A. Navys. Ne, mes negyvename taikos metu

Rusija (ir Baltarusija) kariauja pilno masto karą Ukrainoje, o hibridinį – ir Lietuvoje bei kitose ES/NATO šalyse.

Prieš mus kariaujamas hibridinis karas jau labai seniai yra ne vien tik informacinės operacijos: kibernetinės, psichologinės, įtakos, verbavimo ir kitos. Sabotažo veiksmai, kuriuos priešas – Rusija pati arba Baltarusijos režimo rankomis – vykdo prieš mus yra kinetiniai (t.y., fizinio poveikio):

nuo dažų pylimo ant mūsų didvyrių ir Laisvės kovotojų paminklų,
nelegalių migrantų atvedimo iki valstybės sienos ir pagalbos ją kertant,
vilkikų sulaikymo,
įtakos operacijos (tebevykstančios) Kapčiamiestyje dėl naujo poligono (fizinės, nes atvežami veikėjai iš visos Lietuvos),
prokremlinių, tiesioginę Rusijos propagandą transliuojančių politinių darinių ir ardomąja veikla užsiimančių veikėjų palaikymo ir / ar finansavimo,

iki kabelių nutraukimo Baltijos jūroje,
GPS trikdžių oro uostuose,
tikslinio drono su sprogmenimis paleidimo į Lietuvos karinio dalinio teritoriją,
padegimų (atliekų rūšiavimo ir perdirbimo vietose, skystų dujų pervežimo geležinkelio terminale),
„kontrabandinių“ balionų,
rusų karinių orlaivių ir laivų provokacijų,
FPV dronų skrydžių virš ypatingos svarbos objektų,
diversijų ardant bėgius (Lenkija), karinės pramonės (Čekija – šaudmenų gamykla, Vokietija – IRIS-T gamykla Berlyne, laivų statykloje) objektuose.

Kai mūsų valstybės sprendimų priėmėjai, aukščiausio rango valsybės politikai ir jų patarėjai sapnuoja atmerktomis akimis apie taiką, kai nesugebama padaryti net pirmo žingsnio – tiesiog įvardinti, kad prieš mus yra kariaujamas hibridinis karas, kalbėti apie tai, kad mūsų sąjungininkai ar partneriai kažko nedaro, kad buvusios, esamos ar būsimos vyriausybės yra „blogos“, o mes – „geri“, yra geriausiu atveju penkių metų vaiko pasvarstymai apie socialinės nelygybės priežastis.

Blogiausiu – lyginimasis, kieno iš nosies ištrauktas ir susuktas snarglys yra gražesnis. Ir man regisi, kad būtent pastarąjį variantą stebime bent penkerius metus.

Aš labai norėčiau, kad suprastumėte mane teisingai – neturiu net minties apie asmeninę gerbiamo patarėjo kritiką. Nei jis, nei dauguma kitų veikiančių valstybės valdyme tautiečių neturi supratimo ar kompetencijų dabartiniams iššūkiams spręsti ne todėl, kad jie yra „blogi“, o todėl, kad jie virš trisdešimties metų veikė taikos meto sąlygomis.

Kai svarbus procesas, biurokratinės vingrybės, pluoštai labai gražiai kanceliarine kalba suformuluotų dokumentų. Visa tai yra gražu ir, greičiausiai, reikalinga normaliomis sąlygomis, kai nėra didesnių sukrėtimų ir pokyčių, kai viskas savaime juda įprastine vaga, kai svarbu tik per daug nesikišti, kad nesutrikdytum savaiminės valstybės ir valstybės institucijų koegzistavimo homeostazės.

Bet padėtis pasaulyje pasikeitė.

Lietuva yra (visada buvo) ant geopolitinių tektoninių plokščių susidūrimo ribos.

Jei norime išlikti, – jau nekalbu apie tai, kad rodytume pavyzdį kitiems ir burtume įgaliųjų koalicijas – privalome išeiti iš komforto zonos, ištraukti galvą iš smėlio ir plačiai atsimerkus apsidairyti aplink.

Tada įvardinti tai, ką matome, kas vyksta – ne tai, ką norime matyti arba ką įsivaizduojame.

Tai pirmas žingsnis. Nors jį reikėjo žengti gerokai anksčiau, bent prieš dešimt metų, bet vis dar nėra vėlu – kol raketos ir dronai nedaužo mums į mūsų užsispyrėliškas kaktas.