Kas labiausiai aptarinėjama pastaruoju metu, kviečiantis į studijas ir kitokius žiniasklaidos kanalus įvairiausius politikus bei ekspertus? Naftos, o sykiu ir degalų kainos. Visi jau žino, kas tas Hormūzo sąsiauris, apie kurį prieš kelis mėnesius nedaug kas turėjo žalią supratimą. Prasiplėtė geografinė vaizduotė. Į ją įsijungė ne tik Persų įlankos šalys, ypač Iranas, bet ir skleidžiasi naujas Izraelio ir Jungtinių Valstijų politikos „veidas“. Tiesa, jį sunku įžiūrėti pro didžiulėmis bangomis liejamus žiniasklaidinių naujienų burbulus apie karinių veiksmų rezultatus. Amerikiečiai savo prezidento Donaldo Trampo lūpomis jau ne sykį skelbė pasiekė įtikinamą pergalę, sunaikinę laivyną ir oro gynybą, tačiau Iranas tebeblokuoja Hormūzo sąsiaurį ir nesusivokia esąs pralaimėjęs. Tiesa, jo pavyzdžiu pasekė ir patys laimėtojai – prisijungė prie sąsiaurio blokados.
Naftos kainų ir su jomis siejamų pasaulio bei šalių artimiausios ateities scenarijų svarstymas pasaulinėje žiniasklaidoje tapo rutina, savaip nuslepiančia esminius dabartinių globalinių vyksmų priežastis bei bruožus. Visi sutinka, kad pasauline jau laikomą energetikos krizę sukėlė Izraelio ir JAV smūgiai Iranui. Tačiau trumpalaike turėjusia būti karinė operacija jau virto ilgalaike, kurios nei pabaigos, nei pagrindinių tikslų įgyvendinimo kol kas nematyti. Tačiau niekas nesiima svarstyti klausimo – o gal trumpalaikės karinės operacijos virsmas ilgalaike kaip tik ir yra JAV sumanymo „planas B“.
Juolab kad dėl visų pasaulį ištikusių bėdų galima prie kryžiaus kalti Iraną, nebekreipiant dėmesio į tuos, kurie primena, kad iki Irano užpuolimo jokios Hormūzo sąsiaurio blokados ir su ja siejamos pasaulinės energetinės krizės apraiškų negalima buvo nė numatyti. O ištikusi energetinė krizė stumia viso pasaulio ekonomiką recesijon. Žinia, pasaulinio vidutinio BVP rodikliai apgaulingi, nes užtemdo konkrečių šalių bei regionų augimo „greičius“. Tad ir recesijos ‚greičiai“ bei pasekmės bus labai skirtingos, o kai kurios šalys įgaus ir papildomos ekonominės ar geopolitinės galios.
Žiniasklaidoje svarstantys naftos ir dujų kainos kilimo pasekmes bando nurodyti ir tas šalis, kurios labiausiai iš to kilimo pelnosi. Vakarų žiniasklaidoje atsakymas paprastas – Moskovija. Tik nedaug kas drįsta paminėti ir Jungtines Valstijas, tačiau nedrįsta pateikti konkretesnių duomenų. Nežinome jų ir mes, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu iš pasauline krize tampančio energetinio vyksmo labiausiai pelnosi amerikiečiai. O kaip su Moskovija?
Žvelgiant į akivaizdžius faktus, Moskovija gali pelnytis tik Trampo malonės dėka. Jam leidus ir jam laiduojant. Lygiai kaip ir išlaikyti galimybes tęsti agresiją Ukrainoje. Jungtinės Valstijos jau senokai galėjo priversti Kremlių užbaigti agresiją, taikydamos veiksmingas sankcijas Moskovijos energetiniam ir finansiniam sektoriui, tačiau to nedarė ir nedaro, tik įvairiausiais pareiškimais stengiasi palaikyti Kremliaus siekius Ukrainoje „įgyvendinti visus tikslus“.
O pastaruoju metu atvirai „gerais pokalbiais“ su prezidentu Putinu padeda šios šalies ekonomikai, tad ir karinei mašinai išsilaikyti. Šitaip sąmoningai stiprinamas agresoriaus Putino autoritetas, gražinamas jo, kaip didelės galios veikėjo įvaizdis, sykiu menkinant ES politinio elito galias ir siekius stiprinti savo saugumą didėjančios Kremliaus grėsmės akivaizdoje.
Amerikiečių karo ministras nesenai visam pasauliui net pareiškė, jog dėl užsitęsusio karo yra atsakingas buvęs prezidentas Džo Baidenas, nes suteikęs Ukrainai didžiulę pagalbą ginklais. Tad peršasi akivaizdi išvada, – neteikus ginklų, Putinas būtų sėkmingai įgyvendinęs savo karinę operaciją, ir nebūtų jokio karo, kurį Trampas visam pasauliui žadėjo užbaigti per „24 valandas“, o dabar sėkmingai puikuojasi „nuostabiais pokalbiais su prezidentu Putinu“, padėdamas jam spausti ukrainiečius kapituliuoti.
Spaudimas vykdomas keliais lygmenimis: pastaruoju metu reiškiamos didelės pretenzijos ES dėl jos paramos Ukrainai, kuri neva padedanti nesukalbamam Zelenskiui tęsti karą, abejojama NATO gynybiniais pajėgumais ir grasinama dalį amerikiečių karių išvesti iš Europos, įvairiom progom reikšmingai prasitariant apie „Putino taikingumą“ ir trukdančius jam įgyvendinti karo užbaigos siekius.
Tačiau neužmirštama ir naujų galimybių pasipelnyti, apiplėšiant didvyriškai besipriešinančią agresijai Ukrainą, neva atsilyginant amerikiečiams už „paramas“ savo gelmių ištekliais, kurių jau gviešiasi artimiausi Trampo aplinkos bei šeimos žmonės, visam pasauliui rodydami perdėm korupcinį, nepasotinamo turtėjimo godulio persmelktą dabartinės amerikietiškos politinės sistemos veikimą.
Tenka sutikti su tais politikos apžvalgininkais, kurie aiškina, kad reikią gerbti Trumpą jau vien dėl to, kad jis atvirai laikosi tokios veikimo nuostatos ir nevynioja jos į jokias demokratinėmis vadintas „vertybes“. Tokia tad Jungtinių Valstijų geopolitinė logika ir Ukrainos atžvilgiu.
JAV prezidentas atvirai didžiuojasi, kad jam „palaižyti užpakalio“ laukianti didelė eilė. Matyt, derėtų pridėti ir neišsakytą grasinimą, kad vargas nenorintiems stoti į eilę. Tiesa, nederėtų užmiršti, kad ir atlikę tokį ritualą negali būti užtikrinti dėl amerikiečių saugumo garantijų, kurias jie dabar naudoja kaip demagoginio šantažo priemonę, jau savaime įgaunančią paramos Kremliui aspektą, kaip ir Irano užpuolimo operacija, nes po kelių valandų prezidentas gali brūkštelti žinutę, kad tas ritualas buvęs atliktas ne visiškai taisyklingai, o ir dovanos buvusios per menkos.
Kodėl galima tvirtinti, kad kol kas labiausiai iš įsibėgėjančios globalios energetinės krizės pelnosi JAV? Pirmiausia jas ta krizė veikia mažiausiai, nes valstybė yra toli nuo karo ir karų židinių, savo rankose laiko didžiausios karinės technologinės ir finansinės galios instrumentus, pati save apsirūpina ir nafta, ir dujomis, o pakilusios kainos leidžia sparčiai turtėti eksportuojant energetines žaliavas, o sykiu ir stiprinant tų šalių priklausomybę.
Aiškinimai, esą pakilusios degalų kainos veikia amerikiečių nuotaikas ir menkina respublikonų šansus artėjančiuose rinkimuose, Trumpo administraciją nelabai jaudina, nes ir iš to kilimo gaunama daugiau pridėtinės vertės mokesčio, o tolesni įvykiai ir galimi laimėjimai amerikiečių nuotaikas gali staigiai pakeisti. Tam jau ruošiamasi ir žiniasklaidoje, ir vykdant karinės vadovybės valymą. Atsisakoma tų vadų, kurie drįsta reikšti savo nuomonę apie Trumpo karines operacijas ir jų pasekmes, ima abejoti prezidento piešiamais pergalių vaizdais, o kiti patys susipranta atsistatydinti.
Kitas svarbus dalykas tas, kad visi pasaulinės energetikos rinkos atsiskaitymai vykdomi doleriu, kuris išlieka svarbiausiu pasaulinės energetikos valdymo instrumentu. Energetikos globalioji krizė padeda sparčiai turtėti artimiausiam Trampo aplinkos klanui, iš anksto žinančiam, kokie bus rytiniai ar vakariniai Trampo pareiškimai ir kaip jie paveiks biržą, tad žaidimas joje duoda pasakiškus pelnus.
Tad galima daryti išvadą, kad Trampo paskatinta globali energetikos krizė, kad ir kaip ji plėtotųsi, mažiausiai veikia Jungtines Valstija, o labiausiai – Europos Sąjungą ir kai kurias kitas didžiąsias galias. Beje, apsunkina ir ukrainiečių kovą, nes daugiau lėšų tenka skirti karinių mašinų degalams, vis labiau jų stokojant. Šitai, matyt, galima įrašyti į pagalbos Kremliui „paketą“.
Amerikiečiai tikėjosi, kad smūgis Iranui rimtai paveiks ir Kiniją, tačiau šiuo metu regime ženklus, kad kinai jau prieš gerą pusmetį ėmė ruoštis tokiam geopolitiniam scenarijui, didindami savo naftos importą. Amerikiečių geopolitika šiuo metu grindžiama nuostata – valdyti, kiek tai įmanoma, sukeltą krizę, nuo kurios kiti turėtų nukentėti daug labiau. Tą „kitų šalių smukimą“ galima bus pateikti amerikiečiams kaip didįjį geopolitinį Trumpo laimėjimą, laiduosiantį ilgalaikį hegemoninį pasaulio valdymą.
Dabar išsakysiu savo įžvalgą, kad pasaulinės krizės sukėlimas ir jos valdymas yra esminis amerikietiškos geopolitikos instrumentas. Suprantama, joks išminčius negali numatyti visų pasekmių anei apskaičiuoti galimų naudų, tačiau esminis dalykas tas, kad geopolitinė galia yra santykiška, priklausoma nuo valstybių sąveikų ir besikeičiančių aplinkybių. Pasaulinės ar regioninės krizės kėlimas šiuo metu yra veiksmingiausias būdas ardyti tarptautine teise grindžiamą pasaulio saugumo architektūrą.
Kitaip tariant, ardyti senąjį pasaulį ir kurti naują jau savo nuožiūra, pajungiant visus kitus savo valiai. Toks yra hegemono interesas. Amerikiečių hegemoniniam pasaulio valdymui pastaruoju metu didžiausią iššūkį metė Kinija, su kuria nuožmiai lenktyniaujama vadinamojo super dirbtinio intelekto kūrimo srityje, tikintis tas varžytuves laimėti ir užsitikrinti technologinę, o su juo ir karinę bei ekonominę pasaulio vienvaldystę. Irano naikinimas buvo tos kovos aspektas, nes Kinija daugiausiai naftos importavo iš Persijos įlankos šalių bei Irano kaip tik Hormūzo sąsiauriu.
Svarbiausia – ardyti Kinijos išskleistą ir valdomą pasaulinės prekinės logistikos sistemą, kuri jūrų keliais jau nusidriekė į didžiausius Europos, Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos uostus. Tad prieš numatytą, tačiau atidėtą susitikimą su Kinijos lyderiu tikėtasi nusivežti naujų veiksmingų „kozirių“, kurie paskatintų kinus „džiaugsmingai pripažinti“ amerikiečių viršenybę ir priimti jų nustatomas pasaulio persidalijimo sąlygas bei naujosios pasaulio vien tik jėga grindžiamos tvarkos gaires.
Tačiau kol kas taip ir nepavyko įgyvendinti esminio išsakyto tikslo – pakeisti Irano politinį režimą, panaikinti to režimo puoselėjamą branduolinio ginklo kūrimo sumanymą, o geriausiu atveju – paskatinti Irano subyrėjimą į 6 darinius, su kuriais vėliau jau bus galima kalbėtis apie ateitį. Šitai turėjo ryškiai pakeisti visą Artimųjų Rytų galių balansą pirmiausia Izraelio naudai.
Nors amerikiečiai kol kas tų tikslų nepasiekė, o ir karinius veiksmus skelbiasi užbaigę, tiesa, niekas negali sutrukdyti juos po kurio laiko atnaujinti, tačiau ilgalaikė globali krizė jau veikia. Kartu su atsinaujinusiomis Trumpo nemeilės Europos Sąjungos šalims ir Ukrainai apraiškomis. Ukrainos atžvilgiu Trumpas rodo neapykantą prezidentui Volodymyrui Zelenskiui ir tiesiogiai, kiek anksčiau, ir netiesiogiai, ypatingai paryškindamas pokalbių su Putinu „gerumą“, ukrainiečių reikalus aptarinėjant be ukrainiečių ir šitaip skatinant kremlinę ordą tęsti agresiją.
Iš kur ta neapykanta? Matyt, esama daug priežasčių, susijusių su siekiu apsaugoti Moskoviją nuo subyrėjimo, vykdyti ankstesnius strateginius įsipareigojimus palikti Ukrainą Kremliaus įtakos zonoje, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje nuginkluojant ukrainiečius ir perduodant Kremliui jų branduolinius užtaisus bei raketas, sugundžius ukrainiečius niekiniu Budapešto memorandumo popierėliu.
Nesiimsiu jų svarstyti, tačiau paryškinsiu savo įtarimą, kurį išsakyti skatina esminis Trampo bruožas – kerštingumas. Jis niekada neužmiršta tokių kitų lyderių veiksmų ar pasisakymų, kuriuos laiko padarytomis „skriaudomis“ ar nepagarbos apraiškomis. Tereikia tik įsižiūrėti į institucinį valymą, atleidžiant ar kitaip persekiojant tuos pareigūnus, kurie skrupulingai rinko duomenis apie „Rusijos slaptųjų tarnybų kišimąsi į JAV prezidento rinkimus“ ar kalbėjo apie tų tarnybų pagalbą Trampo rinkiminei kampanijai. Kai kurių pareigūnų persekiojimas tęsiasi iki šiolei.
Ukrainos santykių su amerikiečiais istorijoje prisimintinas korupcijos skandalas, į kurį Ukrainoje buvo įsipainiojęs Baideno sūnus. Ukrainiečiai buvo pradėję tyrimą, tačiau amerikiečių spaudimu jį nutraukė. Zelenskiui tapus prezidentu Trampas jo paprašė perduoti jam tos istorijos dokumentus, nes jie padėtų kovoje dėl prezidento posto. Zelenskis atsisakė. Ar ne toje istorijoje glūdi neapykantos Zelenskiui šaknys? Juk ir Baidenas iki šiol nepaliaujamai koneveikiamas bei žeminamas ne tik paties Trampo, bet ir jo aplinkos žmonių. Šitai tapo tarsi tam tikru ritualiniu kasdienio lojalumo prezidentui patvirtinimu. Tad „subinlaižystę“ galima suvokti kaip Trampo įtvirtintą esminį būtiną gebėjimą siekiant politinės karjeros ar prezidento paramos.
Pastaruoju metu Trampo nepasitenkinimą akivaizdžiai didina veiksminga Zelenskio diplomatinių ir karinių ryšių plėtra Artimuosiuose Rytuose ir kituose regionuose. Neįtikėtinai vaisingas buvo jo balandžio mėn. pradžios turnė po Persijos įlankos šalis, Turkiją ir Siriją, visur užsitikrinant ilgalaikius karinio ir ekonominio bendradarbiavimo susitarimus. Ukraina pasauliui parodė savo sustiprėjusius karinius geopolitinius raumenis, kurie privertė labai sunerimti ne tik Kremlių, bet ir Jungtines Valstijas.
Ukrainos geopolitinės galios pokyčius savaip liudija ir ryškiai pasikeitusi Kremliaus propagandos retorika. Agresijos pradžioje ukrainiečiai ir Ukraina buvo visaip niekinami, menkinami jų valstybiniai ir kitokie gebėjimai. Nepavykus blickrygui, imta aiškinti, esą Kremlius kovojąs su visa NATO ar net visu Vakarų pasauliu, o Ukraina esanti didžiojo Šeimininko įrankis.
Pastaruoju metu vis labiau giriamas Ukrainos gebėjimas ne tik priešintis, bet ir skaudžiai smūgiuoti, o ypač plėtoti diplomatinius ryšius, tad dabar Ukraina vadinama didžiausia ir geriausiai apmokyta Europos karine galia, prieš kurią nublankstančios kitų NATO šalių kariuomenės, sugebančia savo ginkluotę ir su ja įpakuotus gebėjimus pardavinėti pasaulinėje ginklų rinkoje, įgaunant vis daugiau geopolitinės galios.
Ukrainiečių sparčiai augančią karinę technologinę galią savaip rodo ir Kremliaus baimė rengti gegužės 9 karines „mišias“ Raudonojoje aikštėje – juk paskelbus pavojų dėl ukrainiečių dronų ar raketų antskrydžio visiems dalyviams tektų kuo greičiau slėptis. Tad kreiptasi pagalbos į Trampą. Kad tas prispaustų ukrainiečius.
Ir Trampas tuoj ištiesė pagalbos ranką: Kremliaus atstovams aiškinant, kad Putinas prasitaręs apie numatomą laikiną ugnies nutraukimą, kad būtų galima sėkmingai pražygiuoti pro Mauzoliejų, JAV prezidentas žurnalistams postringavo, neva jis pateikęs pasiūlymą kremliniu dėl laikinos pauzės, šitaip rodydamas ukrainiečiams savo „autorytę“, kurią būtina suvokti kaip įsakymą. Akivaizdu, kad šitai nepaprastai nudžiugino Kremlių – juk pats Trampas sutinkąs, kad dėl Ukrainos ateities visiškai nereikia kalbėtis su ukrainiečiais.
Neramina amerikiečius ir stiprėjantis Ukrainos karinis bendradarbiavimas su Didžiąja Britanija ir Vokietija, įgaunantis geopolitinės svarbos ir skatinantis visą ES stiprinti ne tik savo saugumą nuo galimos Kremliaus agresijos, bet ir pasaulinį geopolitinį subjektiškumą. Šitai yra netikėtos amerikiečių taikomos globalios krizės instrumento pasekmės. Jos ryškėja ir ES bendravime su Kinija, nes dabartinės amerikiečių politikos drebinamame pasaulyje didėja valstybinių santykių stabilumo ir, sakytume, pragmatinio „sveikaprotiškumo“ svarba.
O ES yra Kinijai svarbiausia rinka, kaip ir Kinija – ES. Tad Kinijos veiksnys ES politikoje didėja, o ES randasi galimybių skatinti Kiniją panaudoti savo galią užbaigiant Kremliaus agresiją, kuri kelia pavojų Kinijos interesams ES. Šiuo atžvilgiu didėja ir Lenkijos vaidmuo ES, nes iš Baltarusijos per Lenkiją į ES gabenama apie 10 proc. europiečiams skirto eksporto.
Vargu ar dabartine krize amerikiečiams pavyks sustiprinti savo hegemoninė galią, nes ji ir kitoms galioms teikia naujų galimybių stiprinti savąją. Net ir pereinant į recesiją. Kinijos BVP augimas kol kas laikosi apie 5 proc., o toks yra neįgyvendinama nei JAV, nei ES svajonė. Tad Kinijai yra kur kristi, nes daugelis kitų kris greičiau. Jei nepasuks kolektyvinių smegenų ir nepaieškos neįprastų išeičių. Kaip kad ukrainiečiai.
Kinai turi didelį strateginį kolektyvinio išmanumo rezervą – didžiausią pasaulyje, porą šimtų milijonų žmonių viršijantį socialinį inžinerinį sluoksnį, kurio gaminiai jau senokai stulbina ne tik pasaulinės logistikos diegimo bei valdymo, dirbtinio intelekto kūrimo, Azijos ir Afrikos geležinkelinimo srityse, bet ir pavasarinėje Pekino pasaulinėje automobilių parodoje, kur rodomi nauji galingų elektromobilių modeliai, stebinantys dirbtinio intelekto instrumentų diegimu, galia, o ypač naujos kartos baterijomis, įkraunamomis per 6—9 minutes.
O kaip elgtis mums, lietuviams. Mažiau kreipti dėmesį į amerikiečių pažadus, o labiau atsižvelgti į jų veiksmų ES atžvilgiu logiką, juk Trumpas nepaliauja tvirtinti, kad jam jokia tarptautinė teisė nė motais, o veikti stiprinant ryšius su rytinio NATO flango ir Skandinavijos šalimis. Nepulti stačia galva Hormūzo verpetan, į kurį amerikiečiai siekia įtraukti ES ir NATO, kad ir tos taptų krizės „priežastimi“ ir agresijos prieš Iraną dalyvėmis, o veikti kartu su kaimynėmis.
Jei į Hormūzą, tai paskui Lenkiją ir Suomiją, o dar geriau ir Norvegiją bei Švediją, jei ne – tai kartu. , leidžiant pro ausis Trumpo demagogiją apie „išdavystes“ ir kitokias išsigalvotas europiečių „nuodėmes“. Atsakymas į tokius demagoginius „naujojo Kristaus“, o juk žinoma, kas pasirodys pirmiau tikrojo Atpirkėjo, pasisakymus turėtų būti tik toks – „Šlovė Ukrainai“.
Alio. Šiandien Motinos diena!