K. K. Urba. Rusiško civilizacinio kodo kortų namelis

Amžini rusų inteligentiją kamuojantys klausimai – Kas kaltas? Ką daryti? Kur mano akiniai? – šiomis dienomis susilaukė naujų įžvalgų Rusijos prezidento administracijos valdybos vadovo, kuris atsakingas už visuomeninių procesų stebėseną, Aleksandro Charičevo straipsnyje.

Kremliaus ideologas prabilo apie pilietinio karo grėsmę Rusijoje

Kad Rusijai nuo Ivano Grozno laikų nesiseka su valdovais, šis Kremliaus ruporas, suprantama, nutyli. Puse tūkstantmečio vėliau nė Italijoje, Rusijoje radęsi universitetai sąlygojo liaudies tamsumą ir autoritarizmą su įsišaknijusiu imperiniu mąstymu, periodiškai pasikartojančias „smūtas“ (sumaištis)  nuo Razino-Pugačiovo, „lžedimitrijų“ iki bolševikinės spalio revoliucijos, Gorbį bandžiusio pašalinti GKČP bei Prigožino žygio, pasibaigusio kareivų samdinių  perdislokavimu ir kremliaus pozicijų sustiprinimu Baltrusioje bei nuolatinį „dognatj i peregnatj“ – pavyti ir pralenkti vakarus.

Dabartinė Rusijos ekonominė – socialinė situacija užaštrinta neatsižaidusio vaikystėje alaviniais kareivėliais Vl.Putino karinės doktrinos, prieš gerą dešimtmetį paneigusios buvusio finansų ministro Kudrino siūlytą bendros gerovės auginimo perspektyvą, iš tiesų, verčia  aukštuosius Kremliaus pareigūnus karštligiškai ieškoti sprendinių: karas Ukrainoje bloškė didžiulę savais nepamatuotais užmojais agresyvią, siekiančią revanšo valstybę atgal dešimtmečiams ir pareikalavo milijono žuvusių ir suluošintų aukos.

Vienas naujų kremliaus receptų ir yra vertybiškas, slavianofilizmui būdingas liaudies smegenų praplovimas  penkiomis dichotomijomis, trumpai nusakomomis – Rusija prieš vakarus ir kurios dar turi „kaspirovškiškai“ didinti esančių už kremliaus sienų piliečių savivertę bei tuo iliuzoriškai mažinti nepasitenkinimą.  Panagrinėkime atidžiau jas.

Idealizmas prie racionalizmą tereiškia, kad iš Rusijos toliau galima laukti iracionalių veiksmų, panašių į bandymą užimti Kijevą per tris dienas. Gal būt, A. Charičevas pasąmonėje turėjo dvasingumo prieš sumaterialėjimą viziją, tačiau jo išsireikšta absoliučiai nevykusiai.

Lietuvoje ši dichotomija reiškėsi dviejų sąjūdinių „grandų“ dr. Vytauto Radžvilo ir dr. Arvydo Juozaičio priešprieša, kurioje pirmasis, metęs pirštinę antram kaltinimu idealistiniu emocionalumu, elementariai prašovė, nes pagaulūs ir įtaigūs  tėra tekstai ir vaizdiniai turintys, būtent, emocinį krūvį.

Tame ir yra pasionariškumu pasižyminčio A. Juozaičio stiprumas, nes jis niekada nesiremia vien sausais loginiais deduktyviais išvedžiojimais, būdingais V. Radžvilo mintijimams ir tebeturi apie šimtą tūkstančių simpatikų Lietuvos rinkėjų tarpe.  Todėl pirma baltiškojo kodo nuostata galėtų būti idealizmo ir racionalumo harmonija, greta dvasingumo ir protingumo.

Kolektyvizmas prieš individualizmą, karo Ukrainoje kontekste, tereiškia – toliau dėkite galvas ir Pokrovsko fronte, kaip tie, ten jau žuvę,  šešiolika tūkstančių vadinamų „odnorazovyje“ (vienkartiniai), kurių vidutinė išgyvenamumo fronte trukmė tėra dvylika dienų. Maršalas Žukovas, negailėjęs kareivių mestų žvalgybai mūšiu yra žinomas posakiu – „baby narožajut“ (bobos progimdys), tačiau laikai  pasikeitė ir rusai, taip pat, turi ne geriausią demografinę perspektyvą azijiečių anplūdyje. 

Ši indivdualumą paminanti  „kolchozinė“ tezė, kuri dar ir skatina minios instinktų pateisinimą, absoliučiai kertasi su žmogaus teisėmis, su paties asmens galimybe spręsti savo likimą ir paneigia vieną iš penkių pagrindinių visų visuomenių tikslų – laisvę. Antroji baltiškojo kodo nuostata peršasi pati – piliečio tarpimas bendruomenėje.

Moralinis teisumas prieš formalią teisę nepasako nieko naujo, nes teisė visada velkasi iš paskos moralei ir naujų papročių susidarymui. Tai atrodo  ir itin veidmainiškai, prisiminus atplėštus nuo tėvų vaikus Ukrainoje, žvėriškumus Bučėje ir Irpenyje, bei istorinius juodašimtiškus „bej židov spasaj Rossiju“ – mušk žydus, gelbėk Rusiją.

Tad tikrasis rusiškas kodas būtų paklusnumas despotizmui ir diktatūra, kurie gerai matosi ir iš visai priešingo dekabristų žygdarbio traktavimo ir caro  – Putino istorinio vaizdinio klono  iškėlimo nė buvo sovietmečiu.  Baltiškas moralės kodas buvo pastebėtas dar I.Kanto ir jo amžininkų:  nepaprastai geri žmonės, visada padedantys nelaimėje kitiems.

Nepriklausomybė prieš priklausomybę, iš tiesų, tampa aktualija Rusijai dėl jos laikymosi ant „energetikos eksporto adatos“, dėl kitų paklausių eksportui prekių, apart ginklų, nesugebėjimo pagaminti. Šiuo metu baltams  savojo kultūrinio identiteto išsaugojimas hedonistinių globalizmo įtakų fone ir būtų  ta nepriklausomybės dimensija, į kurią dera koncentruoti dėmesį, greta pasipriešinimo ne patiems racionaliausiems Briuselio sprendimams.

Kūrybinė valia prieš pasyvumą, prisiminus buvusio kremliaus valdovo N. S. Chruščiovo demaršą menininkų modernistų parodoje manieže,  tuoj pat verčia klausti – iš kur ta valia turėtų kilti ir eiti? Baltiškas kūrybinis polėkis audimų raštuose, sutartinių melodijose, išdrožtuose rūpintojėliuose didesnių komentarų nereikalauja.

Išvados peršasi pačios. A. Charičevas jausdamas, kad atmosfera Rusijoje nenumaldomai kaista, saugodamas savo kėdę – „ar aš nesakiau, kad taip nutiks“, apsidraudėliškai paleido dar vieną opiumo dozę kvailinamai liaudžiai.

Nuo nemirtingo A. Gribojedovo opuso „Vargas dėl proto“ (1823), skirto caro valdininkų bukaprotiškumui, ne itin daug ir pasikeitė: godumas, korupcija, rangai ir ryšiai, konformizmas ir įsiteikinėjimas niekur nedingo.  

Gerai pasakė diplomatas Linas Linkevičius: yra ir normalių, sibirietiškos dvasios rusų, tad viltys į juos, į tikrąją moskovitų, maištingesnių peterburgiečių šviesuomenę. Žinoma, anaiptol ne viskas gerai ir vakarų pasaulyje, tad šio kritika, kad ir iš nedraugiško pašalio bei tamsių tikslų, verčia žvelgti ir patiems į save.

Nors vizionieriškas  A. Charičevo „rusiškasis kodas“, į kurį atidžiau pažvelgus,  griūva kaip kortų  namelis, tačiau jo naudos yra bent jau tiek, kad užduoda toną baltiškojo kodo paieškos diskusijai.