J. Vaiškūnas. D. Trampas spaudžia ne Putiną, o Ukrainą

Pastarojo meto JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) pareiškimai kelia vis didesnį nerimą Europoje. Naujausias jo interviu televizijai NBC News dar kartą parodė, kad Baltųjų rūmų šeimininkas linkęs į pasaulio politiką žiūrėti per sandorio logiką, kuri karo ir agresijos sąlygomis gali tapti pavojingai supaprastinta.

D. Trampas šiame interviu pareiškė, kad su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu esą „daug sunkiau susitarti“ negu su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu. Toks pasisakymas, karo Ukrainoje akivaizdoje, skamba niekšiškai. Juk čia kalbama ne apie derybas dėl prekybos tarifų ar energetinių kontraktų, o apie valstybės, patyrusios žiaurią karinę agresiją, išlikimą.

D. Trampo laikysena – paprasta kaip turgaus prekeivio ir bjauri kaip spekulianto – jam reikia „sandorio“ – dylo (ang. deal, rusų. зделка).

D. Trampas: „Man reikia naftos“

Dar labiau suglumino D. Trampo sprendimas sustabdyti dalį sankcijų rusiškai naftai. Jo administracija leido parduoti rusišką naftą, kuri jau buvo pakrauta tanklaiviuose. Oficialus pasiaiškinimas – noras sumažinti energijos kainas, išaugusias dėl „konflikto“ su Iranu…

„Aš noriu tik duoti pasauliui naftos… Man reikia naftos,“ – atrėžė D. Trampas į žurnalisto klausimą.

Šis pasiaiškinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ekonominis išskaičiavimas. Tačiau jis atskleidžia ir gilesnę problemą: D. Trampo požiūriu geopolitika pirmiausia yra energijos tiekimo klausimas. O jei taip – kraugerio V. Putino veiksmų vertinimas tampa antraeilis.

Toks mąstymas primena XX amžiaus „realpolitik“ laikus, kai galingos valstybės dėl ekonominio išskaičiavimo buvo pasirengusios nusispjauti į mažesnių šalių likimą.

D. Trampas: „Pasakykite Zelenskiui… sudaryti sandorį“

Duodamas interviu NBC News D. Trampas ne tik suabejojo Ukrainos laikyseną, bet ir atvirai ją kritikavo: „Pasakykite Zelenskiui, kad jis sutiktų sudaryti sandorį, nes Putinas nori sudaryti sandorį“, – pareiškė JAV prezidentas.

Tačiau prievartaujant Ukrainą sudaryti tokį sandorį nutylima, kad Rusijos reikalavimai „taikai“ iki šiol reiškia Ukrainos kariuomenės pasitraukimą iš viso Donbaso ir okupuotų teritorijų pripažinimą okupantams. Ukrainai tai būtų ne išlygą, o – kapituliacija.

Tad tokie D. Trampo žodžiai skamba taip, tarsi atsakomybė už karą ir jo tęsimąsi priskiriama ne agresoriui, o užpultai šaliai. Šitokia propagandą iki šiol sklido iš raudonojo Kremliaus o ne iš Baltųjų rūmų. 

Keistas santykis su Rusija

Paklaustas apie žvalgybos duomenis, kad Rusija galbūt teikia Iranui žinias apie amerikiečių taikinius, D. Trampas atsakė neapibrėžtai: „Galbūt Rusija duoda informaciją, gal ir neduoda.“

Toks atsakymas iš JAV prezidento lūpų, kai kalbanma apie galimą priešiškos valstybės veiklą prieš amerikiečių pajėgas, skamba daugiau negu keistai.

Dar labiau stebina tai, kad tuo pat metu D. Trampas atsisakė Ukrainos pasiūlytos pagalbos kovojant su Irano dronais. Jis pareiškė, kad „mums tos pagalbos nereikia“ ir kad „Zelenskis yra paskutinis žmogus, iš kurio mums reikia pagalbos“…

Toks atsakymas ir atsisakymas skamba daugiau nei pasipūtėliškai: šalis, kuri jau penktus metus kariauja su Rusijos remiamomis technologijomis ir Irano dronais, turi didžiausią kovos su jais patirtį. Tačiau JAV valdovas tokios patirties arogantiškai atsisako…

Pavojinga sandorių politika

D. Trampo užsienio politika visada buvo grindžiama sandorio logika, kuri veikia versle, bet ne tarptautinėje politikoje, kurioje toks veikimo būdas gali turėti rimtų neigiamų pasekmių.

Kai agresija tampa tik derybų priemone, o teritorijos – mainų objektu, atsiranda pavojingas precedentas. Tokiu atveju pasaulio tvarka ima priminti XIX amžiaus imperijų laikus, kai galingos valstybės sprendė mažesnių šalių likimą už uždarų durų.

Europa, kuri šiandien gyvena karo šešėlyje, negali į tai žiūrėti ramiai.

Europa mato pavojų

Neatsitiktinai keli Europos vadovai jau išreiškė abejones dėl D. Trampo sprendimo švelninti sankcijas rusiškai naftai. Energetikos rinkos stabilizavimas gali būti svarbus, tačiau jis negali būti pasiektas agresijos įteisinimo sąskaita.

Jei agresorė Rusija suvoks, kad karo metu gali išlaikyti energijos eksportą ir kartu diktuoti politines sąlygas, kad didžiosios valstybės labiau spaudžia auką negu ją pačią, tai taps paskata tęsti karinį spaudimą.

Tarptautinių santykių istorijoje tokių pavyzdžių netrūksta. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje nuolaidžiavimo politika agresyvioms valstybėms buvo aiškinama kaip pragmatiškas bandymas išvengti karo. Tačiau ilgainiui ji tik paskatino agresorių apetitus.

Dar visai neseniai D. Trampas rodėsi pasirengęs griežtai smogti tiems, kurie padeda Maskvai prekiauti jos kruvina nafta.

Buvo spaudžiamos šalys, bendrovės, tarpininkai, kalbėta apie būtinybę užverti visus plyšius, per kuriuos Rusija apeina sankcijas ir toliau maitina savo karo mašiną. Apie šį „kruvinos naftos“ kelią, jos šešėlinį gabenimą ir Vakarų bejėgystę jau buvo rašyta Alkas.lt straipsnyje „Kruvina nafta: kiek dar liesis?“.

Ir štai dabar matome visai kitą laikyseną. Staiga paaiškėja, kad svarbiausia jau nebe tai, jog Rusijos nafta maitina karą, nebe tai, kad iš jos pelnosi agresorius ir ne tai, kad kiekvienas jos barelis gali virsti nauja raketa, nauju dronu, nauju krauju.

Svarbiausia tampa „rinka“, „kainos“, „nafta pasauliui“. Kitaip tariant, vėl grįžtama prie senos ir bjaurios vartotojiškos civilizacijos nuodėmės: kai pelnas ir patogumas pastatomi aukščiau už teisingumą.

Todėl šiandien kyla klausimas jau ne tik apie D. Trampo nenuoseklumą. Kyla daug sunkesnis klausimas: ar jo politika dar tebėra spaudimas agresoriui, ar jau virto spaudimu aukai?

Ar nebus taip, kad po kalbomis apie „taiką“ slepiasi visai kas kita – galingųjų noras kuo greičiau susitarti tarpusavyje, paliekant Ukrainai apmokėti šio „sandorio“ sąskaitą? Jeigu taip, tuomet tai ne taikos paieška.

Tai grįžimas į pasaulį, kuriame teisus tas, kas stipresnis, turtingesnis ir turi daugiau naftos.

Autorius yra Alkas.lt vyriausiasis redaktorius