JAV po smūgių Venesueloje skelbia apie „laikiną valdymą“ ir Madurą teisėsaugos rankose

Po JAV smūgių Venesueloje ir ankstesnės painiavoss dėl to, kas tiksliai įvyko Karakase, Donaldas Trampas spaudos konferencijoje ne tik paaiškino operacijos eigą, bet ir nubrėžė, kaip Vašingtonas ketina elgtis toliau. Tai svarbu, nes pirmą kartą viešai nuskambėjo ne vien karinė žinia apie smūgius ar sulaikymą, bet ir politinis planas, kuris gali pakeisti Venesuelos valdymą bei viso regiono padėtį.

„Laikinas valdymas“ be pabaigos datos

Esminė naujiena – JAV pareiškimas, kad jos ketina laikinai „valdyti“ Venesuelą, kol bus suburta Vašingtonui priimtina politinė valdžia. Tačiau spaudos konferencijoje nebuvo pasakyta, kada JAV pasitrauktų ar kada laikinas valdymas baigtųsi. Tokia formuluotė, net jei pateikiama kaip „pereinamojo laikotarpio“ sprendimas, tarptautinėje spaudoje suprantama kaip ženklas, kad JAV pasirengusios ilgesniam buvimui ir gilesnei įtakai šalies vidaus tvarkai.

Tai kelia praktišką klausimą: ką Vašingtonas laiko „tinkama valdžia“? Ar tai bus JAV remiama opozicijos figūra, laikina taryba, ar kitoks modelis? Kol kas šių atsakymų viešai nepateikta, todėl lieka neaišku, koks yra galutinis JAV siekis – tik Nikolaso Maduro (Nicolás Maduro) pašalinimas, ar visiškas politinio režimo perstatymas.

Galimas karių dislokavimas: nuo „smūgio“ prie „buvimo“

D. Trampas spaudos konferencijoje leido suprasti, jog neatmeta ir karių dislokavimo Venesueloje, jei, jo žodžiais, to reikės tvarkai ir valdžios perėmimui užtikrinti. Tai yra kertinis posūkis: iki šiol daugiausia buvo kalbama apie smūgius ir specialiųjų pajėgų veiksmus, o dabar – apie galimą ilgesnį JAV buvimą Venesueloje.

Toks scenarijus reikštų visai kitą situaciją vietoje: ne vien vienkartinį karinį veiksmą, o nuolatinę apsaugą, kontrolės punktus, galbūt strateginių objektų saugojimą ir atsakomybę už viešąją tvarką. Tai automatiškai didintų susidūrimų riziką su Venesuelos kariuomenės daliniais ar ginkluotomis grupuotėmis, kurių šalyje netrūksta.

Nafta kaip atsipirkimo argumentas

Spaudos konferencijoje D. Trampas kalbėjo ir apie Venesuelos naftą – JAV ketinimą ją „įdarbinti“ ne tik kaip ekonominį faktą, bet ir kaip argumentą, jog šalies „sutvarkymas“ atsipirks. Būtent ši vieta tarptautinėje spaudoje sukėlė didžiausią audrą: kritikai tai vadina atviru signalu, kad karinė operacija siejama su išteklių kontrole.

Svarbu suprasti, kodėl tai taip jautru. Venesuela turi vienus didžiausių naftos išteklių pasaulyje, o jos energetikos sektorius jau daugelį metų yra sankcijų, korupcijos ir prasto valdymo gniaužtuose. Jei JAV iš tiesų siektų įvesti naują tvarką, nafta taptų pagrindiniu „sverto“ instrumentu – tiek ekonominiu, tiek politiniu. Tačiau kartu tai reikštų ir naują ginčą: kas spręs, kam priklauso teisė valdyti šiuos išteklius pereinamuoju laikotarpiu?

Maduras išgabentas į JAV, bet „kontrolė“ Venesueloje – miglota

Pranešta, kad Venesuelos prezidentas su žmona išgabentas į JAV ir turėtų stoti prieš teismą. Tačiau tuo pat metu teigiama, kad Venesueloje kol kas nėra aiškių „JAV kontrolės“ ženklų, o valdžios perdavimo reikalai Karakase išlieka migloti. Tai gali reikšti, kad Vašingtono politinis pareiškimas (apie „valdymą“) nebūtinai sutampa su padėtimi vietoje.

Kitaip tariant, vienas dalykas – paskelbti politinį tikslą, visai kas kita – turėti realius svertus sostinėje, provincijose, uostuose ir pasienyje. Venesuela yra didelė valstybė, kurioje lojalumai ir įtaka pasiskirstę nevienodai, o dalis struktūrų veikia pusiau savarankiškai. Todėl bet koks „perėjimas“ gali vykti ne pagal planą, o pagal tai, kas ir kur turi jėgą.

Palyginimai su Panama: istorija primena, bet neatsako

Dalis tarptautinės spaudos lygina šią JAV operaciją su 1989 m. JAV intervencija Panamoje, kai buvo sulaikytas Manuelis Noriega. Palyginimas suprantamas – ir tuomet, ir dabar kalbama apie valstybės vadovo sulaikymą, kaltinimus dėl nusikalstamų tinklų bei JAV teismą.

Tačiau Venesuela nėra Panama. Šalis didesnė, jos visuomenė labiau poliarizuota, joje veikia ginkluotos grupuotės, o regionas šiandien daug jautriau reaguoja į bet kokį „išorinį valdymą“. Todėl perspėjimai, kad tai gali tapti pavojingu pavyzdžiu, vis garsėja – ypač pasaulyje, kuriame tarptautinės taisyklės ir taip spaudžiamos karų bei jėgos politikos.

Rinkos reakcija: nafta, sankcijos ir tiekimo baimės

„Reuters“ atskirai apžvelgia investuotojų ir ekonomistų reakcijas: pabrėžiama rizika naftos rinkoms, neapibrėžtumas dėl sankcijų ir Venesuelos energetikos sektoriaus, taip pat baimė, kad smurtas ar chaosas gali sutrikdyti tiekimą. Net jeigu strateginiai naftos objektai tiesiogiai nenukentėjo, politinis nestabilumas, streikai, sabotažas ar užsitęsęs konfliktas gali paveikti eksportą ir kainas.

Be to, bet koks JAV „laikinas valdymas“ neišvengiamai reikštų sankcijų persvarstymą: ar jos bus sugriežtintos, ar atvirkščiai – švelninamos, kad būtų atgaivinta energetika ir gauta pajamų pereinamojo laikotarpio administravimui? Kol kas ir tai nėra aišku.

Kas lieka nežinoma (ir kas svarbiausia)

Nepaisant D. Trampo spaudos konferencijos ir gausėjančių pranešimų, keli dalykai vis dar lieka atviri:

• kiek realiai JAV pajėgos yra įsitvirtinusios Venesueloje (jei išvis),

• kas šiuo metu priima sprendimus Karakase ir ar veikia vieninga valdžios grandinė,

• ar bus kuriamas tarptautinis mechanizmas (pvz., JT ar regiono valstybių tarpininkavimas) padėčiai valdyti,

• ar JAV turi vidaus teisinį pagrindą tokiam veiksmui (Kongreso klausimas JAV spaudoje keliamas vis garsiau bet sprendžiant iš Trampo pasisakymo spaudos konferencijoje – Kongreso atsiklausta nebuvo esą baiminantis informacijos nutekėjimo),

• ir galiausiai – ar Venesueloje prasidės protestų bei susidūrimų banga, ar bus mėginama greitai perimti valdžią be didesnio smurto.

Trumpai tariant, po spaudos konferencijos atsirado daugiau aiškumo, ką nori padaryti Vašingtonas, bet neatsirado aiškumo, ar tai įmanoma įgyvendinti be ilgesnio įsitraukimo ir didelių pasekmių.