Solistės Dovilė ir Ieva dar  mus žavėjo dainuodamos  nuostabias Pučinio operų arijas: pirmoji atliko Miuzetės, o antroji – Lauretos arijas. Plačiai žinomą Toskos ariją atliko Vilija Kuprevičienė kurios balso aukšti dažniai ir švelnūs perėjimai išskirtinai skambėjo bažnyčios akustikoje – ji dainavo iš balkono.

Ir štai pasirodo aukštas jaunas, lieknas vyriškis ir mes išgirstame galingą Karaliaus Rene bosą iš Čaikovskio operos „Jolanta“ – tai buvo solistas Raimundas Juzuitis. Na, o Raimundo (foto Nr.10)  alikta Figaro arija iš Mocarto „Figaro vedybų“ klausytojų buvo palydėta: „Bravo“.

Charizmatiškasis akordeonistas Tadas vėl prikausto klausytojų dėmesį sugrojęs Vainiūno „Vabzdžių siuitos“ tris dalis bei jam akomponuojant trio DIA atliekama Geršvino daina „Summertime“. Mes klausomės Agnės Sabulytės (foto Nr.11) dainavimo iš Piacolos Tango Operetės, klausytojų sutiktos ypač audringais plojimais.

Mūsų klausą dar palietė Arditi koncertinė arija atliekama Dovilės Kazonaitės ir Guno Džiuljetos valsas iš operos „Romeo ir Džiuljeta“ dainuotas Vilijos Kuprevičienės (foto Nr.12).

Šis būrys jaunų gražių solistų ir solisčių su klausytojais atsisveikino, akomponuojant pianistei Mildai Umbrasevičiūtei ir akordeonistui Tadui Motiečiui, visi kartu atlikdami Mocarto Don Giovanni ir Zerlinos duetą iš operos „Don Giovanni“ (foto Nr.13).

Klausytojai atsistoję dar ilgai plojo artistams už  įstabų koncertą ir sielos muziką, kurios pasirodo Nidos atostogaujantys laba pasiilgę.

Šalta vasara Nidoje atšilo…

2015 m. liepos 30 d.
Neringa