J. Vaiškūnas. Po smūgių Venesueloje JAV galios pareiškimas pasauliui

Stebėdamas Donaldo Trampo spaudos konferenciją po JAV operacijos Venesueloje, pagavau save galvojant: ši konferencija buvo ne tiek apie Venesuelą, kiek apie pasauliui siunčiamą žinią. Ir ta žinia buvo tiesmukiška: kai nori – JAV gali pasiekti bet ką, bet kur ir bet kada.

D. Trampas kaip visada kalbėjo pompastiškai, vis kartodamas kaip priedainį: JAV pajėgos – pačios galingiausios, išmintingiausios, neprilygstamiausios visame pasaulyje. Tokių  daugiau niekur nėra.

Ši gaida man pasirodė ne atsitiktinė. Juk buvo kalama į galvą: nebandykite tikrinti mūsų ribų ir kantrybės…

Po D. Trampo trumpai pasisakęs JAV gynybos ministras Pitas Heksetas (Pete Hegseth) deklamavo beveik ditrambus savo prezidentui apie jo išmanumą ir išskirtinumą. Suprask – pasaulis apturėjo vienintelį žmogų, galintį sutvarkyti visus reikalus.

Pasak jo nė viena šalis pasaulyje negali atlikti tokios operacijos, ir nė vienas prezidentas negali parodyti tokios lyderystės, drąsos ir atsidavimo reikalui… tai pati gallingiausia kombinacija kurią pamatė pasaulis, tiktai jie yra patys geriausi ne tik savo šalyje bet ir visame pasaulyje, o didžios Amerikos teisėsaugos rankos ilgos ir pasieks kiekvieną kur jis bebūtų… Už vėl didžią Ameriką! Tramp-pampam…

Jei Amerika nusprendžia veikti, tai ir veikia naudodama ilgas rankas ir atvirą jėgą. Net ir ten, kur kitos valstybės įprastai turėtų paisyti tarptautinių taisyklių, imtis derybų, ieškoti tarpininkų ar bent jau laikytis santūrios kalbos.

Negalėjau atsikratyti jausmo, kad šis pasirodymas skirtas ne tik Venesuelai. Venesuela čia – teatro scena. O tikrasis adresatas tie, kurie šiandien dar drįsta tikėti, kad pasaulyje vis dar galioja vienodos taisyklės visiems net ir tiems kurie stovi kitoje didžiųjų jėgų barikadų pusėje. Kirbėjo mintis, kad tokia JAV retorika galėtų būti skirta ir Vladimirui Putinui – „žiūrėk, ką galime padaryti, kai nusprendžiame“.

Tačiau štai konferencijos pabaigoje, kai D. Trampo buvo paklausta apie Ukrainą, jo giesmės gaida staiga pasikeitė. Iš „galybės“ ir „nepralenkiamumo“ – vėl pasigirdo mums jau ausis išūžusios sparnuotos frazės: jis labai nori nutraukti žudynes, žūsta labai daug žmonių, to nebūtų, jei prezidentu būtų buvęs jis, o ne Baidenas. Taip ir lieka neaišku – kokiu būdu tas noras bus paverstas sprendimais.

Šis kontrastas man pasirodė svarbiausias. Venesuelos atveju buvo demonstruojama jėga ir valia, o Ukrainos atveju – jausmingas apgailestavimas ir pažadas „norėti“. Tai sukelia nerimą: ar pasaulis neslysta į tvarką, kur vienur veikia plika jėga, o kitur – tik graudūs sakiniai apie taiką?

Todėl, mano akimis, ši spaudos konferencija buvo ne tiek karštų naujienų kiek tikro amerikoniško vesterno pristatymas, kuriame narsusis Amerikos kaubojus ryžtingai dorojasi su laukiniu blogiu, o žiūrovai – visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebi ir dyvijasi.

Klausimas tik vienas: ar tokios „pamokos“ sugrąžins tvarką, ar tik dar plačiau atvers kelią jėgoms, kurioms taisyklės vis mažiau ką bereiškia?

Autorius yra Alkas.lt vyr. redaktorius, publicistas, leidėjas, muziejininkas